Priklausomybė nuo žmogaus psichologija: nuo meilės be atsako iki kopriklausomybės

Priklausomybė nuo žmogaus - sudėtingas psichologinis fenomenas, apimantis įvairias formas, nuo meilės be atsako iki kopriklausomybės. Šiame straipsnyje panagrinėsime priklausomybės nuo žmogaus psichologinius aspektus, jos priežastis, pasekmes ir galimus išsilaisvinimo būdus.

Meilės priklausomybė: aistra, virstanti kančia

Priklausomybė nuo meilės, kaip ir kitos priklausomybės, verčia žmogų beatodairiškai siekti aistros objekto, visiškai pamirštant save. Meilės apsėstas žmogus neretai nebepajėgus pasirūpinti pats savimi: jis nenori valgyti, prastai miega, nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Nepaisydamas savęs, visą gyvybinę energiją jis eikvoja partneriui, taip versdamas jį kentėti. Visas dėmesys ir visi jausmai sutelkiami tik į jį ir vien į jį, visa kita atrodo beprasmiška ir nuobodu. Priklausomi žmonės negali nustatyti asmenybės ribų, jie apglėbia mylimą žmogų, visiškai nepalikdami jam asmeninės laisvos erdvės. Kai meilė virsta visiška partnerio kontrole, tai trukdo visavertei seksualinei ir meilės sąjungai. Nors vyrauja priešinga nuomonė, tokios meilės aukomis gali tapti visi: vyrai ir moterys, jauni ir subrendę žmonės, pasiturintys ir vargšai.

Kitas atvejis - kai audringos emocijos tampa egzistavimo prasme. Toks žmogus tiesiog „įšoka“ į meilę. Tokį šuolį dažniausiai lemia poreikis nuslopinti gyvenimo beprasmiškumo pojūtį. Viskas, kas susiję su kasdienybe, tampa nepakeliama našta. Žmogus gyvena tik vardan šio šuolio. Abiejų šių situacijų bendras vardiklis - priklausomybės pagimdyta kančia.

Kaip išgyventi atstūmimą ir vienpusę meilę?

Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas pabrėžia, kad tam daug reikšmės turi asmenybės nuostatos, savivertė: „Vėlgi, tai ateina iš vaikystės. Kalbant apie moteris, padėtį palengvina, jei jos nuo mažumės žino, jog yra vertingos ir gali išgyventi be vyro.“ Nukentėjusiems nuo nelaimingos meilės V.Žukas pataria nebijoti kreiptis pagalbos, kad lengviau išgyventų šį sunkų gyvenimo etapą. V.Žukas teigia, kad tikrai ne visi kreipiasi pagalbos ir ne visiems jos reikia - dalis žmonių su šiais sunkiais jausmais susitvarko patys. Visgi nereikia galvoti, kad jei draugas šį etapą išgyveno pats, turiu tai padaryti ir aš. Kartais meilė be atsako gali tęstis kone visą gyvenimą. „Jei aš neurotiškas, pažeistas, man bus sunkiau. Anot jo, ypač sudėtinga, jei nelaiminga meilė ištinka pakartotinai - dėl to gali kilti intymaus santykio baimė, nusivylimas priešinga lytimi. „Jei mane palieka trečias vyras, kokių minčių gali kilti? Psichoterapeutas-seksologas V.Žukas primena, kad vienpusės meilės išgyvenimus reikia vertinti rimtai - apie tai byloja ir dėl to kylančios savižudybės. „Pirmiausiai seka depresinė būsena, o paskui gali atsirasti ir mintys pakelti prieš save ranką. Tačiau vėlgi, tai nutinka pažeistoms asmenybėms.

Kopriklausomybė: kai meilė tampa liga

Ar kada teko girdėti posakį: „Net jeigu visas pasaulis bus prieš mano vyrą, aš tyliai stovėsiu už jo nugaros ir padavinėsiu jam šovinius“? Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti. Galima sakyti, kad kopriklausomas žmogus serga priklausomybe nuo meilės, nesvarbu, kad neadekvatus prisirišimas prie kito sukelia skausmą jam pačiam, nepasitikėjimą savimi ir kitais, o kai kuriais atvejais netgi žaloja fiziškai.

Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai

Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo. Šiuose santykiuose įstrigusiam žmogui meilė kitam tampa daug stipresnė už meilę sau, maža to, nuolat jaučiama stingdanti baimė likti be mylimo žmogaus. Kančios daugiau nei šilumos, artumo ir malonumo. Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas. Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę? Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas. Ir nesvarbu, ar nelygiavertiškai jaučiamasi dėl to, kad kitas žemina bei smurtauja, ar dėl to, kad kitas tiesiog visiškai neinvestuoja į santykius dėl savo priklausomybių ar nemokėjimo kurti santykių. Tai, kad laikomės įsikibę santykio, kuriame jaučiamės trečiarūšiai, signalizuoja, kad turime polinkį į kopriklausomybę. Toks santykis niekur neveda - primena kiaurą maišą, į kurį vis dedame, tačiau jame ne tik nieko nelieka, bet ir nieko negauname mainais.

Kopriklausomybės požymiai

Santykyje dingsta „aš“. Kada taip gali nutikti? Pavyzdžiui, kai svarbiausi tampa antrosios pusės rūpesčiai, norai, mintys, jausmai, kai niekas daugiau pasaulyje nesvarbu ir neįdomu, tik antroji pusė ir jos reikalai, kai atsisakome savo pomėgių, nes jie trukdo antrajai pusei, kai atsisakome darbo, nes antroji pusė pavyduliauja mums išėjus iš namų, kai beveik nieko nedarome atskirai nuo savo partnerio, kai atšaukiame savo planus, jei tik ko prireikia antrajai pusei ir pan. Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis, žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus.

Baiminamasi pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai. Ar sakote „taip“, nors iš tikrųjų norėtumėte pasakyti „ne“? Ar dėl to jaučiatės siaubingai ir negerbiate savęs? Jei taip, tikėtina, kad įsitraukėte į santykius, kurie yra griaunantys. Sveikuose santykiuose žmonės nesibaimina sakyti savo nuomonės, net jei ji ir nesutampa su antrosios pusės. Lygiai taip pat sveikai mylintys asmenys yra pajėgūs pasakyti „ne“.

Pateisinamas ir (arba) nuo kitų slepiamas antrosios pusės netinkamas ar socialiai nepriimtinas elgesys. Yra žmonių, kurie niekada nenorėtų įsitraukti į santykį, kuriame antroji pusė turi priklausomybių, smurtauja, „vaikšto į kairę“, turi problemų su teisėsauga ir panašių sunkumų. Yra žmonių, kurie tik įsitraukę į santykį atranda šias antrosios pusės bėdas, bet tuoj pat imasi ieškoti pagalbos iš artimųjų ar specialistų ir jokiu būdu nesitaiksto su tuo, kad, pavyzdžiui, vyras namuose, kuriuose yra vaikų, laiko kokainą. Deja, yra žmonių, kurie pateisina visas antrosios pusės ydas - ir taip nutinka iš didelės baimės likti vienam, iš gėdos, o neretai ir kaltės.

Prisiimama perdėtai daug atsakomybės už antrąją pusę. Kai antrosios pusės elgesys pateisinamas kaip sunkaus gyvenimo pasekmė ir imamasi gydytojo ar terapeuto vaidmens, galima įtarti, kad santykiai yra pagrįsti kopriklausomybe. Jei tikime, kad galime išgelbėti savo partnerį, jį pakeisti ir išspręsti jo problemas, paklauskime savęs, o kam to reikia. Ar daugiau pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurio būtume verti? O gal santykiuose jaučiamės labai nesaugiai ir vienintelis būdas tai pakeisti yra pataisant antrąją pusę?

Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai

Taikstomasi su antrosios pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės. Yra žmonių, kurie daro bet ką, kad tik antroji pusė nepaliktų ir neatstumtų. Jei liekame su antrąja puse, nes „niekas kitas daugiau mūsų neištvers“, jei taikstomės su pačiu šlykščiausiu antrosios pusės elgesiu su mumis, tai rodo kopriklausomybę.

Tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui. Turime suprasti, kad sveikuose santykiuose negali būti smurto ir kito artimąjį žalojančio elgesio. Jei taikstomės su santykiais, kuriuose esame žalojami, akivaizdu, kad šie santykiai ne tik nėra sveiki, bet ir naikina mūsų psichiką bei gyvenimą. Paklauskime savęs, ar santykiai mus augina, ar sargdina.

Paniškai baiminamasi priimti sprendimus, nes tai gali nepatikti antrajai pusei. Kai baisu ir neramu priimti sprendimus, nes jie neįtiks antrajai pusei, tai rimtas signalas dėl kopriklausomybe grįstų santykių. Sveikuose santykiuose žmonių neparalyžiuoja baimė padaryti kažką ne taip, juk klysti žmogiška ir iš tiesų mylintis asmuo supranta, kad kai kurie jūsų sprendimai yra puikūs, o kai kurie šiaip sau, ir ką jau padarysi, kad nebuvo galima padaryti geriau. Kopriklausomuose santykiuose yra labai daug įtampos: baiminamasi, kad nesupras, kad paliks, kad atstums, taip pat nerimaujama, o ką dar iškrės atroji pusė.

Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės. Kai mylima perdėtai stipriai, pamažu nubyra draugai, o artimieji pradeda pastebėti, kad visas jūsų gyvenimas sukasi vien apie antrąją pusę. Kartais artimieji ima pastebėti ir netinkamą antrosios pusės elgesį: smurtą, manipuliacijas, priklausomybes, bet jų pastangos mus įspėti priimamos kaip kišimasis ne į savo reikalus, kontroliavimas ir nesupratingumas.

Aistra painiojama su meile. Šeimos ir santuokos terapeutė Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ svarsto, kad kopriklausomos moterys labai dažnai pamiršta, kad meilė - tai ne tik aistra, jaudulys ir nuostabus seksas (o jaudulio tikrai netrūksta nestabiliuose, nepastoviuose ir komplikuotuose santykiuose). Meilė juk yra ir įsipareigojimas, draugystė ir partnerystė. Pasak R. Norwood, tikra meile grįstuose santykiuose žmonės atvirai dalijasi vertybėmis, pomėgiais, tikslais, svajonėmis, dabarties ir praeities patirtimi, yra geranoriški ir pagarbūs vienas kitam, sąžiningi prieš save ir vienas kitą, pasitiki vienas kitu. Tikra meile grįsti santykiai leidžia išreikšti save, padeda būti kūrybiškiems ir produktyviems. Pagaliau su tikra meile siejamas saugumas, ramybė, atsidavimas, supratingumas ir paguoda. Paklauskime savęs, ar šitaip jaučiamės savo santykiuose.

Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko

Gėdijamasi savo santykių, bet neįsivaizduojama, kaip iš jų ištrūkti. Kartais į kopriklausomus santykius įkliuvę žmonės puikiai supranta, kad tai, kas vyksta, nėra normalu. Na, pavyzdžiui, moteris gali racionaliai suvokti, kad nėra normalu ir malonu, kai vyras praleidžia darbą dėl to, kad per daug vartojo alkoholio, arba kai vyras būna neištikimas ne su viena, o su keliomis moterimis. Tačiau kažką keisti santykiuose baisu, neįsivaizduojama, ką daryti, kyla paniška baimė praleisti visą savo gyvenimą vienai.

Kaip išsilaisvinti iš kopriklausomybės?

• Pasikalbėkite su antrąja puse. Pasitaiko situacijų, kai antroji pusė visai nenori jūsų skriausti savo elgesiu, o kartais tiesiog nesupranta, kiek skausmo jums sukelia. Galima pabandyti gražiai pasikalbėti, ką norėtumėte santykiuose keisti, kad juose abu jaustumėtės laimingesni. Tiesa, reikia nepamiršti, jog galite taip ir nebūti išgirsti, kad ir kiek stengtumėtės.
• Gyvenkite savo gyvenimą. Visapusiškai pasirūpinkite savimi. Pabūkite atskirai. Išmokite džiaugtis gyvenimu be antrosios pusės, išbandykite naują pomėgį, susipažinkite su naujais žmonėmis, atkurkite ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravimas buvo nutrūkęs nuo perdėto jūsų įsitraukimo į disfunkcinius santykius, pasiplanuokite veiklų atskirai nuo savo antrosios pusės.
• Nusimeskite dalį atsakomybės. Jei jaučiate, kad nuolatos prisiimate atsakomybę už kitą žmogų, dangstote antrosios pusės ydas ir taikstotės su kiekvienu įgeidžiu bei reikalavimu, jei nuolat gelbėjate ir keičiate antrąją pusę - sustokite. Ar tai tikrai lygiaverčiai santykiai? Ar tikrai jūsų darbas, pareiga ir atsakomybė būti kito žmogaus viskuo viename: ir mama, ir meiluže, ir aukle, ir kolege, ir tarnaite, ir psichoterapeute?
• Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi. Kopriklausomuose santykiuose nesunku įsisukti į užburtą ratą: žema savivertė -> baisu, kad paliks -> perdėtas prisirišimas prie netinkamo partnerio -> netinkamas partneris dar labiau smukdo savivertę.
• Pažinkite save. Kokių jausmų jums kyla bendraujant su antrąja puse? Kokios mintys ir kokia jūsų gyvenimo patirtis atvedė į šiuos santykius? Ar tai yra tokie santykiai, apie kokius svajojate? Kas jūs esate ir ko norite iš gyvenimo, jus supančių žmonių? Šuos klausimus labai svarbu užduoti sau, jei jaučiate, kad nuolat įsisukate į emociškai žlugdančius, komplikuotus, sudėtingus santykius.
• Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai. Žmonės, įsitraukę į destruktyvius santykius, neretai ima prisiimti labai daug atsakomybės už kito veiksmus ir jaučia labai daug kaltės ir baimės. Pavyzdžiui, vyras geria - tai mano kaltė. Žmona manipuliuoja, perdėtai pavyduliauja ir kontroliuoja - tai mano kaltė. Vyras muša - tai mano kaltė.
• Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys. Kartais į destruktyvius santykius įsisukę žmonės nebesusigaudo, kad jų bendravimas - labai toli nuo sveiko, pagarba ir meile grįsto buvimo kartu. O kartais žmonėms paprasčiausiai trūksta sveikų santykių patirties, kad galėtų suprasti, jog būna ir kitaip. Jei kirba abejonės, apsidairykite aplink, pastebėkite ir pasikalbėkite su žmonėmis, kurie turi užmezgę ilgalaikius ir harmoningus santykius.
• Persvarstykite savo santykius. Liūdna, bet būna tokių žalojančių santykių, kurių neįmanoma tęsti norint išsaugoti savo savigarbą, o kartais net ir sveikatą. Jei atsidūrėte santykiuose, kur prieš jus smurtaujama ar jūsų antroji pusė mėgina jus tempti į savo bėdas (pavyzdžiui, prašo meluoti teisėsaugai), ir tai kartojasi nuolatos, akivaizdu, kad įžengėte į pavojingų santykių zoną. Tokiu atveju verta užduoti sau klausimą, kodėl vis dar tęsiate šiuos santykius ir kas trukdo juos nutraukti.
• Ieškokite pagalbos. Jeigu nerandate atsakymo į klausimą, kodėl santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, galbūt susigaudyti padėtų žvilgsnis iš šalies - psichoterapija. Iš tiesų nelengva pripažinti sau (ir juo labiau kitiems), kad jūsų meilė yra destruktyvi, o santykiai toli gražu ne idiliški.

Netiesioginė priklausomybė: gyvenimas su priklausomu asmeniu

Gyvenimas su alkoholiku - nuo alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų priklausomu žmogumi, ar turinčiu bet kokią kitą priklausomybę nuo maisto, nuo kompiuterinių žaidimų ir pan. Mokslinėje literatūroje kopriklausomybė arba Lietuvoje dažniau vadinama netiesioginė priklausomybė apibūdinama labai įvairiai. Iki šiol nėra vieno vienintelio apibrėžimo. Bet kokiu atveju tai reiškia disfunkcinius santykius, kuriuose vienas žmogus palaiko kito žmogus skausmingą būseną. Kopriklausomybė arba netiesioginė priklausomybė tai savo individualybės, savosios asmenybės praradimas. Ji pasižymi atviros jausmų raiškos bei veiksmų autonomijos stoka. Pagal Kanadoje gimusio psichiatro Eric Berne transakcinę analizę šeimose, kuriose gyvena priklausomas žmogus, kopriklausomas asmuo dažnai įšoka ir pereina į gelbėtojo, aukos bei persekiotojo vaidmenį. Tokie santykiai šeimos narius veikia destruktyviai ir turi du pagrindinius požymius - paslėptus motyvus ir naudą.

Gyvenimo su priklausomu žmogumi pasekmės

Probleminis medžiagų vartojimas paliečia visas šeimos struktūras. Šeimas gali lydėti įvairiausios problemos. Šeimų nariai bando prisitaikyti, bando suprasti šitą priklausomą žmogų, bando prisiderinti, tuo pačiu tikisi pokyčių. Visgi paraleliai vyksta kartu ir prisitaikymas. Esant kopriklausomybei įvyksta asmenybės pokyčiai intelektinėje, emocinėje ir asmenybės srityse. Mokslininkai kopriklausomybę dar apibūdina kaip skausmingą priklausomybę nuo savo kompulsyvaus elgesio ir kitų pritarimo siekimo. Kaip elgesio modelį, bandant surasti saugumą, savivertę ir tapatybę. Negana to, kopriklausomas žmogus dažnai serga psichosomatinėmis ligomis. Kopriklausomi asmenys į sveikatos sistemą kreipiasi turėdami su stresu ir depresija susijusius simptomus, kurie užmaskuoja pagrindinę problemą. Taip pat moksliniai tyrimai nustatė, kad yra stiprus tiesioginis ryšys tarp kopriklausomų žmonių ir jų neurotiškumo.

Ką daryti?

• Kantriai treniruotis. Tarytum atsukinėti žvilgsnį nuo to priklausomo asmens į save. Ko reikia būtent man? Kokie yra mano poreikiai šią akimirką?
• Ieškoti profesionalios pagalbos. Jeigu nepadeda kalbėjimų, pasidalinimų, palaikymų grupės, kur jūs kalbate ir kalbate, pristatote savo istoriją, dažnai repetuotą pasakojimą, išmoktą 12 žingsnių grupėse, paieškokite kitų terapijos formų. Raskite sau tinkamą, kad išeitumėte iš šito užburto rato.

Linkima atgauti kūną, atrasti save savo gyvenimo piešiniuose, pristatyti save, atstovauti, užmegzti ryšį su savimi, suvokti savo jausmus, įvardinti juos.

Priklausomybės teorijos: bandymas suprasti priklausomybės prigimtį

Priklausomybė nekyla staiga, prasideda nuo žmogaus teigiamos nuostatos dėl vartojimo, eksperimentavimo, vėliau veiksmai tampa reguliarūs, dar vėliau intensyvūs, kol galiausiai išsivysto psichikos (tokie veiksmai tampa gyvenimo būdu, užvaldo žmogaus mintis, jausmus, veiklą ir žmogus nebegali grįžti į normalią būseną) ir fizinė (veiksmai tampa būtini organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai palaikyti, pasireiškia psichikos ir fiziniais sutrikimai, pakinta organizmo funkcijos) priklausomybė. Atsiranda asmenybės pokyčių (priklausomam asmeniui būdinga savotiškas mąstymas ir jausmai, diskomforto jausmas skatina veikti, keičiasi logika, visuomet randamas pasiteisinimas), gyvensenos pasikeitimų (elgesys tampa vis labiau nekontroliuojamas, meluojama, kaltinami kiti), gyvenimo praradimo jausmas (žmogus pats sau susikuria aplinkybes, kuriomis jaučia skausmą, baimę, vienišumą, pyktį, kad galėtų juos numalšinti piktnaudžiaudamas).

• Biheivioristinė teorija: priklausomybė yra išmokimo rezultatas. Priklausomybę sukelia kelių formų sąlygojimas: operantinis (priklausomybė teikia pasitenkinimą ir nėra baudžiama), klasikinis (tuo metu, kai atliekamas tam tikras veiksmas, esantys objektai gali veikti kaip sąlygojimo stimulas ir tapti malonumo atlikti tam tikrą veiklą rezultatu, pvz., švirkščiamosios adatos arba žmogaus, kuris duodavo narkotikų, vaizdas nuramina žmones, priklausančius nuo narkotikų).
• Transakcinė analizė: priklausomybė yra tam tikro elgesio sąsaja su emocinės būsenos pokyčiu, tai yra kai piktnaudžiavimas tam tikromis medžiagomis sukelia nuotaikos pakitimus, pagerina savijautą, palengvina gyvenimą. Žmonės, sergantys priklausomybės ligomis, formuoja emocinius santykius su objektu ar įvykiu, kad pasiektų trokštamą nuotaikos pasikeitimą, ir tai tampa jų pagrindiniais emociniais santykiais.
• Egzistencinė psichoterapija: priklausomybė nelaikoma liga, ją apibūdina kaip sutrikimą, kurio atsiradimą lėmė paties žmogaus piktnaudžiaujamas elgesys. Egzistencialistų teigimu, nors žmogus turi laisvę rinktis, jo pasirinkimą nulemia aplinka. Aplinkos įvairūs veiksniai praplečia asmens galimybę klysti.
• Kognityvinė teorija: priklausomybės priežastis gali būti: mąstymo sutrikimas (klaidingos interpretacijos ir tikrovės neatitinkančios mintys svyruoja nuo vos pastebimo realybės neatitikimo iki tikrovės neatitinkančių kliedesių), nelogiškas žmogaus mąstymo procesas (minčių nukrypimas nuo tikrovės neretai sutampa su nelogiškomis išvadomis, savęs, savo patyrimo apibendrinimais).
• Psichoanalizės požiūriu: priklausomybė susiklosto oralinėje stadijoje ir kyla iš vaikystėje neišspręstų esminių vidinių konfliktų, tai yra šie žmonės vaikystėje negavo pakankamai oralinio pasitenkinimo ir suaugę nepasitiki savimi, yra pasyvūs ir priklausomi. Yra kelios psichoanalizės priklausomybės teorijos. Pagal prieraišumo teoriją, žmonės, kuriems trūko tėvų prieraišumo, yra nervingesni, jaučiasi nesaugūs bendraudami ir turi problemų kurdami santykius, emociškai neprisiriša ir neįsipareigoja kitiems. Tokie žmonės tampa priklausomi norėdami išsilaisvinti nuo nerimo, nesaugumo arba depresijos. Traumos teorijos šalininkai teigia, kad po tam tikros traumos, ypač seksualinės, pasireiškia potrauminiai sutrikimai ir priklausomybė, todėl žmogus atsiskiria, kad susitvarkytų su traumos prisiminimais ir išvengtų panašių situacijų. Tokiam atsiskyrusiam asmeniui priklausomybė gali sukurti saugumo, kontrolės jausmą. Impulsų teorijoje pirmą kartą sekso kaip priklausomybės sąvoką pasiūlė austrų psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas. Jis teigė, kad masturbacija yra pirminė priklausomybė, o kitos priklausomybės, pvz., nuo alkoholio, narkotikų, tabako, azartinių lošimų ir kita, atsiranda gyvenime kaip pakaitalai. Objektų santykių teorijoje priklausomybė suprantama kaip negebėjimas atskirti savęs nuo kitų objektų ar žmonių. Būdamas vienas žmogus patiria depresiją ir intensyvų nerimo jausmą, todėl kiti žmonės egzistuoja kaip laikini objektai, kad išoriškai sureguliuotų vidinį emocinį komforto poreikį.

Aistra ar priklausomybė?

- Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejo, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Na o aistra - tai žmogaus meilės kažkam išraiška - žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę - juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju - kuriančios.

- Priklausomais neretai tampa tie, kurie turi daug gyvenimiškų ar psichologinių problemų ir nesugeba jų išspręsti. Galite paprieštarauti - juk alkoholį ar narkotikus vartoja daug sėkmingų, nemažai pasiekusių gyvenime žmonių. Tokie žmonės turi nemažai užslėptų psichologinių problemų, kurių statusas ir socialinė padėtis neleidžia parodyti kitiems. Jie privalo atrodyti stiprūs ir sėkmingi, jei nori tapti lyderiais. Tokiems žmonėms nėra nieko baisiau kaip parodyti „silpnąją“ savo asmenybės pusę. Vidinis skausmas, diskomfortas kaupiasi ir tenka ieškoti būdų, kaip nuo to atsijungti, kompensuoti.

- Visoms priklausomybėms yra būdinga tai, kad žmogaus gyvenimas tarsi pradeda „suktis“ aplink priklausomybės objektą, jis tampa reikšmingesnis už visus kitus darbus ir poreikius. Mintys, norai, poelgiai - viskas krypsta link priklausomybės objekto - kaip surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio, gauti dozę narkotikų. Iki šiol žmogų kankinusios esminės gyvenimo problemos - santykiai šeimoje, nesutarimai darbe, nesėkmės versle pasitraukia į antrą planą. Tiksliau, bandymas jas išspręsti. Žmogus, turintis priklausomybę, stengiasi jos pagalba tvarkytis su iškilusiomis bėdomis. Problemos darbe - atsiranda mintys kaip išgerti. Sunervino žmona - reikia parūkyti. Priklausomybė tarsi leidžia žmogui atsijungti nuo realių problemų, sukuria alternatyvų gyvenimą, alternatyvius siekius. Pradžioje tai suteikia šiokį tokį malonumą bei sumažina psichologines kančias. O juk žmogus visuomet siekia daugiau malonumo ir mažiau kančios.

- Tam tikra dalimi polinkis priklausomybėms yra paveldimas. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į socialinės aplinkos svarbą. Vaikai visuomet mokosi iš tėvų kaip reikia gyventi, kaip elgtis, mąstyti, ko siekti. Atžalos bent jau pirmuosius savo gyvenimo metus yra kaip kempinės, kurios sugeria viską ką mato - ir gera, ir bloga. Beviltiška sakyti vaikui - nerūkyk, jei jis kasdien mato tėvą su cigarete burnoje. Viskas fiksuojasi ne tik vaiko sąmonėje, bet ir pasąmonėje.

tags: #priklausomybe #nuo #zmogaus #naturalu