Savirealizacijos tema šiuo metu yra aktuali kaip niekad, verčianti susimąstyti apie nepasitenkinimo jausmą ir mintis, kad tai, ką darai, man nepatinka, nesuteikia prasmės, yra nuobodu ir neįdomu. Natūraliai tokioje būsenoje kyla noras kažką pakeisti - darbo vietą, pobūdį, darbo formą ar profesiją. Tačiau išoriniai pokyčiai retai išsprendžia vidines problemas. Savirealizacija tapo tyrinėjimo objektu XXa. viduryje. Ją tyrinėjo tokie psichologai kaip K. Jungas, A. Maslow, R. May ir kiti. Šiame straipsnyje pateiksime kelias jų mintis bei remsimės Lietuvos žmonių patirtimi bei nuomone apie savirealizaciją.
Savirealizacija - savęs išraiška ir realizavimas
Visų pirma, savirealizacija - tai savęs išraiška ir realizavimas. „Galimybė išreikšti savo gebėjimus (resursus) kūrybiškai, fiziškai ir protiškai“. Kas gi tas „Aš“, kuris nori būti išreikštas? A. Maslow šią dalį matė kaip asmens siekį augti, atrasti ir išreikšti savo individualumą, o savirealizaciją - kaip poreikį. K. Jungas vadino „Savastimi“ ir ją apibūdino kaip vedantį principą, vidinės krypties ir tikslo šaltinį. Tačiau svarbu nepamiršti, kad Tikrasis Aš, bandantis save išreikšti, remiasi labai paprastais žemiškais dalykais. Tai tas pats „Aš“, kuris nori valgyti, kažką sako artimam žmogui ir laukia reakcijos, kuris mėgsta linksmintis, bet grįžęs iš darbo 20val. vakaro jaučiasi per daug pavargęs. Savirealizacija remiasi gebėjimu išgirsti ir išpildyti savojo „Aš“ prašymus.
Savirealizacija ir pasitenkinimas
Antras svarbus savirealizacijos aspektas siejasi su savo norų realizavimu ir pasitenkinimu. Apklausos dalyviai juos mini ne kartą: „savo norų, troškimų, jausmo, kas iš tikro esi, pavertimas realybe“, „kai gali užsiimti tuo, kas gerai gaunasi ir malonu tai daryti“, „asocijuojasi su užsiėmimu, suteikiančiu didžiausią pasitenkinimą ir džiaugsmą“. Kad geriau jį suprastume, remkimės E. Eriksono vystymosi stadijų aprašymu. Pirmoje stadijoje - kūdikystėje - mums yra svarbiausia patirti pasitenkinimą iš to, ką gauname iš išorės, kad kažkas patenkintų mūsų poreikius ir norus. Toks pasitenkinimas parodo, kad kažkas mus myli ir rūpinasi, ir formuoja pamatinio pasitikėjimo jausmą. Kai šis rezervuaras užpildytas (nuo 2m.), svarbesniu pasitenkinimo šaltiniu tampa dalykai, kuriuos įvaldome - mūsų kūno funkcijos (išmokstame vaikščioti, bėgti, šokti), aplinkos aspektai (išmokstame naudotis šaukšteliu, važiuoti dviračiu), kompetencijos (išmokstame padėti padengti stalą, apginti vartus žaidžiant futbolą). Kalbant apie savirealizaciją, pasitenkinimą galime suprasti kaip rodiklį, rodantį, kokią veiklą verta pasirinkti. Jai būdingas pasitenkinimas susideda iš mūsų prigimtinių gebėjimų, įgytų žinių ir patirties, pozityvaus pastiprinimo ir kitų veiksnių mišinio.
Aktyvumas kaip savirealizacijos dalis
Trečias svarbus aspektas yra aktyvumas. „Kai žmogus išlaisvina kokį jam būdingą talentą, darydamas jam asmeniškai vertingiausią dalyką, veiksmą, daiktą.“ Apklausos dalyvių nuomonę papildo psichiatras ir psichoanalitikas J. F. Masterson: „Pasitenkinimas nuo bet ko, ką darome, numano įsitraukimą.“ Savirealizacija neatsiejama nuo aktyvaus įsitraukimo, jį galima tik atrasti, bandant kažką daryti. Kiekviena veikla mus panardina į patirtį, pvz., važiuojant dviračiu užmiesčio keliu, jaučiame gausybę aplinkos poveikių ir kūno pojūčių, tačiau kitiems tuo pačiu keliu važiuojantiems dviratininkams ta patirtis bus skirtinga.
Atsakomybė ir savirealizacija
Drąsos ir disciplinos poreikis siekiant daryti dalykus atveda mus prie ketvirto aspekto - atsakomybės. „Savirealizacija - tai meilė sau, nes jei myli save, tai ir stengiesi siekti kuo geriausio rezultato. Tai atsakomybė prieš save patį už savo gyvenimą,“ - parašė apklausos dalyvis. Jam pritaria ir garsūs psichologai. K. Jungas mini, kad kelias į individuaciją (naudojama sąvoka artima savirealizacijai) turi būti sąmoningas žmogaus pasirinkimas ir jo aktyvūs veiksmai jos siekiant. A. Maslow tvirtina, kad žmogaus atsakomybė prieš save - patenkinti savirealizacijos poreikį, reiškia pilnai realizuoti žmogui suteiktą potencialą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės, formavusios pasaulį
Savirealizacija kaip procesas
Šioje vietoje skaitytojas, ieškantis ir nerandantis savirealizacijos, turėtų susinervinti: atsakomybė jam uždėta, bet atsakymų, kur tos savirealizacijos ieškoti - nėra. Tam, kad atsirastų paminėkime penktą aspektą - savirealizacija nėra galutinis taškas, ji yra procesas ir kryptis. Vienas iš apklausos dalyvių paminėjo, jog ji apima „pastovų mokymąsi ir siekimą gerinti įgūdžius bei žinias“. Galutinės savirealizacijos neišeina pasiekti, nes ji nėra tikslas, ji yra poreikis, toks pat poreikis, kaip ir valgymas. Juk negalime prisivalgyti vieną kartą visam gyvenimui! Kiekvieną gyvenimo sekundę kažkas nepažintas mumyse siekia save realizuoti. Padaryti tai jis gali įvairiais būdais - kažkuo domėdamasis ir mokydamasis, kažką kurdamas, kažką pasakydamas. Patenkinus šį impulsą, atsiranda naujas. Vakar aš norėjau išmokti groti pianinu, šiandien noriu pagroti artimiesiems, rytoj galbūt svajosiu apie koncertą. Šiame pavyzdyje savirealizacija nebūtų noras tapti žymiu muzikantu, kaip tik jis neturi nieko bendro su savęs realizacija, nes didžiąja dalimi siekia pritarimo iš išorės.
Savirealizacijos adresatas
Ir taip mes perėjome prie dar dviejų, vienas nuo kito neatsiejamų aspektų. Savirealizacija reikalauja adresato. Kad kūrinys būtų išgirstas, reikalingas klausytojas. Savirealizacija negali vykti vakuume, nes tokiu atveju ji neturėtų prasmės. Prasmė ir naudingumas - tai savotiškas savirealizacijos variklis, įtampa, palaikanti jos energiją. O prasminga veikla gali būti tuomet, jei ji kažką keičia - kitų žmonių ar pasaulio gyvenime. „Savirealizacijos procesas yra transformuojantis, vedantis į gilesnį savęs ir savo vietos pasaulyje supratimą,“ - rašė K. Adresato aspektas yra labai paslaptingas. Mūsų savirealizacijos adresatais tampa konkretūs žmonės, bet kuriame mes dar ne jiems, o įsivaizduojamam adresatui. Dažnai tai yra žmogus iš mūsų vaikystės, kuris priimdavo mūsų savirealizacijos apraiškas: „Mama, žiūrėk, ką nupiešiau.“ Kartais ši figūra yra įsivaizduojama - kažkas, ko mes vaikystėje neturėjome, bet tikėjome, kad galėsime surasti. Kitais kartais - tai desperatiška viltis surasti adresatą. Kam gali būti skirtas E. Muncho kūrinys „Klyksmas“? Panašu, kad tai dailininko bandymas surasti kažką, kas galėtų jį išgirsti. Kartais, būdami vaikais, mes prarandame tikėjimą, kad galime būti išgirsti, ir pradedame duoti pasauliui tik tai, ko jis iš mūsų prašo, nesvarbu, ar turime tai savyje, ar ne. Taip susikuria Netikrasis mūsų Aš, o tokia būsena vadinama narcisizmu. Kadangi abejingumo patirčių turime visi, kartais visi pasineriame į savo narcisizmą, vieni daugiau, kiti mažiau. Psichiatras ir psichoanalitikas James F. Masterson skyrė Tikrąjį Aš ir Netikrąjį Aš. Savirealizaciją jis siejo su Tikrojo Aš pastangomis prisitaikyti pasaulyje, priešingai nei Netikrojo Aš bandymu pritaikyti save pasauliui. Skirtumas subtilus, bet esminis, nes Tikrasis Aš yra orientuotas į gyvenimo uždavinių atlikimą, siekiant sukurti kuo daugiau sąlyčio taškų tarp savęs ir pasaulio. Savirealizacija - tai tiltas tarp Tikrojo Aš ir adresato, nesant bent vienam iš atramos taškų, tiltas tiesiog negali egzistuoti. Svarbu yra patikslinti, kad savirealizacijai reikia adresato, tačiau iš adresato mes tikimės ne pritarimo. Tikimės būti pamatyti ir išgirsti. Kartais realizuoti save gali reikšti ir visišką aplinkos nepritarimą. Kaip paminėjo vienas iš apklausos dalyvių, „Kai žmogus […] net nejaučia būtinybės sulaukti pritarimo iš aplinkinių“.
Apibendrinimas
Taigi, apibendrinant, matome, kad savirealizacija - tai nuolatinis procesas, kuris apima savęs pažinimą ir savo individualių savybių panaudojimą, siekiant pritaikyti juos pasaulyje, iš to patiriant pasitenkinimą ir prasmės jausmą. Taip pat tai nuolatinė atsakomybė už savęs išreiškimą ir meilės sau forma. Ką gi patartume žmogui, kuris šiuo metu nėra visiškai patenkintas savo darbo vieta? Ar aš girdžiu savo Tikrojo Aš prašymus? Kokiame pasaulyje aš noriu gyventi?
Kliūtys džiaugtis gyvenimu
Nuo amžių amžinųjų žmogus siekia laimės. Apie tai mums kalba pasakos, filosofija, religija ir … pacientų eilės, nusidriekusios prie psichoterapeuto kabineto. Naujausia psichologės - psichoterapeutės Linos Vėželienės knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ kelia klausimus apie trukdžius, neleidžiančius džiaugtis gyvenimu. „Ieškodama atsakymų, susitelkiau į sielos ligas, įvairiuose šaltiniuose vadinamas charakterio ydomis ar silpnybėmis, o krikščionybėje - nuodėmėmis. Man ši krikščioniškos teologijos sąvoka tiko labiausiai, todėl ir ėmiausi rašyti apie nuodėmes kaip apie gilumines psichologinių negalavimų priežastis“, - teigia L. Vėželienė.
Sielos dėmės
Pasak pačios knygos autorės L. Vėželienės, „Nuodėmes pavadinau sielos dėmėmis, nes tai arčiau mano profesijos ir arčiau man suprantamo termino. Nuodėmės yra dėmės, kurios užstoja žmogaus vidinį grožį.“ Rašant knygą autorei teko išgyventi visą silpnybių ir ydų puolimą, o tai tapo puikia medžiaga rašyti apie tai, ką turime ir su kuo kovojame visi.
Taip pat skaitykite: Suvokimas: kaip teisingai matyti pasaulį
Žiemkenčiai
Poetė Ilzė Butkutė L. Vėželienės knygai yra padovanojusi terminą „žiemkenčiai“. Šis terminas atsiranda skyriuje apie rūstumą. Dažnai, pasiteiravę sutikto pažįstamo apie tai, kaip jis laikosi, išgirstame: „Pakenčiamai. O kam dabar lengva?“ Tai tipiškas „žiemkenčio“, įsitikinusio, kad gyvenimas yra nesibaigianti kančių grandinė, atsakymas. Knygos autorė tokius vadina „viskuo nepatenkintais tobulumo reikalautojais, įdėmiai skaičiuojančiais visų ydas ir trūkumus.“ Tokie negali priimti juos mylinčių žmonių meilės, reikalaudami jos iš tų, kurie jų nemyli. Pasak L. Vėželienės, kartą palikti „žiemkenčiai“ privalo įsižeisti visam gyvenimui ir niekuomet nepriimti pasiūlymo kurti artimesnius santykius. Jie niekada neprašo pagalbos, didvyriškai, kitiems matant, kentėdami savo kūno ir sielos ligas. „Žvelgiant iš psichiatrijos pozicijų, žiemkenčiai - tiesiog mazochistinės asmenybės, savo veiksmais ir gyvenimo būdu sąmoningai siekiančios patirti kančią. Bet kodėl šis asmenybės sutrikimas pas mus taip atkakliai puoselėjamas?
Knyga, padedanti atrasti bendrą kalbą
Linos Vėželienės knyga padeda atrasti bendrą kalbą skirtingų pažiūrų žmonėms: psichologams, religijos psichologams, socialinės, dvasinės, sielogydos srities specialistams. Pati autorė teigia vengusi peržengti psichoterapijos ir sielogydos slenkstį, stengdamasi likti savo kabinete, į kurį ateina ir tikintys, ir netikintys, ir religingi, ir ne visai, o taip pat ir fanatikai. „Nepastebėjau, kad labai skirtųsi puikybės, pavydo lygmuo, visos tos septynios ydos. Tad knyga būtų tinkama bet kam, kam įdomu“, - teigė Lina Vėželienė, paklausta, kokiai auditorijai skirta jos knyga.
Baimė pokyčių
„Žmonės paniškai bijo pokyčių - ypač vedančių į šviesą, ramybę, sveikatą. Tai iš tiesų iškalbingas fenomenas. Žmonės nebijo to, kas akivaizdžiai kenkia ir veda į pražūtį: svaigintis, nuodytis, mirtinai persidirbti. Jie nebijo žaloti vienas kito agresyviais emociniais išpuoliais, neatsisako bendrauti su smurtautojais, leidžiasi išnaudojami manipuliuotojų. Bet žengti link prašviesėjimo? Ačiū, ne. Kaip gyvenau, taip ir gyvensiu. Tarytum siekti šviesos ir puoselėti dorybes būtų didelė gėda. Siekti meilės, išminties, tvirtumo, susivaldymo nesinori. Tingisi, neapsimoka, nes vis tiek niekas nepasikeis.
Žymūs žmonės, kuriems nepavyko iš pirmo karto
„Atsiprašome, bet jūs neturite jokio talento. Verčiau palikite savo kūrybines idėjas ramybėje ir eikite ieškoti kokio nors paprastesnio darbo“, - jeigu ne jūs, galbūt kažkas kitas, kūrybiškas, įžvalgus ir talentingas, girdėjo šiuos žodžius ir… pasidavė. „Vidutinybė“, „beviltiškas“, „neperspektyvus“ - kokios tik etiketės buvo klijuojamos tiems, kurie matė pasaulį savaip.
Vladimiras Nabokovas
Vladimiras Nabokovas (1899-1977), rusų ir amerikiečių rašytojas, poetas, vertėjas, literatūrologas. Puikiai mokėjo prancūzų, anglų, rusų kalbas. 1916 metais Nabokovas, tada dar būdamas jaunas studentas, išleido savo poezijos rinkinį. Visi 67 eilėraščiai buvo viešai sukritikuoti. Nabokovas sutiko su kritika, bet rašymo, laimei, nemetė.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Fiodoras Šaliapinas
Fiodoras Šaliapinas (1873-1938), vienas garsiausių rusų operos dainininkų. Labai juokinga situacija nutiko su gerais draugais: Fiodoru Šaliapinu ir Aleksejumi Peškovu. Būdami studentai, jie išsiruošė ieškoti darbo. Pirmiausia bandė laimę chore, o po to - laikraščio redakcijoje.
Faina Ranevskaja
Faina Ranevskaja (1896-1984), žymi rusų kino ir teatro aktorė, žurnalistų vadinama viena didžiausių XX amžiaus rusų aktorių. Šiuolaikinėje visuomenėje Ranevskaja yra siejama su jos sugalvotais aforizmais, kurių didžioji dauguma jau tapo sparnuotais. 1992 metais anglų enciklopedijos „Who is who“ komisija pripažino F. Ranevskają viena iš 20-ties žymiausių XX amžiaus aktorių.
Waltas Disney
Bet toks W. Dysney buvo ne visada. Savo karjeros pradžioje jis dirbo karikatūristu vienoje leidykloje, tačiau netrukus buvo atleistas už „visišką nesugebėjimą piešti bei vaizduotės stoką“.
Stevenas Spielbergas
Stevenas Spielbergas (g. 1946), amerikiečių kino režisierius ir prodiuseris. Dabar jau įžymus režisierius kažkada neįstojo į kino fakultetą dėl „visiško talento nebuvimo“. Laimei, Spielbergas taip paprastai nepasidavė ir tiesiu taikymu nuėjo į „Universal“ kino studiją, kur parodė savo trumpametražį filmą „Amblin“. Kino studija nedelsdama pasirašė sutartį su jaunuoju talentu.
Albertas Einsteinas
Albertas Einsteinas (1879-1955), vokiečių fizikas ir Nobelio premijos laureatas iki 4 metukų visai nekalbėjo, o sudėtingiausias dalykas jam buvo… fizika. Nepaisant mokytojo išvados, kad „iš šios vidutinybės nieko gero neišeis“, Einsteinas ir toliau tikėjo savo išskirtinumu fizikos srityje.
Giuseppe Verdi
Giuseppe Verdi (1813-1901), žymus italų kompozitorius. 1832 metais Milano konservatorijoje pasirodė niekam nežinomas jaunas kompozitorus ir įtikino direktorių, kad šis paklausytų jo kūrybos. Jaunuolis gavo labai aiškų direktoriaus atsakymą: „Palikite ramybėje mintį apie konservatoriją. O jeigu labai norite užsiimti muzika, pasiieškokite sau privataus mokytojo tarp miesto muzikantų“.
Kiti pavyzdžiai
Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti… Isaakas Newtonas mokėsi taip blogai, kad dėstytojai manė, jog jis „neturi jokios ateities“, o Dmitrijus Mendelejevas neišlaikė chemijos egzaminų ir įstojo į pedagoginį.
Psichologijos raida kaip mokslo
Psichologija yra jaunas mokslas. Jo šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Wilhelmas Wundtas, 1879 m. Leipcigo universitete (Vokietija) įkūręs pirmąją psichologijos laboratoriją, buvo ir fiziologas, ir filosofas. Ivanas Pavlovas, pirmasis ėmęsis tyrinėti mokymąsi, buvo rusų fiziologas. Sigmund’as Freud’as, įžymus žmogaus asmenybės teoretikas, buvo austrų gydytojas. Jean Paget garsus šio amžiaus vaikų tyrinėtojas, buvo šveicarų gamtininkas. Willjamas Jamesas, 1890 m. parašęs psichologijos vadovėlį, buvo Amerikos filosofas. Psichologija terminas pradėtas vartoti XVIII a., paskelbus K. Wolffo veikalą „Racionalioji psichologija“. Žodis psichologija yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija, kaip savarankiškas mokslas pirmiausia vystėsi fundamentaliųjų tyrimų kryptimi. Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.
Psichologijos mokslo metodai
Psichologai kaupia, klasifikuoja ir analizuoja faktus (remiasi empiriniu tyrinėjimu). Taikomi moksliniai metodai, įskaitant eksperimentinę metodiką, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas.
Psichologijos ištakos filosofijoje
Psichikos reiškiniais jau domėtasi gilioje senovėje, indų vedose, Kinijos išminčių darbuose keliami klausimai susiję su žmogaus būtim, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės - materializmas ir idealizmas. Žymiausias idealizmo atstovas - Platonas (427 - 347m. prieš Kristų) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmonės, gavę sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, daugiau, jiems rūpės daugelis dalykų. Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322m. prieš Kristų). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima” („Apie sielą”) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Aukščiausia mąstančioji siela - yra žmogaus siela. Įdomu, kad šis modelis sutampa su žmogaus smegenų sandara: seniausia dalis - smegenų kamienas - valdo tokias gyvybiškai svarbias funkcijas kaip kvėpavimas ir kraujotaka. Virš kamieno esančios vidurinės smegenys veikia tarsi emocijų ir instinktų valdymo pultas. Jas dengia didžiosios smegenys, atsakingos už aukštąją nervinę veiklą - asociacijų ryšius ir mąstymą. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIIIa. Mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete). XVIIa. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum” (lot. Mąstau, vadinasi, esu). Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr.empeiria - patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot. Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija.
Gamtos mokslų įtaka psichologijai
Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių aapie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377m. prieš Kristų) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jjo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas(130-200m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį” toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.
Eksperimentinės psichologijos gimimas
Psichologija XIXa. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1989m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIXa. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje,Prancūzijoje, JAV, ir kt. Psichologijos vystymasis vyko dar vienu aspektu - kūrėsi įvairios psichologijos mokyklos, kuriose įvairiais istoriniais laikotarpiais įsivyraudavo tai vienas, ttai kitas požiūris į žmogaus psichiką.
Pagrindinės psichologijos mokyklos
W. Wundto struktūralizmas: Psichologija turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti naudodami introspekciją (savistabą). Mūsų sąmoningą patyrimą sudaro pojūčiai ir vaizdai. Realiai tyrinėjo ne betarpišką psichinį patyrimą, nes introspekcija jį iškreipė. Ne apie visą, kas vyksta mūsų viduje, žmogus gali duoti tikslią ir teisingą ataskaitą.
Dž. E. funkcionalizmas: Praplėtė psichologijos apibrėžimą. Tebenaudojo introspekciją.
Dž. B. biheviorizmas: Psichologija turi tirti elgesį, nes tik jį įmanoma tiksliai užfiksuoti. Stebėjimo pagalba galima nustatyti ryšį tarp aplinkos sąlygų ir žmogaus bei gyvūnų elgesio. Per daug akcentuoja elgesio tyrinėjimus, kaip vienintelį būdą tyrinėti psichiką. Ignoruoja pažinimo procesus.
M. Wertheimerio geštaltpsichologija: Akcentavo, jog pagrindinė psichikos ypatybė organizuoti suvokiamą informaciją į tam tikras fformas, konfigūracijas (Gestalt vok.- pavidalas, forma) ir tyrinėjo jas. Teigė, kad vidinė visumos organizacija lemia jį sudarančių dalių savybes ir funkcijas.
Z. Freudo psichoanalizė: Psichologijos tyrimo objektas - procesai vykstantys žmogaus pasąmonėje. Jie yra susiję su lytiniu potraukiu, nulemiančių visą žmogaus elgesį. Lytinio potraukio reikšmės suabsoliutinimas.
Kognityvinė psichologija: Tiria žmoguje vykstančius informacijos fiksavimo, apdorojimo, perkūrimo procesus. Ypatingas dėmesys skiriamas pažintiniams procesams - suvokimui, atminčiai, dėmesiui, mąstymui.
Humanistinė psichologija (K. Rogersas, A. Maslow): Psichologijos paskirtis - padėti žmogui atskleisti ir realizuoti savo galimybes bei gerai jaustis ir būti savo gyvenimo autoriumi. Atskiros teorijos yra grindžiamos autoriaus patyrimu ir asmeniniais išgyvenimais. Trūksta teiginių eksperimentinio pagrįstumo.
tags: #pasaulio #izymus #psichologai