Skydliaukės ligos, ypač hipotirozė, pasiekė epidemijos mastą, todėl sergantieji hipotiroze vis daugiau dėmesio skiria savo mitybai, siekdami normalizuoti skydliaukės hormonus ir mažinti uždegimą. Tyrimai rodo, kad mityba, kurioje vyrauja didelis sočiųjų riebalų kiekis, gali sumažinti skydliaukės hormonų kiekį. Skydliaukės homeostazės (balanso) palaikymas yra būtinas žmogaus sveikatai, nes skydliaukė - svarbus endokrininis organas, gaminantis ir išskiriantis hormonus, nuo kurių priklauso medžiagų apykaita, centrinės nervų sistemos darbas bei širdies ir kraujagyslių sistemos veikla.
Hipotirozė ir Sotieji Riebalai: Ryšys
Jei atlikus tyrimus nustatomas sumažėjęs periferinių hormonų T4 (tiroksino) ir T3 (trijodtironino) kiekis bei padidėjęs TTH (tirotropinas), diagnozuojama hipotirozė. Prasti mitybos įpročiai, perteklinė mityba (per didelis maistinių medžiagų gavimas), kurioje gausu riebalų, ypač sočiųjų, siejama su autoimuniniais sutrikimais ir daugybės ligų atsiradimu bei jų progresavimu. Maistiniai riebalai atlieka daug svarbių funkcijų organizme ir yra būtinas mitybos komponentas, tačiau jų perteklius yra kaupiamas ne tik riebaliniame audinyje, bet ir kituose audiniuose bei organuose, tame tarpe ir skydliaukėje. Naujausi tyrimai rodo, kad per didelis sočiųjų riebalų kiekis mityboje gali veikti skydliaukę lipotoksiškai. Lipotoksiškumas - tai riebalų kaupimąsis ir žalingas jų poveikis ne riebaliniame audinyje.
Shao ir kt. (2014) tyrė su maistu gaunamų riebalų poveikį žiurkių skydliaukei. Žiurkės buvo suskirstytos į dvi grupes: viena grupė buvo šeriama standartiniu graužikų maistu, o kitos grupės maiste sočiųjų riebalų kiekis buvo padidintas 7 kartus. Tyrime buvo naudojami kiaulių taukai, nes kiaulių taukai - tai vienas iš plačiausiai vartojamų maisto produktų, kuriuose gausu sočiųjų riebalų rūgščių, todėl dažnai jie pasirenkami norint stebėti „riebios dietos“ poveikį organizmui. Tyrimas truko 24 savaites siekiant imituoti ilgalaikį riebalų vartojimą. Po 24 savaičių, žiurkių grupė, kuri gavo padidintą kiekį riebalų, perėjo prie normalios dietos, kuri truko dar 6 savaites, nes mokslininkai norėjo patikrinti per kiek laiko, po 24 savaites trukusios “riebios dietos“, atsistatys skydliaukės veikla.
„Riebios Dietos“ Poveikis Skydliaukei
„Riebios dietos“, kuri truko pusę metų, rezultatai:
- žiurkės priaugo svorio, o trigliceridų kiekis kraujyje padidėjo vidutiniškai 79 proc.;
- trigliceridų kiekis skydliaukėje padidėjo 2,4 kartus;
- po 18 savaičių akivaizdžiai sumažėjo T4 (bendras tiroksinas) ir FT4 (laisvas tiroksinas), o TTH (tirotropino) koncentracija serume žymiai padidėjo;
- skydliaukėje labai sumažėjo baltymų, susijusių su skydliaukės hormonų gamyba, kiekis, kas parodė skydliaukės hormonų gamybos slopinimą;
- skydliaukės ištyrimas echoskopu, parodė, kad skydliaukės tūris padidėjo vidutiniškai 50 proc. lyginant su grupe, kurios maiste riebalų kiekis buvo normalus.
- nutraukus "riebią dietą" ir perėjus prie standartinės dietos, per 6 savaites, skydliaukės funkcija neatsistatė.
Išvada: Ilgalaikė dieta (trunkanti 24 savaites), kurioje vyrauja didelis sočiųjų riebalų kiekis, gali ženkliai sumažinti skydliaukės hormonų: bendrą T4 ir laisvą FT4 kiekį, bei padidinti TTH koncentraciją serume, paveikti skydliaukės struktūrą ir sumažinti skydliaukės hormonus gaminančių baltymų kiekį. Lipotoksiškumas ir sustiprėjęs ląstelių stresas gali prisidėti prie skydliaukės disfunkcijos. Pašalinus perteklinį riebalų suvartojimą, skydliaukės funkcija neatsistatė.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Sotieji Riebalai Mityboje: Ką Reikia Žinoti?
Mitybos keitimas yra šiuolaikinių prevencinių ir terapinių metodų kertinis akmuo. Tačiau šiuolaikiniuose informacijos šaltiniuose yra daug prieštaringos informacijos apie sočiuosius riebalus. Todėl jums gali iškilti klausimas: "Ar turėčiau juos valgyti ar ne"? Svarbiausia, atkreipti dėmesį į bendrą mitybos vaizdą. Sotieji riebalai yra tik viena dėlionės dalis. Pirmiausia, valgydami liesesnį maistą - suvartojate mažiau kalorijų. Antra, išgirdę apie naujausią „dienos dietą“ arba naują ir keistai skambančią teoriją apie maistą, pagalvokite apie šaltinį ir jo patikimumą.
Įvairių šalių medikų asociacijos rekomenduoja apriboti sočiųjų riebalų kiekį, kurių yra svieste, sūryje, raudonoje mėsoje ir kituose gyvūninės kilmės maisto produktuose bei atogrąžų aliejuose (palmių ir kokosų aliejus). Per dešimtmečius trukusius tyrimus mokslas įrodė, kad sotieji riebalai gali padidinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, tačiau nauji tyrimai rodo, kad sočiųjų riebalų perteklius lipotoksiškai veikia visą organizmą.
Rekomenduojamas Sočiųjų Riebalų Kiekis
Jei jūs suvartojate 2100 kcal, tai riebalai mitybos racione turėtų sudaryti apie 30 proc. (70 g), iš jų - 10 proc. sočiųjų riebalų (apie 7 g). Tačiau realybėje, ypač veikiami visagalės reklamos apie super produktus, žmonės suvartoja sočiųjų riebalų žymiai daugiau. Jei gaminant maistą naudojate taukus, margariną, ghee sviestą ar kokosų aliejų, greičiausiai viršijate sočiųjų riebalų suvartojimą.
Pagrindiniai Sočiųjų Riebalų Šaltiniai
Atkreipkite dėmesį į maisą, kuriame yra daugiausia sočiųjų riebalų:
- Gyvūnų mėsa (pav., jautiena, paukštiena, kiauliena) ir perdirbti produktai iš jų (dešros, dešrelės ir t.t.). Mėsos gaminiuose riebalų kiekis gali siekti net 50 proc./100 g. Jei tokie produktai valgomi kelis kartus per dieną sočiųjų riebalų kiekis, greičiausiai, bus viršytas. Tačiau atsisakyti mėsos tikrai nereikia! Liesa jautiena, kiauliena, vištiena ar kalakutiena - geras pasirinkimas, tačiau norint sumažinti sočiųjų riebalų kiekį reikėtų prieš gaminant patiekalus pašalinti matomus riebalus, o nuo vištos ar kalakuto, odelę. Mažiausias riebalų kiekis - vištos ar kalakuto krūtinėlėje. Gaminkite patiekalus iš mėsos produktų patys ir kontroliuokite suvartojamų riebalų kiekį. Sumažinkite ar ženkliai apribokite perdirbtų mėsos produktų vartojimą.
- Riebūs pieno produktai: sviestas, ghee sviestas, sūris, varškė, grietinė ir t.t. Kuo riebesni pieno produktai, tuo daugiau sočiųjų riebalų turi savo sudėtyje. Pavyzdžiui, iš ghee sviesto pašalintas vanduo, todėl jis turi daugiau sočiųjų riebalų nei paprastas sviestas. Be to ghee sviestas turi oksicholesterolio, nes gaminant ghee sviestą, natūralus sviestas apdorojamas termiškai apie 1 val., ko pasekoje natūralus cholesterolis oksiduojasi ir virsta oksicholesteroliu. Oksicholesterolis pasižymi citotoksiniu, mutageniniu ir kancerogeniniu poveikiu. Norėdami sumažinti sočiųjų riebalų suvartojimą, rinkitės liesus pieno produktus ir nepiktnaudžiaukite riebiais pieno produktais.
- Kokosų ar palmių riebalai - tai sotieji riebalai, todėl gerai pagalvokite ar sotieji riebalai, nesvarbu, kad augalinės kilmės jums reikalingi, o gal net žalingi, ypač jei turite autoimuninių susirgimų. Dažnai, "sveikuoliai, žaliavalgiai ar veganai" kokosų riebalus naudoja įvairiems desertams gaminti. Pavyzdžiui, į sumaltų riešutų, sėklų, džiovintų vaisių masę įdeda kokoso riebalų ir padaro rutuliukus ar šokoladukus. Tokie desertai pristatomi kaip sveikas patiekalas, tačiau sočiosios riebalų rūgštys, nesvarbu, kokios jos kilmės - gyvūninės ar augalinės - nepalankios sveikatai. Gamindami ir valgydami "sveikus desertus" su kokosų riebalais, išlaikykite saiką.
- Supakuoti užkandžiai: krekeriai, traškučiai, sausainiai ir pyragaičiai. Gaminant greitus užkandžius, tiek saldžius, tiek sūrius, naudojami sotieji riebalai (pav., palmių aliejus, kokosų aliejus), nes jie mažiausiai oksiduojasi, o tai prailgina produkto galiojimo laiką. Pirkdami supakuotus greitus užkandžius, įdėmiai perskaitykite produktų etiketėse pateikiamą informaciją ir venkite tų produktų, kurių sudėtyje yra daug sočiųjų riebalų.
Kiaulininkystė Lietuvoje: Apžvalga
Kiaulininkystė yra viena iš pagrindinių gyvulininkystės šakų Lietuvoje. Kiauliena sudaro apie 50 proc. bendro mėsos gamybos balanso. Lietuvoje kiaulės pradėtos auginti jau prieš 3000 metų (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1979). Mkės apylyje 2008 m. buvo 923,2 tūkst. kiaulių, veislines kiaules veisė 11 A kategorijos, 15 B kategorijos ir 4 C kategorijos veislynai, kuilių sperma ir kiaulių sėklinimo priemonėmis prekiavo 6 įmonės.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai
Kiaulių Veislės Lietuvoje
Lietuvoje veisiamos Lietuvos baltosios (21,20 proc.), didžiosios baltosios (19,68 proc.), didžiosios baltosios tėvinės linijos (0,42 proc.), jorkšyrai (13,71 proc.), landrasai (39,46 proc.), landrasai tėvinės linijos (0,14 proc.), diurokai (1,28 proc.), pjetrėnai (3,02 proc.), pjetrėnai sintetinės linijos (0,12 proc.), Lietuvos baltosios senojo genotipo (0,50 proc.) ir Lietuvos vietinės (0,47 proc.) kiaulės (Kiaulės veislininkystė 2008 metais, 2009).
Kiaulių Veislininkystės Reikalavimai
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, vis didesni reikalavimai keliami gyvulių produktyviosioms savybėms bei jų produkcijos kokybei. Kiaulienos gamybos efektyvumas ir konkurencingumas daugiausia priklauso nuo išaugintų kiaulių kokybės. Kiaulės yra vienintelė iš stambiausių žemės ūkio gyvulių, atvedanti daug palikuonių vienoje vadoje (Chung et ai., 2002).
Kiaulių Reprodukcija: Svarbūs Aspektai
Apvaisinimo rodikliams didelę reikšmę turi naudojamos spermos kokybė (Kertenis ir kt., 2007). Paršavedžių reprodukcijos sutrikimus dažniausiai sukelia tiesioginiai kiaušidžių ar kitų lytinių organų pažeidimai bei hormoninės reguliacijos sutrikimai. Kraujyje cirkuliuojantys hipofizės ir kitų endokrininių liaukų išskiriami hormonai kontroliuoja kiaušidžių bei gimdos ciklus, taip kiaulių organizme užtikrindami normalias reprodukcines funkcijas. Reprodukcijos procesas yra labai sudėtingas, ir itin priklausomas nuo endokrininės ir kitų organizmo sistemų veiklos. Kiaulių lytinis ciklas skiriasi nuo kitų gyvulių.
Selekcija ir Produktyvumas
Vykdant kiaulių selekciją, produktyvumo vertinimui naudojami fenotipiniai ir genetiniai vertinimo metodai. Veislinių kiaulių produktyvumo duomenys surenkami ūkiuose ir kaupiami kompiuterinėse informacijos sistemose. Kiaulių selekcijai svarbus jų vertinimas BLUP metodu, kurio naudojimas veislininkystėje suteikia galimybę objektyviai įvertinti ir atrinkti veisimui didžiausio produktyvumo ir geriausių veislinių savybių kiaules, bei efektyviai panaudoti genetinį potencialą, pastoviai gerinti kiaulininkystės produkcijos kokybinius rodiklius. BLUP metodo pagalba pagreitinamas selekcinis progresas genetiškai gerinant kiaulių populiacijas.
Šiuolaikinis kiaulių auginimas pagrįstas neriebios mėsos gamyba, kurios poreikį diktuoja mėsos rinka. Svarbu sekti, kad nenukentėtų kiaulių reprodukcija. Mėsinių genotipų kiaulėms reikia daugiau priežiūros laktacijos periodu, kadangi reikia skirti dėmesį pašaro įsisavinimui. Tai gali būti pasiekta minimalizuojant riebalų praradimą laktacijos metu ir palaikant riebalų atsargas atstatymą paršingumo metu.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
Svarbus aspektas, kuris sukelia daug svarstymų yra bandos atnaujinimas - pirkti genetinę medžiagą ar atrinkti iš savo bandos? Bandos atnaujinimas savo ūkyje išaugintais gyvuliais gali būti sėkmingas didelėse bandose, kur identifikuota didelė genetinė požymių variacija. Pagal mėsos suvartojimą kiauliena užima antrą vietą pasaulyje (Drochner ir kt., 2000).
Reprodukcijos Organizavimas ir Produktyvumas
Apsirūpinimas kiauliena priklauso ne tik nuo pasirinktos veislės ar jų derinių, pažangių veisimo metodų taikymo, bet ir nuo tinkamo bandos reprodukcijos organizavimo ir paršavedžių reprodukcinio produktyvumo. Kuo daugiau palikuonių gauname iš paršavedės vieno apsiparšiavimo metu, kuo intensyviau panaudojame paršavedes, tuo yra rentabilesnė įmonės veikla ir per metus pagaminamas didesnis kiaulienos kiekis (Klimas, 2003; Jukna ir kt., 2003).
Pagal produktyvumo kryptį ir panaudojimą selekcijoje kiaulių veislės skirstomos į motinines, tėvines ir tarpines. Motininės veislės (Lietuvos vietinės, Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai) pasižymi geromis reprodukcinėmis savybėmis, stipria konstitucija bei geru prisitaikymu prie ūkinių ir klimatinių sąlygų. Tėvinės veislės (diurokai, pjetrenai, hempšyrai) pasižymi geru pašarų panaudojimu bei geromis mėsinėmis savybėmis. Kadangi diurokai, pjetrenai ir hempšyrai naudojami pramoninio mišrinimo deriniuose tik kaip tėvinė forma, šioms veislėms paršavedėms aukšti vislumo reikalavimai nekeliami. Tarpinės veislės (landrasai) pasižymi geromis reprodukcinėmis savybėmis ir selekciniame darbe gali būti naudojamos ir kaip motininės, ir kaip tėvinės veislės (Stakauskas A., 2001; Kiaulės veislininkystė 2008 metais, 2009).
Stresas ir Reprodukcija
Kiaulininkystės įmonėse ir veislynuose ypatingas dėmesys kreipiamas bandos reprodukcijai. Didelėse specializuotose įmonėse kinta tradicinė kiaulių mityba, laikymo ir priežiūros sąlygos, ribojamas gyvūnų judėjimas, trūksta natūralios saulės šviesos, didelė gyvulių koncentracija, triukšmas ir kiti stresai slopina apsaugines organizmo funkcijas ir organizmo gebėjimą prisitaikyti, trikdo fiziologines funkcijas. Tai neigiamai veikia kiaulių reprodukcijos procesus (Diehl et al., 2003). Paršavedžių ruja darosi nepastebima (tyli), ją sunku nustatyti. Visa tai sąlygoja rujos kartojimąsi po sėklinimo arba nevaisingumą. Kiaulė, kuri buvo sėklinta du ir daugiau kartų geros kokybės sperma, bet neapsivaisino, yra brokuojama, nors jos kiaušidžių funkcija ir nėra sutrikusi. Tokius paršavedžių reprodukcijos sutrikimus sukelia ne kiaušidžių pažeidimai, bet egzogeniniai veiksniai ir prastos vadybos sukeltas hormoninis disbalansas paršavedės organizme. Kraujyje cirkuliuojantys hormonai, išskiriami hipofizės ir lytinių liaukų, kontroliuoja kiaušidžių ir gimdos ciklus, ir taip užtikrina kiaulių organizme normalias reprodukcines funkcijas.
Brokavimo priežastys skirtingose fermose esti skirtingos: per vėlai po paršelių atjunkymo pasireiškianti ruja, rujos pasikartojimai, mažos ir nedidelio svorio paršelių vados. Kiaulių reprodukcijai koreguoti, reguliuoti reprodukcines organizmo funkcijas bei užtikrinti apsivaisinimo sėkmę padeda rujos, ovuliacijos bei apsiparšiavimo sinchronizacija, nauji ir tikslūs hormonų bei jų santykio nustatymo metodai, tinkama vadyba. Nepaisant vis naujų kiaulių lytinių funkcijų sutrikimų reguliavimo ir diagnostikos metodų, paršavedžių reprodukcijos sutrikimai lieka viena opiausis problemų kiaulių fermose, nes paršavedės lytinių organų būklę kliniškai sunku ištirti gamybos sąlygomis gyvuliui esant gyvam.
Vidutinė kiaušidžių masė brendimo laikotarpiu didėjo proporcingai kūno masei (Владимиров и др., 1993). Kuo anksčiau kiaulaitės lytiškai subręsta, geriau apsivaisina, jų ovuliacija būna pilnavertė, o jas paskerdus, aptinkama daugiau embrionų, be to, jos atveda daugiau ir gyvybingesnis paršelių. Mišrinant Švedijos jorkšyrus su didžiosiomis baltosiomis, mišrūnių lytinių organų masė būna žymiai didesnė (Tummaruk, Lundeheim, 2000). Tai įrodo lytinio ciklo bei lytinių organų vystymosi skirtumus. Anksčiausiai lytiškai subręsta didžiosios baltosios veislės kiaulaitės. Iki 10 mėnesių amžiaus ruja joms pasireiškia statistiškai dažniau nei kitoms kiaulaitėms, intervalas tarp lytinių cikls buvo mažesnis. (Lee A. Edgerton, Michael, 2000). Pagrindinės lytinių organų neišsivystymo priežastys, anestrus ir kiti lytinio ciklo sutrikimai yra santykinis hormonų kiekio kitimas, sutrikus normaliam jų išsiskyrimui ar tarpusavio ryšiui bei reguliacijai (Tummaruk P., Lundeheim N.
Dažniausios priežastys: vėlyvas kiaulaičių subrendimas, mažos, silpnos paršelės, medžiags apykaitos ir ginekologinės ligos (Dalin et al., 1997). 95 proc. paršavedžių ruja pasireiškia per 3-8 dienas po paršelių atjunkymo (Knox and Rodriguez, 2001). Tačiau ne visos kiaulės praėjus šiam laikotarpiui pradeda rujoti. Rujos pasireiškimui veikia daug faktorių: sezonas, aplinkos temperatūra, fotoperiodas, nesubalansuotas racionas, stresas, laktacijos trukmė, vadyba. Dėl neigiamų veiksnių sutrinka endokrininės sistemos veikla, dėl to organizme sutrikdomas reprodukcinis hormonų balansas ir kiaulėms pasireiškia anestrus būklė (Bishop, 2003). Padidėja (Heinoen et al., 1998). Tarp pagumburio, hipofizės ir lytinių liaukų veikia savireguliacijos sistema, kuri sąlygoja kiaulių lytinį vystimąsi, brendimą, ciklą, paršingumą, laktaciją ir kitus reiškinius (Dalin et al., 1997). Šių hormonų sekreciją bei išskyrimą veikia daugybė faktorių: amžius, ligos, šviesa, kuilys, karštis, racionas, įmitimas, stresas, aplinka. Dėl šių veiksnių organizme gali pasireikšti hormoninis disbalansas (Bishop, 2003). Stresas, prastas racionas (kalcio, fosforo, vitaminų stygius), mociono stoka, ligos. Dėl šių neigiamų veiksnių kiaušidėse neauga, nebręsta folikulai arba laiku nevyksta ovuliacija (Yang et al., 2002). Neigiamos įtakos kiaulių nevaisingumui gali turėti stresas (Madej et al., 2005) ir neteisinga vadyba (Tummaruk et al., 2001). Šiuo (Soede et al.,1995). Svarbią reikšmę kiaulių reprodukcijos sutrikimui (ir dėl to - išbrokavimui) turi folikulinės kiaušidžių cistos (Castagna et al., 2004). Tikroji folikulinių kiaušidžių cistų kilmė iki šiol neaiškinta.
Pastaraisiais metais fiziologams, nagrinėjantiems mitybos klausimus, pavyko patelės organizme nustatyti glaudų riebalų sankaupos ir reprodukcinės funkcijos ryšį. Šį ryšį lemia riebalinio audinio funkcijos: riebalai saugo nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio ir užtikrina svarbių hormonų sankaupą. Riebalai pirmapradis organizme reikalingi kaip atsarga apykaitai palaikyti, kai to tinkamai neatlieka suvartojamo pašaro kiekis. Riebalų ląstelės (adipocitai) gamina hormoną leptiną. Leptinas skatina dauginimosi hormonų sekreciją, kurie veikia lytinį brandą ir reguliuoja paršavedžių lytinį ciklą (rujos pradžią, jos trukmę ir reguliarų rujos kartojimąsi). Stresas neigiamai veikia šį hormoną leptiną, veiklą. Kraujyje sumažėja leptino kiekis, o tai neigiamai veikia kiaulių reprodukciją (lytinį brandą, rujas, paršingumą, paršiavimąsi). Kad nesutriktų lytinis ciklas ir padidėtų produktyvumas, kiaulaitės nuo 95 kg ir iki pirmojo sėklinimo, kai jų mažiausias svoris 130 kg, turi suėsti 3 kg pašaro per parą. Šio kombinuotojo pašars sudėtis turi būti skirtinga. Šis kiekis. Tinkamai šeriant veislines kiaulaites, tvirtėja jų kaulai, formuojasi reprodukcijos organai (gimda, kiaušintakiai, kiaušidės). Šis produktyvumą. Mažiausias vitamino A kiekis 1 kg pašaro yra tik 2 000 TV. Šioms formuotis, jos apsaugo nuo kojų pažeidimų (Žernauskienė, 2008).
Yra dvi šios problemos pusės, susijusios su reprodukcija: nekokybiški, mikotoksinais užteršti pašarai arba netinkamai subalansuoti racionai. Šis, antioksidantų bei vitaminų trūkumas labai veikia kiaulių reprodukciją: padidėja embrionų mirtingumas, sumažėja vados, sutrinka lytinis ciklas (Pusateri et al., 1996). Neigiamas mikotoksinų poveikis priklauso nuo jų koncentracijos pašaruose bei nuo pašarų naudojimo trukmės. Mineralinės medžiagos turi įtakos paršavedžių reprodukcijai. Kai kurios paršavedės, nors ir tinkamai sėklinamos, neapsivaisina. Mineralų stygius sukelia ankstyvą embrionų žūtį arba vaisiaus rezorbciją. Nepilnavertis šėrimas neigiamai veikia lytinių hormonų išsiskyrimą iš pogumburio, hipofizės ir kiaušidžių. Lytinių hormonų kiekio sumažėjimas kiaulių kraujyje pastebimas, kai organizme yra mažas cinko ir fosforo kiekis arba netinkamas kalcio ir fosforo santykis. Sutrikus medžiagų apykaitai, kiaulių lytinis ciklas tampa nereguliarus. Dėl prasto šėrimo sutrikus medžiagų apykaitai, kiaulių apvaisinimas siekia vidutiniškai 50 proc. Tai didelis nuostolis kiaulininkystėje, nes šios genties grybai Lietuvoje labai paplitę. Zearalenonas gana dažnai randamas kombinuotjuose pašaruose, naudojams kiaulėms ir kuiliams šerti sudėtyje. Iš visų žemės ūkio yvulių kiaulės yra jautriausios šiam toksinui. Šiuo netikras rujas, vulvovaginitus, kiaušidžių atreziją, nevaisingumą. Dėl jų poveikio sumažėja vados, gimsta negyvybingi jaunikliai. Prieš kergimą paršavedės turi būti veislinės kondicijos. Tuo laikotarpiu jos šeriamos pagal antrosios paršingumo pusės normas. Šeriant kergiamas ir paršingas kiaules labai svarbu, kas jos nenutuktų. Paršavedės turi būti vidutinio įmitimo,nes riebios sunkiai paršiuojasi, be to, dažnai būna nepieningos, mažiau vislios.
Genetiniai Veiksniai ir Stresas
Kiaulių produktyviąsias savybes veikia tiek fenotipiniai, tiek genetiniai veiksniai. Kiaulių autosomose atrasti genai arba genų grupės, lemiantys vislumą, penėjimosi spartą, raumeningumą, mėsos kokybę, rezistentiškumą ligoms (Fiedler et al., 1999). Vienas iš tokių yra 6-oje kiaulių chromosomoje atrastas recesyvinis Halotano genas (Brenig, Brem, 1992). Jis paveldimas autosominiu būdu, t. y. jei genas homozigotinės būsenos (PP), kiaulės jautrios stresams, jei heterozigotinės (NP) - tokios kiaulės yra šio geno nešiotojos (Gahne, Juneja, 1985). Įvairių veislių kiaulės į stresus reaguoja skirtingai. Labai produktyvios veislės gyvuliai yra jautresni. Tokių gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina masės augimą, o adaptacinės savybės prastėja. Jautriausi stresams yra pjetrenai ir įvairios selekcijos landrasai (Jokubka, Miceikienė, 2001). Šis neigiamą įtaką kiaulių lytinėms funkcijoms (Урюпин, 2004).
Kiaulių sėklinimo analizė parodė, kad po pirmo sėklinimo stresui atsparių paršavedžių apsivaisinimas 1,1% didesnis už streso geno nešiotojas. Šiai ir ketvirtą kartą. Siekiant didesnio paršavedžių produktyvumo, labai svarbu, kad atjunkytos jos vėl pradėtų greitai rujoti. Nustatyta, kad paršavedės, kurių atjunkymo - sėklinimo intervalas trumpas, veda didesnes vadas, geriau apsivaisina po pirmo sėklinimo, per metus atsiveda daugiau paršelių. Paršavedės, sėklinamos 7-10 dienų po atjunkymo, rezultatai prastesni. Tyrimų duomenimis, 5-ą dieną nujunkius paršelius buvo sėklinta 40,9% stresams atsparių ir tik 25% streso geno nešiotojų paršavedžių, 6-ą dieną sėklinta 31,8% stresams atsparių ir 25% streso geno nešiotojų paršavedžių. Šis paršavedžių. Šis paršavedžių atjunkymo - sėklinimo intervalas buvo ilgesnis nei 10 diens. Stresas apibūdinamas pa…