Pienininkystė Lietuvoje turi senas tradicijas, o pieno kokybė ir kiekis yra svarbūs šalies ekonomikai. Straipsnyje nagrinėjama pieno primilžio priklausomybė nuo įvairių sezoninių veiksnių, taip pat aptariama pieno kokybė, pieno ūkių dydis ir kiti svarbūs aspektai.
Pienininkystė ir pieno ūkiai Lietuvoje
Pieno ūkis Lietuvoje turi senas tradicijas, siekiančias antrąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Ilgą laiką bene vieninteliai karvių augintojai buvo pavienės šeimos, šeimos ūkiai, bet ėmė atsirasti ir stambesnių kooperatyvų, pieno bendrovių. Nurodoma, jog 1899-1914 metais Lietuvoje veikė 51 dvaro pieninė, apėmusi pieno ūkio bendrovę „Birutė“. Šis šeimos ūkis prie stambių augintojų keitėsi ir karvių auginimo, melžimo, pirminio pieno apdorojimo sąlygos. Pokario metais pieno ūkis Lietuvai buvo vis svarbesnė eksporto sfera, kuri vis labiau stiprėjo.
Statistikos departamento duomenimis, 2004 metais pieno gamyba sudarė 23 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės, o pieno produktų pardavimų pajamos - 26 proc. visų maisto produktų ir gėrimų pardavimų pajamų, pieno produktų eksportas - 54 proc. visos parduotos produkcijos. Europos ir pasaulio mastu Lietuvos pieno gamyba sudarė 1,4 proc. visos ES pieno gamybos ir 0,3 proc. pasaulinės pieno gamybos 2003 metais (LR Statistikos departamentas). Lietuviškų pieno produktų eksportas sudaro apie 0,8 proc. pasaulinio pieno produktų eksporto.
Įstojimas į Europos Sąjungą gerokai pakeitė Lietuvos pieno ir pieno produktų eksporto apimtis ir geografiją (Baltušienė, 2008). Jau pirmaisiais Lietuvos narystės ES metais pieno produktų eksporto apimtys išaugo 44,4 proc., per kitus tris metus dar 75,9 proc. 2007 metais beveik 64 proc. pieno ir pieno produktų jau buvo eksportuojama į ES šalis. Pieno produktų eksportas nemažėja ir pastaruoju metu.
Pienininkystės svarba ekonomikai yra ne tik nacionaliniu, bet ir regioniniu visos Europos Sąjungos lygiu. ES kasmet pagamina 149 mln. tonų pieno, šiuo atžvilgiu ji yra lyderė pasaulyje. ES lyderiauja pasaulyje ir pagal pieno eksportą - 12,5 mln. tonų pieno per metus. Pažymėtina, jog FADN (Farm Accountancy Data Network) duomenimis (2007), Lietuvoje buvo žemiausios pieno supirkimo kainos visoje Europos Sąjungoje - 249 eurai už toną pieno (palyginimui: Italijoje - 385 eurai už toną, Vokietijoje 382, Portugalijoje 361). Tokie kainų skirtumai EB (Europos Bendrijos) viduje leidžia tikėtis Lietuvai ateityje didesnių pieno supirkimo kainų, taip dar labiau padidinant pieno ūkio svarbą šalies ekonomikai.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
2011 m. Lietuvos pieno supirkėjai iš gamintojų supirko 1 317,34 tūkst. t. natūralaus riebumo (vidutinis riebumas - 4,14 proc., vidutinis baltymingumas - 3,27 proc.) pieno (V. Žemės ūkio Informacijos ir Kaimo Verslo Centro duomenys, prieiga per internetą 2012 m.).
Taip pat didėja ir žaliavinio pieno eksportas - 2011 m. sausio-birželio mėn. eksportuota 20 tūkst. t žaliavinio pieno. Šiuo praėjusių metų laikotarpiu jis padidėjo 54 proc. Minėtuoju laikotarpiu žaliavinio pieno eksportas sudarė 3,4 proc. nuo viso supirkto pieno kiekio. Iš viso Lietuvos pieno supirkėjai 2011 m. į kitas ES šalis pardavė 72,84 tūkst. t. žalio natūralaus riebumo (vidutinis riebumas - 4,14 proc., vidutinis baltymingumas - 3,29 proc.) pieno, kai palyginti 2010 m. - 26,37 tūkst. t.
Pieno ūkių skaičius ir dydis Lietuvoje
2004 metų spalio 1 d. duomenimis, Lietuvoje pieną gamino 188 tūkst. ūkių. Tuo tarpu 2007 metais (LR Statistikos departamentas prie LRV) ūkių jau buvo 123 tūkst., o 2011 metų liepos 1 d. duomenimis Lietuvoje tebuvo 87,3 tūkst. ūkių, kuriuose laikomos karvės.
Pieno gamyboje vyrauja smulkūs ūkiai: 2004 metais tik 1,6 proc. visų ūkių laikė 10 ir daugiau karvių. Juose laikoma 20 proc. visos karvių bandos. 2007 metais šie procentai atitinkamai buvo 4,7 ir 43,2. Matoma, jog net per tris metus gerokai sumažėjo smulkiųjų ūkininkų ir padaugėjo stambesnių vaidmuo Lietuvos pieno pramonėje. Didžiausias pasikeitimas (mažėjimas) įvyko per 2005 metų dešimt mėnesių - laikytojų sumažėjo 14,3 tūkst., karvių - 19,5 tūkst. Šie pakitimai vyko ūkiuose, kur laikomos 1-2 karvės. Ūkininkų pensininkų skaičius sudaro 45 proc.
Nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. liepos mėn. pieno ūkių sumažėjo 9,7 proc. (9,4 tūkst.) ir šį sumažėjimą taip pat daugiausiai nulėmė 1-2 karvių laikytojai. Minėtuoju laikotarpiu jų sumažėjo 7,6 tūkst.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Specialistų teigimu, ūkių stambėjimas nurodomas kaip išeitis ūkininkams išlikti konkurencingiems visoje Europos Sąjungos rinkoje (Linartienė, 2006). Lietuvoje ūkis vidurkis 2005 metais buvo 4-6 karvės, savo ruožtu Europos sąjungoje - 28 karvės. Didesni ūkiai leidžia automatizuoti pieno gamybą, pašarų gamybą ir saugojimą, taip mažinti pieno gamybos kaštus. Taigi, pieno ūkių restruktūrizavimas ateityje neišvengiamas. Jo spartą nemaža dalimi lemia sugebėjimas pasinaudoti ES parama, nemažiau svarbi ir vis populiarėjanti smulkių ūkių kooperacija (Linartienė, 2006).
Europos Sąjungoje išskiriami specializuoti ir nespecializuoti pienininkystės ūkiai. Specializuoti ūkiai dažniausiai yra ir stambesni. Tai išreiškiama ekonomine nauda: pvz., Portugalijoje nespecializuotos fermos uždirba 220 eurus už toną pieno, tuo tarpu specializuotos 306 eurus už toną pieno. Rumunijoje atitinkamai 258 ir 330 eurai už toną pieno (FADN, 2007).
Turkijoje atlikti tyrimai taip pat įrodė ūkių stambėjimo ekonominę naudą: stambesnės fermos dėl paprastesnio ir didesnio pieno kiekio pridavimo 50,3 % atvejų gaudavo didesnę kainą už parduodamą pieną (Uzmay, 2009).
Pieno kokybės reikalavimai
Žalio pieno gamybos reikalavimai apibrėžti Europos Sąjungos direktyvoje 92/46/EEB. Ši direktyva užtikrina higieninius reikalavimus gaunamam ir realizuojamam žaliavam pienui, taip pat termiškai apdorotam geriamam pienui, pienui skirtam pieno produktų gamybai bei vartojimui skirtiems pieno produktams. Nustatant reikalavimus siekiama garantuoti pieno produktų saugumą, aukštą gyventojų sveikatos apsaugos lygį, o taip pat sudaryti sąlygas tarptautinei rinkai pieno produktais (Garuckas ir kt., 2003, Stanikūnas, 2002).
Veiksniai, sąlygojantys pieno sudėtį ir savybes
Pieno sudėtis ir savybės priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant:
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
- Karvių veislę: Skirtingų veislių karvių pienas pasižymi skirtingu riebumu, baltymingumu ir kitomis savybėmis.
- Pašarus: Pašarų kokybė ir sudėtis turi didelės įtakos pieno sudėčiai.
- Sezoną: Pieno sudėtis gali skirtis priklausomai nuo metų laiko. Vasarą, kai karvės ganosi pievose, pienas paprastai būna riebesnis ir turtingesnis vitaminais.
- Ūkio dydį: Tyrimai rodo, kad pieno sudėtis ir kokybė gali skirtis priklausomai nuo ūkio dydžio.
Pieno primilžio priklausomybė nuo sezono
Sezoniniai veiksniai, tokie kaip temperatūra, drėgmė ir pašarų prieinamumas, gali turėti įtakos pieno primilžiui.
- Temperatūra: Aukšta temperatūra gali sumažinti karvių apetitą ir pieno gamybą.
- Drėgmė: Didelė drėgmė gali sukelti karvėms stresą ir sumažinti pieno primilžį.
- Pašarai: Pašarų prieinamumas ir kokybė skiriasi priklausomai nuo sezono. Vasarą, kai karvės ganosi pievose, jos gauna daugiau šviežių pašarų, o tai gali padidinti pieno primilžį.
Tyrimų duomenys
Atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo įvertinti ūkio dydžio įtaką pieno kokybei ir sudėčiai. Tyrimo metu buvo analizuojami dešimties ūkių duomenys per vienerių metų laikotarpį. Ūkiai buvo suskirstyti į penkias grupes pagal karvių skaičių ūkyje (mažiau nei 50 karvių, 50-100, 100-200, 200-400, daugiau nei 400 karvių). Buvo analizuojami riebalų, baltymų, laktozės, karbamido, somatinių ląstelių, bakterijų vidurkiai ir maksimalios užšalimo temperatūros vertės. Taip pat buvo lyginama pieno sudėtis ir kokybė ganyklų (nuo gegužės iki rugsėjo) ir tvartų (nuo spalio iki balandžio) laikotarpiais.
Tyrimo rezultatai parodė, kad riebalų kiekio vidurkiai reikšmingai skiriasi (P < 0,05) visose ūkio grupėse, o vertė linkusi mažėti didėjant ūkio dydžiui. Taip pat nustatytas baltymų ir karbamido padidėjimas didėjant ūkio dydžiui. Reikšmingo laktozės kiekio vidurkių skirtumo (P > 0,05) nenustatyta. Bakterijų skaičius ir ypač maksimali užšalimo temperatūra turėjo tendenciją mažėti didėjant ūkių dydžiui.
Riebalų ir baltymų kiekis piene buvo žymiai (P < 0,05) mažesnis ganyklų laikotarpiu. Laktozės junginys buvo žymiai didesnis tvarto laikotarpiu tik dideliuose ūkiuose (turinčiuose 100 ir daugiau karvių). Karbamido vidurkiai buvo žymiai didesni ganyklų laikotarpiu tik didžiausiuose ir vidutinio dydžio (100-200 karvių) ūkiuose. Kalbant apie pieno kokybę, nebuvo reikšmingo bakterijų skaičiaus skirtumo ganyklų ir tvarto laikotarpiais. Tačiau somatinių ląstelių skaičius buvo žymiai didesnis (P < 0,05) ganyklų laikotarpiu dideliuose ūkiuose (turinčiuose 100 ir daugiau karvių).
Karvių veislės įtaka pieno kokybei
Tyrimo metu buvo ištirtos 475 karvės, iš kurių 29 Airšyrai, 12 Angleriai, 89 Holšteinai, 71 Lietuvos juodmargiai, 240 Lietuvos žalųjų, 19 Vokietijos juodmargių, 15 Žalmargių holšteinų veislės karvės.
Įvertinus karvių veislės įtaką tirtiems rodikliams, didžiausias produktyvumas nustatytas Anglerių veislės karvėms (5772,67 kg, P>0,05), mažiausias SLS buvo Žalmargių holšteinų veislės karvių piene (209,29 SLS tūkst./ml, P<0,005). Geriausios melžimo savybės buvo Holšteinų veislės karvių (melžimo greitis 1,98 kg/min., P>0,05, trukmė 4,85 min., P>0,05). Geriausiomis reprodukcinėmis savybėmis išsiskyrė Žalmargių holšteinų veislės karvės (sėklinta 1,15 karto, P<0,001 neveraingumo periodas 83,67 d. P<0,001).
tags: #pieno #primilzio #priklausomybe #nuo #sezono