Įvadas
Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Šiame straipsnyje aptarsime pedagoginius metodus, skirtus nepageidaujamam vaiko elgesiui koreguoti.
Socialinės problemos ir vaiko elgesys
Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys - tai žmogus, esantis pereinamoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusio, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad paauglys- tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius. Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“(angl. deviance - nukrypimas) sąvoka.
Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt. Asocialaus elgesio sąvoka, pasak G. Valicko (1997) yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios šiuos elgesio nukrypimus naudojamos labai įvairios (žr. aukščiau), kurių viena iš jų ir yra deviacija. Asocialios šeimos - tai šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai (Kvieskienė, G. Asocialus elgesys - tai sąvoka savyje apimanti visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų (Kvieskienė, G.
Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško, t.y. normalaus elgesio, klausimas. Pasak G. Pagal statistinį kriterijų normalus, elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Devaintinis elgesys - kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų. G. Valickas (1997) teigia, jog pagal psichologinį-medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys - tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus. Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas.
Delikvencija - (lot. delinquens- nusižengiantis) jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau - 8-10 metais. praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusikaltimų technikos. Tada jis pateisina savo delikventinį elgesį, atmeta bet kokius draudimus, įstatymus, niekina jį niekinančius, persekiojančius, bet labiausiai bijo, kad nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje.. delikventus perauklėti sunku, todėl juos reikia auklėti išanksto, profilaktiškai (Jovaiša, L. Pasak G. Valicko (1997), delikventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delikventinis elgesys - tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos. Kriminalinis elgesys - apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus.
Taip pat skaitykite: Elgesio ypatumai
Agresija - (angl. aggression) 1) priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė - dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe (Psichologijos žodynas, 1993); 2) pranašumo demonstravimas arba puolimas, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikt(Kučinskas, V. Agresija (socialinė) - priimtina forma, kuri gali padėti spręsti konfliktus, įveikti socialines kliūtis, siekiant teisybės, skriaudos atitaisymo ir pan. (Kučinskas, V. Agresyvus elgesys - agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Antisocialinis elgesys - ((angl. antisocial behaviour) - elgesys, kuris pažeidžia visuomenės normas, kelia pavojų aplinkiniams, sutrikdo jų rimtį, pvz.: chuliganizmas, vandalizmas, vagystės, prievarta ir kt. (Psichologijos žodynas, 1993).
Šiandieninėje visuomenėje vykstančio moralinių vertybių bei idealų perkainojimo, nusivylimo dėl jų sudužimo jautriausias barometras - mūsų vaikai. Visuomenė neturi laiko ar nenori jo atrasti savo mažajam piliečiui padėti, rasti kelią šiandienos labirintuose. Vaikai, nesulaukę iš tėvų ir iš mūsų pagalbos, patys ieško išeities taškų. Vieniems sekasi rasti savo gyvenimo kelią, kitiems - ne. Tie, kuriems nepavyksta, bėga iš namų, tarsi sugriauna A. Maslou poreikių piramidę. Norėdami patenkinti fiziologinius poreikius, vaikiai vagia, „parsiduoda“ homoseksualistams, mergaitės tampa prostitutėmis. Nepatenkinęs fiziologinių poreikių ir gyvendamas tokį gyvenimą, vaikas nesijaučia saugus. Apie meilę ir priklausomumą dažniausiai visiškai nekalbama, kadangi daugumas šių vaikų iš asocialių šeimų. Jeigu vaiko niekas nemyli ir jis tarsi niekam nereikalingas, kaip jis gerbs save ir kitus (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Žiniasklaidoje vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai - sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų - apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi lemia lavinimas. Nervinės ląstelės vystosi normaliai tada, kai jas veikia kuo įvairesni dirginimai. Kūdikiui augant, nervinės ląstelės struktūra darosi sudėtingesnė. Trejų metų vaiko smegenų biocheminiai rodikliai beveik tokie patys kaip suaugusiųjų. Jei iki trejų metų vaiko pagrindinės psichofiziologinės funkcijos dar neveikia, vėliau bus sunku išlavinti jų pajėgumą. Eriksono nuomone, žmogus save realizuoja tik tuomet, kai priimtinu būdu įveikia gyvenimo krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Krizė yra laikotarpis, kai žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena iš jų tam tikru pavidalu egzistuoja iki lemiamo jos įveikimo momento arba, jei sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią. Delikventiško elgesio vaikai būna agresyvūs, klastingi, visuomenėje nesąžiningi. Dauguma šių vaikų gimė amoralaus elgesio šeimose. Šiuos vaikus augino tie, kurie tuo metu nesuvokdavo, kad vaikas alkanas, sušalęs. Jie buvo tampomi iš landynės į landynę, paliekami visuomeninėse transporto priemonėse. Nebuvo patenkinti šių vaikų fiziologiniai poreikiai. Adleris apie delikventiško elgesio susiformavimą sako taip, kad asocialioje šeimoje vaiko silpni socialiniai interesai, stiprūs menkavertiškumo jausmai paauglystėje. Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Iš dalies į šį klausimą galima atsakyti neįprastais vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo kitų žmonių, pavyzdžiais. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma, tai procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Antra, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Jos funkcijų, ypač tėvų ir vaikų santykių, pažeidimas labai apsunkina paauglio charakterio vystymąsi. Tai gali tapti svarbiausia charakterio nukrypimo priežastimi, pastūmėti paauglį į nusikaltimą (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos (pamokas pradeda praleidinėti jau pradinėse klasėse, kylant reikalavimams.
Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų. Tyrimų duomenys rodo, kad linkę nusikalsti nepilnamečiai, tėvų dažnai buvo baudžiami stipriomis fizinėmis bausmėmis. Nusikalsti linkę paaugliai savo gyvenime yra paveikti ištiso komplekso nepalankių rizikos faktorių, kurie, kartu paėmus, sudaro nepalankias prielaidas sėkmingai resocializacijai (Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai. Nevisavertė socializacija turi didžiule įtaka susiformuoti delikventiško elgesio apraiškoms. Socializacija yra daugiasluoksnis procesas, sudarytas iš daugelio komponentų (šeima, visuomenė, mokykla, kultūra, religija.), kurių kiekvienas vaiko socializacijos procesui yra vienaip ar kitaip svarbus. Bet kuris iš tų komponentų turi didžiausią įtaką? Kokios priežastys iššaukia vaikų ir paauglių destruktyvų elgesį? Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį (Piliponytė, J., 1999. Darbo sritis. Santykis su technologijomis. <.>. Ilgainiui, įsitvirtinus sovietiniam rėžimui, darbo vertė krito, todėl kad iš laisvo jis tapo priverstiniu. Individo socializacija, kuri anksčiau buvo grindžiama darbine veikla, tapo labiau „išblaškyta“, nevisavertė. Nes nesusiformavo kultūra savo įtaigumu galinti pakeisti darbo kultūrą. Santykis su etno kultūra. <.>. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, įsiveržus svetimos kultūros elementams ir jų sistemai, etnokultūra iš žmogaus gyvenimo ėmė sparčiai trauktis. Vaikaičių gyvenime tęstinė (gyvoji) etnokultūrinė atmintis jau nutrūkusi. Taip pat išseko ir etnokultūros atsinaujinimo šaltiniai. Santykis su religija. <.>. Religiniai įsitikinimai, susipynę su etnokultūra, sudarė tvirtą dorovinių įsitikinimų pamatą. Jaunosios kartos religija suvokiama tik išoriškai, formaliai. Susilpnėjus vidiniam sąžinės balsui įsiveržė kiti dalykai: mažiau civilizuoti, primityvesni žmogaus instinktai, individualios naudos siekimas, dorovinis atsipalaidavimas ir pan. Individas tapo vienišesnis, labiau pažeidžiamas, ieškantis socialinės-psichologinės jungties, pakaitalo abejotinuose erzacuose. Santykis su mokykla. <.>. Jaunajai kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla. Santykis su pasaulio kultūra. <.>. Pasaulio dipoliarumą sklaidė bažnyčia, mokykla. Ilgainiui, nykstant etnocentrizmui, „gyvosios atminties“ mechanizmui, išklibus individo doroviniams pamatams, jo humanitarinei orientacijai, jaunoji karta tapo labiau imli pasaulinei kultūrai, tačiau ir kur kas mažiau atspari jos šešėlinėms pusėms. Santykis su vyresniaisiais šeimos nariais. Senesnioji karta pagrindinį socializacinį krūvį betarpiškai perėmė iš vyresniųjų amžiumi asmenų, ir ypač- iš savo šeimos narių. Socialinis laikas, sovietinis rėžimas sutapęs dar ir su kitais esminiais pokyčiais (industrializacija, urbanizacija ir pan.) sudarkė šių ryšių organiškumą. Buvo nuvertinta gyvoji patirtis, taip pat - ir vyresniųjų asmenų autoritetas. Ilgainiui jaunesniųjų ryšys su vyresniaisiais tapo labiau formalus, netgi dvelkiąs susvetimėjimu, Pagaliau, esmingai pakito ir skirtingas kartas jungusios vertybės. Valstybinis patriotizmas. <.>. Viduriniajai kartai (tėvams), kurią dar palietė ženkli tautinio patriotizmo dvasia, teko sunki prisitaikymo prie sovietinio okupacinio režimo našta. Nežiūrint „chamelioniškojo“ sindromo, ji suvaidino pagrindinį vaidmenį atkovojant ir atkuriant tautos n…
Kalbos ugdymas
Mokyti vaiką kalbėti - ypatingai svarbu. Taip pat labai svarbu mokyti vaiką spontaniškos kalbos, kad jis pats kreiptųsi į aplinkinius ir dalintųsi savo pastebėjimais. Tuo tikslu mokymams dažnai naudojamos skirtingos siužetinės kortelės, veiksmų sekos arba kortelės, padedančios atskirti emocijas. Tačiau lygiai taip pat dažnai šis metodas neduoda laukiamų rezultatų, tiesiog vaikas mintinai „iškala“ šablonines frazes ir vis tiek turi sunkumų naudodamas šnekamąją kalbą kasdienoje. Dr. Patingtonas rekomenduoja vietoje siužetinių kortelių dėliojimo prie stalo - išeiti į vaikų žaidimų aikštelę ir mokyti vaiką natūralioje aplinkoje. Vaikų žaidimų aikštelėje vaikas gali išmokti stebėti savo bendraamžius, imituoti jų veiksmus, atpasakoti, ką jis šiuo metu daro, ką daro kiti vaikai ar suaugę, ir taip pirmiausia išmokti pastebėti tai, kas vyksta aplink jį, o taip pat mokytis būtent tų įgūdžių, kurie jam reikalingi bendravimui. Pvz., mergaitės, su aukštai funkcionuojančiu autizmu (t.y., turinčios palyginti gerus įgūdžius ir palyginti gerai prisitaikančios aplinkoje) klausiama apie tai, kas vykta vaikų aikštelėje, kokius žaidimus čia galima žaisti, ką ji mėgsta veikti žaidimų aikštelėje, kaip ten nueiti ir t.t. Mergaitė pradžioje negali atsakyti į šiuos klausimus ir pastoviai nusuka kalba jai patinkančia linkme (pasakoja apie McDonald kavinę, kurioje ji mėgsta valgyti). Po to, dr. Patingtonas parodė mokomąją situaciją, kurios metu pedagogas kartu su mergaite išėjo į žaidimų aikštelę ir naudodamas ABA metodus (aiškias instrukcijas, pagalbą ir apdovanojimus) mokė mergaitę žiūrėti į kitus vaikus ir įvardyti jų veiksmus. Tuo metu, kai mergaitė suposi ant supynių, pedagogas mokė ją įvardyti savo pačios veiksmus, suprasti „į viršų“ „žemyn“ sąvokas, o taip pat komentuoti nuosavas emocijas „Aš džiaugiuosi!“. Po to, kai mergaitė nuėjo leistis nuo čiuožynės, pedagogas nusekė paskui ir jie dar kartą pakartojo sąvokas „į viršų“, „žemyn“, „džiaugtis“ bei mokėsi įvardyti naują veiksmą „čiuožti“), o taip pat pedagogas pabandė padėti mergaitei prisijungti prie bendraamžių žaidimo, kad jie kartu čiuožtų nuo čiuožynės. Po šios pamokos pedagogas ir mergaitė grįžo į kabinetą ir naudojant fotografijas, kuriose buvo užfiksuoti patys ryškiausi pasivaikščiojimo momentai, mergaitė dar kartą pakartojo ir įtvirtino išmoktus įgūdžius. Kitą užsiėmimą mergaitė jau galėjo atsakyti į visus klausimus apie tai, kuo vaikai užsiima žaidimų aikštelėje, kokius žaidimus žaidžia, ir kaip ten nueiti.
ABA metodas
Šiuolaikinėje ABA pagalba/patarimai naudojami kaip vienas pagrindinių mokymosi instrumentų ir mokantis naujų įgūdžių, ir koreguojant elgesį. Todėl vadinamasis „mokymasis be klaidų“ (dažnai ir intensyviai naudojant pagalbą/patarimus) leidžia ne tik greitai ir efektyviai išmokyti vaiką naujų įgūdžių, tačiau ir patį mokymosi procesą daro priimtinesniu ir malonesniu vaikui. Juk dėl pagalbos/patarimų mokinys nuo pradžių išmoksta teisingų reakcijų, kurios iškart įtvirtinamos naudojant paskatinimą. Ne vienam mokytojui ar tėvui teko susidurti su nepageidaujamu vaiko elgesiu pamokų metu. Svarbu pabrėžti, kad jis dažniausiai atsiranda tuomet, kai vaikas mokomas naujų jam nežinomų įgūdžių, imasi iki tol neturėtų užduočių/pamokų/instrukcijų, taigi neigiamą vaiko elgesį iššaukia tai, kad jis dar nemoka įvykdyti gautos naujos užduoties, ar ji jam yra per sunki. Nepageidaujamo vaiko elgesio galima išvengti tinkamai ir teisingai naudojant pagalbą/patarimus ir laiku suteikiant vaikui pagalbą ir nuimant įtampą bei tinkamai parenkant užduoties sunkumą. Pagrindiniu sunkumu čia tampa savalaikis ir tolygus pagalbos/patarimų mažinimas. Šiuo atveju pradžioje naudojama pati didžiausia/stipriausia pagalba, kad vaiko reakcija įvyktų bet kuriuo atveju. Kai reakcija įvykstą - kitą kartą naudojama jau mažesnė pagalbą. Pradžioje pagalba suteikiama iš karto po instrukcijos, tačiau vėliau mokantis to paties įgūdžio pagalba „sulaikoma“ kelioms sekundėms tam, kad pagalba priklausytų nuo reakcijos. T.y., jei per tas sekundes atsiranda vaiko reakcija - vadinasi pagalbos nebereikia. Labai svarbu iš anksto apgalvoti, kaip bus mažinama pagalba ir pasirinkti vieną metodą.
Taip pat skaitykite: Prevencinės programos
Klaidų korekcija
Nepaisant to, kad teisingai taikote ABA principus, skatinate/apdovanojate kiekvieną teisingą vaiko reakciją, laiku suteikia pagalbą/patarimą - vis tiek neįmanoma išvengti vaiko daromų klaidų. Tokiais atvejais būtina taikyti klaidų korekcijos procedūrą, kad padėtumėte vaikui susiformuoti teisingą reakciją ateityje. Klaidų taisymas pradžioje vyksta su visiška pagalba, kad vaikas tinkamai sureaguotų, o vėliau palaipsniui pagalba mažinama. Kai vaikas padaro klaidą (pvz., mokytojas prašo parodyti raudoną spalvą, o jis parodo žalią) - mokytojas turi reaguoti neutraliai ir ramiai paprašyti pagalvoti ir parodyti, šiuo atveju, raudoną spalvą dar kartą. Iš karto po pakartotinės instrukcijos suteikiama pagalbą (mokytojas nuima visas kitas spalvas, palikdamas tik raudoną), vaikas paliečia likusią kortelę, tuomet mokytojas neutraliai apsidžiaugia (tu teisingai parodei, tai raudona). Vėliau ši užduotis vėl įtraukiamą į užduočių sąrašą, tačiau pagalba palaipsniui mažinama, kol vaikas gali savarankiškai atlikti naują instrukciją (parodyti raudoną spalvą), tuomet naujas įgūdis įtvirtinamas (raudoni objektai, paveikslėliai, žaislai ir t.t.). Reikia vengti tokių frazių kaip „Ne“, „Neteisingai“ ir kitų negatyvių pasisakymų. Maksimaliai neutraliu tonu paprašykite vaiko pagalvoti ir atsakyti į klausimą/įvykdyti instrukciją dar kartą, nuimti visus stimulus (kitokias spalvas, išskyrus raudoną) ir išlaikyti pauzę leidžiant suprasti vaikui, kad šis bandymas baigtas. Po to, kad sulauktų tinkamos reakcijos ir išvengtų pakartotinos klaidos instruktorius suteikia visišką pagalbą po pakartotos užduoties (parodyk raudoną kortelę. Instruktorius vaiko ranka parodo raudoną kortelę, po to suteikia neutralią pagyrą, o stimulai (spalvotos kortelės) vėl sukeičiamos vietomis. Tuomet vėl paprašomą parodyti raudoną spalvą ir suteikiama mažesnė pagalba (instruktorius ne nukreipinėja vaiko rankos tiesiogiai, o tiesiog šiek tiek stumteli teisingo atsakymo link. Tuo pat metu instruktorius laiko vaiko ranką apkabinęs per riešą taip, kad vos vaikui pradedant atlikti neteisingą reakciją (tiestis prie kitokios spalvos) - jis galėtų nedelsiant ją nukreipti tinkama linkme. Vaikui savarankiškai parodžius teisingai - jis iškart apdovanojamas. Vienas pagrindinių uždavinių - užtikrinti, kad vaikas nepadarytų klaidų viena po kitos daugiau kaip tris kartus iš eilės - tam, kad nejaustų nepasitenkinimo ir nusivylimo dėl nesėkmingų savo bandymų. Kai kurie mokytojai tam, kad vaikas nedarytų klaidų kelis kartus iš eilės po sunkaus klausimo, ties kuriuo vaikas susikirto, užduoda paprastą, į kurį vaikas turėtų atsakyti teisingai (koks tavo vardas/paliesk ausį ir pan.) ir tuomet vėl kartoja sunkųjį klausimą/instrukciją, naudodami pagalbą. Vaikai skirtingai reaguoja į tą pačią užduotį, ties kuria susikirto, užduodamą vėl ir vėl.
Taip pat skaitykite: Pedagogo socialinė psichologija