Menopauzė - natūralus ir neišvengiamas gyvenimo etapas, tačiau dėl neaiškių simptomų ir staigių pokyčių dažnai tampa sudėtinga ir net trikdanti. Nepaisant šio proceso neišvengiamumo, daugeliui moterų trūksta žinių, kaip jį lengviau išgyventi. Šiame straipsnyje pateikiama pokalbio su gydytoja akušere-ginekologe bei sveikos gyvensenos gydytoja Dovilė Kalvinskaitė, dirbančia menopauzės klinikoje Anglijoje, santrauka apie perimenopauzės ir post-menopauzės etapus, jų simptomus bei sveikatai svarbius patarimus. Retsykiais mūsų žiniasklaidoje šmėkšteli naujienų iš Holivudo, kad kurią nors pramogų pasaulio žvaigždę ant raudono kilimo ar paparacų akivaizdoje ištiko panikos priepuolis. Dažnai tokias žinutes perskaitome kaip nerimtus pasakojimus apie dar vieną garsenybių keistenybę. Mūsų kasdienybė, kupina informacijos pertekliaus, greičio ir įtampos, ne tik dovanoja naujų technologinių galimybių, bet ir atneša naujų iššūkių. Panikos priepuolis - vienas iš jų. Sveikas miegas yra būtinas gerai fizinei ir psichinei sveikatai. Tačiau daugelis žmonių susiduria su miego sutrikimais, tokiais kaip nemiga, košmariški sapnai ir kitos problemos, kurios gali neigiamai paveikti jų gyvenimo kokybę.
Kas yra panikos priepuolis?
Panikos priepuolis - tai ūmus nerimo pliūpsnis, pasireiškiantis įvairiais fiziniais pojūčiais: gerai besijaučiantį žmogų staiga apima nesuvokiama baimė, pradeda smarkiai plakti širdis, atrodo, kad ji tuoj iššoks iš krūtinės ar ištiks širdies smūgis, pasidaro sunku kvėpuoti, žmogus bijo, kad jis dūsta, negali įkvėpti. Natūralu, kad asmuo išsigąsta, jog tuojau mirs, uždus, išprotės ar praras savitvardą. Jausmą, kad atsitiks kas nors siaubinga, sustiprina kitos fiziologinės organizmo reakcijos: rankų ar viso kūno drebulys, galvos svaigimas, pykinimas, galūnių tirpimas, gausus prakaitavimas, mirgėjimas akyse, kartais žmonės ima keistai save suvokti aplinkoje. Norėčiau pabrėžti, kad panikos priepuolio metu patiriami jausmai realaus pavojaus sveikatai ar gyvybei nesukelia, nuo šių organizmo reakcijų žmogus nemiršta ir neišprotėja. Tai laikini funkciniai sutrikimai, kylantys dėl stipraus nerimo. Panikos priepuoliui atslūgus, organizmo veikla normalizuojasi be jokių liekamųjų reiškinių.
Kodėl žmonės patiria panikos priepuolį?
Pirmą kartą panikos priepuolį patyrę žmonės paprastai labai išsigąsta ir galvoja, kad tai kokios nors rimtos fizinės ligos pradžia, todėl dažniausiai apsilanko pas gydytoją. Jei atlikus daugybę tyrimų paaiškėja, kad fizinė sveikata gera, rekomenduojama kreiptis į psichiatrą ar psichologą. Tik itin retai panikos priepuoliai patiriami ne dėl psichologinių priežasčių, o pavyzdžiui, pavartojus tam tikrų narkotinių medžiagų, sergant Laimo liga, sutrikus skydliaukės veiklai. Dažniausiai yra nustatomas panikos sutrikimas, t. y. nerimo priepuoliai, nesusiję su jokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, todėl jų negalima numatyti. Kartais diagnozuojamos įvairios fobijos, kai nerimą sukelia tam tikros apibrėžtos situacijos, kurios nėra pavojingos, pavyzdžiui, baimė kilti liftu. Išgyvenęs vieną panikos priepuolį, žmogus ima labai bijoti, kad jis pasikartos. Įsivyrauja nuolatinis nerimas ir įtampa. Tai skatina kitus priepuolius, nes pradedama kreipti dėmesį į menkiausią kūno signalą, į kiekvieną širdies virptelėjimą, galvos svaigimą ar nemalonų jausmą skrandyje. Tada kūno pojūčiai stiprėja, vaizduotė piešia pačius baisiausius scenarijus, nerimas auga, kol galiausiai pasidaro nebevaldomas. Kadangi priepuolis yra traumuojanti patirtis, žmogus stengiasi jo išvengti. Tačiau taip dažnai įgyja naujų fobijų: vairuoti automobilį, kalbėti viešai…
Panikos priepuolių priežastys ir rizikos veiksniai
Panika nėra kažkoks tik dabartiniais laikais atsiradęs keistas pojūtis. Paprastai ji įspėja apie pavojų, verčia kuo greičiau bėgti nuo grėsmės. Tačiau šiuolaikinį žmogų ji pasalūniškai atakuoja ir tada, kai nėra jokio objektyvaus pavojaus. Galbūt galima panikos priepuolius, kurie kyla tarsi be priežasties, sieti su pasikeitusia gyvensena: milžinišku informacijos srautu, įtampa, nesveiku gyvenimo būdu, skubėjimu, pagaliau nutolimu nuo gamtos? Sunku tiksliai pasakyti, ar anksčiau šių sutrikimų buvo mažiau, ar jie buvo rečiau nustatomi. Galbūt mūsų močiutės panikos priepuolius išgyvendavo galvodamos, kad negaluoja širdis, ir gydydavosi širdies lašiukais. Taip pat įvairiais laikais galėjo skirtis žmonių požiūris į nerimą. Pavyzdžiui, karo, pokario metais, kai reikėdavo galvoti apie išgyvenimą, didelis jaudulys ir įvairūs fiziniai negalavimai galėjo būti suvokiami kaip normalus reiškinys - natūralu, kad bijoma ir nerimaujama, kai neaišku, ar rytoj šeima turės valgio, kai gresia tremtis. Dėmesys buvo sutelktas į išlikimo klausimus, į išorines grėsmes, o ne į vidinius išgyvenimus. Galbūt todėl panikos priepuoliai rečiau išsivystydavo į panikos sutrikimą. Vėliau, sovietinės okupacijos metais, psichikos ligos buvo labai stigmatizuojamos, todėl žmonės vengdavo skųstis kokiais nors dvasiniais negalavimais. Galima spėti, kad tais laikais nerimo simptomai buvo malšinami alkoholiu. Alkoholis padidina panikos priepuolių tikimybę, jie itin dažnai ištinka pagirių metu. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad ir dabar labai daug stiprų nerimą patiriančių žmonių vartoja alkoholį kaip priemonę atsipalaiduoti. Manoma, kad šiais laikais nerimo sutrikimus skatina greitas gyvenimo tempas, dėl jo atsirandantis nuovargis, lėtinis stresas. Šiuolaikinis žmogus susiduria su nepaprastai didele pasirinkimo galimybių įvairove. Tačiau laisvė rinktis yra susijusi su atsakomybės už savo sprendimus prisiėmimu ir kalte, jei paaiškėja, kad jie buvo klaidingi. Todėl žmonės labai bijo klysti, patiria ne tik vidinį, bet ir išorinį spaudimą būti lyderiai visose srityse. Dažnai iš žmonių, kuriuos konsultuoju, girdžiu: „Turėčiau džiaugtis. Atrodo, kad viskas šiame gyvenime gerai, man nieko netrūksta, galėčiau mėgautis savo pasiekimais, tačiau kažkodėl jaučiuosi nelaimingas, neturiu jėgų, niekas nedžiugina.“ Manau, kad milžiniški informacijos srautai prisideda prie perfekcionizmo skatinimo, nes vis sužinome, kad kas nors pasiekia, uždirba, sugeba daugiau nei mes. Taigi kartelę galima kelti iki begalybės. Nerimaujantys žmonės jautriai reaguoja į informaciją apie ligas, pavojus - jos žiniasklaidoje taip pat nepaprastai gausu. Šiais laikais dažnai orientuojamasi ne į tai, kaip gerai gyventi dabar, bet kaip ateityje išvengti įvairiausių grėsmių: nesusirgti vėžiu, nenumirti nuo širdies ligų, neužsikrėsti infekcijomis, apsisaugoti nuo terorizmo ir t. t. Nors pastaraisiais dešimtmečiais nerimo sutrikimų diagnozuojama vis daugiau, panikos priepuolis kaip simptomas psichiatrų aprašytas dar XIX amžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pastebėta, kad grįžę iš karo vyrai patiria tai, kas vėliau buvo pavadinta potrauminiu streso sutrikimu, ir kai kuriuos jų taip pat kamuoja ūmaus nerimo pliūpsniai. Tiesiog šie nerimo epizodai tuomet dar nebuvo vadinami panikos priepuoliais. Paprastai panikos priepuoliai stebimi darbingo amžiaus (20-50 metų) asmenų grupėje, tačiau retsykiais jų patiria ir vaikai bei vyresnio amžiaus žmonės. Paprastai šiame tarpsnyje žmonės daugiausia puoselėja lūkesčių, reikalauja iš savęs ir gyvenimo, todėl jaučia didžiausią vidinį ir išorinį spaudimą, nuolatinį stresą. Panikos priepuoliai ištinka ne vien psichologinių problemų kamuojamus asmenis - jie užklumpa ir savimi pasitikinčias asmenybes. Tačiau nereikia manyti, kad pasitikėjimas savimi matuojamas tik pasiekimais. Žmogus gali būti labai daug pasiekęs, bet jis nebūtinai yra pasitikintis savimi. Pasitikėjimas savimi neatsiejamas nuo gero savęs, savo jausmų pažinimo, pozityvaus, tačiau realistiško savęs ir pasaulio suvokimo bei vertinimo, pasitikėjimo kitais žmonėmis, meilės sau ir kitiems. Savimi pasitikintys žmonės rečiau susiduria su nerimo sutrikimais, o jų patyrę - sėkmingiau su jais susidoroja. Dirbdama su panikos priepuolių patiriančiais žmonėmis pastebiu, kad šie simptomai tarsi skatina stabtelėti, atkreipti dėmesį į save, į savo jausmus, norus, poreikius, paanalizuoti vidinius prieštaravimus. Įprastai vidiniame pasaulyje turėtų derėti „reikia, turiu, privalau“ ir „noriu, patinka, iš tiesų jaučiu“; kai žmogus kenčia nuo panikos sutrikimo, dažniausiai viską užgožia „privalau, turiu susiimti, negaliu pasiduoti, reikia ištverti“. Juk neretai žmonės net nuo sutuoktinių slepia tikruosius lūkesčius, nes bijo būti atstumti, nesuprasti, todėl ilgą laiką gyvena prisitaikydami, įtikinėdami save, kad viskas yra gerai, kol galiausiai juos ištinka panikos priepuolis. Kita situacija: išgyvenęs kokį nors sukrėtimą - netektį, skyrybas, darbo praradimą, persileidimą, emigraciją, atsiskyrimą nuo tėvų ir t. t. Neretai panikos priepuolių patiriantys žmonės vengia prisipažinti apie tai artimiesiems, nes baiminasi likti nesuprasti, nors labai svarbu, kad jie sulauktų supratimo ir palaikymo. Mūsų visuomenėje dar daug įvairių mitų apie psichikos sutrikimus, todėl kartais aplinkinių reakcijos ar replikos gali būti nelabai adekvačios, įžeidžiančios. Kartais ir pats žmogus labai išgyvena ir gėdijasi savo tariamo nenormalumo. Todėl itin svarbu, kad aplinkiniai išlaikytų ramų ir pagarbų požiūrį, skatintų kreiptis pagalbos, stengtųsi, kad panikos priepuolių kamuojami žmonės neužsisklęstų su savo bėdomis. Tokiems žmonėms labai svarbu girdėti, kad jų sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, o panikos priepuoliai yra išgydomi. Galima drauge apsvarstyti gydymosi galimybes. Norėčiau pabrėžti, kad nors artimieji turėtų būti supratingi ir užjaučiantys, jie neturėtų tapti globėjiški ir prisiimti atsakomybės už artimo žmogaus sveikimą, nes toks elgesys trukdo sėkmingai susidoroti su šiuo sutrikimu. Reikėtų įsisąmoninti, kad panikos priepuolių patiriantis žmogus nėra ligonis, kurį būtina nuolatos prižiūrėti. Jis iš tiesų kenčia ir jam yra labai sunku, tačiau jis gali pasirūpinti savimi ir turi pats prisiimti atsakomybę už savo sveikimą.
Panikos priepuoliai ir garsenybės
Paparacai yra užfiksavę, kaip pernai 41-ų Angelina Jolie išgyveno panikos priepuolių bendraudama su pabėgėliais Graikijoje ir Kambodžoje, filmavimo aikštelėje. 26-erių aktorė Kristen Stewart, „Saulėlydžio“ žvaigždė, prisipažino paauglystėje patyrusi panikos priepuolių. 30-metė dainininkė Ellie Goulding, užklupta pirmo panikos priepuolio, manė, kad tai širdies smūgis. Vėliau jie kartojosi, todėl atlikėja lankėsi pas specialistus. Gydytojai padėjo suprasti jų priežastis ir pasveikti. 24-erių Miley Cyrus taip pat patyrė panikos priepuolių. Dainininkė nesivaržo apie tai viešai kalbėti, siekdama padrąsinti ir paskatinti ieškoti pagalbos ir kitus žmones. Dar 2011 metais tuomet 39-erių aktorei Gwyneth Paltrow buvo diagnozuoti ne tik panikos priepuoliai, bet ir anemija bei vitamino D trūkumas.
Taip pat skaitykite: Kaip pagerinti 6 mėnesių kūdikio miegą
Kvėpavimo pratimai panikos priepuoliui įveikti
Panikos atakos yra intensyvios baimės ar diskomforto epizodai, kuriuos gali sukelti staigūs kūno pojūčiai, nerimas ar netgi nelaukti gyvenimo įvykiai. Simptomai dažnai apima dusulį, padažnėjusį širdies plakimą, kūno drebulį ar potyrį, kad netrukus prarasite kontrolę. Daugelis žmonių, patiriantys panikos atakas, ieško efektyvių būdų, kaip greitai numalšinti simptomus. Vienas iš moksliniais tyrimais pagrįstų sprendimų - kvėpavimo pratimai. Panikos ataka - tai staiga ir greitai besivystanti stipraus nerimo ar baimės banga. Dažniausiai ji atsiranda be akivaizdžios priežasties. Kai smegenys suvokia grėsmę (tikrą ar įsivaizduojamą), įsijungia organizmo streso režimas - vadinamoji „kovok arba bėk“ reakcija. Nors ši sistema evoliuciškai skirta padėti išgyventi pavojingose situacijose, dažnai panikos atakos metu ji įsijungia be realios grėsmės. Tai gali sukelti didelį diskomfortą, sunku „paaiškinti“ kūnui, jog pavojaus nėra. Mūsų kvėpavimą reguliuoja autonominė nervų sistema - t. y. ta nervų sistemos dalis, kuri veikia nepriklausomai nuo sąmonės, reguliuojanti širdies plakimą, virškinimą ir kvėpavimą. Streso būsenoje stipriai suaktyvėja simpatinė nervų sistemos dalis, sukelianti greitą, seklų (paviršinį) kvėpavimą, kuris tik paaštrina panikos pojūtį. Panikos atakos metu dažnai kvėpuojame paviršutiniškai, per dažnai - taip sumažėja anglies dvideginio kiekis kraujyje, gali sutrikti deguonies pasisavinimas, atsiranda galvos svaigimas ir dar stiprėja atakos simptomai.
Kvėpavimo technikos
Yra keletas pagrindinių kvėpavimo technikų, kurias rekomenduoja psichologai ir medikai:
- Diafragminis kvėpavimas (pilvinis kvėpavimas): Tai yra natūralus, gilesnis kvėpavimas, kuomet oras įkvepiamas per nosį, pilvas pakyla. Iškvepiant per lūpas, pilvas susitraukia.
- 4-7-8 kvėpavimo metodas: Įkvėpiama per 4 sekundes, sulaikomas kvėpavimas 7 sekundes, iškvepiama pro lūpas per 8 sekundes.
- Lėtas kvėpavimas (5-7 kartai per minutę): Sąmoningai sumažinamas kvėpavimo tempas (įkvėpimas ir iškvėpimas lygūs ar ilgesnis iškvėpimas). Nusidėkite ar atsisėskite patogiai. Uždėkite vieną ranką ant pilvo, kitą - ant krūtinės. Užmerkite akis, jei jaučiatės saugiai. Lėtai įkvėpkite per nosį, stebėkite, kaip pakyla pilvas. Iškvėpkite per lūpas (jos gali būti šiek tiek pražiotos), stebėkite, kaip pilvas nusileidžia. Stenkitės koncentruoti dėmesį tik į kvėpavimo jausmą - oro judėjimą, pilvo kilimą ir nusileidimą.
Kvėpavimo pratimai - galingas įrankis valdyti reiškiamus simptomus ir greičiau numalšinti intensyvų nerimą panikos metu. Vis dėlto jie nėra „stebuklingas vaistas“, galintis visiškai pašalinti šias būkles ar panikos atakas, ypač jei jas sukelia giluminės psichologinės ar neurocheminės priežastys. Svarbiausia - reguliariai praktikuoti kvėpavimo pratimus, kad jie taptų natūralia reakcija stresinei situacijai, ir žinoti, jog panikos atakos praeina. Reguliarūs kvėpavimo pratimai pasižymi ne tik trumpalaikiu, bet ir ilgalaikiu poveikiu - jie padeda išmokti valdyti stresą, gerina miego kokybę ir bendrą savijautą. Moksliniai tyrimai rodo, kad kvėpavimo kontrolė efektyviai sumažina organizmo reakciją į paniką, ramina protą ir kūną.
Chemorecepcija ir kvėpavimo sulaikymas
Kviečiame skaityti Jameso Nestoro knygos „Kvėpavimas“ (iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ištrauką, kurioje pasakojama apie senovėje praktikuotą arba šiuo metu tradicijų gaivintojų naudojamą kvėpavimo sulaikymo praktiką, kuri buvo nepelnytai pamiršta.
Kas yra chemorecepcija?
Įkvėpkite truputį oro pro nosį ar burną. Šiam pratimui tai nesvarbu. Sulaikykite kvėpavimą. Po kelių akimirkų užsinorėsite įkvėpti dar truputį. Augant šiam poreikiui, mintys galvoje pradės blaškytis, o plaučiai įsiskaus. Pasijusite nervingas, siaubingai išgąsdintas ir suerzintas. Pradėsite panikuoti. Pojūčiai visiškai susitelks į tą apgailėtiną, dusinantį jausmą, o vienintelis jūsų troškimas bus įkvėpti dar kartą. Įkyrią būtinybę įkvėpti sužadina neuronų, vadinamų centriniais chemoreceptoriais, sankaupa smegenų kamiene. Kai kvėpuojame per lėtai ir pakyla anglies dvideginio lygis, centriniai chemoreceptoriai fiksuoja šiuos pokyčius ir siunčia pavojaus signalą smegenims, kurios nurodo mūsų plaučiams kvėpuoti greičiau ir giliau. Kai kvėpuojame per greitai, šie chemoreceptoriai nurodo organizmui kvėpuoti lėčiau ir pakelti anglies dvideginio lygį. Taigi, kaip greitai ir dažnai reikia kvėpuoti, mūsų kūnas nustato ne pagal deguonies, o pagal anglies dvideginio lygį.
Taip pat skaitykite: Esminės pietų etiketo taisyklės
Chemorecepcija - viena iš esminių gyvybės funkcijų. Prieš pustrečio milijardo metų, kai išsivystė pirmosios aerobinės gyvybės formos, joms reikėjo susekti anglies dvideginį, kad galėtų jo išvengti. Jų sukurtą chemorecepciją bakterijos perdavė sudėtingesnėms gyvybės formoms. Kaip tik tai sukelia dusimo jausmą, kurį patiriame sulaikę kvėpavimą. Žmonėms evoliucionuojant, mūsų chemorecepcija tapo plastiškesnė, kitaip sakant, ji gali prisitaikyti ir kisti keičiantis aplinkai. Toks gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų anglies dvideginio ir deguonies lygių padėjo žmonėms apsigyventi ir 250 m žemiau, ir 5 000 m aukščiau jūros lygio. Šiandien chemoreceptorių paslankumas skiria gerus sportininkus nuo puikių. Dėl jo kai kurie geriausieji alpinistai gali užkopti į Everestą nenaudodami papildomo deguonies, o kai kurie laisvieji nardytojai sulaiko kvėpavimą po vandeniu net 10 min. Visi šie žmonės ištreniravo savo chemoreceptorius ramiai ištverti didelius anglies dvideginio lygio svyravimus. Bet fizinės ribos - tik pusė darbo. Mūsų psichinė sveikata taip pat priklauso nuo chemoreceptorių paslankumo. S. M. ir vokiečių dvyniai nejautė gniuždančių panikos priepuolių dėl psichinės ligos. Jie negalavo dėl sutrikdyto komunikacijos ryšio tarp chemoreceptorių ir likusių smegenų. Tai gali atrodyti labai elementaru: aišku, mums išsivysto sąlyginis panikos refleksas, jeigu negalime įkvėpti arba galvojame, kad oro pritrūks. Tačiau nustatyta labai rimta ir sudėtinga mokslinė šios panikos priežastis: paniką sukelia chemoreceptoriai ir kvėpavimas, o ne išorinės, migdolinių kūnų suvoktos psichologinės grėsmės. Visi šie žmonės ištreniravo savo chemoreceptorius ramiai ištverti didelius anglies dvideginio lygio svyravimus. Visai tai leidžia manyti, kad per pastaruosius šimtą metų psichologai galbūt taikė netinkamą lėtinių baimių ir su jomis susijusio nerimo gydymą. Baimės - ne vien psichologinė problema, jų negalima išgydyti tik priverčiant pacientus kitaip mąstyti. Baimės ir nerimas taip pat pasireiškia fiziškai. Jie gali atsirasti už migdolinio kūno ribų, senovinėje roplių smegenų dalyje. 18 proc. amerikiečių patiria kokią nors nerimo ar panikos formą, ir šie skaičiai kasmet auga. Galbūt tinkamiausia būtų pradėti juos, kartu ir daugybę kitų pacientų visame pasaulyje, gydyti treniruojant centrinius chemoreceptorius ir likusias smegenis, kad šios lanksčiau reaguotų į anglies dvideginio lygį. Gal reikėtų išmokyti nerimaujančius žmones kvėpavimo sulaikymo meno.
Kvėpavimo sulaikymas senovėje
Jau I a. pr. Kr. dabartinės Indijos teritorijoje gyvenę žmonės aprašė sąmoningos apnėjos sistemą, kuri, kaip jie teigė, sugrąžina sveikatą ir užtikrina ilgą gyvenimą. Bhagavadgytoje, hinduistų šventraštyje, parašytame prieš maždaug 2 000 metų, pranajamos kvėpavimo praktikos terminas suvokiamas kaip „sustabdyto kvėpavimo sukelta ekstazė (transas)“. Po kelių šimtmečių kinų mokslininkai parašė kelis tomus ir smulkiai aptarė kvėpavimo sulaikymo meną. Viename iš tekstų Didžiojo nieko meistro iš Sunšano knyga apie kvėpavimą (A Book on Breath by the Master Great Nothing of Sun-Shan) randame tokį patarimą:
Kiekvieną dieną atsigulkite, nuraminkite savo protą, apie nieką negalvokite ir sustabdykite kvėpavimą. Sugniaužkite kumščius, įkvėpkite pro nosį ir iškvėpkite pro burną. Kvėpavimo garso neturi girdėtis. Jis turi būti ypač subtilus ir lengvas. Kai įkvepiate ligi galo, sulaikykite orą. Dėl to, kad sulaikysite (kvėpavimą), suprakaituos jūsų kojų padai. Šimtą kartų suskaičiuokite „vienas ir du“. Kuo ilgiau nekvėpuokite, o tada atsargiai iškvėpkite. Įkvėpkite dar truputį ir vėl sustabdykite (kvėpavimą). Jei jums pasidarė karšta, iškvėpkite išleisdami garsą „Ho“. Jei pasidarė šalta, garsiai iškvėpkite ir vėl įkvėpkite sakydami „Čui“. Jei galite šitaip kvėpuoti ir sustabdę kvėpavimą suskaičiuoti iki tūkstančio, jums nereikės nei grūdų, nei vaistų.
Šiandien kvėpavimo sustabdymas dažniausiai siejamas su liga. Įprasta sakyti: „Kvėpuokite.“ Kaip mums sakoma, pavojinga neleisti organizmui gauti pastovaus deguonies srauto. Dažniausiai tai pagrįstas patarimas. Miego apnėja, arba lėtinė nesąmoningo kvėpavimo sulaikymo forma, yra siaubingai žalinga, kaip dauguma mūsų jau žino, ji sukelia ir paaštrina hipertenziją, neurologinius sutrikimus, autoimunines ligas ir pridaro kitokių bėdų. Kvėpavimo sulaikymas, kai nemiegame, taip pat žaloja organizmą ir yra labiau paplitęs. Kaip rodo skaičiavimai, iki 80 proc. kontorų darbuotojų kenčia nuo vadinamojo nuolatinio dalinio dėmesio. Mes peržvelgiame el. pašto žinutes, kai ką užsirašome, tikriname tviterį, kartojame viską iš naujo, bet niekada nesukaupiame dėmesio į kurią nors specifinę užduotį. Kai nuolat esame išsiblaškę, kvėpavimas tampa seklus ir nepastovus. Kartais visai nekvėpuojame pusę minutės ar net ilgiau. Ši problema pasirodė gana rimta, tad Nacionalinis sveikatos institutas pavedė keliems tyrėjams, tarp jų dr. Davidui Andersonui ir Margaretai Chesney, ištirti, koks jos poveikis per pastaruosius dešimtmečius. Chesney papasakojo, kad įprotis, vadinamas „el. pašto apnėja“, gali prisidėti prie tų pačių ligų, kaip ir miego apnėja. Kaip galėjo atsirasti toks skirtumas tarp šiuolaikinio mokslo ir senovės praktikos? Viską galima paaiškinti valios poveikiu. Kvėpavimo sulaikymo miegodami ar dėl nuolatinio dalinio dėmesio mes nekontroliuojame, tai vyksta natūraliai. Senovėje praktikuotas arba šiuo metu tradicijų gaivintojų naudojamas kvėpavimo sulaikymas yra sąmoningas. Mes patys sau liepiame tai praktikuoti. Girdėjau, kad jei praktikuojame tinkamai, gali įvykti stebuklai.
Taip pat skaitykite: Vaikas ir pietų miegas darželyje: patarimai tėvams