Šiuolaikinėje mokykloje mokinių blogas elgesys yra aktuali problema. Pedagogai ir psichologai pastebi, kad vaikai vis ankstesniame amžiuje praranda norą mokytis, o tai gali lemti įvairius elgesio trūkumus. Šiame straipsnyje analizuojamos mokymosi motyvacijos stokos priežastys, mokyklos nelankymas ir elgesio trūkumai, jų įtaka motyvacijai, asmenybės vystymosi sunkumai ir galimi sprendimo būdai, remiantis įvairių autorių tyrimais ir įžvalgomis.
Motyvacijos Samprata ir Veiksniai
Motyvacija - tai veiksmų, elgesio skatinimas, žadinimas, vykstantis žmogaus psichikoje. Tai paaiškina, kas elgesį gali pastiprinti, orientuoti į tikslą ir kodėl atitinkamai laiko yra skiriama vienai ar kitai užduočiai. Atlikti tyrimai parodė, jog glaudus ryšys yra tarp užduočiai atlikti skiriamo laiko kiekio ir šią užduotį liečiančios motyvacijos. Jei užduotis neįdomi, laiko jai skiriama mažiau. Mokymosi laikas priklauso nuo motyvo stiprumo. Norint, kad mokymasis būtų dažnesnis ir truktų ilgiau, reikia jį pastiprinti, randant aktualų vaikui paskatinimą (būrelis, TV, žaidimai lauke).
Motyvaciją Veikiantys Veiksniai
M. Susirūpinimo lygis veikia mokinių motyvaciją. Jei mokiniams užduotis atrodo per lengva, jie nejaus didelio poreikio siekti ir ne itin stengsis. Emocinis tonas, sėkmės išgyvenimas, susijęs su užduoties sunkumu ir įdėtų pastangų kiekiu, taip pat yra svarbus. Pernelyg lengvos užduotys reikalauja nedaug pastangų ir nesukelia mokinių motyvacijos.
Mokytojas gali susieti mokymosi medžiagą su mokinio interesais. Žaidimai, galvosūkiai ir kita patraukli veikla skatina mokinių motyvaciją. Mokinių susidomėjimą mokykla palaiko įvairi veikla (išvykos, vaidinimai, muzika, kviestiniai kalbėtojai) ir mokymo metodai (paskaitos, savarankiškas darbas, diskusijos, mažos grupės). Tačiau reikia saugotis gyvumo ir naujumo sureikšminimo, nes tai ima blaškyti mokinius. Svarbu žinoti rezultatus, siekti klasės tikslo ir apdovanojimo, atkreipti dėmesį į įtakos ir priklausymo motyvaciją.
Mokinių poreikiai daryti kitiems įtaką patenkinami tada, kai jie jaučia turį tam tikrą galią arba savo balsą klasės aplinkai ir mokymosi užduotims. Tarp mokytojo elgesio, mokinio įsigilinimo ir mokymosi esama svarbių ryšių. Nagrinėjant mokymosi bei nesimokymo motyvus, galima pasakyti, kas skatina vaiką mokytis, o tai leidžia numatyti pedagoginio poveikio priemones, padedančias efektyvinti mokymo procesą.
Taip pat skaitykite: Vartotojų poreikių gidas
Mokymosi motyvų prigimties reikia ieškoti ne kokioje nors izoliuotoje psichinės veiklos srityje, bet visoje mokinio asmenybėje. Mokymosi motyvavimas neatskiriamas nuo kitų asmenybės gyvenimo ir veiklos motyvų. Didėjant reikalavimams, pedagogams kyla nauji uždaviniai: įsigilinti į moksleivio tarpusavio santykių prasmę, užčiuopti priežastis, skatinančias dalies jaunimo asocialų elgesį, rasti būdų toms priežastims įveikti ir imtis sistemingai ugdyti socialinių požiūriu vertingą elgesį. Kryptingas socialinio intelekto ugdymas įgalins valdyti mokinių elgesio motyvaciją, žadins socialinius jausmus, kurie grįžtamojo ryšio principu stiprins bręstančių asmenybių motyvacijos efektyvumą.
Mokymosi Motyvų Tipai
S. Ų Tiesioginis interesas pačiam mokomajam dalykui. „Man patinka muzika." Ų Interesas pačiai protinei veiklai, kurios reikalauja tam tikras dalykas. „Mėgstu matematiką." Ų Mokydamasis dėl darbo sėkmės ir dėl to, kad mokomasis dalykas atitinka mokinio polinkius. „Mėgstu algebrą, nes man sekasi spręsti uždavinius.” Šiai grupei priklauso ir tie mokiniai, kurie neteko mokymosi motyvų. Ų Netiesioginis interesas dalykui, kuris gali praversti ateityje. Ų Domėjimasis dalyku dėl puikaus dėstymo.
Interesai neapima visos mokymosi motyvacijos. Dėstytojo autoritetas, pažymys, mokomojo dalyko prestižas, lenktyniavimas, rizikos vengimas ir panašiai taip pat turi didelės skatinamosios jėgos. Mokiniams ne tas pat, ar pamoką veda eilinis mokytojas, ar direktorius, ar pažymys blogas, ar geras.
S. I. 1. Mokymasis kaip pats sau tikslas (t.y. I. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. Ši motyvų klasifikacija leidžia įžvelgti ne tik motyvų rūšis, arba kategorijas, kaip jas vadina G. Rozenfeldas, bet ir jų pobūdį. Klasifikavimas pagal tikslus padeda nustatyti kokybę bei reikšmingumą. Šiuo atžvilgiu motyvai apibūdina veiklumą dėl ko nors, t. y. dėl kokio nors tikslo, ir veiklumą dėl jo paties. Iš klasifikacijos taip pat matyti motyvų platumas laiko atžvilgiu. Vieni jų artimesni laiko atžvilgiu, kiti tolimesni, nukelti į tolimą ateitį. Dorovinis mokymosi vertingumas priklauso nuo motyvų pobūdžio, o mokymosi pažanga - nuo motyvų veiksmingumo, kuris savo ruožtu priklauso nuo asmenybės brandumo. Tiktai asmenybės dorovinių vertybių ugdymas pažadina tvirtą norą gerai mokytis. Kai paskelbiamas bendras lenktyniavimo tikslas - įvykdyti kolektyvui iškeltus uždavinius, veiklos dorovinis motyvavimas turi būti savarankiškas ir susilieti su šiuo tikslu. Apdovanojimai būtini, tačiau jie niekada neturi būti lenktyniavimo tikslu.
Neigiamos Emocijos ir Motyvacija
Seniai laikomasi nuomonės, kad emocijos išjudina organizmą, o motyvai - veiksmus. Mokykloje gali būti išugdomos baimės ir nerimo emocijos. Kai kurie vaikai eidami į mokyklą jaučia nuolatinį nerimą. Ilgainiui šios emocijos gali išstumti mokymosi motyvus. Net ir stropus mokinys, gaunantis dvejetuką, per menkai įvertintas, baramas, gali pasidaryti agresyvus. Agresyvus vaikas gali tapti ne tik dėl išorinių jėgų, bet ir dėl vidinių išgyvenimų (dėl savo bejėgiškumo įveikti sunkumus).
Taip pat skaitykite: Kaip atpalaiduoti psichiką?
Asmenybės Įtaka Motyvacijai
Didelę įtaką motyvacijai turi nusiteikimas. Jo veikiamas mokinys gali ištisus mėnesius įnirtingai taisyti savo mokymosi trūkumus. Asmenybės veiklą taip pat lemia charakteris bei valia. J. Jovaiša teigia, kad valia - charakterio nugurkaulis, asmenybės šerdis: „Yra valia - yra asmenybė, nėra valios - nėra asmenybės”. Mokymosi motyvai visada yra susiję su svarbiausių fiziologinių ir aukštesniųjų - dvasinio augimo poreikių patenkinimu. Pagal A. Maslow, savigarba atlieka svarbų vaidmenį bręstančios asmenybės motyvacijoje. Kiekvienas nori būti mylimas, nori užsitikrinti vienmečių pasitikėjimą, jaustis reikalingas.
Lenkų psichologas K. Obuchovskis mano, kad dauguma mokinių mokosi todėl, kad „reikia”. „Reikia išmokti pamokas, nes liepė mokytoja”, „reikia eiti į mokyklą, nes to reikalauja tėvai” ir t.t. Kita dalis vaikų lanko mokyklą tik todėl, kad bijo būti nubausti. Psichologai mano, kad tik tolima motyvacija - ateities, gyvenimo prasmės - teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus. Tie tolimi ateities motyvai ateina į sąmonę vaikų, kurie nuolat nuo pat mažens jaučiasi lygiateisiški, vertingi.
Klasės Aplinkos Įtaka Motyvacijai
Svarbu, kaip klasės aplinka veikia motyvaciją, kokia mokytojų elgesio įtaka grupės gyvenimui, kaip mokiniai patys gali veikti vieni kitus ir savo mokytojus. Bendroji išvada tokia, kad mokiniams mokytis palankesnė esti tokia aplinka, kuriai būdinga tarpusavio pagarba, aukšti reikalavimai ir atidumo nuostata.
SSantrock tyrimas parodė, kad klasės aplinka turi didelę įtaką mokinių motyvacijai. Mokiniai buvo suskirstyti į kelias grupes, su kuriomis buvo elgiamasi nevienodai. Vieniems jau pakeliui į klasę buvo pasakojamos linksmos istorijos, mokytojas buvo linksmas, klasė išpuošta linksmais paveikslėliais. Kitiems viskas buvo liūdna. Klasėse vaikams buvo duodamas darbas, kurio metu juos kartkartėmis pertraukdavo ir prašydavo sugalvoti ką nors linksmo ar liūdno. „Linksmoje” klasėje mokiniai daug ilgiau domėjosi užduotimi, negu „liūdnoje” klasėje.
Mokymosi Negalės ir Sunkumai
Mokymosi negalės - šiandien dar nepakankamai tėvams žinoma vaiko mokymosi sunkumų priežastis. Dėl to tėvai elgiasi su vaiku netinkamai ir laiku nesuteikia jam pagalbos. Dažnas vaikas per pakankamai ilgą mokyklinio gyvenimo laikotarpį susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis mokykloje. Viena jų - mokymosi sunkumai, pasireiškiantys silpnu mokymusi. Daugumai tėvų labia rūpi vaikų pasiekimai moksle, tačiau ne kiekvienas pakankamai įsisąmoninęs, kad jis savo elgesiu gali padėti ar trukdyti vaikui būti sėkmingesniu ir ne tik moksle.
Taip pat skaitykite: Ribinis naudingumas
Kiekvieno vaiko sąmonę tiesiogiai ir netiesiogiai formuoja aplinka, kuri daro įtaką ir jo motyvacinei sferai. Kultūrinės aplinkos poveikiai vaikui skirstomi į sluoksnius. Dažniau išgyvenamas nerimas ir stresas, mokymo proceso ydos (neįdomu, gėda dėl atsilikimo, didelės spragos, daug praleista pamokų).
Mokyklos Nelankymas ir Jo Priežastys
Daugumos mokyklos nelankančiųjų mokymosi rezultatai yra nepatenkinami. Tai gali būti ir jų nenoro mokytis priežastis, ir nenoro lankyti mokyklą padarinys. Tad galima teigti, kad tarp nenoro mokytis ir mokyklos nelankymo bei antramečiavimo yra glaudus ryšys.
Sąlygos namuose: būtiniausių reikmenų - knygų, aprangos ir pan. - stoka, supratimo, psichologinės paramos stoka namuose. Svarbūs santykiai su bendraamžiais ir mokytojais. Kitos priežastys: liga, išvykimas, nėštumas, draugų įtaka ir pan.
Kalbant apie mokyklos nelankančiuosius, nuolat pamokas praleidinėjančiuosius, bėgančiuosius iš namų ir pamokų, kurie potencialiai gali nubyrėti iš mokyklos, pažymimi tokie šeimos sandaros, tėvų gyvenimo būdo, jų tarpusavio santykių momentai, kurie, susiklosčius nepalankioms situacijoms, o kartais galintys ir padėti joms kilti, gali tapti papildomais veiksniais, paskatinančiais nepilnametį mesti mokyklą. Pati šeima dažnai gali turėti bent vieną iš šių požymių: ji nedarni, nepilna, jos blogos materialinės sąlygos, joje dominuoja žalingi įpročiai, socialinės patologijos - psichopatinio elgesio apraiškos, asocialios (antivisuomeninės) tėvų nuostatos, tėvai nesirūpina vaikų mokymosi sėkme, jų mokyklos lankymu, nesidomi su kuo jie draugauja, kuo užsiėmę, nebendrauja, nepalaiko ryšių su mokykla, pedagogais, nesilanko mokykloje organizuojamuose renginiuose ir kt.
Visiškai aišku, kad išvardytos, taip pat nepaminėtos sąlygos bei jų deriniai neskatina palankumo mokyklai, mokymuisi, todėl ir tokių šeimų vaikai dažniau nepatenkinti savo buvimu mokykloje. Jie kaip moksleiviai nesulaukia nuolatinio pritarimo ir palaikymo namuose. Jie nesulaukia tokio dėmesio kaip vaikai iš šeimų, kur knygos ir mokymasis vertinami ir savaime susieti su šeimos pragyvenimu, kur rūpinamasi vaikų maitinimu, apranga, tinkamu mokymusi. Dauguma tėvų suvokia geros gyvenimo pradžios svarbą ir nori, kad vaikai gerai gyventų, bet, patys nedalyvaudami mokyklos gyvenime, vaikų elgesį aiškina remdamiesi savo mokymosi patirtimi. Kiti tėvai atvirai pasisako prieš švietimą ir teigia, jog „dabar iš mokslų nepragyvensi”. Šios nuomonės rodo mokytojų beviltiškumą, nusivylimą nelankančiųjų galimybėmis mokytis toliau. Visais patarimais mokytojai rodo savo pastangas pasitraukti ir nebesusitikti su šiais nepilnamečiais. Pedagogus galima suprasti ir vertinti jų bendravimo su mokyklos nelankančiais patyrimą.
Elgesio Trūkumai ir Jų Įtaka Motyvacijai
Mokytojų straipsniuose ir pasisakymuose dažnai reiškiamas susirūpinimas, kad nemažai mokinių yra blogo išsiauklėjimo, negerbia vyresniųjų, nepastebi jų siausdami koridoriuje, o verždamiesi iš kabineto į kabinetą net apstumdo. Galima ir daugiau pasakyti, nes yra paauglių, kurie ne tik negerbia mokytojų, bet demonstratyviai juos įžeidinėja, niekina, vadina necenzūriškais vardais. Ir pikčiausia tai daroma mokinių ir mokytojų akivaizdoje. Dažnas pedagogas neištveria ir tokį akiplėšą veja iš klasės. Tačiau nevisuomet tai pavyksta, nes dažnai mokinys sugeba mokytoją taip pat pasiųsti.
Mokyklos „skruzdėlyne” daug vietos susidūrimams, konfliktams. Jų galėtų būti kur kas mažiau, jeigu būtų rimčiau gilinamasi į aplinkybes ir priežastis, o šios pagal galimybę apribojamos ar šalinamos. Pirmiausia, žinoma, reikia gilintis į mokinio asmenybę: jo amžiaus ir individualybės ypatumus. Paaugliams būdingas noras griauti mokytojų autoritetą, žeminti jų garbę yra tipiškas vyriškėjimo demonstravimo bruožas, kartais įgyjantis siaubingą jėgą. Tai reikia suprasti. Pagarbos sau reikalavimas, ypač jeigu jis netaktiškas, gali tik aštrinti situaciją. Kai kurie mokytojai reikalauja sau pagarbos: „Kaip stovi prieš mane?!"; „Kas taip kalba su mokytoja!"; „Klausyk, tau sako vyresnis!". Kiti pasirinkdavo gražesnę formą: „Vis dėlto aš už tave vyresnė, turi gerbti mano amžių ir manęs klausyti"; „Reikia mandagiau su manimi kalbėti!"; „Aš dėl tavęs neturiu ramios dienos, o tu…". Visa ši pagarbos reikalavimo frazeologija netaktiška, žeminanti patį mokytoją.
Reikalaujant gero elgesio iš mokinių, visų pirma ir mokytojams reikia būti teisingiems. Jeigu šeimoje nėra gražaus elgesio pavyzdžių, gali užtekti ir gerų mokyklos pavyzdžių. Tačiau ir mokykloje stokojama gerų pavyzdžių. Mokytojų tarpusavio, su mokiniais santykiai dažnai būna nemandagūs, o to pakanka negražiems mokinių elgesio įpročiams formuotis. Mandagus elgesys sužadina mandagų elgesį.
Mokymuisi reikia pastovios, tvirtos motyvacijos. Tuo tarpu tėvų ir mokytojų pedagoginės klaidos gali sumažinti motyvacijos ir aspiracijų lygį. Dėl nuolatinių barnių ir nesėkmių mokinį gali apimti frustracinė būsena. Kartais nepagrįstai galvojama, jog frustracija visada pažadina tik agresyvumą. Visiškai ne. Frustracija gali skatinti primityvaciją (veiklos suprastėjimą), simuliaciją, egresiją, siekiant išvengti nemalonių išgyvenimų (mokiniai bėga iš pamokų, apsimeta ligoniais, sukuria „legendas” apie įvykius, kurias galima pateisinti savo neišmokimą, pareiškia, kad nebenori mokytis, matyti mokytojų ir pan.).
Kartais mokinių nenorą mokytis, bėgti iš pamokų skatina tingėjimas. Tingėjimas - tai sąmoningas, tyčinis užduočių vengimas arba jų nevykdymas. Tai išmoktas dalykas. Jį įveikti galima ugdant darbštumą, formuojant prasmingus individo mokymosi motyvus, sąmoningą darbo drausmę, sudarant tinkamą psichologinį klimatą. Vienas svarbiausių veiksnių darbštumui ugdyti yra pedagogų pagalba visais atvejais, kai mokiniui pasidaro sunku. Dalykinė pagalba ir žmogiška šiluma gali padėti mokiniui išlaikyti pasitikėjimą savo jėgomis ir tinkamą aspiracijų lygį, garantuojantį jo produktyvų veiklumą. Tingėti dažnai skatina bloga draugystė, netikę veiklos partneriai.
Asmenybės Vystymosi Sunkumai
Asmenybės vystymosi sunkumai gali būti skirstomi į:
I. Socialinius (nekolektyviškumu).II. Etinius: 1) nedarbštumu, 2) nesąžiningumu, 3) melu, 4) vagystėmis, 5) nepatikimumu, 6) nepareigingumu, 7) negarbingumu, 8) palaidumu.III. Kultūrinius: 1) nešvarumu, 2) netvarkingumu, 3) nemandagumu, 4) netaktiškumu, 5) nepunktualumu ir svetimo laiko negerbimu, 6) nekultūringa kalba, 7) vandalizmu, 8) bastymusi.IV. Psichinius: 1) išmokimo (atminties) trūkumais, 2) supratimo ir mąstymo trūkumais, 3) motyvacijos bei valios trūkumais, 4) emocijų trūkumais.
Visais šiais sunkumų atvejais reikalinga vyresniųjų pagalba.
Pagalba Mokiniams, Turintiems Mokymosi Sunkumų
Svarbu atlikti vaiko pedagoginį - psichologinį įvertinimą, kuris padės išsiaiškinti silpno mokymosi priežastis. Rūpinantis mokyklos nelankymo ir nubyrėjimo iš mokyklos klausimais, svarbi moksleivių, ypač turinčių rizikos veiksnių, pamokų lankomumo apskaita - tikslus praleistų pamokų žymėjimas.
Mokymosi sutrikimai yra specifiniai sutrikimai (ne globalūs). Terminas mokymosi sutrikimas naudojamas apibūdinti neurologinės prigimties sutrikimams, veikiantiems asmens sugebėjimus gauti, išlaikyti ir naudoti informaciją (skaitymo, rašymo, samprotavimo, problemų sprendimo). Specifinius mokymosi sutrikimus sąlygoja genetiniai, įgimti ar įgyti neurobiologiniai faktoriai. Visi šie minėti faktoriai gali sustiprinti mokymosi negales. Mokymosi sutrikimai koegzistuoja su kitais sutrikimais, t.y.Gana dažnai vaikams, kurie mums atrodo pakankamai sugebantys sakome: „Tu toks sumanus - tu galėtum viską įsimokti, jei tik pasistengtum". Šiuo ar net depresija, jie dažnai verkia ir atkakliai tvirtina: „Aš negaliu", „Tai per daug nuobodu", „Man nepatinka", „Aš nenoriu".
Šios problemos neatsiskleidžia standartiniais klausos testais, todėl, kad klausa nėra sutrikusi, bet yra sutrikęs sugebėjimas apdoroti net gerai išgirstą informaciją. Tokiojo likimas, bet patiria daug sunkumų klasėje ar žaidimų aikštelėje. Jie dažnai atrodo nedėmesingais, nes neteisingai supranta klausimus ir nepajėgia įvykdyti sudėtingesnių instrukcijų. Pasijaus jausiasi klasėje. Yra retai yra diagnozuojami, nes jų požymiai labai subtilūs. Tačiau tik todėl, kad jiems ypatingai sunku išlaikyti dėmesį. Labai svarbu suprasti, kad negebėjimas išlaikyti dėmesio nepriklauso nuo valios jėgos, tai nėra vaiko šiurkštumo, bodėjimosi mokymusi ar abejingumo apraiškos. Tai vaikai, kurie dažniausia pamiršta atlikti ar atsinešti savo namų darbus, kurių suolai atrodo tarsi stichinės nelaimės zona, kurie nesugeba nurašyti net rialaus ir gerai struktūruoto teksto. Tačiau dažniausia iš jų reikalaujama ir tikimasi daug didesnės atsakomybės ir organizuotumo nei leidžia jų ribotos galimybės.
Šiems vaikams reikalingos paprastos trumpos instrukcijos, kasdienė pagalba atliekant užduotis, pagalbinės rankos reguliavimo/lavin… Pašnekovės teigimu, tampa vis svarbiau ne tik kalbėti apie naujus iššūkius vaikams, tėvams ir mokytojams keliančią kasdienybę, bet ir išsiaiškinti, kaip nė vienai pusei pasitenkinimo neteikiančias situacijas palankiai išspręsti. „O kelių yra. Vienas iš jų - kūrybiškas požiūris į mokymąsi ir realus noras padėti“, - įsitikinusi E. Darvidė.
"Nepatogūs" Vaikai
Evelina Darvidė sako, jog jos vadovaujama organizacija kasdien sulaukia dešimtis laiškų ir juose pasakojamos istorijos yra labai panašios. Tėvai tvirtina nežiną kaip elgtis, nes atžalai sudėtinga sukaupti dėmesį per pamokas, nekalbinti bendraklasių ar neužsiimti pašaline veikla. Dėl to mokytojai ima pykti, priekaištauti dėl mokinio elgesio. Mokyklų vadovai, ieškodami išeičių, rengia vaiko gerovės komisijų posėdžius, nukreipia „neklaužadą“ pas mokyklos psichologą ir socialinį darbuotoją, apie kiekvieną nenorminį mokinio poelgį informuoja tėvus. Bet iš esmės, pasak E. Darvidės, niekas taip ir nepasikeičia, kol „nepatogus“ vaikas neišeina į kitą ugdymo įstaigą ir… problema kartojasi iš naujo.
Viena mama pasakojo auginati sūnų, kuris turi elgesio ir emocijų sutrikimą. „Nuo pirmųjų dienų mokykloje tapome nepatogūs. Labai nepatogūs. Kasdienybė virto nuolatine įtampa, skambučiais iš mokyklos buvome kviečiami „ateiti pasikalbėti“. Priekaištai, kaltinimai ir spaudimas keisti mokyklą - tai buvo mūsų realybė. Man buvo sakoma, kad „čia patyrę pedagogai“, bet jie nesugeba susitvarkyti su mano vaiku“, - kalba moteris. Anot jos, kiekvienas telefono skambutis keldavo baimę, o vaiko pokalbiai su mokyklos specialistais problemų neišsprendė.
Išeičių Yra
E. Darvidės nuomone, tėvams dažnai pritrūksta žinių, kaip elgtis tokiose situacijose, todėl jie, nuleidę galvas, klauso mokyklų darbuotojų priekaištų, dienyne mato tik neigiamus pažymius, daugybę kartų kalbasi su vaiku, o realios pagalbos ir pokyčių nesulaukia. „Organizacijos ir iniciatyvos, padedančios tėvams, pradeda kurtis tik dabar. Apie jas būtina žinoti, nes mokyklos dažniausiai neturi laiko individualiems vaikų poreikiams, mokytojai negeba jų mokyti, todėl renkasi paprastesnį kelią - sukurti tokias aplinkybes, dėl kurių vaikas bei jo tėvai nuspręstų keisti ugdymo įstaigą“, - sako sunkumus patiriančių vaikų mamos.
Centro „Nepatogus vaikas“ kūrėjų nuomone, jei kyla bent menkiausių įtarimų, kad moksleiviui reikia pagalbos, mokyklos specialistai turėtų paruošti dokumentus ir siųsti auklėtinį konsultuotis dėl individualių poreikių nustatymo. O tai, anot jų, būtų pirmas realus žingsnis siekiant padėti vaikui ir jo aplinkai. „Pagal galiojančius teisės aktus, mokykla yra atsakinga už tai, kad kiekvienas vaikas gautų tinkamą ir jo teises atitinkančią pagalbą“, - sako „Nepatogus vaikas“ centro teisininkė Rasa Kašinskaitė. Anot jos, tėvai, kurie kreipiasi į jos atstovaujamą įstaigą, dažnai jaučiasi palikti likimo valiai, kai mokyklos neatsižvelgia į jų vaikų poreikius arba nepaiso specialistų rekomendacijų. „Tokiose situacijose mūsų teisinė komanda gina vaiko ir tėvų teises, kad mokyklose dirbtų stiprios, tikrai padėti norinčios specialistų komandos, kurios būtų orientuotos ne į formalumą, bet į vaiko interesų gynimą“, - sako R. Kašinskaitė.
Sėkmės Pavyzdžiai
Sėkmingesne istorija dalinasi klaipėdietė, antrokės mama Eglė R. Dviejų vaikų mama pastebėjo, jog vyresnėlė gana sunkiai įsimena ir suvokia raides bei skaičius. Moteris, pamaniusi, kad atžala susiduria su natūraliais mokymosi sunkumais, kreipėsi pagalbos į privačius dėstytojus. Kadangi progresas vyko labai lėtai, Eglė R. ėmė domėtis įvairiais sutrikimais ir mokslinėje literatūroje susipažino su disleksija. Mintimis, kad ji gali būti būdinga dukrelei, pašnekovė pasidalino su klasės auklėtoja, logopede ir psichologe. Kelis mėnesius stebėjus pirmokę buvo nutarta kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT). Po šešių vizitų pas skirtingus specialistus, testų ir išsamių pokalbių mergaitei šį pavasarį diagnozuotas kompleksinis mokymosi ir dėmesio sutrikimas. Jai skirta mokytojo pagalbininko, logopedo ir psichologo pagalba.
Ji savarankiškai kreipėsi į disleksijos centrą, kurio specialistai paruošė rekomendacijas mokyklai. Eglė R. pasidžiaugė, jog ugdymo įstaiga, kurią lanko jos dukra, yra nusiteikusi bendradarbiauti, o padegogo pagalbininkas turi noro tobulėti bei vadovautis specialistų siūlomais metodais.
PPT Veikla
Kauno PPT vadovė Gita Žukovskienė pasakoja, kad visoje Lietuvoje veikiančių tarnybų paskirtis yra įvertinti specialiuosius ugdymosi poreikius ir nustatyti jų lygį, teikti rekomendacijas ugdymui, skirti švietimo pagalbą ir (arba) ugdymo pritaikymą, teikti švietimo pagalbą mokiniams, atskirais atvejais - teikti psichologinę pagalbą mokytojams ar kitiems švietimo įstaigos darbuotojams, smurtavusiems ar smurtą patyrusiems švietimo įstaigoje, ir teikti ekspertinę ir informacinę pagalbą. Dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, anot G. Žukovskienės, gali kreiptis mokykla, tėvai, pilnametis mokinys. Kauno PPT per metus dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinama vidutiniškai apie 1500 mokinių, kuriems dažniausiai yra nustatomi vidutiniai specialieji ugdymosi poreikiai. Pašnekovė patvirtino, jog besikreipiančiųjų skaičius auga kasmet.
Mokyklos Ir Šeimos Bendradarbiavimas
Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje, pasak įstaigos direktoriaus Ričardo Žilaičio, mokosi individualių poreikių turintys vaikai. Jis įsitikinęs, kad mokykla viena negali būti palikta spręsti visų vaiko problemų - tai turi būti bendras darbas, apimantis ne tik mokyklos, bet ir šeimos bei visos bendruomenės pastangas. „Vaiko gerovė prasideda nuo glaudaus bendradarbiavimo tarp šeimos, klasės auklėtojo, mokytojų, pagalbos vaikui specialistų ir mokyklos administracijos. Tik veikdami kartu galime padėti vaikui įveikti sunkumus ir užtikrinti, kad jis gautų reikalingą pagalbą ir palaikymą“, - sako pašnekovas. Anot jo, reikia atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir vengti šabloniškų sprendimų. „Mokyklos atsakomybė - ne tik mokyti, bet ir kurti saugią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi suprastas ir palaikomas.
#