Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos mokykla, priklausanti gelminės psichologijos srovėms, šalia Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo, išsiskiria savo paprastumu, praktiškumu ir universaliomis įžvalgomis. A. Adleris, kaip ir C. Jungas, buvo S. Freudo mokinys, tačiau anksti pradėjo vystyti savitas idėjas, kurios vėliau padarė didelę įtaką kitiems psichologams. Šiandien aptarsime, kuo savita A. Adlerio individualioji psichologija, kaip ji skiriasi nuo kitų psichologinių mokyklų, kokiais principais remiasi adlerietiškoji psichologinė pagalba ir kokia veikla užsiima adlerietiškas Individualiosios psichologijos institutas.
Adlerio individualiosios psichologijos esmė
Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tas, kad A. Adleris manė, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus. Vietoj to, A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti jėga yra jo poreikis jaustis reikšmingam. Pasak A. Adlerio, žmogus patiria nuvertinimą, įgimta kūrybinė psichinė galia jį automatiškai skatina siekti pranašumo. Tai būdinga visiems žmonėms, nes žmogus yra sukurtas su tokiu vidiniu mechanizmu.
A. Adleris akcentavo, kad antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei, todėl itin svarbus bendruomeniškumo jausmas. Tai skiriasi nuo S. Freudo psichoanalizės, kur žmogus daugiau analizuojamas kaip individas, o A. Adleris visą laiką matė žmogų tarp kitų žmonių. Jis teigė, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų, ir tai pasireiškia dviem aspektais - poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos.
Adleris teigė, jog žmogus yra vientisas, ir kiekviena jo apraiška yra persmelkta viso jo gyvenimo stiliaus. Gyvenimo stilius - tai dar vienas kertinis A. Adlerio individualiosios psichologijos konceptas, nusakantis būdus, kuriais žmogus stengiasi pasiekti reikšmingumo ir priklausymo jausmą, tai psichologinis žmogaus piršto antspaudas.
Ankstyvosios patirtys ir tikslingas elgesys
Dar viena esminių A. Adlerio idėjų - žmogaus veikla visuomet yra tikslinga, o tas tikslas susiformuoja priklausomai nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje. Visos psichologinės mokyklos sutaria, kad asmenybė formuojasi maždaug per pirmuosius penkerius-septynerius metus, o A. Adleris labai anksti suvokė, kad žmogaus formavimasis vyksta per santykį.
Taip pat skaitykite: Kūdikio miego problemos: sprendimo būdai
Adlerio teorija padarė didelę įtaką kitiems psichologams, kurie išrutuliojo įvairias jo idėjas ir suformavo savo mokyklas. Stiprus A. Adlerio bendruomeniškumo, bendrystės su žmonėmis jausmas, lėmė jo „socialistines“ idėjas. Jis didelį dėmesį skyrė švietimo, auklėjimo, sveikatos apsaugos sistemos organizavimui. A. Adleris labai prisidėjo prie Vienos viešojo gyvenimo, skaitydavo paskaitas liaudies aukštojoje mokykloje, dalyvaudavo vaikams organizuojant vasaros stovyklas, mokyklas.
Adlerietiškas psichologinis konsultavimas
Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas - padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. A. Adleris nevartojo žodžio pasąmonė ar neįsisąmoninimas, bet sakė, kad yra dalykų, kurių mes nežinome. Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas - konsultantas nėra ekspertas, nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan.
Žmogaus gyvenimo stilius pasireiškia bendraujant su konsultantu, priklausomai nuo to, koks konsultanto gyvenimo stilius. Kalbant apie konsultavimo metodus, vienas jų - šeimos konsteliacija, t. y. šeimos sudėties, gimimų eiliškumo įtaka asmenybės formavimuisi. Pastebėta, kad skirtingų šeimų vaikai tose pačiose pozicijose dažnai turi panašias patirtis. Taip pat yra ne tik biologinis gimimų eiliškumas, bet ir psichologinis.
Kitas adlerietiško konsultavimo metodas - tai ankstyvųjų prisiminimų analizė. A. Adleris iškėlė mintį, kad mes atsimename tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimo stilių, kas jį palaiko. Todėl per konsultavimo ir terapijos procesą tie atsiminimai gali keistis. Taip pat gyvenimo stilius gali keistis ne tik dėl konsultavimo ar terapijos, bet ir dėl įvairių įvykių - tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tiesa, suaugusiam tai keičiasi sunkiau.
A. Adleris buvo įsitikinęs, kad žmogus konstruoja savo gyvenimą. Priklausomai nuo savo gyvenimo stiliaus, jis ir kuria tam tikras situacijas, kad jos tą gyvenimo stilių patvirtintų. A. Adlerio įsitikinimu, žmogus pats kuria ir gali daryti pasirinkimus. Kadangi, pasak A. Adlerio, žmogaus elgesys visada yra tikslingas, konsultavimo metu siekiama atskleisti tą sąmoningai nežinomą tikslą, susijusį su reikšmingumo ir bendrystės siekimu, kuris lemia vienokį ar kitokį žmogaus elgesį ar netgi fizinį negalavimą.
Taip pat skaitykite: Unikalūs rankdarbiai
Žmogus nuolat stengiasi judėti iš minuso į pliusą. Ir kuo jis arčiau savo tikslo, tuo jaučiasi geriau, ir atvirkščiai. Paradoksalu, tačiau vaiko pamokų neruošimas ir blogas mokymasis gali būti jam „naudingas“, nes tai leidžia jam pasijusti pranašesniam, stipresniam už tėvus, kurie negali jo priversti gerai mokytis. Taip pat po prastu mokymusi gali slypėti noras atkeršyti arba sulaukti dėmesio. A. Adleris pabrėžė, kad reikšmė, slypinti panašiame atskirų žmonių elgesyje, gali būti skirtinga, privati, individuali.
Stebuklingas klausimas ir kiti metodai
Adlerietiškoje terapijoje, ypač trumpalaikėje, orientuotoje į vieną problemą, naudojamas vadinamasis „stebuklingas klausimas“, kurį pirmasis suformulavo A. Adleris. Pavyzdžiui, žmogui nuolat skauda galvą. Taigi tas stebuklingas klausimas būtų: „Kas būtų kitaip, jei vieną rytą nubudus jums galvos nebeskaudėtų?“ Kliento atsakyme į šį klausimą ir atsiskleidžia priežastis, kuri sukelia galvos skaudėjimą. Jei galvą skauda dėl fiziologininių priežasčių, žmogus sakytų, kad jis pajustų, jog jam nebeskauda galvos, ją gali lengvai judinti ir pan. O jeigu galvą skauda dėl psichologinių priežasčių, žmogus teigtų, kad jis tada galėtų eiti į mokyklą ar atlikti ką nors kita - studijuoti, kažką pasiekti. Ir tada atsiskleidžia, kad tas simptomas, tas galvos skausmas žmogų savotiškai „apsaugo“, t. y. turi tam tikrą psichologinę reikšmę, naudą, leidžiančią jam išlikti „išikimam“ savo gyvenimo stiliui.
Konsultuojant gali būti naudojami ir tokie metodai kaip vardo istorija - ką apie jį žinai, kaip jį gavai. Taip pat - pasaka, istorija, eilėraštis ar filmukas, labiausiai patikęs vaikystėje, nes juose visada atsispindi žmogaus gyvenimo stilius. Adlerietiškame konsultavime labai svarbus kliento padrąsinimas, kad jis gali, geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą.
Vaikų auklėjimas ir tėvų švietimas
A. Adleris daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimo problematikai bei tėvų švietimui. Jis išskyrė du pagrindinius netinkamo auklėjimo aspektus - lepinimą ir nepriežiūrą, nes tiek vienu, tiek kitu atveju formuojasi menkavertiškumas. Nors to menkavertiškumo jausmo turime visi tam tikrose srityse, bet menkavertiškumo kompleksą turi tie žmonės, kurie yra „nudrąsinti“, ir tada jie visose situacijose nori įrodyti savo pranašumą. Gali būti, kad štai, koks aš menkas ir nieko negaliu, tačiau kaip tik per tai kontroliuoju aplinkinius. Arba: aš žinau, kaip, ir turi būti taip, kaip pasakiau. Nors tai atrodo visiškai priešingi dalykai, tačiau jų pagrindas - menkavertiškumo jausmas.
Kalbėdami apie auklėjimą adleriečiai išskiria tris paradigmas. Pirmoji - „daryk ką nori“ - tai tarsi visiškas vaikų „paleidimas“, gan būdingas Vakarų visuomenėje. Jam priešingas variantas - autokratiškas auklėjimas su fizinėmis bausmėmis, emociniu smurtu. O trečiasis - tai autoritetinis, demokratiškas auklėjimas, kai vaikams suteikiama laisvė suaugusiojo nustatytose ribose. Čia labai svarbu pagarba vaikui, jo išklausymas, matymas, poreikių tenkinimas, tačiau, kaip minėta, tėvų nustatytose ribose. Ir tėvai jas turėtų išlaikyti.
Taip pat skaitykite: Ar gali psichologas padėti, jei pats turi problemų?
Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbus padrąsinimas. Tačiau padrąsinimas skiriasi nuo paskatinimo ar pagyrimo. Čia vertinamas ne rezultatas, o pastanga, tai, kad tu stengiesi, ir nors tau nepasisekė, pasiseks kitą kartą. Kai vaikas gauna blogą pažymį ir už tai yra baudžiamas, tai - savotiškai neteisinga, nes yra baudžiamas antrąkart už tą patį dalyką.
Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbu logiškų ir natūralių pasekmių metodas, kai tėvai turi nesikišti ir leisti vaikams patirti jų elgesio pasekmes, kad šie suprastų, kaip jų elgesys susijęs su jomis. Negeras dalykas, kai vaikui vėluojant į mokyklą tėvai viską meta ir jį veža arba rašo raštelį. O turėtų sakyti: „Atsiprašau, pavėlavai, tai pavėlavai. Tėvai, norėdami pasiekti, kad, pavyzdžiui, vaikas mokykloje gautų mažiau pastabų ar pasiektų geresnių rezultatų, turi iš anksto su juo aptarti pasekmes, kas bus, jeigu jis to neįvykdys. Taigi, kad tai būtų ne bausmė, o pasekmė, reikia visa tai iš anksto su vaiku aptarti ir nustatyti taisykles bei nuosekliai to laikytis.
Adlerietiškoji mokykla buvo viena iš pirmųjų, kuri pradėjo tėvų mokymus. STEP - tai pirmoji Lietuvoje veikianti tėvų mokymo programa, kurios efektyvumas yra moksliškai patvirtintas.
Individualiosios psichologijos institutas
Individualiosios psichologijos institutas (IPI) - organizacija, siekianti skleisti A. Adlerio idėjas ir vykdyti mokymus. Institutas siūlo tris pagrindines mokymų programas:
- Bazinė programa: skirta žmonėms, kurie nori per save pažinti šią psichologinę teoriją. Tai programa, kurioje nėra teorinių paskaitų, o taikomi įvairūs metodai, kuriamos patirtys, ir žmogus, pažindamas save, susipažįsta su teoriniais dalykais ir kaip jie jame reiškiasi.
- Individualiosios psichologijos konsultantų mokymo programa: jos tikslai - suteikti Individualiosios psichologijos teorijos ir konsultavimo žinių bei įgūdžių, kuriais remdamiesi programos dalyviai galėtų padėti žmonėms sukaupti daugiau drąsos ir pasiekti didesnę sėkmę sprendžiant meilės, draugystės ir darbo uždavinius. Konsultantų mokymo programa pirmiausia skirta mokytis psichologams, socialiniams darbuotojams ir medikams, norintiems įgyti praktinių adlerietiško konsultavimo įgūdžių. Konsultantai dirba su žmonėmis, kurie yra sveiki, bet ieško būdų, kaip labiau realizuoti save gyvenime, atrasti savo norus ir tikslus, mokytis būti atsakingiems ir laisviems.
- Psichoterapijos programa: skirta asmenims, kuriems konsultantas negali padėti. Tada reikalinga psichoterapija, kad žmogui, bendraujant su terapeutu, būtų kuriama nauja emocinė patirtis.
Adlerio optimizmas ir bendruomeniškumo jausmas
A. Adleris pasižymėjo optimistiniu požiūriu į žmogų, tačiau pabrėžė paties žmogaus atsakomybę. Jis nesakė, kad kiti tau turi kažką duoti. Pasak A. Adlerio, vis tiek kažkada jo gyvenime įvyko toks pasirinkimas. Adlerietiškoji psichologija, palyginti su kitomis srovėmis, yra labiausiai artima krikščioniškam žmogaus supratimui, nors pats Adleris ir nebuvo tikintis. Jo tikėjimas ir buvo tas bendruomeniškumo jausmas. Jis tikėjo, kad ateis diena, kai visi žmonės turės išugdytą bendruomeniškumo jausmą, kuris reiškia ne tik bendrystę su savo šeima ir kaimynais, baltaodžiais ar katalikais, bet ir su viso pasaulio žmonėmis. Tai - savotiškas adlerietiškos psichologijos dvasingumo aspektas. Tik čia nėra Dievo, kuris teiktų savo malonę. A. Adleris matė malonę, ateinančią iš žmonių. Nors žmogus yra atsakingas už save ir savo gyvenimą, jis nėra vienas, o bendrystėje su kitais.
Psichoanalizė
Psichoanalizė (psicho… + analizė), psichoanalitinė teorija, psichikos struktūros, dinamikos ir asmenybės teorija; psichoterapijos sistema. Psichoanalizės teorija remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas (minčių, fantazijų ir santykių) formuoja ne tik genetiniai ir fiziniai veiksniai, bet ir ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai. Psichiniai reiškiniai psichoanalizėje nagrinėjami keliais aspektais: topografiniu, dinaminiu, ekonominiu, struktūriniu ir adaptaciniu.
Nagrinėjant topografiniu aspektu (topografinis modelis) psichika dalijama į tam tikras sąmoningas sritis: sąmonę (susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu), priešsąmonę (susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali spontaniškai ir valingai grįžti į sąmonę), pasąmonę (tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti, talpykla, joje nėra logikos, iškreiptas laikas, erdvė, labiausiai atsiskleidžia sapnuose). Vieni psichiniai reiškiniai siejami su sąmoningomis, kiti - su nesąmoningomis psichikos sritimis: pirminiais ir antriniais procesais. Pirminiai procesai (būdingi nebrandžiam ego) vyksta pagal pasitenkinimo, arba malonumo, principą - neatidėliotinas ir tiesioginis instinktyvių poreikių (pavyzdžiui, lytinio, alkio, troškulio) patenkinimas, įtampos panaikinimas nepaisant aplinkos, jei poreikio objekto tuo metu nėra, randamas realus arba įsivaizduojamas jo pakaitalas (pavyzdžiui, alkanas vaikas čiulpia pirštą, sapnuoja maistą). Antriniai procesai (būdingi brandžiam ego ir klostosi iš pirminių procesų) yra netiesioginis instinktyvių poreikių tenkinimas, aplinkos reikalavimų pažinimas verčia prisitaikyti prie jų, atidėti malonumo realizavimą.
Analizuojant psichiką dinaminiu aspektu (psichinės veiklos dinamika, sąmoningi ir pasąmoningi dalių tarpusavio ryšiai) pirmiausia ieškoma priežasčių, nulėmusių asmenybės poelgius ir bruožus. Teigiama, kad žmogaus elgesį, psichikos reiškinius lemia įgimtų paskatų (gyvenimo instinkto, kurio tikslas yra siekti geresnio gyvenimo ir jį pratęsti, ir mirties instinkto, kuris siekia grąžinti žmogų į pirminę, neorganinę būseną, tai yra sunaikinti gyvybę), ego veiklos ir gynybos mechanizmų sąveika.
Psichikos ekonominės analizės aspektas apima klausimus, kaip psichiniai procesai gauna ir kaip panaudoja psichinę energiją. Psichinės energijos svarbiausiu šaltiniu laikomas libido. Psichinė energija naudojama ne vien instinktams tenkinti, ji gali būti sublimuojama (sublimacija) ir paverčiama bet kurios veiklos kūrybine energija. Genetiniu aspektu analizuojama psichikos prigimtis ir raida (psichoseksualinė raida, fiksacija). Struktūros požiūriu skiriami asmenybę sudarantys 3 dariniai: id (instinktyvūs potraukiai), ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir superego (dorovės normos ir idealai). Id potraukiai niekada neįsisąmoninami, dalis ego ir superego turinio gali būti įsisąmoninta. Adaptaciniu aspektu nagrinėjama, kaip suderinami vidiniai impulsai ir išoriniai stimulai.
Psichoanalizė yra ilgalaikis (kurso trukmė dažniausiai nuo 4-6 metai) intensyvus gydymas, kurio tikslas - ne tik šalinti simptomus ir koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis, neleisti joms vėl kilti, suprasti žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus (glūdinčius pasąmonėje) jausmus, mintis ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius. Psichoanalizė leidžia atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui ir išmoko žmogų patį save analizuoti. Psichoanalizėje reikia, kad tarp paciento ir psichoanalitiko užsimegztų ryšys, padedantis įsiskverbti į giliausius žmogaus vidinio pasaulio klodus. Pacientas turi būtinai gulėti ant kušetės ir nematyti psichoanalitiko veido ar kūno reakcijos, tai padeda žmogui netrukdomai išsakyti visus tuo metu kylančius potyrius, mintis. Taikoma vadinamasis laisvųjų asociacijų metodas (pacientas išsako viską, kas tik kyla jo galvoje), kai atsiskleidžia pasąmoninė informacija.
Psichoanalizė gydoma depresija, valgymo, seksualiniai ir asmenybės sutrikimai, taikoma esant krizinei padėčiai, nerimui, baimėms, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, taip pat į psichoanalitikus gali kreiptis žmonės, norintys geriau pažinti ir suprasti save, pasąmoningą gyvenimą, siekiantys pagerinti savo gyvenimo kokybę, įgyti daugiau vidinės laisvės ir kūrybiškumo. Iš klasikinės psichoanalizės išsiplėtojo psichoanalitinė psichoterapija, kuri remiasi psichoanalizės teorija, bet skiriasi savo tikslais ir terapijos aplinka (pokalbis vyksta sėdint). Psichoterapeutas nesiekia įsiskverbti į giliausius žmogaus pasąmonės klodus ir išsamiai jį pažinti, svarbiausia - išgydyti sutrikimą, panaikinti jo simptomus.
Analitinė psichologija
analitinė psichologija, psichodinaminė asmenybės teorija, žmogaus psichiką ir elgesį aiškinanti pasąmonės veikla. Sukūrė 20 amžiaus pradžioje Šveicarijos psichologas C. G. Jungas. Jis skyrė 3 žmogaus psichikos lygmenis: sąmonę, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę (dar vadinamą objektyviąja psichika). Sąmonės turinys ir organizacija priklauso nuo Ego, kuris, būdamas sąmonės centras, tvarko ateinančią informaciją, laiduoja asmens tapatumo ir tęstinumo jausmą. Asmeninėje pasąmonėje slypi psichinio gyvenimo dalys, kurios buvo nuslopintos arba per daug nereikšmingos, kad pasiektų sąmonę. Tam tikri asmeninės pasąmonės dariniai vadinami kompleksais. Jų kilmė siejama su psichine trauma arba intensyviu emociniu patyrimu bei archetipinėmis prielaidomis. Archetipai, glūdintys kolektyvinėje pasąmonėje, lemia asmenybės raidos procesus ir individuaciją. C. G. Jungas teigė, kad žmogus turi įgimtą religinį poreikį (vadinamąją funkciją); jis susijęs su gyvenimo prasmės atradimu ir yra toks pat svarbus psichinei žmogaus sveikatai kaip ir instinktyvių potraukių patenkinimas. Analizuodamas psichoterapinį procesą C. G. Jungas didelę reikšmę teikė simboliams (tai yra sapnams, mitams, pasakoms), kurie jungia sąmonę bei skirtingus pasąmonės lygmenis. Analitinė psichologija analizuoja asmenybės tipologiją (ekstraversija ir introversija), kuri priklauso nuo vyraujančių individo psichinių savybių (pojūčių, jausmų, mąstymo ir intuicijos).
Poreikių hierarchija
Daugelis vadovų mano, kad darbas gali patenkinti visus žmogaus poreikius. Jis matė galimybę sudaryti poreikių hierarchiją, kurioje aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji. Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus Žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį, gyv.vietą ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.Būdamas saugus, žmogus pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius (statuso, pripažinimo siekimą). Kai visi prieš tai minėti poreikiai patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių realizavimu, talento atskleidimu.
Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda. Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. Pavyzdžiui, lenktynių nugalėtojui žymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o poliarinių sričių tyrinėtojas pirmiau dėmesį skirs saviraiškai, nei fiziologiniams poreikiams. Labai svarbu suvokti poreikių hierarchijos reikšmę vadovams. Hierarchija rodo, kad greta pinigų- vieno pagrindinių darbo variklių- svarbūs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Tyrimai rodo, kad aukštas gamybos lygis ir mažas darbuotojų kintamumas išsilaiko tada, kai nėra jokių garantijų dėl darbo vietų arba yra plačios saviraiškos galimybės. Patenkintas poreikis netenka šio privalumo.
Keldama darbo našumą vien tokiais metodais vadovybė turi žinoti, kad netinkamų socialinių ir saviraiškos poreikių tenkinimas gali prieštarauti darbo reikalavimams, jam kenkti. Iškilusios problemos sprendžiamos maksimaliai pritaikant darbo sąlygas prie poreikių. Pavyzdžiui, pradinė situacija gamykloje buvo tokia, kad ten dirbančios merginos negalėjo bendrauti darbo metu dėl tarp jų stovinčių dėžių.Kad patenkintų bendravimo poreikį, jos palikdavo darbo vietas. Kai dėžės buvo pašalintos, merginos galėjo laisvai kalbėtis, konsultuotis.
Asmenybės teorija
Asmenybės esmė - tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:1. Toks pat kaip ir kuris kitas - jis turi visiems žmonėms būdingų universalių ypatumų.2. Toks pat kaip kai kurie žmonės - tai yra jis turi grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiems labiausiai rūpi atsakyti į klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti? 3. Kitoks negu visi kiti - jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens. Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais. Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą - nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia asmenybe.
Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius:• Sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti)• Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį)• Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs; būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus)Minėti psichikos lygiai pasireiškia žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys:• Id• Ego• SuperegoId - seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, (kurs būdami kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai - sublimacijos būdu (pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į kokią nors veiklą)Ego - sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą “noriu” su superego principu “reikia”.Superego - viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais. Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.
tags: #pats #pasirinkimas #nulemia #asmenybes #turini