Organiniai ir Simptominiai Psichikos Sutrikimai: Išsamus Apibrėžimas, Klasifikacija ir Diagnostikos Gidas

Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti organinius ir simptominius psichikos sutrikimus, remiantis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10) ir kitais diagnostikos metodais. Straipsnyje aptariami demencija, delyras, amnestinis sindromas, organiniai nuotaikos sutrikimai ir kiti susiję sutrikimai, taip pat diagnostikos ir gydymo metodai.

Įvadas

Psichikos sutrikimai yra įvairūs ir sudėtingi. Jie gali būti klasifikuojami įvairiais būdais, atsižvelgiant į etiologiją, simptomus ir eigą. Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas organiniams ir simptominiams psichikos sutrikimams, kurių etiologija yra susijusi su smegenų liga, pažeidimu ar disfunkcija. Siekiant suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą, buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, tokie kaip SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI- tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t.y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.

Organiniai ir Simptominiai Psichikos Sutrikimai (F00-F09)

Šiame TLK-10 skyriuje aprašomi psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t. y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Ji gali būti pirminė, kai liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas tiesiogiai veikia smegenis, arba antrinė, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.

Demencija (F00-F03)

Demencija - tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.

Pirmasis reikalavimas, diagnozuojant demenciją, yra atminties ir mąstymo pablogėjimas, kuris sukelia kasdieninio gyvenimo įgūdžių pakitimus. Atminties pablogėjimas sukelia naujos informacijos įsiminimo, saugojimo ir atgaminimo sutrikimų, tačiau ir anksčiau įgyta informacija gali būti užmirštama, ypač vėlesnėse demencijos stadijose.

Taip pat skaitykite: Organinių psichikos sutrikimų simptomai

Demencija yra daugiau nei dismnezija: jai būdinga ir mąstymo, ir abstrahavimo pablogėjimas, taip pat mąstymo nuoseklumo pakitimai. Pakinta ir dėmesys - asmuo pastebi, kad jam darosi sunku įsidėmėti kelis dalykus iš karto, pavyzdžiui, sunku kalbėti su keliais asmenimis vienu metu, nukreipti dėmesį nuo vieno objekto prie kito. Jei demencijos diagnozė yra pagrindinė, sąmonė turi būti aiški. Tačiau galima dviguba delyro ir demencijos diagnozė (F05.1).

Dažniausios demencijos formos:

Alzheimerio liga (F00): nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
Kraujagyslinė demencija (F01): demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, pavyzdžiui, hipertoninės ligos, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Šiuo atveju anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
Kita demencija (F02): demencija ne dėl Alzheimerio (Alzheimer) ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo. Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje.
Hantingtono liga (F02.2): demencija, atsirandanti kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška. Hantingtono (Huntington) liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje.
Parkinsono liga su demencija (F02.3): demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono (Parkinson) ligos fone.
Nepatikslinta demencija (F03)

Amnestinis Sindromas (F04)

Sindromas, kai dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos.

Delyras (F05)

Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.

Kiti Organiniai Psichikos Sutrikimai Dėl Smegenų Pažeidimo ir Disfunkcijos (F06)

Šiai kategorijai priskiriami įvairūs sutrikimai, kurių etiologija yra susijusi su smegenų pažeidimu ar disfunkcija:

Taip pat skaitykite: Organiniai psichikos sutrikimai: temos magistro darbams

Organinis haliucinozinis sutrikimas (F06.0): sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.
Organinis katatonininis sutrikimas (F06.1): sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
Organinis kliedesinis [šizofrenijos tipo] sutrikimas (F06.2): sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
Organiniai nuotaikos [afektiniai] sutrikimai (F06.3): sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.
Organinis disociacinis sutrikimas (F06.4): sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.
Organinis asteninis sutrikimas (F06.6): Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00-F03) arba delyro (F05.-) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
Organinis asmenybės sutrikimas (F07.0): Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
Poencefalitinis sindromas (F07.1): Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.

Psichikos ir Elgesio Sutrikimai Vartojant Psichoaktyviąsias Medžiagas (F10-F19)

Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne). Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, kaip reikalaujama, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.

Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai. Dauguma narkomanų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo.

Ketvirtas kodas, skirtas kodams F10-F19:

.0 Ūmi intoksikacija: Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
.1 Žalingas vartojimas: Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
.2 Priklausomybės sindromas: Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Tipiškiausi šio sindromo požymiai yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, sunkumas kontroliuoti vartojimą, vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių, medžiagos vartojimas individui yra svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai, padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai ir kai kuriais atvejais fizinės abstinencijos būklė.
.3 Abstinencijos būklė: Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
.4 Abstinencijos būklė su delyru: Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena (žr. .3) yra komplikuota delyru, aprašytu F05.-. Gali būti ir traukulių.
.5 Psichozinis sutrikimas: Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės.
.6 Amnezinis sindromas: Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne.
.7 Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas: Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių (angl.
.9 Nepatikslintas psichikos arba elgesio sutrikimas: Šis kodas turi būti taikomas tik tada, kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti. Be to, kadangi dauguma narkomanų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.

Šizofrenija, Šizotipiniai ir Kliedesiniai Sutrikimai (F20-F29)

Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai. Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai. Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai. Šizofrenijos diagnozė grindžiama klinikiniu įvertinimu, anamneze ir psichikos būklės įvertinimu.

Diagnostika

Psichikos sutrikimų diagnostika yra kompleksinis procesas, apimantis:

Taip pat skaitykite: Organinių psichikos sutrikimų gydymas

Klinikinį tyrimą: pagrindiniai psichikos ligonio tyrimo metodai yra pokalbis ir stebėjimas. Tuomet surenkama informacija apie paciento dabartinę būseną, visą jo gyvenimą, tuo metu pacientas taip pat ir apžiūrimas, stebima jo veido išraiška, judesiai etc, kas irgi suteikia informaciją apie paciento savijautą. Surinkus anamnezę pacientą reikia ištirti neurologiškai bei somatiškai.
Anamnezės rinkimą: Anamnezės ir psichikos būsenos modelis apima subjektyvią ir objektyvią anamnezę. Subjektyvi anamnezė apima paciento nusiskundimus, šeimos anamnezę, gyvenimo anamnezę (paciento gimimo ypatumai, simptomai vaikystėje, ikimokyklinis amžius, mokyklinis amžius, karinė tarnyba, lytinio gyvenimo ypatumai, vedybinis gyvenimas, žalingi įpročiai, kitos ligos). Ligos (paūmėjimo) anamnezė apima pradžią, veiksnius, galėjusius sukelti paūmėjimą, darbą, savijautą, elgesį, somatinės sveikatos, kūno masės pokyčius, nuotaikos, interesų ir atminties pokyčius, elgesio pokyčius, savižudiškos ir žudikiškos tendencijos. Objektyvi anamnezė apima informaciją apie paciento asmenybę iki susergant (santykiai su draugais ir pažįstamais, elgesys kolektyve, ekstraversinės, intraversinės tendencijos, požiūris į darbą ir bendradarbius, intelekto aktyvumas, interesai, nuotaikos, charakteris, pažiūros, požiūris į save, fantazijos).
Psichikos būsenos įvertinimą: paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas. Psichikos būsena apima paciento išvaizdą, laikyseną ir judesius, bendravimą ir elgesį, požiūrį į gydytoją, sąmonę, suvokimą, mąstymą, kliedesius, atmintį, emocijas ir nuotaiką, santykius su artimaisiais, valią, dėmesį, potraukius, intelektą ir kritiškumą.
Paraklinikinius tyrimus: svarbu diferencijuoti psichikos sutrikimą su galima somatine liga. Diagnozei patikslinti dažnai reikia ilgesnio stebėjimo laiko, papildomų klinikinių bei psichologinių tyrimų. Tuomet rašoma preliminarinė diagnozė, atspindinti gydytojo nuomonę.
- Psichologinius tyrimus: Klinikiniam psichikos sutrikimų sunkumui nustatyti t.y. Žmogaus psichika, elgesys, asmenybės organizacija ir funkcionavimas, taip pat bendravimas su kitais tiriami psichodiagnostiniais metodais. Tyrimo metodų esama įvairių: pokalbis, stebėjimas, testai, dokumentų studijavimas etc. Psichodiagnostika dažniausiai grindžiama įvairiais testais. Jie sukurti remiantis projekcijos principu- Manoma, kad kiekviena žmogaus veikla yra nelyginant jo asmenybės projekcija. Kuo neaiškesni ir netikslesni tikslai, tuo geriau atsiskleidžia žmogaus asmenybė ir individualybė. Svarbu, kad tiriamajam galutiniai tikslai išliktų neaiškūs- taip apeinami gynybos mechanizmai.
  - Projekciniai testai: Rorschacho testas, „namas, medis, žmogus“, „nupiešk žmogų“.
  - Objektyvūs testai: MMPI, Ketelio testas, Wechslerio intelekto testas, Raveno metodas.
  - Dėmesio ir atminties tyrimai: Kraepelino ir Schultės lentelės, skaičiavimo užduotys, dešimties žodžių įsiminimas.
  - Mąstymo tyrimai: objektų klasifikavimo, objektų ir sąvokų panašumo nustatymo metodai.
  - Neuropsichologiniai tyrimai: įvertinami pagrindiniai motoriniai įgūdžiai, taktiliniai ir kinstetiniai įgūdžiai, verbaliniai įgūdžiai, kalbos suvokimas ir kalbos išgavimas, rašymas, aritmetiniai gebėjimai, atminties ir intelektiniai procesai.
- Laboratorinius tyrimus: Šiuo metu nėra specifinių laboratorinių tyrimų psichikos ligoms nustatyti. Lab. tyrimai naudojami tuo metu, kai reikia nustatyti galimai esančią somatinę ligą, tačiau kai kurie yra vertingi diferencijuojant psichikos sutrikimą nuo somatinės ligos. Kai kurie tyrimai įeina į somatinių tyrimų kompleksą, nes juos atlikus galima nustatyti esančią somatinę patologiją ir pagal tai koreguoti vaistų dozes, o taip pat ir dėl to, nes karais tai yra vienintelis būdas nustatyti ligą, kadangi psichiniai pacientai gali ir nesuskųsti. Nors specifinių tyrimų ir nėr, kai kurie gali būti vertingi, pvz., aminorūgščių apykaitos pokyčių tyrimas esant protiniam atsilikimui, sergant sifiliu, ŽIV, cukriniu diabetu, esant skydliaukės veiklos sutrikimams, inkstų funkcijos sutrikimams.
- Instrumentinius tyrimus:
  - Elektroencefalografija (EEG): Skaitmeninė EEG, kiekybinė EEG. Tai matematinis skaitmeniniu būdu registruotos EEG informacijos apdorojimas siekiant išryškinti bangų komponentus, transformuoti EEG taip, kad galima būtų kiekybiškai įvertinti skirtingus bioelektrinio aktyvumo parametrus ir palyginti skirtingas EEG.
  - Kompiuterinė tomografija (KT): Tai metodas pagrįstas rengeno sp[induliu, persmelkiančiu skirtingo tankio audinius, sugerties rodiklių matavimu. Informacija apdorojama kompiuteriu. KT padeda patikslinti atrofinius smegenų procesus, pvz., Alzheimerio ligą, kitas demencijas, galvos smegenų navikus. Manoma, kad lateralinių galvos smegenų skilvelių padidėjimas nustatomas ir sergant šizofrenija. KT plačiai taikoma psichiatrijoje tais atvejais, kai reikia atskirti procesinius ir organinės kilmės psichikos sutrikimus.
  - Branduolinis magnetinis rezonansas (BMR): Šiuo metodu galima ištirti ne tik anatominę, bet ir biocheminę galvos smegenų struktūrą, biocheminių reakcijų dinamiką. Tai padeda nustatyti navikų histologinę struktūrą, demielinizuojančias ligas.
  - Pozitronų emisijos tomografija (PET): Pagrindinis šio metodo tikslas- ne atvaizdų gavimas, o fiziologinių ir biocheminių procesų matavimas. PET tyrimo metodai skirstomi į keletą rūšių. Energetinio metabolizmo matavimo metodas, paremtas radioizotopu pažymėtos medžiagos, dalyvaujančios cheminėje reakcijoje, kaupimosi greičio matavimu, leidžia matuoti radioizotorų koncentraciją įvairiose galvos smegenų srityse ir spręsti apie medžiagų apykaitos sritinį aktyvumą. Dažniausiai naudojami du būdai. Pirmas-radioaktyviosios dezoksiribogliukozės kaupimosi greičio matavimas, leidžiantis apskaičiuoti gliukozės suvartojimo greitį. Baltymų sintezės greičio matavimas. Jo metu vartojamas karboksilu žymėtas l- leucinas. Manoma, kad ateityje šiuo metodu galima būtų tirti audinių augimą, regeneraciją, atsaką į vaistus ir hormonus. Neuroreceptorių tyrimas. Šis metodas leidžia patikimai nustatyti radioizotopais žymėtų neurotransmiterių arba vaistų susijungimo vietų skaičių galvos smegenyse.

tags: #organiniai #ir #simptominiai #psichikos #sutrikimai