Pogimdyvinė depresija - tai rimta psichologinė būklė, kuri gali paveikti moteris po gimdymo. Ji pasireiškia įvairiais būdais, o simptomai ne visada lengvai pastebimi. Ši būklė gali trukti kelis mėnesius ar net metus, sukeldama sunkumų kasdieniame gyvenime. Svarbu atpažinti simptomus ir kreiptis pagalbos, kad galėtumėte pasirūpinti tiek savimi, tiek kūdikiu.
Kas yra pogimdyvinė depresija?
Pogimdyvinė depresija - tai rimta psichologinė būklė, kuri gali paveikti moteris po gimdymo. Ši depresijos forma gali prasidėti nėštumo metu arba per pirmuosius metus po gimdymo. Skaičiuojama, kad nuo 5 iki 25 proc. gimdžiusių moterų gali sirgti šia depresijos forma. Remiantis pasauline statistika, Lietuvoje per metus gali būti nuo 1500 iki 5000 moterų, susiduriančių su depresija po gimdymo.
Motinystės melancholija ir pogimdyvinė depresija
Motinystės melancholija (angl. baby blues) ir pogimdyvinė depresija yra dvi skirtingos būklės, su kuriomis susiduria moterys po gimdymo. Motinystės melancholija dažnai susijusi su hormonų pokyčiais, nuovargiu ir prisitaikymu prie naujos kasdienybės. Šie jausmai paprastai praeina per kelias savaites ir netrukdo motinai pasirūpinti savimi ir kūdikiu.
Pogimdyvinė depresija yra rimtesnė ir ilgalaikė būsena, kuri dažniausiai trunka ilgiau nei dvi savaites. Ji pasižymi intensyvesniais simptomais, tokiais kaip nuolatinis liūdesys, apatija, nerimas, sunkumai rūpintis kūdikiu, miego sutrikimai ir pan. Pogimdyvinė depresija rimtai paveikia moterį, todėl svarbu laiku pastebėti simptomus ir kreiptis pagalbos.
Pogimdyvinė psichozė
Dar viena būsena, kuri labai pavojinga, nes kelia grėsmę mamos ir kūdikio sveikatai bei gyvybei - pogimdyvinė psichozė. Žodis „psichozė“ reiškia realybės jausmo praradimą. Simptomai paprastai prasideda staiga per pirmąsias 2 savaites po gimdymo - dažnai per kelias valandas ar dienas. Rečiau jie gali išsivystyti praėjus kelioms savaitėms po kūdikio gimimo. Svarbiausi pogimdyvinės psichozės rizikos veiksniai yra asmeninis ar šeimos istorijoje esantis bipolinis sutrikimas arba ankstesnis psichozės epizodas.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir rizikos faktoriai
Psichozės simptomai:
- Haliucinacijos - dalykų, kurių nėra, girdėjimas, matymas, užuodimas ar jutimas;
- Kliedesiai - mintys ar įsitikinimai, kurie neatitinka realybės;
- Maniakiška nuotaika - kalbėjimas ir mąstymas per daug arba per greitai, jausmas, jog esi „pasaulio viršūnėje“ arba „aukštai“;
- Prasta nuotaika - depresijos požymiai, užsispyrimas ar ašarojimas, energijos stoka, apetito praradimas, nerimas, susijaudinimas arba miego sutrikimas;
- Kartais maniakiškos bei prastos nuotaikos mišinys - arba greitai besikeičiančios nuotaikos;
- Įtarinėjimas ar baimės jausmas;
- Nerimas;
- Jautimasis labai sutrikusiu;
- Elgesys ne pagal charakterį/ žmogaus būdą.
Pogimdyvinė psichozė yra rimta psichinė liga, kuriai reikalinga skubi medicininė pagalba. Ji gali greitai pablogėti, o liga gali kelti pavojų motinos ir kūdikio saugumui. Tai laikina ir išgydoma būklė su profesionalia pagalba, tačiau tai yra neatidėliotinas atvejis ir būtina nedelsiant gauti pagalbą.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Pogimdyvinės depresijos priežastys būna įvairios ir dažnai atsiranda dėl kelių veiksnių sąveikos. Dažniausiai tai yra hormoniniai pokyčiai, susiję su gimdymu ir žindymu, kurie paveikia nuotaiką ir mamos emocinę sveikatą.
Taip pat yra tam tikri rizikos veiksniai, kurie gali padidinti pogimdyvinės depresijos riziką:
- Psichologiniai veiksniai: depresija ir nerimas, priešmenstruacinis sindromas (PMS), neigiamas požiūris į kūdikį, kūdikio lyties nenoras, seksualinės prievartos istorija.
- Akušerijos rizikos veiksniai: rizikingas nėštumas, įskaitant skubų cezario pjūvį ir hospitalizavimą nėštumo metu. Su pogimdyvine depresija yra susijęs virkštelės prolapsas, neišnešiotas kūdikis ir mažas hemoglobino kiekis.
- Socialiniai veiksniai: socialinės paramos trūkumas, smurtas šeimoje, rūkymas.
- Gyvenimo būdas: mitybos įpročiai, miego ciklas, fizinės veiklos trūkumas, žalingi įpročiai.
Svarbu pažymėti, kad depresija po gimdymo nepriklauso nuo moters amžiaus, nėštumo eigos, gimdymo sunkumo, ar tai pirmas vaikas, ar ketvirtas.
Taip pat skaitykite: Pogimdyvinės depresijos simptomai
Simptomai
Pogimdyvinė depresija pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti skirtingi kiekvienai moteriai. Kai kurie dažniausi simptomai:
- Nuolatinis liūdesys ar tuštumos jausmas.
- Malonumo pojūčio ir interesų praradimas.
- Energijos ir motyvacijos stoka, apatiškumas.
- Užsisklendimas savyje.
- Nerimas ar kaltės jausmas.
- Miego sutrikimai (negali užmigti net tada, kai jaučiasi labai pavargusi).
- Apetito pokyčiai (daug valgo arba visai nenori valgyti).
- Sunkumai rūpintis kūdikiu.
- Įkyrios mintys apie savęs ar kūdikio žalojimą.
Jei nuotaikų svyravimai ir liūdesys trunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų pasikonsultuoti su specialistu.
Vyrai ir pogimdyvinė depresija
Pogimdyvinė depresija dažniausiai siejama su moterimis, tačiau ji paveikia ir vyrus. Apie 10 procentų vyrų susiduria su panašiomis problemomis, kai jų emocinė būklė pablogėja dėl streso, nesugebėjimo prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo ar kitų psichologinių veiksnių. Dažniausiai šiuos jausmus vyrai ignoruoja ir nesikreipia pagalbos dėl visuomenėje gajų stereotipų, kurie skatina manyti, kad vyrai turi būti „stiprūs“ ir „neparodyti silpnumo“.
Gydymas
Puiki žinia ta, kad pogimdyvinė depresija yra gydoma. Gydymo ir sveikimo laikas skiriasi priklausomai nuo depresijos sunkumo ir individualių poreikių. Pirmos eilės depresijos gydymas yra psichoterapija ir antidepresantai.
- Psichoterapija: Gali padėti pokalbis su psichiatru, psichologu, psichoterapeutu ar kitu psichikos sveikatos specialistu. Terapijos pagalba galima rasti geresnių būdų susitvarkyti su savo jausmais, adaptuotis prie pasikeitusios situacijos, išspręsti problemas, išsikelti realius tikslus ir teigiamai reaguoti į situacijas. Kartais naudinga apsvarstyti šeimos ar santykių terapijos galimybę.
- Antidepresantai: Gydytojas psichiatras gali rekomenduoti antidepresantą. Jei motina maitina krūtimi, bet kokie vartojami vaistai pateks į motinos pieną. Tačiau daugumą antidepresantų galima vartoti maitinant krūtimi, o šalutinio poveikio rizika kūdikiui nedidelė. Norint įvertinti galimą konkrečių antidepresantų riziką ir naudą, svarbu bendradarbiauti su gydytoju.
Nemedikamentiniai gydymo būdai
Tyrimai rodo, kad nemedikamentiniai būdai pogimdyvinės depresijos atveju yra labiau efektyvūs.
Taip pat skaitykite: Depresija po gimdymo: simptomai
- Subalansuota mityba: Tyrimai rodo, kad omega-3 rūgštys padeda sumažinti depresijos simptomus. Tad rekomenduojama papildyti mitybą šiais maisto papildais. Svarbu neeliminuoti produktų, kad mityba būtų pilnavertė.
- Miegoti tada, kai miega kūdikis.
- Susiformuoti teisingas nuostatas: Reikia ruoštis gimdymui, vaikelio auginimui. Nesitikėti, kad gimus vaikeliui apims grynas džiaugsmas ir tame džiaugsme gyvensi.
- Nesistengti visko daryti vienai: Numatyti kokie žmonės tau padės per pirmą, antrą mėnesį, kuo jie galės padėti. Susikurti savo palaikymo grupę.
- Rūpinimasis savimi ir savo poreikiais: Mama neturi pamiršti pasivaikščioti, pasimankštinti, rasti laiko pokalbiui su drauge, knygos paskaitymui, filmui ir pan.
- Dėmesingumas ir atsipalaidavimas: Naudinga praktikuoti dėmesingumą, kad sumažintumėte nerimą ir stresą.
Istorijos
Jolitos istorija
Jolita pasakoja, kad daugiau nei prieš 6 metus gyveno Vakarų Londone, jai reikėjo išsikraustyti iš buto, nes pasakė nuomotojui, jog laukiasi, o ji niekaip negalėjo rasti naujo būsto. Be to, santykiai su vyru buvo nekokie, moteris nesijautė su juo saugiai.
Moteris užsimena, kad pirmasis nėštumas užsitęsė, vaikelis gimė beveik 42 savaičių ir gimdymas neapsiėjo be komplikacijų. „Galima sakyti, pirmo gimdymo metu patyriau gimdymo traumą. Galvojau, kad gyvenime daugiau neturėsiu vaikų. Jaučiausi kaip nesava, nesupratau, kas su manimi vyksta, buvau pasimetusi, sumišusi, irzli, norėjosi verkti kiekvieną dieną. Tokia būklė tęsėsi ilgai ir vyko bangomis“, - skaudžią patirtį prisimena moteris.
Jolitai pogimdyvinė depresija diagnozuota nebuvo ir kad jai buvo pasireiškę ligos simptomai ji suprato tik po kurio laiko. Moteris atvirauja, kad jai atrodė, jog nemyli savo vaiko iki jam sukako treji.
Santykiai su vyru, anot Jolitos, irgi buvo prasti, jai atrodė, kad rūpinasi vaiku viena. Pagalbos sulaukė ne iš karto. Kai vaikui buvo maždaug pusmetis, nuvyko į įprastinę vaiko apžiūrą. Tada Jolita pradėjo vaikščioti į psichologines konsultacijas. Vaikščiojo su vaiku, nes neturėjo, kur palikti jo, nors tai labai sunkino situaciją. Lankėsi konsultacijose kas savaitę apie du mėnesius.
Man labiausiai padėjo reguliarus atsitraukimas nuo motinystės, tiesiog pabuvimas žmogumi. Jolita pasiryžo antrajam vaikui ir tikėjosi, kad šįsyk bus lengviau. Teko kreiptis į VšĮ „Krizinio nėštumo centras“.
Paklausta, ką norėtų pasakyti kitoms moterims, kurios galbūt šiuo metu patiria pogimdyminę depresiją, Jolita sako: „Vienintelis dalykas - kad prašytų pagalbos kur tik įmanoma ir darytų viską, kad palengvintų savo būseną. Jokiais būdais nelaukti, nes kuo ilgiau lauks, tuo bus blogiau, ir stebėti save, kaip veikdama ką nors kita ji jaučiasi geriau. Svarbiausia ieškoti pagalbos ir negalvoti apie nieką, tik apie tai, kaip pagerinti savo būklę.“
Sandros istorija
Sandra Lukaševičienė atvirai prabyla apie išgyventą pogimdyvinę depresiją ir psichozę. „Liga prasidėjo labai staiga ir netikėtai, pajutau, kad mano kalba tapo nenuosekli, mintys „šokinėjo“, atrodė, jaučiau, kaip perdegu“, - atvirai pokalbį apie išgyventą pogimdyvinę depresiją ir psichozę prabyla 36-erių vizažistė, kirpėja Sandra Lukaševičienė. „Tai buvo lyg baisaus filmo scenarijus. Man vaidenosi, kad mano kūdikį nori pagrobti, o mane - nužudyti. Ši sunki patirtis palietė ne tik ją pačią, bet ir artimuosius: „Sunkiausia buvo mano šeimai pripažinti, kad man yra taip blogai. Kai sūnui buvo dvi savaitės, blogėjant mano psichologinei būsenai, artimieji nusprendė mane perduoti į medikų rankas, aš buvau paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Man buvo leidžiami vaistai, kurie mane slopino, gulėjau prikaustyta prie lovos, žiūrėdama į vieną tašką tarsi daržovė. Galvojau, jog esu mirusi.
Supratusi, kad turi kovoti dėl savo sūnaus ir šeimos, ji grįžo į normalų gyvenimą: „Aš žinojau, kad turiu susiimti. Artimųjų ir medikų pastangų dėka man pavyko. Išgyvenau ilgą gydymo ir reabilitacijos laikotarpį, tačiau šiandien viskas - praeityje.
Ji pabrėžia, kad net ir sunkiausiomis akimirkomis nereikia pasiduoti. „Gyvenimas gali nustebinti, o iš praeities skaudžių patirčių gali gimti naujos galimybės.
Neringos istorija
Neringa pasidalino savo patirtimi: „Nebesijaučiu savimi, nuolat jaučiuosi liūdna ir suirzusi. Nebejaučiu jokio ryšio su savo vaiku ir nuolat jaučiuosi siaubinga mama. Tuo pačiu pykstu, jaučiuosi nelaiminga ir vis aptinku save svajojančią, kaip norėčiau, kad vaiko iš viso niekada nebūtų buvę. Taip laukiau, kada ją galėsiu paimti ant rankų ir įsivaizdavau, džiaugsimės savo pirmagime. Kurį laiką taip ir buvo, tačiau po truputį ėmiau jaustis vis liūdnesnė, pasimetusi tarp daugybės naujų pareigų. Viskas nebuvo taip romantiška, kaip įsivaizdavau. Galiausiai, nebegalėdavau užmigti, netgi kai vaikas leisdavo ir aš būdavau išsekusi. Nebesinorėjo net valgyti. Iš pradžių maniau, kad tai nuovargis, kuris tuoj praeis, todėl niekam nieko nepasakojau, stengiausi susiimti ir susitvarkyti pati. Juk visos moterys gali, tai kodėl aš turėčiau negalėti?
Tačiau kiekvieną dieną darėsi vis sunkiau, verkdavau dėl menkiausio dalyko, nuolat jaučiausi pavargusi, neišsimiegojusi. Visiškai nebejaučiau ryšio su vaiku, o į galvą ateidavo įkyrios mintys, kad galiu sužeisti savo kūdikį. Ar ne per stipriai spaudžiu jos galvytę laikydama? Ar tikrai gerai nusiploviau rankas ir neužkrėsiu jos kokia mirtina liga? Ar neišmesiu imdama ant rankų? Atrodydavo, kad tos mintys nesibaigia net jeigu matau, kad viskas yra gerai. Atrodė, kad visos mamos tvarkosi daug geriau už mane: jos daug geriau atrodo, jos daug geriau rūpinasi savo vaikais ir viską daro tarsi be menkiausių pastangų. Pradėjau galvoti, kad esu iš tiesų siaubinga motina. Ir mano vaikui daug geriau būtų augti su kita moterimi. Maniau, kad jeigu manęs nebebūtų, negadinčiau gyvenimo nei vaikui, nei vyrui, kurį taip pat verčiu nuolat kentėti negalėdama susiimti.“
Rolando istorija
Rolandas, Neringos vyras, pasidalino savo patirtimi: „Nesuprantu, kas vyksta, mes taip ilgai laukėme šio kūdikio, mes taip planavome ir svajojome apie šį laiką kartu. Viskas dėliojosi į savo vietas, tačiau staiga viskas pasikeitė ir aš nebesuprantu, kas vyksta. Niekada nemačiau jos taip besielgiančios, niekada nemačiau, kad ji taip pasiduotų, ji būdavo stipri. Ji nebedaro tų dalykų, kuriuos darė anksčiau. Ji tik verkia visą laiką ir sako, kad negali nieko su tuo padaryti. Po velnių, nebesuprantu, kas čia darosi!“
Živilės istorija
Psichologijos mokslus baigusi Živilė su džiaugsmu kepa tortus, pyragus, dievina keliones, knygas, teatrą, koncertus, kai turi laiko - net boksuojasi ar plaukioja baseine. „Kartais mėgstu susigalvoti sau įdomesnių patirčių, pavyzdžiui, nueiti pėsčiomis 50 kilometrų, sudalyvauti laidoje „Kas ir kodėl” ar išbandyti vandenlenčių pramogas”, - apie šviesius dalykus po pusmetį trukusios tamsos kalba ji. Deja, motinystės spalvos daug įvairesnės nei nupiešia visuomenė, socialiniai tinklai ar žurnalų puslapiai.
Živilė apie tą juodą ir apatijos valdomą laiką turi ką papasakoti. Ji skleidžia žinutę, kad net geriausiems, stipriausiems, labiausiai mylintiems taip gali nutikti. Tai liga. Hormonų disbalansas. Dabar moteris pakankamai ramiai jaučiasi ir su antrojo vaiko, sūnelio, diagnoze. Tai retas genetinis sindormas, kurio eiga išaiškės tik vaikui augant. Jau dabar pastebima atsiliekanti raida, tačiau kai siela nurimusi, moteris sūnūje pastebi ir gražiausias jo puses.
Kaip pasiruošti antrajam vaikui, jei po pirmojo gimimo teko susidurti su pogimdymine depresija?
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė Rūta Mickevičienė teigia, kad tyrimai rodo, jog negydoma pogimdyminė depresija gali peraugti į ilgalaikę depresiją ar pasikartoti po kito gimdymo.
Anot psichologės, kiekviena moteris ir jos šeima turi įvertinti riziką, turimus fizinius, psichinius, emocinius resursus ir atsižvelgti į pagalbos galimybes, prieš priimdama sprendimą susilaukti antrojo vaikelio, jei po pirmojo sirgo pogimdymine depresija.
Psichologė R. Mickevičienė sako: „Manau, svarbu kiekvieną nėštumą priimti, kaip atskirą, jam ruoštis, planuoti ir pozityviai nusiteikti. Jau turint pogimdyminės depresijos patirties ir planuojant antrą vaikelį, naudinga šeimoje aptarti, kaip stiprinti psichologinį atsparumą, reguliuoti emocijas, kaip labiau toleruoti neapibrėžtumą ir išbuvimą diskomforte, kaip visiems pasirūpinti savimi ir vienas kitu sunku laikotarpiu. Naudinga pasikonsultuoti ir su psichologu ir psichiatru, nusimatyti pagalbos planą, jei jo prireiktų. Svarbu apgalvoti, kokie konkretūs žmonės ir bendrystės grupės, kokios praktikos ar užsiėmimai padėtų stiprėti. Taip pat naudinga pasikonsultuoti ir su psichologu ir psichiatru, nusimatyti pagalbos planą, jei jo prireiktų. O pastojus, svarbu artimiausiems žmonėms dėmesingai stebėti besilaukiančią, o vėliau - pagimdžiusią moterį bei, esant poreikiui, laiku kreiptis pagalbos į specialistus.“
Kada kreiptis pagalbos?
Įvairūs jausmai po gimdymo, ypač pirmais mėnesiais, yra visiškai normalu. Bendraukite su savo artimaisiais, dalinkitės savo jausmais, išgyvenimais. Skirkite laiko sau - net ir pusvalandis ramybėje - atgaiva kūnui ir sielai.
Jei jaučiate, kad jums reikia pagalbos, kreipkitės į specialistus. Svarbu suprasti, kad kreiptis pagalbos nėra gėda, tai yra drąsus žingsnis rūpinantis savo sveikata.
Pagalbos galimybės
Susidūrus su pogimdymine depresiją pagalbos galima kreiptis Krizinio nėštumo centrą. Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau - ČIA“.
tags: #pogimdyvine #depresija #istorijos