Psichoanalizė, kaip būdas suprasti save ir aplinkinius, susidomėjęs jaunuolis gali atrasti šios srities gilumą ir sudėtingumą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atliekama psichoanalizė, kokie yra mokymo programų reikalavimai Lietuvoje ir kokie iššūkiai bei galimybės slypi šiame kelyje.
Psichoanalizės ištakos ir raida
Psichoanalizė, kaip psichologijos kryptis, gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį, o jos ištakos siekia XIX-XX a. sandūrą. Nors per tą laiką ji gerokai pasikeitė ir atsirado naujų šakų, visos jos remiasi Sigmundo Freudo sukurta teorija. Svarbu suprasti pagrindinius psichoanalizės principus, tokius kaip Id, Ego ir Superego, norint suvokti šios teorijos esmę ir jos raidą. Pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, psichoanalizė išties stipriai pasikeitusi, atsirado naujų šakų, tačiau visos remiasi S. Freudo sukurta teorija. Freudas išskyrė libidinę ir agresyviąją varas, kurios valdo žmogų kitų psichikos struktūrų - id, ego ir superego - sukurtame sąmonės ir pasąmonės lauke. Vėliau atsirado ir kitų psichoanalizės mokyklų tokių kaip ego psichologija, įvedusi gynybos mechanizmo ir vidinio konflikto bei jų santykio su išoriniu pasauliu modelį, arba objektų ryšių mokykla, pirmoji prabilusi apie vieno žmogaus santykius su kitais. Dar vėliau atsirado naujosios psichoanalizės mokyklos - prisirišimo mokykla, savasties psichologija, santykio psichoanalizė.
Šiandieninė psichoanalizė skiriasi nuo tos, kurią sukūrė Freudas, tačiau jas vis dar sieja teiginiai, jog žmogų valdo pasąmonė, jog žmogaus psichikoje veikia tarpusavyje sąveikaujančios jėgos. Taip pat jas sieja tam tikros motyvacinės jėgos - varos, o tiksliau - libidinė (meilės) ir agresyvioji varos, tačiau šiandien psichanalitikai pripažįsta, kad egzistuojanti ir trečia - intersubjektyvioji vara - atsakanti už ryšio su kitais žmonėmis paiešką.
Freudas tikėjo, jog psichoanalitikui interpretuojant pasąmoningą informaciją, pacientas įsisamonina vidinius konfliktus ir to užtenka, kad simptomai išnyktų. Tuo tarpu šių laikų psichoanalitikai mato kur kas daugiau. Žmogui neužtenka įsisamoninti vidinių konfliktų, psichoanalitiko padedamas, žmogus turi atrasti naujų būdų, kaip sėkmingai funkcionuoti. Freudas teigė, kad psichoanalizė yra labiausiai tinkanti neurozėms gydyti. Jis pabrėžė, kad įvairūs troškimai bandantys išsiveržti iš pasąmonės į sąmonę yra sustabdomi išorinių moralinių reikalavimų arba superego (vidinių reikalavimų) ir taip nepatiriamas malonumas ir kyla vidinis konfliktas. Jį žmogus sprendžia pasiremdamas gynybos mechanizmais - situacija yra išsprendžiama, tačiau žmogus vistiek nesijaučia gerai. Pasak Freudo, įsisamoninus tokius procesus, simptomai pranyksta.
Pagrindinės asmenybės struktūros: Id, Ego ir Superego
Standartinėje Froido interpretacijoje, asmenybę sudaro trys dalys ir jų tarpusavio sąveika: id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos.
Ego (aš)
Asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų.
Instinktai ir psichinė energija
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai. Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos.
Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą - manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - piršto čiulpimo. Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo.
Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga - kitą, lytiniai organai - trečią.
Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudoj energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas.
Nerimas
Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas - būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. Tuo tarpu vėlesni traumuojantys įvykiai gali vėl išprovokuoti šį pirmykštį nerimą.
Psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programa Lietuvoje
Lietuvos psichoanalizės draugija (LPaD) kartu su Vilniaus Universiteto (VU) Filosofijos fakultetu organizuoja ir vykdo Psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programą (PAPT MP). Ši programa remiasi Europos psichoanalitinės psichoterapijos federacijos (EFPP) mokymo standartais. PAPT MP apimtis yra 5420 akademinių valandų.
Mokymo programos komponentai
PAPT MP susideda iš:
- Teorinių studijų: Gilinamas supratimas apie psichoanalizės teorijas ir metodus.
- Asmeninės psichoterapijos: Minimalus asmeninės psichoanalitinės psichoterapijos valandų skaičius - 250 val. Tai svarbi programos dalis, leidžianti būsimiems terapeutams patirti psichoanalizės procesą iš paciento perspektyvos.
- Individualios supervizijos: Trečiaisiais studijų metais programos dalyviai pradeda praktinį psichoanalitinės psichoterapijos darbą su pacientais, tad kartu pradeda ir profesinės pagalbos (supervizijų) procesą. Programos dalyvis turi įgyti ne mažiau 100 supervizijų, t.y. po 50 supervizijų pas du PAPT MP mokytojus - supervizorius.
Dėstytojai ir supervizoriai
PAPT MP vykdo LPaD patvirtinti PAPT mokytojai ir supervizoriai (patyrę psichoanalitiniai psichoterapeutai), kurių kvalifikacija atitinka EFPP standartus bei psichoanalitikai (Tarptautinės psichoanalizės asociacijos nariai). Tarp dėstytojų ir supervizorių yra:
- Medicinos psichologai, psichoanalitiniai psichoterapeutai, psichoanalitikai.
- Gydytojai psichiatrai, psichoanalitiniai psichoterapeutai.
- Gydytojai vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichiatrai, psichoanalitiniai psichoterapeutai, šeimos terapeutai.
- Mokančiosios terapeutės.
- Socialinių mokslų daktarai (psichologijos krypties), klinikiniai psichologai.
- Filosofijos mokslų daktarai, psichoanalizės teorijos studijos.
- VU docentai ir lektoriai.
Reikalavimai kandidatams
PAPT MP skirta asmenims, turintiems universitetinį psichologijos magistro arba medicinos gydytojo diplomą ir priskiriama specialistų (psichologų ir gydytojų) profesinės kvalifikacijos kėlimo procedūroms. Kandidato vykdoma konsultavimo praktika - darbas su pacientais suteikia pirmumo teisę Mokymo komitete svarstymo metu priimant į programą, kai atrankoje dalyvaujantis kandidatas gauna abu teigiamus atrankinių pokalbių įvertinimus. Klinikinė patirtis psichiatrijoje arba klinikinės psichologijos srityje, pradinės žinios apie psichoanalizę, psichoanalitinę psichoterapiją, dalyvavimas šios krypties seminaruose yra privalumas. PAPT studijas galima pradėti dar studijuojant psichologijos magistratūros ar paskutiniuose medicinos kursuose, tačiau PAPT MP baigimo pažymėjimas bus išduotas tik įgijus formalųjį universitetinį išsilavinimą.
Priėmimo sąlygos ir kaina
Numatoma naujo kurso pradžia 2027 m. rugsėjo mėn. Dokumentų priėmimas vyks nuo 2026m. rugsėjo. Atrankiniai pokalbiai bus vykdomi iki 2027m. gegužės mėnesio. Surinkus 14 žmonių kursą priėmimas gali būti stabdomas anksčiau. Mokslas mokamas. Teorinių mokslo metų kaina 2200 eur. Visų teorinių studijų kaina 11 000 eur. Už asmeninę psichoterapiją, supervizijas, atrankinius pokalbius, baigiamojo darbo gynimą mokama atskirai.
Bruce'o Finko įžvalgos apie psichoanalizę
Bruce’as Finkas yra praktikuojantis amerikiečių psichoanalitikas, studijavęs psichoanalizę Paryžiuje, kassavaitiniuose Jacques’o-Alaino Millero seminaruose „Orientation lacanniene“. Bruce’as Finkas parašė daugybę knygų („Lacan on Love: An Exploration of Lacan’s Seminar VIII, Transference“, „A Clinical Introduction to Freud: Techniques for Everyday Practice“, „The Lacanian Subject: Between Language and Jouissance“ ir kt.) bei išvertė ne vieną Jacques’o Lacano darbą į anglų kalbą.
Finkas teigia, kad visuomet domėjosi aiškinimu tų Freudo idėjų, kurios praktikuojantiems teikia tiesioginę naudą ir kurios, jo požiūriu, yra laiko patikrintos. Jis įsitikinęs, kad net jei kai kurios spekuliatyvesnės Freudo teorijos buvo teisingai kvestionuotos ir netgi aštriai kritikuotos, tai nereiškia, kad fundamentalesnės koncepcijos ir technikos, kurias jis išvystė ryšium su nesąmoningumo sritimi, laisvosiomis asociacijomis ir sapnų aiškinimu, yra niekam tikusios. Tyrimai Prancūzijoje parodė, kad analizuotis einantys dažnai teigia, jog darbas su sapnais buvo naudingiausia analizės dalis.
Įdomu tai, kad kai patys psichologai nusprendžia lankyti terapiją - nesvarbu, ar jie praktikuoja KET, kognityvinę psichologiją, egzistencinę fenomenologiją, hipnozę etc. - jie beveik visada ieško psichoanalitiko. Tad atrodo, kad giluminės psichoanalizės vertingumas iš esmės yra pripažintas visų krypčių klinicistų, net jei daugelis jų ir ginčija didžiąją psichoanalitinės teorijos dalį ir netgi kritikuoja psichoanalitinę praktiką visuose viešuose forumuose. Kai jiems patiems prireikia gydymo, jie siekia analizės.
Finkas pabrėžia, kad psichoanalizė - sunkus darbas, ir analizantas privalo būti drąsus ir tvirtas, jei nori iš jos kažką gauti. Jis pataria nelaukti, kol manysite, kad viską apmąstėte iki galo. Pats rašymo procesas tam tikra prasme išbando jūsų mąstymą taip, kaip privatūs svarstymai galvoje išbandyti negali.
Psichoanalizės iššūkiai ir interpretacijos
Psichoanalizė, nors ir turinti ilgą istoriją bei pripažinimą, susiduria su įvairiais iššūkiais ir interpretacijomis. Svarbu atskirti tikrą psichoanalizę nuo pseudopsichoanalizės, kuri perdirbinėja dominuojantį diskursą. Psichologas nėra analitikas, net jei jis ir įtikinėtų, kad yra priešingai. Lakanistu save laikantis pseudopsichoanalitikas gali manyti privaląs pareikšti, kad Džokeris - šventasis, tačiau tai yra grynas dominuojančio diskurso produktas.
Atsižvelgiant į vis augantį skaičių neteisingų interpretacijų, skleidžiamų vadinamųjų „psichoanalitikų“, būtina teigti, kad psichologas nėra analitikas (net jeigu jis ir įtikinėtų, kad yra priešingai). Anksčiau formaliai užbaigti filmai buvo autentiškų menininkų prerogatyva: jie pasitelkdavo menines technikas susirėmimui su Hayso kodeksu ar kitokia cenzūra. Šiandien kino estetiškumas nebegarantuoja jokios subjekto etikos. Technologijų įvairovei atvėrus naują epochą, susikirtusios grožio ir gėrio linijos gali būti išblukintos, atsietos.
Riktų reikšmė psichoanalizėje
Freudas tyrinėjo šnekos riktus, norėdamas pramokti šio to, kas galbūt pravers psichoanalizei. Jis klausė: kokie ketinimai arba tendencijos gali būti trikdantys, koks yra trikdančių ir sutrikdytų ketinimų santykis?
Riktai nėra atsitiktinumai, tai rimti psichiniai aktai, turintys prasmę, atsirandantys dėl dviejų skirtingų ketinimų sąveikos - tiksliau pasakius, jų išveikos. Freudas teigė, kad pats rikto efektas atskleidžia trikdantį ketinimą, jei tik drįsime šį efektą laikyti įrodymu.
Psichoanalizės geismas ir netikrumo būsena
Psichoanalizė prasideda nuo spragos, kuri yra atrandama tame, ką Jacques’as Lacanas pavadino Freudo geismu. Bet kuris į šios disciplinos teritoriją įžengti siekiantis subjektas būtinai turi pristatyti savo paties geismą. Tačiau tuo pat metu toks subjektas savo veiksmus privalo priderinti prie specifinio ego idealo. Į psichoanalizės šerdį įdėdamas geismą, Freudas ne tik pasakė, kad ši disciplina turi būti tam tikra, kad jos kontekste nedera veikti bet kaip, bet dar ir parodė, kaip su šiuo geismu reikėtų elgtis.
Freudo geisme esanti spraga psichoanalitikus pasmerkė amžinai netikrumo būsenai: jie niekada negali pasakyti, ar jų veiksmai atitinka iš šio geismo sklindantį ego idealą. Šios spragos šviesoje galima kvestionuoti bet kokį aktą, ar jis būtų klinikinio, ar teorinio pobūdžio. Tik Freudo geismas leidžia suprasti, kas vyksta psichoanalizėje, ir tik ego idealas kaip šio geismo atvaizdas, kaip būdas šį geismą traktuoti, leidžia subjektui susivokti, ar jis, kaip psichoanalitikas su savo analitiko geismu, veikia lygyje, kuriame veikti reikalauja psichoanalizė. Būtent šios (ne)įmanomybės akivaizdoje privalo veikti į analizės teritoriją įžengęs subjektas, nes ši neįmanomybė yra ne taškas, kuriame viskas baigiasi, o viso to, kas vyksta psichoanalizėje, pradžios sąlyga.
tags: #kaip #daryti #psichoanalize