Įvadas
Autizmas, arba autizmo spektro sutrikimas (ASS), yra neurologinis raidos sutrikimas, pasireiškiantis įvairiomis formomis ir paveikiantis, kaip asmuo suvokia pasaulį ir sąveikauja su juo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra autizmas, kaip jis pasireiškia, kokie yra diagnostikos ypatumai, ir kaip galima padėti autistiškiems asmenims bei jų šeimoms.
Kas Yra Autizmas?
Autizmas yra neurologinis sutrikimas, kuris lydi žmogų visą gyvenimą. Autistiškų asmenų smegenys struktūriškai ir chemiškai skiriasi nuo neurotipinių žmonių smegenų. Dėl šios priežasties, autistiški asmenys patiria pasaulį kitaip nei neurotipiniai, ir jiems tenka įveikti įvairius iššūkius įprastoms smegenims pritaikytame pasaulyje. Tai gali pasireikšti neįprastu elgesiu, individualiais mokymosi poreikiais, kitokiomis emocinėmis reakcijomis ir bendravimu. Autizmas neišnyksta bėgant laikui, iš jo neišaugama. Su juo susiję sunkumai, taip pat ir pranašumai lydi visą gyvenimą. Oficialus diagnozės pavadinimas - autizmo spektro sutrikimas. Dauguma autistiškų asmenų tiek užsienyje, tiek Lietuvoje nori būti įvardijami kaip autistiški asmenys.
Kadangi autizmas diagnozuojamas stebint ir vertinant elgesį, aplinkiniams dažnai kyla noras tą elgesį „taisyti“. Autizmas yra neurologinis sutrikimas, dėl patiriamų sunkumų lemiantis kitokį elgesį. Dažnai sakoma, kad elgesys yra komunikacija. Pakitusi neurologija lemia intensyvesnius ar per mažai jaučiamus pojūčius, motorikos problemas (87 proc. autistiškų asmenų), sunkumus bendraujant, mokantis, įgyjant įgūdžių. Visa tai lemia kitokį, neretai ekspresyvų elgesį. Norint padėti autistiškam asmeniui, reikia ne koreguoti elgesį, o suprasti jo priežastis, patiriamus sunkumus.
Autizmo Spektras
Autizmo spektras yra sudėtingas ir daugiasluoksnis. Kitokia neurologija lemia įvairias stiprybes ir sunkumus. Visi žmonės tam tikrose srityse gali daugiau ar patiria daugiau problemų nei kiti, tačiau autistiškų asmenų gyvenime tai daug labiau atsispindi. Daugeliui autistiškų asmenų būdingi sutrikimai, kurių pagrindas yra nerimas. Taip pat dažni miego, virškinimo sutrikimai, epilepsija. Neretai autizmą lydi raidos sutrikimai, tokie kaip kalbos, dėmesio ir hiperaktyvumo, motorikos ar motorikos planavimo sutrikimai. Apie 30 proc. autistiškų asmenų turi intelekto sutrikimą, tačiau autistiški asmenys gali būti ir labai aukšto intelekto. Šiuo metu autizmas be kalbos ir intelekto sutrikimo (vidutinio ar aukštesnio nei vidutinis intelektas) diagnozuojamas kaip Aspergerio sindromas. Daugelis autizmą vertina per sąvokas „gilus ar sunkus autizmas“ arba „lengvas autizmas“, „apdovanotas“, „turintis ypatingų gebėjimų“ arba „turintis intelekto negalią“. Dažnai tie asmenys, kurie įvardijami kaip turintys gilų autizmą, turintys intelekto negalią, yra nuvertinami, o asmenys, kurie įvardijami kaip turintys lengvą autizmą, turintys ypatingų gebėjimų, negauna reikiamos pagalbos. Suaugę autistiški asmenys rekomenduoja vertinti pagal „reikia daugiau pagalbos“ arba „reikia mažiau pagalbos“. Tačiau šis požiūris Lietuvoje nėra populiarus.
Medicininis ir Socialinis Požiūriai į Negalią
Mokslas ir medicina nuo pat autizmo diagnozavimo pradžios autistiškumą nagrinėjo iš išorės, tai yra stebint. Jei stebint asmenį kurie nors aspektai neatitinka daugumos savybių, tai įprasta vadinti sutrikimu. Taip atsirado pavadinimas „autizmo sutrikimas“. Kita vertus, dauguma autistiškų asmenų pripažįsta, kad autizmas yra neatsiejama jų asmenybės dalis, lemianti kitokį pasaulio patyrimą. Tai kitokia, neįprasta žmogiškumo patirtis.
Taip pat skaitykite: Vaikų bendravimo psichologija
Į negalią galima žiūrėti pro medicininio ir socialinio modelio prizmes. Medicininis modelis pirmiausia ieško asmens trūkumų - ko jis negali. Pagal tai suteikiama diagnozė. Sutrikimai tampa dėmesio centru. Siekiama normalizuoti, tapti kaip visi. Socialinio požiūrio į negalią pradinis taškas yra pagarba - tu esi žmogus, tu vertas pagarbos, tavo orumas yra svarbu. Toliau ieškoma žmogaus stiprybių, siekiama suprasti jo poreikius. Šiame procese dalyvauja ir aplinkiniai, ir pats kitoniškas asmuo. Kuriant pagalbos planą žiūrima ne į „sutrikimų“ šalinimą, o į ilgalaikę perspektyvą. Pavyzdžiui, ar asmeniui, turinčiam motorikos sutrikimų, tikrai būtina mokėti užsirišti batus? Gal galima naudoti guminius raištelius, lipdukus, o dėmesį skirti svarbesniems įgūdžiams? Pagal socialinį modelį daug dėmesio skiriama žmonėms, kurie yra iššūkius patiriančio asmens aplinkoje. Tam, kad aplinka būtų įgalinanti, būtent šalia esantiems žmonėms teikiamos konsultacijos ir mokymai. Itin svarbią vietą užima santykiai - jie yra vertybė.
Priklausomai nuo to, ar požiūris į negalią yra pro medicininę ar pro socialinę prizmę, skiriasi ir pagalbos metodai. Suaugę autistiški asmenys teigia, kad nuolatinė paieška, ko tu negali, ir bandymas taisyti, tarsi būtum sugedęs, neigiamai veikia psichinę sveikatą. Deja, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vyrauja medicininis požiūris į negalią. Autizmas ne liga, jo nereikia gydyti. Autistiškų žmonių smegenys, dažnai ir kūnai yra kitokie. Anot jų, jiems reikalinga pagalba pažįstant savo kūno kitoniškumą ir panašumus su kitais žmonėmis. Daugeliui reikalinga specifinė, individualizuota pagalba atrandant iššūkių priežastis, ieškant sprendimų. Kaip pasakė vienas žmogus, pats turintis autizmo spektro sutrikimą: autizmas nėra tai, ką žmogus gali arba ko negali turėti. Tai yra būdas būti. Taigi, mes kalbame apie raidos sutrikimą ir kalbame apie žmones, kurie turi tam tikrų ypatumų.
Ankstyvieji Požymiai ir Diagnostika
Besilaukdami vaiko tėvai jaudinasi, svajoja, koks jis bus, kaip augs. Gimus vaikui prasideda abejonės: ar jis vystosi normaliai? Mokslas sako, kad mes pakankamai anksti galime pamatyti, kad vaiko raida kitokia. Kad vaikas kažkaip kitaip reaguoja į aplinką, tėvus, dirgiklius. Tas laikas yra 4-6 mėn. Tai yra tikrai labai anksti.
Į Ką Reikėtų Atkreipti Dėmesį?
Mama kalba - vaikas kalba. Bendravimas labai veiksmingas ir svarbus visai vaiko raidai. Tai yra viso gyvenimo santykių kūrimo bazė. Bet, kai kalba eina apie kitokį vaiką, kuris santykius kuria kitaip, tai iš karto matyti. Įdomu tai, kad šitokie vaikai dažnai nežiūri į mamą, arba, jeigu ir žiūri, jis neatspindi emocijos, kurią rodo mama. Kai tiktai mama pradeda kalbėti, vaikas nusisuka - jis nemėgsta žiūrėti į veidą, pradeda domėtis kitais dalykais ir daiktais.
Diagnozuojant autizmą viskas yra subjektyvu - remiamės raida ir vaiko elgesiu. Žinoma, remiamės ir tam tikrais testais, bet juos atlieka žmogus. Be abejo, jo interpretacija yra žmogiška. Vis dėlto didelę patirtį turintis specialistas tam tikrus požymius mato ir tuomet, kai vaikui 4-6 mėn. Kai vaikui būna maždaug metai, išryškėja kiti požymiai, leidžiantys įtarti autizmą: vaikas nerodo pirštu, neatsiliepia į savo vardą, nesikuria jungtinis dėmesys tarp mamos ir vaiko, vaikas nežiūri į akis. Tai požymiai, kurie tėvams iškart rodo, kas gali būti. Esmė - vaikas kitaip reaguoja į pasaulį.
Taip pat skaitykite: Šeimų stiprinimo iniciatyvos
Dauguma tėvų, anot gydytojų, pagalbos pradeda ieškoti, kai vaikui sukanka 2-3 metai. Pagrindinis skundas - mažylis nekalba. 2-3 metų vaikai paprastai išeina į darželį, kur daug bendravimo. Tokių vaikų tėvus kankina daug klausimų: kodėl vaikas geriau nusiramina lovytėje paliktas vienas, o ne ant rankų? Kodėl labiau nei mama domisi daiktais? Tokius vaikus tėvams tikrai sunku suprasti. Paprastai mums atrodo, kad intensyviausias kalbos vystymasis vyksta apie antruosius vaiko metus: vaikas pradeda dėlioti sakinukus - „mama, niam niam“, „mama, tep tep.“ Iš tikrųjų viskas prasideda daug anksčiau: kalbos vystymosi pikas yra 8-10 mėn. Vaikui sulaukus metų, smegenyse įvyksta pokyčiai, kurie atsakingi už kognityvinę, pažintinę raidą.
Pasak vaikų neurologės R. Matukaitės, tai būdinga maždaug 30 proc. Kas tai lemia, mokslas nėra tiksliai atsakęs. Kalbame apie genetiką - kažkokias genų mutacijas, šiandien yra suskaičiuota daugiau nei 1000 genų, kurie turi ryšį su autizmu. Viena vertus, gerai, kad mes turime priežastį. Liūdnoji dalis - nėra specifinio geno, kurį nustačius galėtume žinoti, kad jis ateityje gali lemti autizmo spektro sutrikimą ir pradėti anksti kryptingai gydyti. Tiesa, tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems autizmas prasideda nuo regreso, turi stipriau išreikštą autizmą.
Mažuosius pacientus ir jų artimuosius Santaros klinikose konsultuojanti vaikų neurologė R. Matukaitė teigia, kad dažniausias jų skundas - kalbos sutrikimai, taip pat elgesio ypatumai. Daug tėvų ateina jau pasiskaitę, žinantys, kas yra autizmas. Jeigu yra neįprastų judesių (rankų plasnojimas, sukimasis), dirglumas aplinkos dirgikliams (garsams, šviesai, prisilietimams), išrankumas maistui ir panašiai, reikėtų ateiti pasikonsultuoti. Jos kolegė L. Mikulėnaitė atkreipė dėmesį ir į skirtingą motoriką. Jie tikrai kitaip juda. Autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui per sunku susiplanuoti veiksmų sekas ir jas kryptingai atlikti. Vaikai jau iki metų gali rodyti nesugebėjimą pakeisti padėtis, pereiti iš vienos vietos į kitą pusę, kai kurie sugalvoja keistus judėjimo būdus. Specialistai, matydami keistus judėjimo būdus (šliaužimą, ropojimą), turėtų paklausti, kodėl tai vyksta?
Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus gydytojai yra pirmieji, pranešantys tėvams autizmo diagnozę. Būna tėvų, kurie gulėjo su vaiku skyriuje, išgirdo diagnozę, ir tik po metų sugrįžta [pasitarti dėl gydymo plano]. Jie sako, kad „mums tiek laiko reikėjo, kad priimtume šitą žinią. Ir tik dabar galime girdėti jūsų patarimus, kaip padėti vaikui“. Auginti vaiką, kurio tu nesupranti, nežinai, kodėl jis taip elgiasi ir negali jam paaiškinti, o jis negali pasakyti, ko nori, nes negali kalbėti, yra didelė problema. Neretai mamos įvardija save kaip blogas mamas. Taip nutinka, nes ryšys tarp vaiko ir mamos formuojasi kitaip: vaikas neina į kontaktą su mama. Aš dar kartą noriu pabrėžti, kodėl taip svarbu anksti diagnozuoti. Suprantu, kad tai yra be galo baisu (išgirsti patvirtinimą, kad „kažkas tikrai ne taip“). Visada matau baimės pilnas akis, paskui - ašaras. Tačiau sužinoti, kad tavo vaikas turi autizmo spektro požymių ar sutrikimą, nėra pasaulio pabaiga. Sužinoti, kad tavo vaikas turi autizmo spektro požymių ar sutrikimą, nėra pasaulio pabaiga.
Pagalba ir Parama
Daug tėvų, auginančių vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimą, su nerimu laukia laiko, kada jie turėtų iškeliauti į ugdymo įstaigą. Mamos, dainuokite! Tai nepaprastai gerai veikia vaiką. Tai tikrai stimuliuoja kalbos vystymą, kuria santykį su juo. Glauskite, kalbėkite - gal dabar jis nemoka atspindėti, neatsako, bet jis tikrai išmoks. Savo elgesiu, savo stimuliavimu galime tas emocijas ištraukti iš jo.
Taip pat skaitykite: Kaip atskirti Autizmą nuo Šizofrenijos
Anot R. Matukaitės, vaikas laksto, daužosi - viskas dėl nerimo, kurį jis patiria. Kiekvienam vaikui ateiti į įstaigą ir pasijausti gerai, emociškai laimingam, yra svarbu. Kai kalbame apie autistiškus vaikus, tas ypač svarbu. Tėvai turi eiti pas auklėtoją ir viską išsakyti apie savo vaiką. Gera pradžia yra be galo svarbi vaikui. Jeigu jis į darželį įeis be streso, be abejo, tai padės jam adaptuotis. Tokiais atvejais galima vaikui iš anksto parodyti nuotraukas su vaizdais iš darželio: žmonėmis, aplinka, daiktais ir pan.
Iššūkiai Darželyje
Kokie didžiausi iššūkiai kyla autistiškiems vaikams, pradėjusiems lankyti darželį? Jie dažnai turi sensorikos ypatumų, jautrumo aplinkos dirgikliams. Tai individualus dalykas, konkrečiu atveju reikėtų į tai atsižvelgti. Tuo metu jos kolegė, gydytoja L. Mikulėnaitė teigia, kad pedagogams tai irgi yra iššūkis - kaip tą vaiką įtraukti į bendras veiklas. Jeigu vaikas nekalba arba kalba nesuprantamai, kaip sužinoti, kaip jis jaučiasi. Aplinka taip pat yra iššūkis, todėl kad ji triukšminga. Krūva vaikų, kita stimuliacija, tai, žinoma, irgi paveiks autistišką vaiką.
Labai svarbu, pastebėjus vaiko vienišumą, atsitraukimą nuo kitų ar nesusipratimus, nesėkmes draugystėse, jam padėti. Paskaitoje bus aptariama, kaip tėvai savo pavyzdžiu gali padėti vaikams geriau suprasti ir kurti pozityvius santykius, kas padeda vaikams labiau suprasti socialines situacijas ir iš jų mokytis.
Sėkmės Istorijos
Kai tėvai pirmą kartą išgirsta diagnozę - autizmo spektro sutrikimas, prieš juos atsiveria daug nežinomybės ir dar daugiau klausimų: ar vaikas kalbės? Ar mokysis? Ar kada nors gyvens savarankiškai? Būtent tokioje nežinioje prieš beveik dvidešimt metų atsidūrė panevėžietė Sigita, išgirdusi diagnozę savo tuomet dar mažam sūnui Vidui.
Nors vėlyvas kalbos vystymasis savaime dar nereiškia autizmo, tai viena iš vadinamųjų „raudonų vėliavėlių“ - požymių, į kuriuos tėvams vertėtų atkreipti dėmesį. „Jokių įtarimų augant sūnui nekilo - džiaugiausi, kad vaikas linksmas, ramus, pakalbini, šypsosi ir žiūri didelėmis akimis. Augo puikiai - daug valgė, gugavo, anksti pradėjo sėdėti, vaikščioti, buvo smalsus, rodydavo daiktus pirštukais. Bet kalba taip ir nepasirodė. Tada ir kilo pirmieji klausimai. Kreipėmės į Vaiko raidos centrą Vilniuje, kur Vidui buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas - 2005 m.
Pirmieji klausimai buvo labai paprasti, bet skaudūs - ar mano vaikas kada nors kalbės? Ar jis galės eiti į mokyklą? Gydytojai išsakė labai liūdnas prognozes: 90 procentų tikimybė, kad nekalbės, o apie bendrojo lavinimo mokyklą net neverta svarstyti. Tai buvo didelis sukrėtimas visai šeimai - ir mums, ir seneliams. Tačiau nusprendėme nenuleisti rankų - pradėjome lankyti ankstyvosios raidos centrą, dirbome su logopedais ir kitais specialistais. Tuo metu dar nebuvo interneto, nebuvo iš kur sužinoti, kaip ugdyti vaiką, bet pastebėjau, kad jam labai patinka pasakos. Jų klausydamasis jis pradėjo kartoti paskutinius sakinio skiemenis, o jeigu netyčia praleisdavau kokią pastraipą, iškart sureaguodavo. Į pirmąją klasę Vidas iškeliavo mokėdamas ne tik kalbėti, bet ir skaityti.
Bet, kaip prisimena Sigita, sunkiausia buvo susitvarkyti su iššūkių keliančiu elgesiu. Tuo metu mokykloje bet koks nukrypimas nuo elgesio normų nebuvo toleruojamas, o berniuko ant suolo užrašytas jo vardas tapo didžiule tragedija. Tada moteris ir suprato jog bendrojo lavinimo mokykloje jos sūnui bus per sunku, todėl nusprendė jį mokyti namuose. Sigita dirba mokytoja, tad profesinės žinios pasitarnavo ir ugdant sūnų. Važinėdamas į individualias pamokas, mokydamasis namuose Vidas ir baigė 12 klasių.
Baigęs gimnaziją, Vidas mokėsi profesinėje mokykloje multimedijos srityje. „Baigus profesinę mokyklą, kilo klausimas, ką sūnus toliau veiks - realių galimybių rasti darbą nemačiau, todėl kreipiausi į Panevėžio miesto savivaldybę. Ten gavome pasiūlymą lankyti Jaunuolių dienos centrą. Apie šią įstaigą beveik nieko nežinojau, bet jau pirmasis apsilankymas mane labai maloniai nustebino. Vidas puikiai pritapo - susirado draugų, atsiskleidė jo gabumai ir talentai.
Kaip pasakoja Panevėžio Jaunuolių dienos centro direktorė Lina Trebienė, jos vadovaujama įstaiga ir yra skirta jauniems žmonėms nuo 18 metų amžiaus, kurie turi pačių įvairiausių poreikių: „Pirmą kartą sutikau Vidą renginyje, kuriame jis buvo su tėčiu. Man jis atrodė kaip tipiškas mūsų centro lankytojas. Mes jį pakalbinome, paklausėme, kaip gyvena, kokie gyvenimo planai. Į mūsų pokalbį įsijungė ir jo tėtis. Vidas buvo pakviestas prisijungti prie Jaunuolių dienos centro veiklų - čia siūloma net 13 skirtingų sričių, iš kurių kiekvienas gali atrasti tai, kas artimiausia. Centre vyksta keramikos, muzikos, šokio, teatro, fotografijos, kompiuterinio raštingumo, namų ruošos, rankdarbių, sporto ir kiti užsiėmimai.
Vidas - socialus jaunas žmogus, jam patinka bendrauti, užmegzti naujus kontaktus, todėl nesistebėjome, kad jam pavyko įgyti drąsos ir pasitikėjimo. Mūsų įstaigos tikslas - keisti visuomenės požiūrį į negalią ir kiekviename žmoguje įžvelgti galias. Mes jokio stebuklo nepadarėme - Vidas jau atėjo pas mus būdamas stebuklu ir turėdamas savo galias. Visi žmonės turi ir silpnybių, bet mūsų centro lankytojai, tokie kaip Vidas, nesugeba slėptis už kaukių, nesugeba paslėpti ir savo silpnybių, todėl ir reikėjo pagalbos pastiprinti tai, kur jis yra stiprus, jo geriausius sugebėjimus“, - sako L. Trebienė.
Jaunuolių dienos centro vadovė sako, kad Vidas tobulėja ir net skaitė pranešimą forume, kur dalyvavo daugiau nei 500 dalyvių: „Žavėjausi, kaip Vidas mokėjo elgtis tokioje situacijoje sulaukęs milžiniško dėmesio, kaip per kelias minutes tapo toks populiarus, tai labai imponavo, nes juk niekas Vido to nemokė. L. Trebienė visiems tėvams, kurie išgirsta medikų verdiktą savo vaikui: autizmo spektro sutrikimas ar bet kurį kitą, linki nenuleisti rankų, o ieškoti vaiko galių, taip pat pasitikėti specialistais, kurie tikrai padės tas galias surasti ir jas sustiprinti: „Ir dar vienas patarimas - nebūti pernelyg globėjiškais, neauti vaiko batais ar neužrišti jam batų raištelių, jeigu jis sugeba tą padaryti pats, nenešti jo krepšio, tiesiog nedaryti jam meškos paslaugos, nes kitaip jis nesugebės užaugti savarankišku bei nuo kitų žmonių pagalbos nepriklausomu žmogumi.
Autizmo Supratimo Diena
Balandžio 2-oji - Pasaulinė autizmo supratimo diena. Šią dieną minime puošdami savo profilio nuotrauką proginiu rėmeliu, fotografuojamės apsirengę mėlynai ar piešiame lietaus lašelius. Dažnai iškyla klausimų kokia simbolika ar spalva yra tikslinga minėti šią dieną?
Simbolika ir Spalvos
Nuo dėlionės prie begalybės simbolio. Dėlionės detalė kaip simbolis buvo pradėtas naudoti dar 1963 m., kai autizmas buvo suprantamas kaip "mįslingas" sutrikimas, lyg tam asmeniui kažkokios detalės trūktų. Beje, pradžioje dėlionės paveikslėlyje dar buvo vaizduojamas verkiantis berniukas. Visai nekeista, kad autistiškų žmonių bendruomenė nenori tokio įvaizdžio. Sąvoką „neuroįvairovė“ 1998 m. pasiūlė australų sociologė Judy Singer. Neuroįvairovės požiūriu žmogus yra nuolat besikeičiantis, įgyjantis naujų savybių, patiriantis skirtingas emocines būsenas, kurios negali būti įspraudžiamos į siaurus ligų klasifikacijų rėmus.
Nuo mėlynos prie įvairių spalvų. Mėlyna spalva, kurią išpopuliarino šiandien prieštaringai vertinama organizacija “Autism Speaks” (JAV) su judėjimu #lightitupblue, simbolizavo, kad autizmas - tai “berniukiškas” sutrikimas, nes dar 10 metų atgal buvo galvojama, kad šis sutrikimas diagnozuojamas 8k. didesniam skaičiui berniukų nei mergaičių. Naujausi tyrimai rodo, kad santykis yra 3:1 - mergaičių autizmas tiesiog mažai tyrinėtas, o pasireiškia kitaip. Beje, užsienio šalyse autistiškas mergaites, jų skirtingumą simbolizuoja geltonos boružėlės. Mėlyną spalvą vis dažniau keičia spalvų spektras, simbolizuojantis neurologinę įvairovę (angl. neurodiversity).
Nuo žmogaus su sutrikimu - prie autistiško žmogaus. Save atstovaujantys autistiški asmenys pageidauja, kad jų nevadintume žmonėmis “su sutrikimu”, būtinai pabrėždami diagnozę. Kasdienėje kalboje galima drąsiai sakyti: autistiškas vaikas, autistiškas asmuo, autistiška moteris ir t.t. Neuroįvairovė jungia „kitoniškos psichikos žmones“. Žinoma, terminas “asmuo, turintis autizmo spektro sutrikimą” yra moksliškai teisingas, vartojamas specialistų. Visiškai nesvarbu kokį simbolį ar spalvą pasirinksite šiandien. Svarbu yra tai, jog minėdami šią dieną, Jūs prisidedate prie autistiškų vaikų ir suaugusiųjų priėmimo, padedate kovoti su mitais bei stigmomis.
Paskaitos ir Specialistai
Paskaitos klausytojai turi galimybę išgirsti Giedrę Skaisgirytę-Kairę. Pranešėja yra elgesio analizės specialistė, VšĮ „ISADD Lietuva“ mokymų koordinatorė.
Taip pat dirbančia vaikų neurologe, socialine pediatre Rūta Matukaite gydytoja L. Mikulėnaitė dalyvavo Santaros klinikų organizuotoje nuotolinėje paskaitoje, skirtoje autizmo temai. „Labai norėčiau, kad ir specialistai, ir medikai gerai suvoktų, jog vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimų, pirmiausia yra vaikas. Todėl į jį ir reikėtų žiūrėti kaip į vaiką. Ir tik po to - kaip į vaiką, turintį autizmo spektro sutrikimų, ir spręsti kokią pagalbą galime suteikti. Visi turi vienodas teises gyvenime būti laimingi“, - sakė Santaros klinikų Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, gydytoja vaikų neurologė, socialinė pediatrė L. Mikulėnaitė. Anot jos, visi žmonės, turintys autizmą, skirtingi. „Neveltui sakoma: jei tu matei vieną žmogų, turintį autizmą, tai tu ir matei tą vieną žmogų. Autizmo išgydyti negalima, tačiau, anot L. Mikulėnaitės, svarbu žmogui leisti būti savimi. „Grįžtu prie neuroįvairovės. Žmogus turi turėti teisę būti savimi toks, koks jis yra. „Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitur - neseniai Autizmo dienos proga apie tai kalbėjo mokslininkai iš Belgijos. Tai sukuria lūkestį, dėl kurio kartais tikimės, kad autistiškas vaikas elgsis kaip neurotipiškos raidos vaikas. Deja, tokiu atveju ne visada atsižvelgiame į tikruosius vaiko poreikius. Mano nuomone, būtent tai ir svarbu - konkretaus vaiko poreikiai, juolab kad, kaip jau sakėme, tie vaikai yra skirtingi <…>“ - teigė gydytoja vaikų neurologė R. Matukaitė.
Priežastys ir Paplitimas
ASS tai neurologinis sutrikimas ir kol kas dar tiksliai nežinomos jo atsiradimo priežastys. Pastaruoju metu keliamos hipotezės, kad pasikeitusios vaikų auginimo praktikos skatina autizmo atsiradimą. Ypatingai didelę žalą daro mažiems vaikams, iki 2 metų, ekranų naudojimas, kai labai intensyviai vystosi vaiko smegenys. Tai galimai paskatina autistiškų smegenų formavimąsi vaikams, kurie turi genetinį polinkį. Autizmas dažniausiai diagnozuojamas mažiems vaikams, dažniausiai iki 3 metų. Lietuvoje bent vienas autizmo spektro sutrikimas pasireiškia kas 70 vaikui.
Atvejo Vadyba
2024 m. gruodžio 6 d. atvejo vadybininkė Vilma Sutkaitienė Šakių socialinių paslaugų centro socialiniams darbuotojams dirbantiems su šeimomis pravedė paskaitą apie ASS „Kitoks pasaulis”. Kiekvieno vaiko auginimas yra ilgas kelias, kupinas atsakomybės, iššūkių, meilės ir įvairiausių patirčių. Tačiau kai vaikui diagnozuojamas autizmo spektro sutrikimas, tėvų laukia kiek kitoks kelias. Jiems prireikia dar daugiau kantrybės, atsidavimo, reikia dar labiau gilintis į vaiko poreikius bei jausmus. Pirmas žingsnis - pirma pagalba tėvams, tai suprasti, kas yra autizmo spektro sutrikimas. Kai vaikui diagnozuojamas autizmo spektro sutrikimas, labai svarbu padėti tėvams kuo daugiau sužinoti apie šį sutrikimą. Siekti, kad tėvai kuo geriau suprastų vaiko poreikius ir auginimo ypatumus. Siekiant suteikti efektyvesnę pagalbą šeimoms, socialiniams darbuotojams buvo padovanotos knygos: Elizabeth Verdick, Elizabeth Reeve, M. D.