Priklausomybė - tai psichikos sutrikimas, kuris atsiranda dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar daryti tą pačią veiklą siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai. Šiame straipsnyje gilinamės į įvairius priklausomybės aspektus, pradedant nuo privatumo poreikio ir baigiant kopriklausomybės ypatumais. Aptariame tiek tradicines priklausomybes, tokias kaip priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimų, tiek ir naujesnes, pavyzdžiui, priklausomybę nuo interneto. Taip pat nagrinėjame galimus gydymo būdus ir pagalbos galimybes priklausomiems asmenims bei jų artimiesiems.
Privatumo svarba psichologinei gerovei
Naujausio tyrimo duomenimis, norint gerai jaustis namuose, 38 proc. Lietuvos gyventojų svarbu turėti galimybę pabūti vienumoje. Kas trečias apklaustasis teigia, kad pakankamas privatumo lygis namuose jiems leidžia nurimti ir atsipalaiduoti. Deja, tuo gali pasidžiaugti ne visi, ypač kai būstu tenka dalintis su kitais žmonėmis.
Psichologas Paulius Rakštikas teigia, kad privatumas ir laikas sau yra būtinas visiems žmonėms, o šiuolaikiniame gyvenimo tempe jo svarba tik auga. „Kitų apsuptyje mes vis mažiau girdime save, o jei aplinkiniai mus supa tik prabudus, visą darbo dieną, vakare ir, atrodo, visą laiką - gali atsirasti pojūtis, kad nejaučiame savęs, negirdime savo poreikių. Žmonės tokiomis aplinkybėmis dalinasi, kad, net atsiradus laisvai minutelei, jiems nebeaišku, ką veikti, nes galva visko pilna. Ir jei tokios būsenos tęsiasi diena iš dienos, tai gali nuvesti į psichologinius sunkumus ar atimti gyvenimo džiaugsmą. Kad netaptume mašinomis, kurios tik vykdo kasdienes užduotis, verta reguliariai susiplanuoti laiko buvimui, ne tik darymui“, - sako P. Rakštikas.
Jis priduria, kad privatumas svarbus ir vaikams. Piešimas, rašymas, konstravimas ir kitos panašios veiklos, kurioms reikia pastangų susikaupti, bus patirtos visai kitaip privatume ir gali teikti kur kas daugiau pasitenkinimo. Pokalbį apie privatumo poreikį šeimoje galima pradėti nuo visų namiškių pasidalinimo apie poreikius bei norus ir sutarimo juos bandyti atliepti.
Geriausia, kai šeimoje yra bendras sutarimas, kad, pavyzdžiui, viename kambaryje užsiimsime viena veikla, kitame - kita, o norintys draugijos susitinka dar kitame namų kampe. Privatų laiką galime organizuoti ir pagal dienos ar savaitės laiką ar kitą visiems aiškų matą. Pavyzdžiui, galima susitarti, kad savaitgalį tam tikru metu visi užsiima savo asmeniniais pomėgiais, o kitu - buriasi bendram tikslui - gaminti, tvarkytis, sportuoti. Galima šeimoje susitarti, kuris narys bus atsakingas pakviesti visus privačiam laikui. Paprastas prašymas netrukdyti ar raštelis ant durų kartais taip pat gali padėti vertinti kiekvieno privatumą.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Būtų puiku, jei kiekvienas namuose turėtų po atskirą kambarį, kuriame galėtų pasislėpti nuo išorės triukšmo ir kitų namiškių. Deja, tokiomis sąlygomis gali pasigirti ne visi. Tačiau, pasak interjero dizainerės, jaukų ir privatų kampelį sau galima įsirengti net ir bendroje svetainėje. Tai gali būti atskiras fotelis arba kampinė sofos dalis su kojų kėdute, kavos staliuku ar nešiojamojo kompiuterio stovu, skirtu puodeliui karšto gėrimo ar žvakei padėti. Asmeninį kampelį nuo likusios svetainės ar miegamojo erdvės galima atskirti širma ar kitokia pertvara, kuri leis įrengti kambarį kambaryje ir turėti šiek tiek privatumo. Dar jaukiau bus, jei pasirinksite dailią širmą iš natūralių medžiagų. Panašų efektą galima pasiekti ir kambaryje pakabinus užuolaidas. Dar vienas būdas atskirti erdves - laisvai pastatomos ar prie lubų montuojamos lentynos. Atviros lentynos gražiai atrodo iš abiejų pusių, o, papildžius dėžutėmis ar krepšiais, užstoja dalį vaizdo ir dar labiau puošia kambarį. Interjero dizainerė taip pat dalinasi patarimais, kaip kambaryje sukurti privatumo vaikams. Žaidimų palapinė - viskas, ko reikia, kad vaikai turėtų savo erdvę svetainėje. Grįžus namo po įtemptos dienos, ne visada lengva išjungti mintis, ypač turint vaikų. Laimei, pasak E., nedidelis kilimas prie mėgstamo fotelio ar pakeliui į jūsų skaitymo kampelį gali tarnauti kaip fizinis perėjimas į asmeninę erdvę. Daugiau privatumo ir saugumo padės sukurti aukštesnis fotelio atlošas. O stalinis ar sieninis šviestuvas ne tik suteiks pakankamai šviesos skaitant, bet, pakeitus šviesos ryškumą, iškart nusiųs signalą smegenims, kad metas pailsėti.
CRAFT programa: pagalba priklausomų asmenų artimiesiems
Priklausomybė yra psichikos sveikatos sutrikimas, nuo kurio kenčia nemaža dalis visuomenės. Ši diagnozė paliečia ir visus šeimos narius, kurie dažnu atveju tampa priklausomo žmogaus būklės įkaitais ir tuo pačiu palaikymo, pagalbos šaltiniu. Šiuo metu Lietuvoje jau ruošiami specialistai, dirbantys su CRAFT metodu. Jo pradininkas yra psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Myers (JAV, New Mexico universitetas). Jis matydamas, kokią įtaką priklausomų žmonių motyvacijai gydytis turi jų artimieji, sukūrė bendruomenės įgalinimo ir šeimos instruktavimo, pasaulyje atpažįstamą kaip CRAFT (angl. Community Reinforcement and Family Training) metodą.
Didžiausios problemos artimiesiems kyla tuomet, kai priklausomas žmogus neturi motyvacijos gydytis bei keistis ir nenori kreiptis pagalbos. Taip artimieji, norėdami padėti, įsisuka į priklausomų žmonių kasdienybę ir pradeda gyventi ne savo, bet priklausomybę turinčio žmogaus gyvenimo „ritmu“. Medicinos psichologė Eglė Adomavičiūtė tokią situaciją lygina su gyvenimu skęstančiame laive: kai laivo kapitonas yra priklausomas žmogus, o įgula - artimieji. „Įgula turi vilties ir žino, kad kapitonas galėtų priimti sprendimus, kurie laivo nenuskandtų, tačiau nežino kaip to pasiekti. Tuomet įgula (t.y. šeima ir artimieji) patiria neigiamas pasekmes: prastėjančią emocinę savijautą, depresiją, nerimo sutrikimus, nepasitenkinimą savo gyvenimo kokybe ir t.t. Ir ne visi gali bei nori palikti kapitoną (t.y. priklausomybę turintį žmogų), nuskęsti kartu su laivu. Laivo įgula įvairiais būdais stengiasi įkalbėti, motyvuoti kapitoną išgirsti, suprasti ir kreiptis pagalbos. Tik dažnu atveju tos pastangos lieka bevaisės. Tuomet šeimos nariams (laivo įgulai) stiprėja pyktis, spaudimas ir kontrolė priklausomam žmogui (kapitonui).
Mokslinių tyrimų duomenimis net 70 % priklausomybę turinčių žmonių po to, kai artimasis pradeda CRAFT programą, kreipiasi pagalbos į priklausomybių specialistus. Didelė dalis priklausomų žmonių sumažina suvartojamų medžiagų kiekį bei vartojimo dažnumą. Taip pat, stebimi ryškūs pačių artimųjų žmonių nuotaikos, kasdieninio funkcionavimo ir gyvenimo kokybės gerėjantys rodikliai, nepaisant to ar jų aplinkoje esantis priklausomas asmuo sutiko kreiptis pagalbos ar ne (K.C. Kirby, L. A. Benishek, R. J. „Kartais gali atrodyti, jog viskas padaryta ir belieka tik nuskęsti kartu su laivu. Padėti pačiam priklausomo žmogaus artimajam imtis teigiamų gyvenimo pokyčių, pagerinti psichologinės sveikatos būseną ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Lietuvoje šiuo metu vyksta intensyvi pilotinė CRFAT specialistų ruošimo programa, skirta Vilniui ir Vilniaus regionui. Nemokamus mokymus specialistams organizuoja Respublikinis priklausomybių ligų centras, finansuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Mokymus vykdo - VšĮ Neuromedicinos institutas. Priklausomų asmenų artimieji gali kreipti į CRAFT specialistus ir gauti pagalbą*.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Kopriklausomybė: priklausomybė nuo meilės
Ar kada teko girdėti posakį: „Net jeigu visas pasaulis bus prieš mano vyrą, aš tyliai stovėsiu už jo nugaros ir padavinėsiu jam šovinius“? Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti.
Galima sakyti, kad kopriklausomas žmogus serga priklausomybe nuo meilės, nesvarbu, kad neadekvatus prisirišimas prie kito sukelia skausmą jam pačiam, nepasitikėjimą savimi ir kitais, o kai kuriais atvejais netgi žaloja fiziškai. Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo. Šiuose santykiuose įstrigusiam žmogui meilė kitam tampa daug stipresnė už meilę sau, maža to, nuolat jaučiama stingdanti baimė likti be mylimo žmogaus. Kančios daugiau nei šilumos, artumo ir malonumo.
Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas. Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę? Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas. Ir nesvarbu, ar nelygiavertiškai jaučiamasi dėl to, kad kitas žemina bei smurtauja, ar dėl to, kad kitas tiesiog visiškai neinvestuoja į santykius dėl savo priklausomybių ar nemokėjimo kurti santykių. Tai, kad laikomės įsikibę santykio, kuriame jaučiamės trečiarūšiai, signalizuoja, kad turime polinkį į kopriklausomybę. Toks santykis niekur neveda - primena kiaurą maišą, į kurį vis dedame, tačiau jame ne tik nieko nelieka, bet ir nieko negauname mainais.
Santykyje dingsta „aš“. Kada taip gali nutikti? Pavyzdžiui, kai svarbiausi tampa antrosios pusės rūpesčiai, norai, mintys, jausmai, kai niekas daugiau pasaulyje nesvarbu ir neįdomu, tik antroji pusė ir jos reikalai, kai atsisakome savo pomėgių, nes jie trukdo antrajai pusei, kai atsisakome darbo, nes antroji pusė pavyduliauja mums išėjus iš namų, kai beveik nieko nedarome atskirai nuo savo partnerio, kai atšaukiame savo planus, jei tik ko prireikia antrajai pusei ir pan. Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis, žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus.
Baiminamasi pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai. Ar sakote „taip“, nors iš tikrųjų norėtumėte pasakyti „ne“? Ar dėl to jaučiatės siaubingai ir negerbiate savęs? Jei taip, tikėtina, kad įsitraukėte į santykius, kurie yra griaunantys. Sveikuose santykiuose žmonės nesibaimina sakyti savo nuomonės, net jei ji ir nesutampa su antrosios pusės. Lygiai taip pat sveikai mylintys asmenys yra pajėgūs pasakyti „ne“.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo oksikodono
Pateisinamas ir (arba) nuo kitų slepiamas antrosios pusės netinkamas ar socialiai nepriimtinas elgesys. Yra žmonių, kurie niekada nenorėtų įsitraukti į santykį, kuriame antroji pusė turi priklausomybių, smurtauja, „vaikšto į kairę“, turi problemų su teisėsauga ir panašių sunkumų. Yra žmonių, kurie tik įsitraukę į santykį atranda šias antrosios pusės bėdas, bet tuoj pat imasi ieškoti pagalbos iš artimųjų ar specialistų ir jokiu būdu nesitaiksto su tuo, kad, pavyzdžiui, vyras namuose, kuriuose yra vaikų, laiko kokainą. Deja, yra žmonių, kurie pateisina visas antrosios pusės ydas - ir taip nutinka iš didelės baimės likti vienam, iš gėdos, o neretai ir kaltės.
Prisiimama perdėtai daug atsakomybės už antrąją pusę. Kai antrosios pusės elgesys pateisinamas kaip sunkaus gyvenimo pasekmė ir imamasi gydytojo ar terapeuto vaidmens, galima įtarti, kad santykiai yra pagrįsti kopriklausomybe. Jei tikime, kad galime išgelbėti savo partnerį, jį pakeisti ir išspręsti jo problemas, paklauskime savęs, o kam to reikia. Ar daugiau pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurio būtume verti? O gal santykiuose jaučiamės labai nesaugiai ir vienintelis būdas tai pakeisti yra pataisant antrąją pusę?
Taikstomasi su antrosios pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės. Yra žmonių, kurie daro bet ką, kad tik antroji pusė nepaliktų ir neatstumtų. Jei liekame su antrąja puse, nes „niekas kitas daugiau mūsų neištvers“, jei taikstomės su pačiu šlykščiausiu antrosios pusės elgesiu su mumis, tai rodo kopriklausomybę.
Tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui. Turime suprasti, kad sveikuose santykiuose negali būti smurto ir kito artimąjį žalojančio elgesio. Jei taikstomės su santykiais, kuriuose esame žalojami, akivaizdu, kad šie santykiai ne tik nėra sveiki, bet ir naikina mūsų psichiką bei gyvenimą. Paklauskime savęs, ar santykiai mus augina, ar sargdina.
Paniškai baiminamasi priimti sprendimus, nes tai gali nepatikti antrajai pusei. Kai baisu ir neramu priimti sprendimus, nes jie neįtiks antrajai pusei, tai rimtas signalas dėl kopriklausomybe grįstų santykių. Sveikuose santykiuose žmonių neparalyžiuoja baimė padaryti kažką ne taip, juk klysti žmogiška ir iš tiesų mylintis asmuo supranta, kad kai kurie jūsų sprendimai yra puikūs, o kai kurie šiaip sau, ir ką jau padarysi, kad nebuvo galima padaryti geriau. Kopriklausomuose santykiuose yra labai daug įtampos: baiminamasi, kad nesupras, kad paliks, kad atstums, taip pat nerimaujama, o ką dar iškrės atroji pusė.
Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės. Kai mylima perdėtai stipriai, pamažu nubyra draugai, o artimieji pradeda pastebėti, kad visas jūsų gyvenimas sukasi vien apie antrąją pusę. Kartais artimieji ima pastebėti ir netinkamą antrosios pusės elgesį: smurtą, manipuliacijas, priklausomybes, bet jų pastangos mus įspėti priimamos kaip kišimasis ne į savo reikalus, kontroliavimas ir nesupratingumas.
Aistra painiojama su meile. Šeimos ir santuokos terapeutė Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ svarsto, kad kopriklausomos moterys labai dažnai pamiršta, kad meilė - tai ne tik aistra, jaudulys ir nuostabus seksas (o jaudulio tikrai netrūksta nestabiliuose, nepastoviuose ir komplikuotuose santykiuose). Meilė juk yra ir įsipareigojimas, draugystė ir partnerystė. Pasak R. Norwood, tikra meile grįstuose santykiuose žmonės atvirai dalijasi vertybėmis, pomėgiais, tikslais, svajonėmis, dabarties ir praeities patirtimi, yra geranoriški ir pagarbūs vienas kitam, sąžiningi prieš save ir vienas kitą, pasitiki vienas kitu. Tikra meile grįsti santykiai leidžia išreikšti save, padeda būti kūrybiškiems ir produktyviems. Pagaliau su tikra meile siejamas saugumas, ramybė, atsidavimas, supratingumas ir paguoda. Paklauskime savęs, ar šitaip jaučiamės savo santykiuose.
Gėdijamasi savo santykių, bet neįsivaizduojama, kaip iš jų ištrūkti. Kartais į kopriklausomus santykius įkliuvę žmonės puikiai supranta, kad tai, kas vyksta, nėra normalu. Na, pavyzdžiui, moteris gali racionaliai suvokti, kad nėra normalu ir malonu, kai vyras praleidžia darbą dėl to, kad per daug vartojo alkoholio, arba kai vyras būna neištikimas ne su viena, o su keliomis moterimis. Tačiau kažką keisti santykiuose baisu, neįsivaizduojama, ką daryti, kyla paniška baimė praleisti visą savo gyvenimą vienai.
Kaip išsilaisvinti iš kopriklausomybės?
- Pasikalbėkite su antrąja puse. Pasitaiko situacijų, kai antroji pusė visai nenori jūsų skriausti savo elgesiu, o kartais tiesiog nesupranta, kiek skausmo jums sukelia. Galima pabandyti gražiai pasikalbėti, ką norėtumėte santykiuose keisti, kad juose abu jaustumėtės laimingesni. Tiesa, reikia nepamiršti, jog galite taip ir nebūti išgirsti, kad ir kiek stengtumėtės.
- Gyvenkite savo gyvenimą. Visapusiškai pasirūpinkite savimi. Pabūkite atskirai. Išmokite džiaugtis gyvenimu be antrosios pusės, išbandykite naują pomėgį, susipažinkite su naujais žmonėmis, atkurkite ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravimas buvo nutrūkęs nuo perdėto jūsų įsitraukimo į disfunkcinius santykius, pasiplanuokite veiklų atskirai nuo savo antrosios pusės.
- Nusimeskite dalį atsakomybės. Jei jaučiate, kad nuolatos prisiimate atsakomybę už kitą žmogų, dangstote antrosios pusės ydas ir taikstotės su kiekvienu įgeidžiu bei reikalavimu, jei nuolat gelbėjate ir keičiate antrąją pusę - sustokite. Ar tai tikrai lygiaverčiai santykiai? Ar tikrai jūsų darbas, pareiga ir atsakomybė būti kito žmogaus viskuo viename: ir mama, ir meiluže, ir aukle, ir kolege, ir tarnaite, ir psichoterapeute?
- Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi. Kopriklausomuose santykiuose nesunku įsisukti į užburtą ratą: žema savivertė -> baisu, kad paliks -> perdėtas prisirišimas prie netinkamo partnerio -> netinkamas partneris dar labiau smukdo savivertę.
- Pažinkite save. Kokių jausmų jums kyla bendraujant su antrąja puse? Kokios mintys ir kokia jūsų gyvenimo patirtis atvedė į šiuos santykius? Ar tai yra tokie santykiai, apie kokius svajojate? Kas jūs esate ir ko norite iš gyvenimo, jus supančių žmonių? Šiuos klausimus labai svarbu užduoti sau, jei jaučiate, kad nuolat įsisukate į emociškai žlugdančius, komplikuotus, sudėtingus santykius.
- Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai. Žmonės, įsitraukę į destruktyvius santykius, neretai ima prisiimti labai daug atsakomybės už kito veiksmus ir jaučia labai daug kaltės ir baimės. Pavyzdžiui, vyras geria - tai mano kaltė. Žmona manipuliuoja, perdėtai pavyduliauja ir kontroliuoja - tai mano kaltė. Vyras muša - tai mano kaltė.
- Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys. Kartais į destruktyvius santykius įsisukę žmonės nebesusigaudo, kad jų bendravimas - labai toli nuo sveiko, pagarba ir meile grįsto buvimo kartu. O kartais žmonėms paprasčiausiai trūksta sveikų santykių patirties, kad galėtų suprasti, jog būna ir kitaip. Jei kirba abejonės, apsidairykite aplink, pastebėkite ir pasikalbėkite su žmonėmis, kurie turi užmezgę ilgalaikius ir harmoningus santykius.
- Persvarstykite savo santykius. Liūdna, bet būna tokių žalojančių santykių, kurių neįmanoma tęsti norint išsaugoti savo savigarbą, o kartais net ir sveikatą. Jei atsidūrėte santykiuose, kur prieš jus smurtaujama ar jūsų antroji pusė mėgina jus tempti į savo bėdas (pavyzdžiui, prašo meluoti teisėsaugai), ir tai kartojasi nuolatos, akivaizdu, kad įžengėte į pavojingų santykių zoną. Tokiu atveju verta užduoti sau klausimą, kodėl vis dar tęsiate šiuos santykius ir kas trukdo juos nutraukti.
- Ieškokite pagalbos. Jeigu nerandate atsakymo į klausimą, kodėl santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, galbūt susigaudyti padėtų žvilgsnis iš šalies - psichoterapija. Iš tiesų nelengva pripažinti sau (ir juo labiau kitiems), kad jūsų meilė yra destruktyvi, o santykiai toli gražu ne idiliški.
tags: #priklausomybė #nuo #laiko #psichologija