Vandos Juknaitės kūryba - tai kelionė į žmogaus esmę, bandymas suprasti jo santykį su pasauliu ir kitais žmonėmis. Jos darbai išsiskiria ypatingu jautrumu, dėmesiu detalėms ir gebėjimu įžvelgti grožį net ir tamsiausiose patirtyse. Šiame straipsnyje panagrinėsime V. Juknaitės pasaulio suvokimą, remiantis Deimantės Daugintytės recenzija knygai „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ ir kitais autorės darbais.
„Pasaulis yra gražus": skirtingų pasaulėžiūrų mozaika
Knyga „Pasaulis yra gražus" - tai kultūringo interneto portalo bernardinai.lt išleistas pokalbių rinkinys, kuriame keturiasdešimt skirtingų menininkų dalijasi savo mintimis apie pasaulio grožį ir santykius su aplinka. Knygos sudarytojas Gediminas Kajėnas atrinko pačius sėkmingiausius pokalbius iš gausybės publikuotų tinklalapyje. Knygos struktūra kuria vienovės jausmą: aštuoni kūrėjai iš skirtingų meno sričių, kurių kalbėjimai sudėlioti pirmąją poziciją suteikiant garbingiausio amžiaus asmeniui. Pokalbiuose nuolat suskamba tikėjimo, religijos klausimai. Nors atsakymai ne visada verbaliai išpažįstami, justi dvasinių patirčių liudijimas, išgyvenimas.
Šis rinkinys - tai tarsi skirtingų pasaulėžiūrų mozaika, kurią sudėliojo ir patys autoriai, ir pokalbio iniciatoriai. Skaitytojas tarsi žvalgas seka abiejų minties vingius, steigdamas naują santykio lygmenį. Knyga „Pasaulis yra gražus" siūlo daug atsakymo variantų į iš esmės pabaigos neturinčius klausimus apie vertybes, buvimo su pasauliu galimybes. Menas, tikėjimas, asmenybė, visuomenė - visa tai yra gyva, kinta santykyje. Savąjį požiūrį kiekvienas kuria individualiai, autentiškai.
V. Juknaitės savikritiškumas ir neornamentuota kalba
Vienas ryškiausių pavyzdžių knygoje - interviu su Vanda Juknaite. Ji, daug rašydama apie kitų likimus, su savo gyvenimo patirtimis lieka nuošaly. Tačiau knygoje tai išklausiama. Tame intymume iškyla globalios problemos, rašytojos įvardijamos kaip besikeičianti žmogaus samprata.
Tačiau keisčiausia tai, kad ne šie mąstymai apie pasaulio kitimą labiausiai paveikia skaitant pokalbį su V. Juknaite. Labiausiai jaudina autorės savikritiškumas, veik savęs nužeminimas. Ji paprastai ištaria, kad niekada neturėjo jokių kūrybinių ambicijų. Tačiau literatūrinis talentas, pasakojimo dovana tokia ryški, nesupainiojama. V. Juknaitė išsiskiria neornamentuota kalba, publicistiniu aštrumu, kuris kyla iš pačios kasdienybės, iš gyvenimo judesio, čia nėra jokio darymo ar kūrimo.
Taip pat skaitykite: Asmenybės, formavusios pasaulį
„Tariamas iš tamsos": pokalbiai su ypatingais vaikais
Knyga „Tariamas iš tamsos" - tai pokalbiai su ypatingais vaikais: nematančiais, negirdinčiais, turinčiais psichinę negalią, tėvų paliktais, išgyvenusiais artimųjų netektis, jų sunkias ligas. Pasakojimui apie vieną esmingiausių ir lemtingiausių žmogaus gyvenimui patirčių - ryšio vienas su kitu patirčiai - V. Juknaitė rinkosi pokalbius su ypatingais vaikais. Visi jie sąmoningai suvokia savo prarastis ir savo galimybes, visi jie paženklinti ypatinga vidine klausa bei gebėjimu žodžiu įvardyti būties prasmę, prasišviečiančią iš pačios tamsiausios patirties gelmės. Visų jų laikysena kraštutinai etiška.
Ši knyga - tai bandymas įžvelgti pasaulį kito akimis, suprasti jo skausmą ir džiaugsmą. Autorė kalbasi su vaikais, kurie išgyvena sunkius išbandymus, tačiau išlieka stiprūs ir atviri pasauliui. V. Juknaitė atsisako tradicinių literatūrinių konvencijų ir gręžiasi į tikro žmogaus veidą ir tikrai jo ištartus žodžius.
Kalba kaip priemonė ir tylos svarba
V. Juknaitės kūryboje kalba yra tik priemonė, liudijanti dviejų žmonių susitikimo įvykį, jo metu įsisteigusią būtį. Autorė nebijo naudoti netaisyklingos gramatikos ar sakymo sintaksės, kad atspindėtų tikrąją kalbėtojo esmę. Jai svarbiausia - perteikti giliąją reikšmės patirtį, kuri dažnai sunkiai išreiškiama žodžiais.
V. Juknaitė pabrėžia tylos svarbą. Beribė, visą pasaulį aprėpianti tyla yra sąlyga, kad galėtum kalbėti ir susikalbėti. Autorė pati pamėgino įžengti į tą tylos, nekalbėjimo teritoriją ir suprato, kad tik tada galima išgirsti kitą žmogų.
Alternatyva instrumentinio proto visuomenei
V. Juknaitės kūryba yra laike besitęsianti pastanga formuoti alternatyvą destruktyviai, pagal instrumentinio proto kriterijus gyvenančiai visuomenei, kur, anot pačios autorės, „sugriuvę patys gyvenimo pamatai, suardyta bendruomenė, kur skaudžiai akivaizdus ne tik materialus skurdas, bet ir vertybių badas“. Tokia savo pozicija V. Juknaitė priartėja prie tų nedažnų postmodernizmo autorių, kurie tebetvirtina, kad „literatūra be vertybių pasaulio - ne literatūra“.
Taip pat skaitykite: Suvokimas: kaip teisingai matyti pasaulį
Knygos „Tariamas iš tamsos“ atsvara laboratoriniams eksperimentams atsiranda iš absoliučiai įvykusio susitikimo su kitu, to susitikimo metu kalbai atsivėrusios buvimo pasaulyje prasmės. Dabarties sociokultūroje, kur asmeniniai ryšiai darosi vis fragmentiškesni, kur, anot V. Juknaitės, Emmanuelio Levino veidą keičia televizoriaus ekranas, sąmoningas ryšio teigimas yra kaina, kurią privalu sumokėti už ryšio tikrumą, tai lyg atsakymas gyvenime ir literatūroje dominuojančiam išsklidusios tapatybės asmeniui.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai