Otas fon Bismarkas (Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schönhausen, 1815-1898) - XIX amžiaus Prūsijos ir Vokietijos politikas, diplomatas ir valstybės veikėjas, laikomas vienu svarbiausių asmenų suvienijant Vokietiją. Jo politinė karjera, pasižymėjusi pragmatiškumu ir ryžtu, padarė didelę įtaką ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos istorijai. Bismarkas, pramintas "Plieniniu kancleriu", paliko ryškų pėdsaką politikoje, diplomatijoje ir socialinėje sferoje.
Bismarko kelias į valdžią
Otas fon Bismarkas gimė 1815 m. balandžio 1 d. Šionhauzene (Schönhausen), dvarininkų šeimoje, Saksonijoje-Anhalte. 1847 m. jis buvo išrinktas į Prūsijos parlamentą. Bismarkas pasižymėjo konservatyviomis pažiūromis ir tvirtu monarchijos palaikymu.
Geležies ir kraujo politika
Bismarko politikos esmę geriausiai atspindi jo šūkis: "Geležimi ir krauju suvienyti Vokietiją". Jis tikėjo, kad Vokietijos suvienijimas nebus pasiektas derybomis ir diplomatija, o tik karine jėga. 1864 m. Bismarkas išprovokavo karą su Danija, o 1870-1871 m. - Prancūzijos-Prūsijos karą. Po pergalės šiame kare, 1871 m. Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija, o Vilhelmas I tapo imperatoriumi. Iš Prancūzijos buvo atimta Lotaringija ir Elzasas. Bismarkas tapo pirmuoju Vokietijos kancleriu.
Bismarko užsienio politika
Suvienijęs Vokietiją, Bismarkas siekė išlaikyti stabilumą Europoje. 1873 m. jis prisidėjo prie Trijų imperatorių sąjungos (Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos) sukūrimo, o vėliau - prie Trilypės sąjungos (Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos). Šiomis sąjungomis Bismarkas siekė izoliuoti Prancūziją ir išvengti naujų karų Europoje.
Vidaus politika ir reformos
Bismarkas vykdė aktyvią vidaus politiką, kuria siekė stiprinti Vokietijos imperiją. Jis įvedė socialines reformas, tokias kaip pensijų sistema ir sveikatos draudimas, kad sumažintų socialinę įtampą ir susilpnintų socialistų įtaką. Tačiau Bismarkas taip pat kovojo su katalikų bažnyčios įtaka ("Kultūrkampf") ir socialistais, draudžiant jų organizacijas ir leidžiant specialius įstatymus.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Bismarko palikimas
Otas fon Bismarkas mirė 1898 m., palikęs gilų pėdsaką Vokietijos istorijoje. Jis laikomas vienu iškiliausių Vokietijos valstybės veikėjų, kurio politika ir diplomatija padėjo suvienyti Vokietiją ir paversti ją galinga Europos valstybe. Tačiau Bismarko "geležies ir kraujo" politika taip pat kritikuojama dėl militarizmo ir autoritarizmo.
Bismarko citatos
Bismarkas garsėjo savo aštriu protu ir įsimintinomis citatomis:
- ,,Dievas turi specialią apvaizdą kvailiams."
- ,,Gyvenime, kai kam būna kaip pas dantų gydytoją - vis tikiesi."
- ,,Kas būdamas devyniolikos nėra socialistas, neturi širdies, kas būdamas trisdešimties vis dar yra socialistas, neturi proto."
- ,,Politika yra ne mokslas, o menas."
Tautų pavasaris ir jo įtaka Bismarkui
1848-1849 m. Tautų pavasario revoliucijos Europoje turėjo didelės įtakos Bismarko politinėms pažiūroms. Šiuo neramumų laikotarpiu Bismarkas pasisakė už monarchijos išsaugojimą ir griežtą tvarką. Revoliucijos parodė jam, kad nacionalizmas gali būti galinga jėga, kurią galima panaudoti valstybės tikslams pasiekti.
Nacionalizmas ir Vokietijos suvienijimas
XIX amžiuje nacionalizmas tapo svarbia ideologija Europoje. Vokiečių nacionalistai siekė suvienyti visas vokiškai kalbančias žemes į vieną valstybę. Bismarkas iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į nacionalizmą, tačiau vėliau suprato, kad jis gali būti panaudotas Prūsijos galiai stiprinti ir Vokietijai suvienyti.
Mažosios ir Didžiosios Vokietijos koncepcijos
Vokietijos suvienijimo klausimu buvo dvi pagrindinės koncepcijos:
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
- Didžioji Vokietija: apimtų visas vokiškai kalbančias žemes, įskaitant Austriją.
- Mažoji Vokietija: apimtų vokiškai kalbančias žemes be Austrijos.
Bismarkas pasirinko "Mažosios Vokietijos" kelią, nes Austrija buvo konkurentė Prūsijai dėl įtakos Vokietijoje.
Bismarko vaidmuo suvienijant Vokietiją
Bismarkas meistriškai manipuliavo politine situacija ir išprovokavo karus, kurie galiausiai atvedė prie Vokietijos suvienijimo.
Karas su Danija (1864 m.)
Prūsija ir Austrija kartu kariavo su Danija dėl Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštysčių. Po pergalės šios kunigaikštystės atiteko Prūsijai ir Austrijai, o tai padidino įtampą tarp šių dviejų valstybių.
Prūsijos-Austrijos karas (1866 m.)
Bismarkas išprovokavo karą su Austrija, siekdamas pašalinti ją iš Vokietijos sąjungos. Prūsija laimėjo šį karą ir įkūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą, kuriai vadovavo Prūsijos karalius.
Prancūzijos-Prūsijos karas (1870-1871 m.)
Bismarkas išprovokavo karą su Prancūzija, siekdamas suvienyti Pietų Vokietijos valstybes su Šiaurės Vokietijos sąjunga. Prūsija laimėjo šį karą, o Pietų Vokietijos valstybės prisijungė prie Šiaurės Vokietijos sąjungos, suformuodamos Vokietijos imperiją.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Vokietijos imperijos paskelbimas
1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmuose Prūsijos karalius Vilhelmas I buvo paskelbtas Vokietijos imperatoriumi. Otas fon Bismarkas tapo pirmuoju Vokietijos kancleriu. Vokietijos imperija tapo galinga Europos valstybe.
Bismarko vidaus politika po suvienijimo
Suvienijus Vokietiją, Bismarkas siekė stiprinti imperiją ir išlaikyti stabilumą.
Kova su katalikų bažnyčia ("Kultūrkampf")
Bismarkas įtarė katalikų bažnyčią lojalumu popiežiui, o ne Vokietijos imperijai. Jis įvedė įstatymus, ribojančius bažnyčios įtaką, tačiau vėliau, supratęs, kad tai sukelia socialinę įtampą, atšaukė didžiąją dalį šių įstatymų.
Kova su socializmu
Bismarkas bijojo socialistų įtakos darbininkų klasėje. Jis uždraudė socialistų organizacijas ir leido specialius įstatymus, ribojančius jų veiklą. Tačiau jis taip pat įvedė socialines reformas, tokias kaip pensijų sistema ir sveikatos draudimas, kad sumažintų socialinę įtampą ir atitrauktų darbininkus nuo socializmo.
Bismarko užsienio politika po suvienijimo
Suvienijęs Vokietiją, Bismarkas siekė išlaikyti taiką Europoje ir užtikrinti Vokietijos saugumą.
Trijų imperatorių sąjunga (1873 m.)
Bismarkas sudarė sąjungą su Austrija-Vengrija ir Rusija, siekdamas izoliuoti Prancūziją ir išvengti naujų karų Europoje.
Berlyno kongresas (1878 m.)
Bismarkas suorganizavo Berlyno kongresą, kuriame buvo sprendžiami Balkanų klausimai. Jis siekė išlaikyti stabilumą regione ir išvengti konflikto tarp Rusijos ir Austrijos-Vengrijos.
Trilypė sąjunga (1882 m.)
Bismarkas sudarė sąjungą su Austrija-Vengrija ir Italija, siekdamas apsaugoti Vokietiją nuo galimos Prancūzijos agresijos.
Bismarko atleidimas ir jo įtaka Vokietijai
1890 m. imperatorius Vilhelmas II atleido Bismarką iš kanclerio pareigų. Vilhelmas II siekė agresyvesnės užsienio politikos, o Bismarkas pasisakė už atsargumą ir stabilumą. Bismarko atleidimas turėjo didelės įtakos Vokietijai. Jo atsargi užsienio politika buvo pakeista agresyvia ekspansija, kuri galiausiai atvedė prie Pirmojo pasaulinio karo.
Bismarko asmenybės bruožai
Bismarkas buvo stipri ir prieštaringa asmenybė. Jis pasižymėjo:
- Intelektu ir strateginiu mąstymu: Bismarkas buvo puikus diplomatas ir politikas, sugebėjęs numatyti įvykius ir priimti teisingus sprendimus.
- Ryžtu ir valia: Bismarkas buvo pasiryžęs įgyvendinti savo tikslus, net jei tai reiškė karą ir konfliktus.
- Pragmatiškumu: Bismarkas buvo pragmatiškas politikas, kuris siekė naudos Vokietijai, nepaisydamas ideologinių įsitikinimų.
- Autoritarizmu: Bismarkas buvo autoritarinis valdovas, kuris nepripažino opozicijos ir siekė kontroliuoti visus valstybės gyvenimo aspektus.
Bismarko įvertinimas istorijoje
Oto fon Bismarkas yra viena iš svarbiausių Vokietijos istorijos asmenybių. Jis laikomas Vokietijos suvienytoju ir galingos Europos valstybės kūrėju. Tačiau Bismarko politika taip pat kritikuojama dėl militarizmo, autoritarizmo ir socialinės nelygybės.
Bismarko įtaka vėlesnei Vokietijos istorijai
Bismarko politika turėjo didelės įtakos vėlesnei Vokietijos istorijai. Jo militarizmas ir autoritarizmas prisidėjo prie Pirmojo pasaulinio karo, o jo socialinės reformos padėjo sukurti socialinę valstybę Vokietijoje.
Bismarkas ir Europos integracija
Bismarkas buvo skeptiškas Europos integracijos atžvilgiu. Jis tikėjo, kad nacionalinės valstybės yra svarbiausios politinės jėgos Europoje, ir kad bandymai sukurti vieningą Europą yra nerealūs.
Žalgirių kaimas: Bismarko kolonijos reliktas
Žalgirių kaimas, anksčiau vadintas Bismarko kolonija, yra unikalus istorinis objektas, liudijantis XIX amžiaus Vokietijos imperijos politiką apgyvendinti pelkes ir suteikti žemės bežemiams valstiečiams. Ši kolonija, įkurta Rupkalvių šlapgirėje, pavadinta Bismarko vardu, tapo savotišku eksperimentu, kuriame išliko tik patys darbščiausi ir ištvermingiausi naujakuriai.
Pelkininkų gyvenimas
Gyvenimas Bismarko kolonijoje buvo sunkus ir kupinas iššūkių. Pelkėta aplinka, potvyniai, uodai ir sparvos, nuodingos gyvatės ir miško žvėrys - visa tai buvo kasdienė realybė. Tačiau pelkininkai sugebėjo prisitaikyti prie šių sąlygų, kasdami griovius, aukštindami kelius, statydami namus ir ūkininkaudami.
Bismarko kolonijos bulvės
Bismarko kolonija garsėjo ypatingomis bulvėmis, kurios buvo auginamos durpingoje žemėje. Šios bulvės buvo ankstyvesnės, skanesnės ir net eksportuojamos į Vakarų Europą.
Bismarko kolonija šiandien
Šiandien Žalgirių kaimas yra nykstantis, tačiau vis dar gyvas Vokietijos imperijos reliktas. Jame gyvena keliolika sodybų su žmonėmis, kurie vis dar gyvena pelkėje. Žalgirių kaimas yra savotiškas muziejus po atviru dangumi, liudijantis sunkią, bet įdomią pelkininkų istoriją.
Mineika ir Bismarkas: Netikėtas susitikimas
Zigmantas Mineika, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų, patyrė įvairių išbandymų ir nuotykių. Vienas iš jų - susitikimas su Oto fon Bismarku kalėjime. Pasakojama, kad tarptautinei komisijai, prižiūrinčiai kalinių padėtį Rusijos kalėjimuose, vadovaujant Bismarkui, šis nustebo dėl Mineikos erudicijos ir pasirinktos literatūros. Pagal vieną iš versijų, Bismarkas pasirūpino, kad Mineikai mirties bausmė būtų pakeista katorga.