Psichologija - mokslas, nagrinėjantis individų bei grupių mintis ir elgesį. Pedagoginė psichologija, kaip psichologijos šaka, tiria psichinius reiškinius ir dėsnius, susidarančius mokymo, mokymosi ir ugdymo procesuose, taip pat mokinių, jų tėvų, mokytojų ir kitų ugdymo bendruomenės subjektų elgesį, veiklą bei tarpusavio sąveiką. Tai mokslas apie mintis ir elgesį, susijusius su ugdymu(si), mokymu(si) ir auklėjimu(si), ypač mokykloje. Pedagoginė psichologija siejasi su švietimo valdymu, programų sudarymu, konsultavimu bei kita pedagogine veikla. Ši disciplina nagrinėja mokymo ir mokymosi procesus klasėje, aptaria žmogaus viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį, meilę ir neapykantą, sėkmę ir nesėkmę, stebėtiną aiškumą ir beviltišką sutrikimą.
Pedagoginės psichologijos struktūra ir esmė
Kaip ir kiekviename moksle, pedagoginėje psichologijoje yra sąvokos, dėsniai ir metodai. Sąvoka - tai susisteminta informacija apie kokią nors visumą, egzistuojantį objektą. Sąvokos išreiškia elgesį ir psichinius procesus mokymosi ir mokymo metu bei gali įgyti kintamųjų pavidalą. Dėsniai apibūdina ryšius tarp sąvokų ir padeda paaiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymo bei mokymosi reiškinius. Pavyzdžiui, dėsnis teigia, kad mokiniai geriausiai įsimena tai, ko yra mokomi pamokos pradžioje ir pabaigoje, o ne tai, ko mokoma viduryje, arba kad mokymosi kartu aplinka turi įtakos mokinių dėmesiui.
Pedagoginė psichologija susistemina turimą informaciją apie kokį nors mokymo(si) reiškinį (pavyzdžiui, mokymosi motyvaciją, intelektą, nerimą, pažangumą), tiria ryšius tarp įvairių psichologinių kintamųjų (pavyzdžiui, paauglio nerimo ir tėvų auklėjimo).
Pedagoginės psichologijos tyrimo metodai
Pedagoginė psichologija remiasi įvairiais tyrimo metodais, siekiant nustatyti ryšius tarp kintamųjų ir paaiškinti mokymosi procesus.
Koreliacija: Šis metodas parodo, kad tam tikros vieno kintamojo reikšmės gali būti aptinkamos kartu su kitomis tam tikromis kito kintamojo reikšmėmis. Pavyzdžiui, mokiniai, kurių mokslumo testo rezultatai geresni, dažniau tampa gerais mokiniais. Tačiau koreliacija nepasako, ar pirmojo kintamojo reikšmės lemia antrojo reikšmes, taigi, ji neparodo priežasties ir pasekmės ryšio.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Eksperimentas: Šis metodas leidžia nustatyti loginius, laikinius, o svarbiausia - priežastinius ryšius. Eksperimento metu manipuliuojama nepriklausomu kintamuoju ir tuomet matuojamos priklausomo kintamojo reikšmės. Jei šios reikšmės pakito, galima manyti, kad nepriklausomas kintamasis yra pasikeitimo priežastis.
Aiškinamasis metodas: Juo nustatomi kintamųjų ryšiai, ir tai yra kokybės tyrimas. Nepakanka tik paprasčiausiai stebėti ir fiksuoti įvykį.
Psichologinė mokymosi samprata
Psichologiniais terminais mokymasis - tai aktyvi, tikslinga besimokančiojo veikla, sukelianti esminius jo psichikos ir elgesio pakitimus. Daugelis psichologų mokymąsi laiko specifine veikla, kuri padeda susidaryti vaizdiniams, sąvokoms, susiklostyti pažiūroms, perimti dorovės normas, įsisavinti praktinius veiksmus ir kita.
Geštaltistų pažiūros
Geštaltinės psichologijos atstovai nustatė, kad dauguma dalykų geriau išmokstama, kai idėjos yra sugrupuojamos į platesnes sistemas. K. D. Ausubelio išvada: vaikas mokosi, kai įsisąmonina kryptingą instrukciją. Kryptingai, prasmingai mokydamasis, vaikas gali pataisyti savo blogus įpročius ir išvengti klaidingų sprendimų. Taigi, manoma, kad mokymasis yra kryptingas ir prasmingas, kylantis iš mokinio vidinio aktyvumo. Išmokstama suprantant vis naujus ir naujus ryšius bei santykius.
Humanistų pažiūros
Humanistinė psichologija, remdamasis gilesniu žmogaus esmės ir jo asmenybės raidos supratimu, išplėtė mokymosi sąvoką, sukonkretindama progresyvizmo bei egzistencializmo idėjas. Pasak jų, žmogus gyvena nuolat kintančioje aplinkoje, kad tiesa santykinė, todėl svarbiausia sužadinti vaikui pažinimo troškulį, parengti jį nuolatiniam savarankiškam mokymuisi visą gyvenimą. Vaikams daugiausia mokymosi problemų kyla, kai suaugusieji netinkamai kišasi į jų mokymąsi. Taigi, humanistinė psichologija teigia, kad žmogus turi natūralią vidinę galimybę mokytis. Iš išorės suteikta galimybė mokytis vaikui yra kaip dovana, kuria naudodamasis, jis gali augti kaip žmogus, visiškai save išreikšdamas.
Taip pat skaitykite: Radviliškio PPT veikla
C. Rodžerso prasmingo mokymosi sąvoka
Rodžersas išskiria prasmingą ir beprasmį mokymąsi. Beprasmis mokymasis - tai priverstinis mokymasis, nesiremiantis mokinio asmenybės vidinėmis paskatomis ir jų nepaliečiantis. Prasmingas mokymasis - tai mokymasis, kylantis iš paties mokinio, turinčio galimybę įsisąmoninti prasmes kaip asmeniškojo patyrimo dalį. Rodžersas įsitikinęs, kad mokymasis prasmingas, kai mokinys suvokiamas kaip žmogus, turintis svarbių tikslų.
Išmokimo samprata psichologijoje
Išmokimas - tai mokymosi pasekmė. Išmokimo esmė - tai kokybiniai žmogaus ar gyvūno psichikos bei išorinių veiksmų pakitimai. Pagal kitimus, kurie vyksta išmokstant, ir būtinas tų kitimų sąlygas, skiriamos dvi pirmųjų išmokimų teorijų grupės.
E. C. Tolmano geštalto teorija
Geštaltistai aiškina, kad išmokstama, kai susidaro ryšiai tarp ženklo ir pažyminčiojo (S- S), svarbiausias vaidmuo tenka suvokimui. Pasak Tolmano, stimulą subjektas „įsisąmonina“ ne tiek dėl savo reakcijos, bet dėl to, kad jis jį suvokia. Jis pabrėžia, kad mokant būtina laikytis patvirtinimo, o ne pastiprinimo principo. Tolmanas pradėjo vartoti latentinio išmokimo sąvoką. E. C. Tolmano ir kitų S-S teorijomis yra pagrįsta „ženklinio mokymo“ koncepcija. Remiantis šiomis teorijomis, vaikų, kurie mokomi skaityti, prašoma daug kartų suvokti raides, žodžius ir šias raides arba žodžius iliustruojančius objektus arba piešinius.
Bihevioristinės teorijos
E. L. Thorndike teorija. Jis teigė, kad didžiulis vaidmuo išmokstant tenka mėginimui. Pradinis išmokimo momentas - probleminė situacija, o susidarius probleminei situacijai, organizmas pasireiškia kaip viena visuma ir aktyviai veikia mėginimų ir klaidų būdu.
C.L. Hullo teorija. Jis kiek kitaip aiškino išmokimą. Jis išmokimą siejo su susidariusiu įgudžiu, o įgūdžio susidarymą - su sąlygomis, buvusiomis prieš pastiprinimą. Jo teorija remiasi nuomone, kad organizmo brendimas prasideda nuo poreikių netekus pusiausvyros.
Taip pat skaitykite: Apžvalga ir analizė: PPT testavimas
B. F. Skinnerio teorija. Jis išskyrė reaktyvųjį ir instrumentinį elgesį. Reaktyviajam turi įtakos stimulas, instrumentiniam - individas. Jis tyrinėjo, kaip išmokstama susidarant klasikiniams sąlyginiams refleksams (ryšys tarp naujo objektyvaus dirgiklio ir įgimtų reakcijų) ir kaip išmokstama susidarant instrumentiniams refleksams. Susidarant klasikiniam refleksui, gyvūnas būna pasyvus, o instrumentiniam refleksui susidaryti būtini paties gyvūno veiksmai. Klasikinis sąlyginis refleksas nepadeda išspręsti uždavinio (lemputė užsidega, ir šuniui išsiskiria seilės, bet iš to jam jokios naudos). Kai įsitvirtina instrumentinis refleksas, individas savo aktyvumu išsprendžia jam iškilusią problemą.
Ch. Osgoodo tarmiškumo teorija. Jis mėgino suderinti E. Tolmano ir C. L. Hullo teorijas. Jis ypač vertino individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Nustatė, kad išmokimą sudaro du etapai.
J. Piaget pusiausvyros teorija. Jis išskyrė dvi išmokimo fazes: asimiliacijos ir akomodacijos. Išmokimas prasideda asimiliacijos fazėje ir baigiasi akomodacijos fazėje. Asimiliacijos fazėje į seną elgesio schemą įjungiami nauji objektai, tie, kurie patenkina tos schemos pagimdytą poreikį.
Mokymasis ir psichikos branda
Lavinimas yra labai svarbus jaunam organizmui ir yra vienas iš mokymo tikslų, stiprinantis žmogaus fizines ir psichines jėgas, suteikiantis joms kryptį. Jau kūdikio nervų sistema yra labai plastiška, jo organų veikla ir funkcijos gali kisti be pastebimų organizmo struktūros kitimų. Ypač kinta nervų ląstelės ir jų sistema, o jos normaliai formuojasi tada, kai jos kuo įvairiau dirginamos. Vaiko smegenys pamažu rengiasi adekvačiai atlikti vis sudėtingesnę veiklą. Taigi, vaiko raidą lemia ne tik prigimtis.
Mokymasis - svarbiausia jaunesnio mokyklinio amžiaus vaiko psichikos raidos grandis. Tai, kas ir kaip vyksta mokinio psichikoje ir asmenybėje, išsamiau tyrinėjo ir aprašė čekų psichologas J. Linhartas. Mokymąsi jis tyrinėjo kaip vidinį procesą ir tikslingą elgesį, kai pakinta besimokančiojo asmenybės motyvacinės ir pažinimo struktūros. Pasak jo, mokymasis - tai specifinė subjekto veikla, kai, iškilus uždaviniui ir pasirinkimo galimybei, veikiant išorinėms sąlygoms, subjektas keičia savo psichiką ir elgesį taip, kad nauja informacija sumažintų savo netikrumą ir rastų teisingą atsakymą arba adekvatų elgesio būdą. Mokymasis - tai nuolatinis hipotezių formulavimas ir sprendimų priėmimas. Autorius įrodė, kad mokantis formuojasi sugebėjimų ir charakterio struktūros, keičiasi tikslai, nuostatos, savimonė. Tai turi įtakos asmenybės tobulėjimui. Pasak psichologo, mokymasis - yra subjekto vidinis aktyvumas - labai konkretus ir sudėtingas procesas, kurį sąlygoja tikslas, įgyta ir įgijama patirtis, grįžtamojo ryšio tikslai ir kt.
Psichikos raidos ir mokymosi santykį galima nagrinėti ir grindžiant jį J. Piaget, J. Brunerio bei L. Vygotskio sukurtomis teorijomis.
J. Piaget apie raidą ir išmokimą
Remdamasis pusiausvyros tarp individo ir aplinkos teorija, tyrinėjo vaikų intelektinę ir moralinę raidą. Jis ištyrė 4 vaiko pažinimo raidos stadijas: sensomotorinę (iki 2 metų), ikioperacinę (2-5 m), konkrečių operacijų (7-11 metų), formalių operacijų (11-15 metų). Jis psichikos raidą apibūdino asimiliacijos ir akomodacijos sąvokomis. Vaikas turi prisitaikyti - adaptuotis prie aplinkos. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pat metu. Asimiliacija yra naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie esamų pažinimo struktūrų, akomodacija - yra toks pažinimo struktūrų keitimas, kad jos atitiktų tai, kas suvokiama iš tikrųjų. Taigi, J. Piaget išmokimą laiko psichikos raidos dalimi.
J. Bruneris apie pažinimo funkcijų raidą
Tyrinėjo vaiko pažinimo funkcijų raidą. Pasak jo, pažinimo plėtrai yra būtina sisteminga sąveika tarp mokytojo ir mokinio. Jis pabrėžia, kad tėvas, motina, mokytojas ar kitas visuomenės narys turi mokyti vaiką.
L. Vygotskis apie socialinę aplinką
Nustatė, kad kiekviena psichikos funkcija vaiko raidoje pasirodo du kartus. Pirmiausia - kaip socialinė funkcija tarp žmonių, vėliau - kaip vidinė psichikos funkcija. Nuo socialinės aplinkos, kultūros priklauso, į kokį stimulą vaikas reaguos. Vaiką supančių žmonių būsenos, tarpusavio santykių ir veiksmų ypatybės, dar prieš tai, negu pasidaro galimi psichikos procesai vaiko viduje, sudaro pradžią tam tikrų minčių, reiškinių atspindėjimui. Čia svarbus vaidmuo tenka kalbai ir bendravimui. Mokymasis - tai bendravimas. Jis teigė, kad psichikos raida vyksta tik per mokymą.
Vaikas mokykloje
Šešerių metų vaikas pradeda lankyti mokyklą. Mokymo periodas parengia vaiką produktyviai veiklai. Mokymas yra planingas, organizuotas, privalomas, suaugusieji nurodo vaikui darbo uždavinius, nustato jų atlikimo terminus. Tuo mokymas nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Mokymasis tampa pagrindine vaiko veikla. Vaikas ateina į mokyklą, turėdamas nusistatymą atlikti reikšmingą vaidmenį socialinėje aplinkoje. Pagrindinis jo motyvas - pats mokymosi procesas, pažinimo interesai, nauji įgūdžiai ir žinios. Pirmoje ir antroje klasėje teigiamas požiūris į mokymąsi išlieka. Per pirmuosius du metus vaikui įdomu viskas, ką mokytojas liepia veikti, kas atrodo esant rimta ir turi visuomeninės reikšmės. Mokykloje jo pareiga susidaryti skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius. Pasikeitusi socialinė aplinka vaiką skatina išmokti skaityti ir rašyti. Kad vaikas galėtų atlikti smulkius rašymo judesius, reikia sutelkti dėmesį ir valią. Dalis vaikų ima atsilikti, nes dalies vaikų motorinių sugebėjimų tempas yra lėtesnis. Vaiko kalba iš išorinių formų, kurios būdingos vaikystei, mokykliniame amžiuje pereina į vidinę kalbą. Vaiko žodynas mokykloje praturtėja. Šnekamoji kalba nuo rašomosios skiriasi pagal kalbos dalių vartojimo skaičių. Rašomojoje kalboje veiksmažodžių daugiau negu šnekamojoje. Šnekamojoje kalboje mažiau įvardžių. Sumažėja vaiko kalbos vaizdingumas. Vaikas pradeda kontroliuoti savo posakius, ypač kalbėdamas su mokytojais.
Mokymasis suaktyvina psichinius procesus, pirmiausia atmintį. Labai svarbus mokymosi komponentas - įsiminimas - tiesioginis, nevalingas ir, svarbiausia, valingas. Mokant stengiamasi taip dėstyti, kad naujos žinios ir faktai būtų susieti ir palyginti su tuo, kas vaikams kalbamuoju klausimu jau yra žinoma. Jaunesnieji, o dažnai ir vyresnieji vaikai nemoka mokytis, dėl to jiems būna sunku įsiminti ir išlaikyti atmintyje žinias. Žemesniųjų klasių mokiniai mokosi mechaniniu būdu, jie nesistengia suprasti to, ko mokosi. Todėl jiems yra labai sunku atkurti išmoktą dalyką. Kinta ir mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas gali atlikti konkrečias operacijas, klasifikuoti. Kiekvienas vaikas nori, kad jo darbą lydėtų sėkmė. Mokymosi sėkmė priklauso nuo daugelio sąlygų ir veiksnių, visų pirma nuo vaiko praktinio bei intelektinio patyrimo, jo sugebėjimų bei motyvacijos. Pirmosiose klasėse vaikas išmoksta skaityti, rašyti, skaičiuoti. Tolesnio mokymosi sėkmė iš dalies priklauso nuo to, kaip vaikas įgudęs tuos veiksmus atlikti. Išryškėja ir vaikų gebėjimai - individualūs psichiniai vaikų sugebėjimai, kurie taip pat lemia mokymosi sėkmę. Vaikas nuolat yra veiklus, daug laiko skiria mėgstamam darbui. Mokymosi ypatumus lemia ir motyvacija - svarbus vaidmuo tenka savarankiškumo lavėjimui, savigarbos motyvui, pasiekimo motyvacija. 3-4 klasėje labai svarbūs vaikui pasidaro socialiniai motyvai, noras bendrauti ir veikti su vienmečiais. Daugelis vaikų pradeda bodėtis mokinio pareigomis, darosi ne tokie stropūs, mažėja mokytojo autoritetas. Pirmosios klasės užtikrina jam mokinio pozicijas, bet vėliau jo nebejaudina mokinio vaidmuo. Iškyla konfliktai tiek klasėje, tiek už jos ribų. Šiuo periodu labai svarbus mokytojo kontaktas su mokiniu. Geras jų požiūris į mokinį pakelia jį jo paties akyse. Paauglystė svarbi tuo, kad paauglys ima analizuoti suaugusiųjų elgesį, lyginti jų poelgius su suvokiamomis moralės normomis.
Pirmosiose klasėse mokytojas buvo neliečiamas autoritetas. Paauglystėje vieniems mokytojo poelgiams gali būti pritariama, kiti smerkiami. Šio amžiaus klasių mokiniai labi vertina mokytojų linksmumą, gerą nuotaiką, gyvumą, patinka kantrumas ir teisingumas, ypač svarbu mokytojo pasitikėjimas mokiniu. Vaikas turi prisitaikyti prie mokymo programų - jis yra spaudžiamas iš visų pusių. Paauglystėje taip pat atsiranda ir naujų interesų, dėl kurių mokiniai pradeda apsileisti, neišmoksta pamokų, atsiranda „tinginių“ kategorija. Dažnai paauglys patenka į situaciją, palankią nusikaltimui. Nusikalstama dėl to, kad vaikas neskiria, kas leistina, kas ne, o jei skiria, tai nepajėgia kontroliuoti savo veiksmų.
Profesijos pasirinkimas ir motyvacija
Paauglystė ir jaunystė baigiasi profesijos pasirinkimu ir pasirengimu darbui. Tai praturtina žmogaus patyrimą, sukonkretina požiūrį į gyvenimą ir užbaigia identiškumo formavimąsi. Kol mokinys mokosi mokykloje, jam sunku įžvelgti dėstomų dalykų sąsają su būsimu profesiniu darbu. Tik bėgant laikui, vis geriau suprasdamas visuomenės dėsnius, jis stengiasi įžvelgti mokymosi prasmę. Mokymosi sėkmė ir orientavimasis į profesiją labai priklauso nuo šeimos nuostatų. Pritarianti atmosfera palaiko mokinio pastangas apsispręsti ir iškelti sau gyvenimo tikslą. Kai paauglys sąmoningai galvoja apie būsimą profesiją, jis daug rimčiau žiūri ir į vidurinį mokslą, sukoncentruoja dėmesį į pamėgtus, su būsima profesija susijusius dalykus.
Motyvacija - tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje. Motyvai - veiksmų skatuliai, lemiantys jų pobūdį ir kryptį. Jie visada yra susiję su kuriuo nors stipriu poreikiu. Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms. Motyvacija sąlygoja mokymosi rezultatus, dalyvaudama pasirenkant ir įsisąmoninant konkrečius mokymosi tikslus. A. H. Maslow teigia, kad mokinys norės mokytis, kai bus patenkinti visi kiti žemesnio lygmens poreikiai (alkis, saugumo jausmas, meilė, pagarba, bendravimas). Pedagoginės psichologijos atstovai siūlo įvairių būdų, kaip stiprinti mokymosi motyvaciją.
Pedagoginės psichologijos taikymas ir svarba
Pedagoginė psichologija padeda spręsti problemas mokytojams ir tiems, kurie moko ir auklėja. Ji kartais pateikia tiesioginį sprendimą, dažniausiai padeda rasti dalį sprendimo, pateikia bendrus principus. Pedagoginė psichologija tarnauja mokymui kaip fundamentali (tvirta, patvari, solidi, svarbi) disciplina.
Pedagoginės psichologijos objektas ir užduotis yra galimybė įtakoti psichikos raidą. Ar galima turėti įtakos psichikos ypatumams įvairiuose lygiuose, ar galima keisti tuos dėsnius pažinus?
Karjeros galimybės
Baigus pedagoginės psichologijos studijas, atsiveria galimybės dirbti įvairiose įstaigose ir institucijose, kur yra vykdomas ugdymo procesas, pavyzdžiui, mokyklose, darželiuose, vaikų globos namuose, reabilitacijos centruose ir pan. Svarbu paminėti, kad pedagoginė psichologija apima beveik visus raidos tarpsnius, todėl toks darbas neapsiriboja vien vaikais, kadangi bendradarbiaujama ir su mokytojais bei mokinių tėvais (globėjais). Toks platus amžiaus spektras suteikia neribotas galimybes realizuoti save įvairiose mažiau ar daugiau liestose pedagoginės psichologijos nišose.
tags: #pedagogine #psichologija #reiksme