Įvadas

Plaučių hiperventiliacija, arba per dažnas ir gilus kvėpavimas, gali sukelti įvairių fiziologinių ir psichologinių simptomų, įskaitant haliucinacijas. Šiame straipsnyje išnagrinėsime plaučių hiperventiliacijos priežastis, mechanizmus, susijusius su haliucinacijų atsiradimu, ir galimus gydymo būdus.

Miego sukelti kvėpavimo sutrikimai

Miego sukelti kvėpavimo sutrikimai, tokie kaip obstrukcinė miego apnėja, centrinė miego apnėja, obstrukcinės miego apnėjos sindromas, Čein-Stokso kvėpavimas ir hipoventiliacijos sindromas, yra susiję su kvėpavimo funkcijos sutrikimais miego metu. Miego apnėja apibrėžiama kaip ne mažiau kaip 10 sekundžių trunkantis kvėpavimo sustojimas miegant. Hipopnėja - daugiau kaip 30 proc. sumažėjęs oro srautas per viršutinius kvėpavimo takus.

Obstrukcinis miego apnėjos sindromas

Obstrukcinis miego apnėjos sindromas (OMAS) - tai klinikinis sindromas, kuriam būdinga pasikartojanti viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, dėl kurios smarkiai sumažėja (hipopnėja) arba tampa neįmanomas (apnėja) oro patekimas pro nosį arba burną. Šie ventiliacijos sutrikimo epizodai paprastai lydimi garsaus knarkimo, laikinos hipoksemijos ir baigiasi trumpalaikiu prabudimu, kuris pertraukia miego vientisumą.

Centrinis miego apnėjos sindromas

Centrinis miego apnėjos sindromas - tai būklė, kai, sustojus kvėpavimui, nenustatoma įkvėpimo pastangų ir viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymių. Centrinis miego apnėjos sindromas sudaro mažiau kaip 10 proc. visų miego apnėjos sindromo atvejų.

Miego apnėjos sindromo paplitimas

Miego apnėjos sindromu serga 1-4 proc. gyventojų.

Taip pat skaitykite: Haliucinacijos: priežastys ir gydymas

Etiologija ir patogenezė

Tiksli obstrukcinio miego apnėjos sindromo etiologija nežinoma. Manoma, kad centrinio miego apnėjos sindromo priežastis yra įvairios kilmės kvėpavimo centro pažeidimas (pvz., sutrikus galvos smegenų kraujotakai, sergant sunkiu širdies nepakankamumu, esant galvos smegenų navikui). Dėl pasikartojančių viršutinių kvėpavimo takų sukritimo epizodų atsiranda protarpinė hipoksemija, hiperkapnija, miegas fragmentuojasi, kinta intratorakalinis slėgis, padidėja simpatinės nervų sistemos funkcinis aktyvumas (dėl to didėja ir būna sunkiai kontroliuojamas arterinis kraujospūdis).

Viršutinių kvėpavimo takų ypatumai

Viršutiniai kvėpavimo takai yra savotiškas vamzdis, kurio spindis gali subliūkšti nosiaryklėje ar burnaryklėje. Jų spindis priklauso nuo anatominių ypatumų (pvz., nutukimas siaurina spindį) ir raumenų (plečiamųjų ir sutraukiamųjų) tonuso. Normaliai raumenų tonusas ritmiškai stiprėja ir susilpnėja, esant atitinkamai kvėpavimo fazei. Miegant viršutinių kvėpavimo takų raumenų (ypač plečiamųjų) tonusas sumažėja. Todėl net sveiko miegančio žmogaus plaučių ventiliacija sumažėja iki 13-15 proc. dieną esančio plaučių ventiliacijos lygio. 3-9 mm Hg sumažėja dalinis deguonies slėgis kraujyje, 3-7 mm Hg padidėja dalinis anglies dioksido slėgis. Slėgis plaučių arterijose padidėja apie 4 mm Hg. Šie laikini pokyčiai naktį sveikam žmogui praktiškai nesukelia jokių sutrikimų.

Knarkimas

Knarkiant iki dviejų kartų padidėja viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimas oro srovei. Knarkimas - dalinės viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos forma. Literatūroje nurodoma, kad knarkia apie 50 proc. suaugusių vyrų. Jei knarkiama labai stipriai (sunki forma), net ir nesant visiškos kvėpavimo takų obstrukcijos (apnėjos), kraujo dujos pakinta taip, kaip esant miego apnėjos sindromui.

Patofiziologiniai pokyčiai sergant obstrukcine miego apnėja (hipopnėja)

Patofiziologinius pokyčius sergant obstrukcine miego apnėja (hipopnėja) galima apibūdinti kaip sutrikusią viršutinių kvėpavimo takų plečiamųjų ir sutraukiamųjų raumenų pusiausvyrą, padidėjusį viršutinių kvėpavimo takų sienelės gebėjimą subliūkšti ir pasipriešinimą įkvepiamam oro srautui. Manoma, kad šiuos pokyčius lemia sutrikusi nervinė reguliacija, raumenų silpnumas. Obstrukciją padidina liežuvio pasislinkimas žemyn atsigulus ant nugaros. Retai obstrukcinės miego apnėjos (hipopnėjos) priežastis yra padidėjęs liežuvis, tonzilės (vaikams), žandikaulio pokyčiai.

Pasekmės

Sumažėjus plaučių ventiliacijai apnėjos metu, mažėja dalinis kraujo deguonies slėgis ir kraujo įsotinimas deguonimi, didėja dalinis kraujo anglies dioksido slėgis. Naktiniai asfiksijos bei protarpinės hipoksemijos epizodai ir neigiamas intratorakalinis spaudimas sutrikdo kairiojo širdies skilvelio funkciją. Dėl to cikliškai širdies susitraukimai suretėja (iki 30-50 kartų per minutę) apnėjos metu ir padažnėja (iki 90-120 kartų per minutę) kvėpuojant. Galimi kiti širdies ritmo sutrikimai.

Taip pat skaitykite: Kaip plaučių ligos veikia psichiką

Klinikiniai simptomai

Nors gali būti sunkių kvėpavimo sutrikimų naktį, dieną jokių kvėpavimo sutrikimo simptomų gali nebūti. Ligoniams būna mieguistumas, nuovargis, susilpnėjusi dėmesio koncentracija, galvos skausmas pirmoje dienos pusėje, kartais haliucinacijos, ryklės sausmė ir peršėjimas. Šie simptomai gali išryškėti tik dirbant monotonišką darbą - skaitant, žiūrint televizorių, ilgiau vairuojant. Mieguistumą dieną ir kitus simptomus lemia miego fragmentacija. Miego apnėjos sindromas didina eismo įvykių riziką, traumatizmą darbe. Dėl smegenų hipoksijos mažėja asmens intelektas, pakinta elgesys.

Tyrimo metodai

Dėl obstrukcinės miego apnėjos rekomenduojama tirti didelės rizikos asmenis: nutukusius (kai kūno masės indeksas didesnis negu 35), sergančius staziniu širdies nepakankamumu, prieširdžių virpėjimu, sunkiai koreguojama arterine hipertenzija, antro tipo cukriniu diabetu, plautine hipertenzija, persirgusius insultu, turinčius naktinių širdies ritmo sutrikimų, ilgų atstumų vairuotojus. Įtarus obstrukcinį miego apnėjos sindromą, reikia įvertinti miegančio tiriamo asmens apnėjų skaičių, apnėjos trukmę, kraujo įsotinimą deguonimi, kvėpuojamojo oro srovę, kvėpavimo garsą, kvėpavimo judesius ir įkvėpimo pastangas, širdies veiklą. Svarbiausia obstrukciniu miego apnėjos sindromu sergančių ligonių tyrimo ir diagnostikos priemonė yra polisomnografija. Jos metu tiriamajam gali būti registruojama: elektroencefalograma, elektrookulograma, elektromiograma, kūno vidaus temperatūra, elektrokardiograma, arterinis kraujospūdis, kvėpuojamojo oro srovė, krūtinės ląstos ir pilvo kvėpavimo judesiai bei įkvėpimo pastangos, kvėpavimo garsas, knarkimas, ventiliacijos slėgis, kraujo įsotinimas deguonimi, kapnograma, slėgis stemplėje, stemplės pH. Obstrukcinei miego apnėjai būdinga normalaus miego fazė (normalus kvėpavimas su krūtinės ląstos ir pilvo judesiais kvėpuojant) ir apnėjos (hipopnėjos) fazė, kurios metu nėra įkvėpimo, nors matomi (registruojami) krūtinės ląstos ir pilvo kvėpavimo judesiai.

Diagnostika

Miego apnėją reiktų įtarti, kai yra padidėjęs mieguistumas dieną. Mieguistumui įvertinti dažniausiai naudojama Epvorto mieguistumo skalė, kurią sukūrė Melburno Epvorto ligoninės gydytojas Murray Johns. Šiame klausimyne pateiktos aštuonios galimos situacijos. Tiriamojo klausiama apie tikimybę užmigti jų metu. Nesunki obstrukcinė miego apnėja, kai nėra būdingų klinikinių simptomų, diagnozuojama remiantis tipiškais polisomnografijos pokyčiais. Diagnozuojant miego apnėjos sindromą, tiriamas apnėjų indeksas - apnėjų skaičius per vieną miego valandą. Nors įvairūs autoriai nurodo skirtingą apnėjų indeksą, būtiną obstrukcinio miego apnėjos sindromui patvirtinti, jis turi būti ne mažesnis kaip 5. Polisomnografija - brangus, sudėtingas ir ilgai trunkantis tyrimas. Todėl ligoniams, kuriems yra tipinių klinikinių simptomų, diagnozę galima patvirtinti atlikus pulsinę oksimetriją per naktį ir nustačius ne mažiau kaip 5 desaturacijos epizodus. Desaturacijos indeksas (ODI) - tai kartų, kai sO2 rodiklio reikšmė sumažėja ≥ 4 proc., skaičius. Desaturacija gali būti skirtingo sunkumo. Lengvo laipsnio desaturacija - kai sO2 rodiklio reikšmė sumažėja ne žemiau 90 proc. Vidutinio sunkumo - kai sO2 rodiklio reikšmė sumažėja iki 80-89 proc., o sunki - kai sO2 būna mažiau 80 proc. Neigiamas rezultatas nepaneigia lengvo miego apnėjos (hipopnėjos) sindromo. Tačiau ligoniams, kuriems nėra tipinių klinikinių simptomų, neigiamas pulsinės oksimetrijos rezultatas rodo, kad miego apnėjos sindromo nėra. Pagal apnėjos ir hipopnėjos epizodų skaičių per valandą (apnėjos ir hipopnėjos indeksą - AHI), obstrukcinės miego apnėjos sindromas skirstomas į lengvą (AHI ≥ 5-15), vidutinio sunkumo (AHI ≥ 15-30) ir sunkų (AHI > 30). Tačiau ne mažiau svarbu įvertinti ne tik apnėjų skaičių, bet ir kraujo desaturacijos lygį.

Gydymas ir prognozė

Mieguistumas dieną - svarbiausia indikacija gydyti miego apnėjos sindromą. Rekomenduojama mažinti kūno svorį, didinti fizinį aktyvumą, vengti alkoholio, narkotinių ir migdomųjų vaistų, nerūkyti. Mokoma ligonį miegoti ne ant nugaros. Būtina gerinti kvėpavimą pro nosį. Knarkimui ir apnėjoms gydyti gaminami specialūs burnos ir viršutinių kvėpavimo takų pozicijos korekcijos aparatai, kurie, įdėti į burną, neleidžia minkštajam gomuriui subliūkšti. Burniniai įtaisai gali būti naudingi daliai ligonių, sergančių lengvu obstrukciniu miego apnėjos sindromu, kaip nuolatinio teigiamo slėgio prietaiso naudojimo alternatyva. Dauguma ekspertų obstrukciniam miego apnėjos sindromui gydyti uvulopalatofaringoplastikos nerekomenduoja, nes dažniausiai ji nepakankamai veiksminga. Ligoniui, kurio apnėjų indeksas yra didesnis kaip 15, skiriamas gydymas nuolatinio teigiamo slėgio prietaisais, kurie padidina slėgį kvėpavimo takuose. Slėgis kvėpavimo takuose gali būti padidintas nuolat (CPAP), gali būti dviejų lygių - skirtingas įkvepiant ir iškvepiant (BPAP) bei automatiškai prisitaikantis (APAP: auto-PAP arba auto-CPAP). Ligoniui miegant per specialią kaukę (nosinę, nosies-burnos) palaikomas padidintas slėgis nosiaryklėje. Šie prietaisai veikia kaip pneumatinis įtvaras ir neleidžia viršutiniams kvėpavimo takams subliūkšti. Paprastai, skiriant 3-6 cm H2O slėgį, išnyksta apnėjos epizodai, tačiau knarkimas gali likti. Taikant 5-15 cm H2O slėgį, kvėpavimas tampa normalus, ritmiškas. Metodas yra pakankamai veiksmingas (daugiau kaip 80 proc.), tačiau kartais ligoniai blogai toleruoja tokį gydymą. Kai kuriems ligoniams CPAP gali pakakti skirti kas antrą arba kas trečią naktį. Naktimis be CPAP kvėpavimas yra normalus. Ligonį pradėjus gydyti nuolatinio teigiamo slėgio aparatais, pagerėja jo širdies ir kraujagyslių būklė, mažėja arterinis kraujospūdis, antihipertenzinių vaistų poreikis. Ligoniams sergantiems vidutinio sunkumo arba sunkia miego apnėja ir netoleruojantiems gydymo CPAP aparatais, gali būti efektyvus gydymas į vieną pusę implantuojant n. genioglossus stimuliatorių. Stimuliuojant šį nervą veikiamas m. genioglossus, kuris neleidžia už liežuvio šaknies esantiems audiniams sukristi miego metu, taip sumažinamas apnėjos skaičius. Kai gydymas CPAP yra neveiksmingas ar ligonis jo netoleruoja, gali būti atliekama ir tracheostomija. Kai sergant miego apnėjos sindromu yra nuolatinė hipoksemija esant ramybės būsenos, antrinė eritrocitozė ar lėtinė plautinė širdis, skiriama deguonies terapija. Kai kuriems ligoniams, net tinkamai gydomiems, mieguistumas dieną neišnyksta.

Salicilatų perdozavimas

Salicilatai yra cheminės medžiagos, randamos daugelyje vaistų, kurių labiausiai žinomas yra aspirinas (acetilsalicilo rūgštis). Apsinuodijimas gali įvykti dėl atsitiktinio perdozavimo, savižudybės bandymo ar netinkamo vaistų vartojimo. Salicilatų perdozavimas gali sukelti rimtų fiziologinių pokyčių organizme, įskaitant metabolinę acidozę, kvėpavimo šarminimą ir daugybinių organų disfunkciją. Sunkių apsinuodijimų atveju tai gali kelti pavojų gyvybei ir reikalauti skubios medicininės pagalbos.

Taip pat skaitykite: Sackso knyga apie haliucinacijas

Ligos priežastys

Apsinuodijimą salicilatais gali sukelti įvairūs veiksniai, susiję su pernelyg dideliu šių medžiagų vartojimu:

• Aspirino perdozavimas: Aspirinas (acetilsalicilo rūgštis) yra dažniausia salicilatų forma, sukeliančia apsinuodijimą. Perdozavimas gali įvykti dėl tyčinio vaisto vartojimo didelėmis dozėmis (pvz., bandymas nusižudyti) arba netyčia, kai vaikai randa ir suvartoja vaistus.
• Lėtinis perdozavimas: Lėtinis apsinuodijimas gali atsirasti dėl ilgalaikio didelių dozių vartojimo, dažniausiai gydant lėtines ligas, tokias kaip artritas, kai vaistai vartojami ilgą laiką be tinkamos medicininės priežiūros.
• Kiti vaistai ir produktai: Be aspirino, salicilatų taip pat yra kai kuriuose aktualiniuose preparatuose (pvz., kremai, naudojami skausmui malšinti), tam tikruose augaliniuose preparatuose, maisto konservantuose ir net kai kuriuose geriamuosiuose vaistuose.
• Inkstų ir kepenų funkcijos sutrikimai: Pacientams su inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimais gali būti didesnė rizika apsinuodyti, nes jų organizmas negali efektyviai pašalinti salicilatų.

Ligos simptomai

Apsinuodijimo salicilatais simptomai gali skirtis priklausomai nuo dozės ir būklės trukmės (ūmus ar lėtinis apsinuodijimas). Dažniausi simptomai yra:

• Virškinimo trakto simptomai: Pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, skrandžio gleivinės sudirginimas ar kraujavimas iš virškinamojo trakto.
• Centrinės nervų sistemos simptomai: Galvos svaigimas, galvos skausmas, spengimas ausyse (tinimas), sumišimas, haliucinacijos, traukuliai ar koma.
• Kvėpavimo simptomai: Greitas kvėpavimas (hiperventiliacija), dusulys. Kvėpavimo alkalozė gali pasireikšti dėl padidėjusio kvėpavimo dažnio.
• Metaboliniai simptomai: Metabolinė acidozė (kraujo pH sumažėjimas), padidėjusi kūno temperatūra (hipertermija), hipoglikemija (sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje) ar hiperglikemija (padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje).
• Kraujavimo sutrikimai: Padidėjęs kraujavimo polinkis dėl salicilatų poveikio kraujo krešėjimui.
• Inkstų funkcijos sutrikimai: Sumažėjęs šlapimo kiekis, inkstų nepakankamumas dėl salicilatų toksinio poveikio inkstams.
• Širdies ir kraujagyslių simptomai: Padidėjęs širdies susitraukimų dažnis (tachikardija), žemas kraujospūdis (hipotenzija), aritmijos.

Ligos klasifikacijos

Apsinuodijimas salicilatais gali būti klasifikuojamas pagal apsinuodijimo sunkumą ir laikotarpį:

• Pagal apsinuodijimo sunkumą:
  • Lengvas apsinuodijimas: Pasireiškia lengvi simptomai, tokie kaip pykinimas, spengimas ausyse ir galvos svaigimas.
  • Vidutinio sunkumo apsinuodijimas: Pasireiškia stipresni simptomai, tokie kaip vėmimas, tachipnėja (greitas kvėpavimas), lengva acidozė ir nedidelis sumišimas.
  • Sunkus apsinuodijimas: Simptomai apima traukulius, komą, sunkią metabolinę acidozę, inkstų nepakankamumą, hipertermiją ir mirtį.
• Pagal apsinuodijimo laikotarpį:
  • Ūmus apsinuodijimas: Staigus, didelės dozės salicilatų vartojimas. Dažnai sukelia greitą simptomų atsiradimą ir progresavimą.
  • Lėtinis apsinuodijimas: Ilgalaikis mažesnių dozių vartojimas, kuris laikui bėgant sukelia simptomus. Dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms ar pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis.

Ligos diagnostika

Apsinuodijimo salicilatais diagnostika apima klinikinį vertinimą, anamnezę, laboratorinius tyrimus ir, jei reikia, vaizdinius tyrimus:

• Medicininė istorija ir fizinis tyrimas: Gydytojas apklausia pacientą apie vartotus vaistus, simptomus ir jų trukmę, taip pat apie bet kokius inkstų ar kepenų sutrikimus. Fizinis tyrimas gali parodyti kvėpavimo, neurologinius ir virškinimo trakto simptomus.
• Laboratoriniai tyrimai:
  • Serumo salicilatų lygio nustatymas: Nustato salicilatų koncentraciją kraujyje, kuri padeda įvertinti apsinuodijimo sunkumą.
  • Kraujo dujų analizė (ABG): Atlikta siekiant įvertinti kvėpavimo alkalozę ir metabolinę acidozę, kurios dažnai pasireiškia apsinuodijus salicilatais.
  • Serumo elektrolitų tyrimai: Įvertina elektrolitų disbalansą (pvz., hipokalemiją) ir inkstų funkcijos rodiklius (kreatininas, šlapalas).
  • Kraujo gliukozės kiekis: Gali būti sumažėjęs arba padidėjęs, ypač vaikams ar lėtinio apsinuodijimo atvejais.
  • Koagulograma: Įvertina kraujo krešėjimo sutrikimus.
  • EKG (elektrokardiograma): Naudojama vertinti širdies aritmijas, kurios gali pasireikšti dėl elektrolitų disbalanso ar tiesioginio salicilatų toksinio poveikio.
  • Krūtinės rentgenograma: Gali būti atliekama, jei įtariama aspiracinė pneumonija arba plaučių edema dėl apsinuodijimo.

Ligos gydymas ir vaistai

Apsinuodijimo salicilatais gydymas priklauso nuo apsinuodijimo sunkumo ir simptomų. Gydymo tikslas yra pašalinti salicilatus iš organizmo, koreguoti metabolinę acidozę ir palaikyti gyvybines funkcijas:

• Pirmosios pagalbos priemonės:
  • Skrandžio plovimas: Galima atlikti per pirmąsias kelias valandas po ūmaus apsinuodijimo didelėmis dozėmis, siekiant pašalinti neištirpusį vaistą iš skrandžio.
  • Apykaitos anglis: Skiriama per burną, kad sugertų salicilatus virškinimo trakte ir sumažintų jų absorbciją į kraują.
• Šarminimas:
  • Natrio bikarbonatas: Naudojamas intraveniniu būdu siekiant šarminti kraują ir šlapimą, taip pagreitinant salicilatų pašalinimą per inkstus. Šis metodas taip pat padeda koreguoti metabolinę acidozę.
• Rehidratacija ir elektrolitų pusiausvyros atstatymas:
  • Intraveniniai skysčiai: Naudojami dehidratacijos ir elektrolitų disbalanso korekcijai, siekiant palaikyti tinkamą kraujo tūrį ir organų perfuziją.
• Hemodializė:
  • Indikuojama sunkiais apsinuodijimo atvejais, kai salicilatų lygis kraujyje yra labai aukštas arba yra gyvybei pavojingų simptomų, tokių kaip sunki metabolinė acidozė, inkstų nepakankamumas, plaučių edema ar koma. Hemodializė veiksmingai pašalina salicilatus iš kraujo.
• Simptominis gydymas:
  • Antikonvulsantai: Skiriami, jei pacientas patiria traukulius.
  • Širdies ir kraujagyslių palaikymas: Galima skirti vaistų, jei pacientas patiria hipotenziją arba širdies nepakankamumą.

Prevencija

Norint išvengti apsinuodijimo salicilatais, svarbu laikytis kelių prevencinių priemonių:

• Vaistų saugojimas: Laikyti aspiriną ir kitus salicilatus vaikams nepasiekiamoje vietoje, geriausiai užrakintame kabinete.
• Tinkamas vaistų vartojimas: Vartoti salicilatus tik pagal gydytojo nurodymus arba kaip nurodyta vaisto etiketėje.

Haliucinacijos ir energetinė pusiausvyra

Dalį simptomų, instinktyvių norų/poreikių ir net fizinių negalavimų ir yra organizmo būdas grįžti į pusiausvyrą tokiu būdu išleidžiant susikaupusią negatyvią energiją. Pavyzdžiui, nuo streso, pasijutus nesaugiai kam nors gali imti „sukti pilvą“. Per žarnyno spazmus tarsi ventilį greitpuodyje yra išleidžiama streso energija, kad ji nepridarytų rimtos ilgalaikės žalos. Energetinė pusiausvyra nėra statiška, tai lyg akrobato ėjimas lynu, reikalingos nuolatinės smulkios korekcijos siekiant išvengti visiško pusiausvyros praradimo ir kritimo. Labai svarbu leisti neigiamoms emocijoms išeiti, išlaisvinti jų energiją, o ne užgniaužti ir atidėti kur nors kūne, iš kur ji kels problemas. Tam gali pasitarnauti reguliari meditacija. Kai kam tai bus „taisyklinga“ meditacija, kai kam meditatyvus arbatos gurkšnojimas ar mirkimas vonioje. Nuostabiai išlaisvinti įstrigusių emocijų energiją padeda terapiniai eteriniai aliejai. Dažnai skirtingos čakros yra susijusios su tomis pačiomis ligomis ar emocinėmis būsenomis, nes gretimos čakros dalinasi įtakos zonomis, arba ta pati problema, simptomas ar emocija gali kilti dėl skirtingų priežasčių ir todėl jų šaltinis bus skirtingos čakros, net jei išoriškai simptomai panašūs. Kai neaišku į kurią čakrą susitelkti, žiūrėkite ar yra daugiau būdingų simptomų ar emocijų iš kurios nors čakros, o taip pat įsiskaitykite į platesnius kiekvienos čakros aprašymus, kad suprastumėte jų esmines funkcijas. Dažniausiai to pakaks suprasti kur problemos šaltinis ir kur skirti didžiausią dėmesį.

Vaistai ir šalutinis poveikis

Vaistai, tokie kaip DIRONORM (amlodipinas ir lizinoprilis), COPAXONE (glatiramerio acetatas) ir Sertralin Actavis (sertralinas), gali turėti šalutinį poveikį, įskaitant haliucinacijas. Jei pasireiškė šalutinis poveikis, įskaitant šiame lapelyje nenurodytą, pasakykite gydytojui arba vaistininkui.

DIRONORM

DIRONORM yra sudėtinis vaistinis preparatas, kurio sudėtyje yra amlodipino, priklausančio vaistų, vadinamų kalcio kanalų blokatoriais, ir lizinoprilio, priklausančio vaistų, vadinamų angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriais. DIRONORM gydoma hipertenzija (padidėjęs kraujospūdis) suaugusiesiems. Pacientams, kurių kraujospūdis yra padidėjęs, amlodipinas išplečia kraujagysles ir kraujas jomis teka lengviau. Vaistas pagerina širdies raumens aprūpinimą krauju. Dėl lizinoprilio poveikio kraujagyslės silpniau sutraukiamos ir kraujospūdis sumažėja.

Kontraindikacijos

• Nėštumas (daugiau nei trys mėnesiai).
• Vartojami tam tikri vaistai (proteazės inhibitoriai, mTOR inhibitoriai).

Atsargumo priemonės

• Inkstų funkcijos sutrikimai.
• Kepenų ligos.

Sąveika su kitais vaistais

• Anestetikai.
• Vaistai ŽIV/AIDS.
• Vaistai vėžiui gydyti.

Šalutinis poveikis

• Galvos skausmas.
• Kulkšnių patinimas.
• Mėšlungis.
• Nuovargis.
• Silpnumas.
• Mieguistumas.
• Regos sutrikimai.
• Blogavimas.
• Žarnyno funkcijos pokyčiai.
• Galvos svaigimas.
• Pilvo skausmas.
• Širdies plakimo pojūtis.
• Paraudimas.
• Pasunkėjęs kvėpavimas.
• Minčių susipainiojimas (sumišimas).
• Haliucinacijos.

Perdozavimas

Pavartojus per didelę vaistinio preparato dozę, gali ryškiai sumažėti kraujospūdis, kurį būtina atidžiai matuoti. Perdozavimo požymiai yra elektrolitų pusiausvyros sutrikimas, inkstų nepakankamumas, padažnėjęs kvėpavimas (hiperventiliacija), greitas širdies plakimas, palpitacijos, sulėtėjęs širdies ritmas, svaigulys, nerimas, kosulys.

COPAXONE

COPAXONE 20 mg/ml yra vaistas, kuris keičia organizmo imuninės sistemos darbą (jis priklauso vaistų, vadinamų imunomoduliatoriais, grupei). Manoma, kad išsėtinės sklerozės (IS) simptomus sukelia organizmo apsauginės imuninės sistemos sutrikimas, dėl kurio galvos bei nugaros smegenyse atsiranda uždegimo židinių. COPAXONE 20 mg/ml vartojamas išsėtinės sklerozės (IS) priepuolių pasikartojimams retinti. Vaistas nepadės, jei sergate tokia išsėtinės sklerozės forma, kuriai nebūdingas priepuolių pasikartojimas, ir priepuolių nepasunkins. COPAXONE 20 mg/ml nedaro jokios įtakos IS priepuolio trukmei ar ligonio savijautai jo metu.

Kontraindikacijos

• Alergija glatiramerio acetatui arba bet kuriai pagalbinei šio vaisto medžiagai.
• Nėštumas.

Atsargumo priemonės

• Sutrikusi inkstų ar širdies veikla.

Šalutinis poveikis

• Nerimas.
• Depresija.
• Galvos skausmas.
• Pykinimas.
• Odos išbėrimas.
• Sąnarių arba nugaros skausmai.
• Silpnumas.
• Reakcijos injekcijos vietoje.
• Haliucinacijos (nedažnai).

Sertralin Actavis

Sertralin Actavis yra selektyvus serotonino reabsorbcijos inhibitorius (SSRI), vartojamas didžiosios depresijos epizodų gydymui, panikos sutrikimo gydymui, obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) gydymui, socialinio nerimo sutrikimo gydymui ir potrauminio streso sutrikimo (PTSS) gydymui.

Kontraindikacijos

• Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.
• Kartu vartojami monoaminooksidazės inhibitoriai (MAOI).
• Kartu vartojamas pimozidas.

#

tags: #plauciu #hiperventiliacija #haliucinacijos