Šiuolaikinė psichologija - tai dinamiškas ir nuolat besikeičiantis mokslas, kuris nagrinėja žmogaus elgesį, mintis, jausmus ir motyvaciją. Nors psichologija, kaip atskiras mokslas, atsirado palyginti neseniai, žmogaus vidinio pasaulio pažinimas domino mąstytojus ir kūrėjus nuo neatmenamų laikų. Šiandien psichologija susiduria su daugybe iššūkių ir klausimų, į kuriuos bandoma atsakyti remiantis įvairiomis teorijomis ir metodais. Straipsnyje nagrinėjama, ką apie žmogų ir jo psichologiją sako šiuolaikinis mokslas, kokie yra krikščioniškosios ir pasaulietinės psichologijos sąlyčio taškai, kada žmogui reikėtų kreiptis į psichologą, o kada - į dvasininką, ir kokia galėtų būti psichologijos ateitis.
Krikščioniškoji psichologija: žvilgsnis į žmogų iš antropologinės perspektyvos
Krikščioniškoji psichologija dažnai traktuojama kaip atskira psichologijos mokslo mokykla, kurios pagrindas - krikščioniškoji antropologija. Antropologija, šiuo atveju, yra mokslas apie žmogų, besiremiantis krikščioniškosiomis vertybėmis. Svarbu pabrėžti, kad krikščioniškoji psichologija nėra religijos dalis, o mokslo sritis, kuri remiasi krikščionišku požiūriu į žmogų kaip į asmenybę, turinčią individualią būtį.
Vienas iš pagrindinių krikščioniškosios psichologijos principų - žmogaus psichinių funkcijų individualumas ir valingumas. Tai reiškia, kad nėra tiesiog atminties, o yra mūsų atmintis, nėra tiesiog suvokimo, o yra jūsų suvokimas ir įsivaizdavimas. Kiekvienas žmogus vadovauja savo psichinėms funkcijoms, tiek aukštesnėms, tiek žemesnėms, ir tos funkcijos yra jo nuosavybė. Šiame kontekste nėra determinizmo, o tik valingas arba nesąmoningas psichinių gebėjimų panaudojimas savo paties asmeninei būčiai realizuoti.
Antropologiškai žvelgiant, žmogus sudarytas iš trijų esybių: kūno, sielos ir dvasios. Nors terminas „dvasia“ dažnai siejamas su religija ir filosofija, psichologijai svarbus ne pats dvasios terminas, o dvasinis gyvenimas, kuris visų pirma yra gyvenimo prasmės paieška ir bendravimas su Dievu. Krikščioniškoji psichologija suteikia galimybių išsaugoti ir išlaikyti tikrą įsivaizdavimą apie žmogų, jo unikalumą ir asmeninę būtį, o tai, pasak Andrejaus Lorguso, klasikinėje psichologijoje dažnai prarandama.
Sąlyčio taškai su kitomis psichologijos kryptimis ir humanitariniais mokslais
Krikščioniškoji psichologija ypač artima humanitarinei (K. Rodžerso, A. Maslovo, R. Meja) ir egzistencinei (V. Franklio, A. Lengle) psichologijai. Visos šios kryptys akcentuoja žmogaus unikalumą, jo patirtį ir galimybę rinktis. Tačiau svarbu atminti, kad psichologija yra vientisas mokslas, kuriame negalima atmesti vienų dalykų ir palikti kitų. Psichologija, nors ir jauna bei prieštaringa, yra atskiras mokslas, turintis savo temą ir objektą.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Humanitariniai mokslai ir krikščionybė puikiai sutaria, o krikščionybė netgi suteikė akstiną šių mokslų vystymuisi. Kalbant apie skirtingas krikščioniškosios psichologijos atšakas, pavyzdžiui, stačiatikių psichologiją, svarbu paminėti, kad antropologinis mokymas stačiatikių, katalikų ir protestantų tikėjime nedaug skiriasi vienas nuo kito, todėl šie skirtumai specialistui neatrodo reikšmingi.
Kada kreiptis į psichologą, o kada - į dvasininką?
Klausimas, kada žmogui kreiptis į psichologą, o kada - į dvasininką, nėra paprastas ir vienareikšmis. Remiantis A. Maslovo teorija, žmogus iš prigimties yra geras, o jį gadina laikas ir gyvenimo aplinkybės. Tuo tarpu krikščionybė moko, kad žmoguje iš pat pradžių esama ir gėrio, ir blogio. Šis klausimas labiau antropologinis nei psichologinis.
Praktikoje pasitaiko situacijų, kai žmogui reikalinga tiek psichologo, tiek dvasininko pagalba. Pavyzdžiui, kai žmogus išpažinties metu pripažįsta, kad dažnai daro kažkokią nuodėmę, bet nieko negali su tuo padaryti, dvasininkas gali jį nusiųsti pasikonsultuoti su psichologu. Arba, kai žmogus pasakoja apie periodiškai išgyvenamas panikos atakas ar priklausomybes, reikalinga abiejų specialistų pagalba.
Psichologinių paslaugų rinka: šarlatanai ir pavojingos metodikos
Šiais laikais psichologinių paslaugų rinkoje yra daug šarlatanų ir ganėtinai pavojingų metodikų. Psichologija apskritai yra labai pavojingas reikalas, todėl prieš kreipiantis į psichologą, rekomenduojama būti itin reikliems ir atsižvelgti į jo išsilavinimą bei praktiką.
Psichologiniai kursai, „treningai“, asmenybės augimo ar sėkmės siekimo mokymai gali būti naudingi, tačiau svarbu kritiškai vertinti jų turinį ir metodus, kadangi ne visi jie yra pagrįsti moksliniais tyrimais ir gali būti žalingi psichinei sveikatai.
Taip pat skaitykite: Tikėjimas, sąmonė ir kultūra
Ateities psichologija: tarp ateizmo ir dvasinio gyvenimo
Andrejus Lorgusas tiki, kad šiuolaikinė psichologija palengva išsivaduos iš ateizmo. Tai nereiškia, kad ji privalo tapti religine, tačiau bet kuriuo atveju ji turėtų atsisakyti atviro ir vienareikšmio požiūrio į žmogaus sielą, dvasinį ir mistinį gyvenimą, sąžinę ir Dievą. Didžioji dauguma žmonių yra tikintys, todėl psichologui ir psichoterapeutui visada reikia tai turėti omenyje.
Netgi Karlas Jungas rašė, kad savo gydymo praktikoje gali prieiti iki tam tikros ribos, o paskui nusiųsti žmogų pas dvasininką. Todėl tikimasi, kad ateityje psichologija išsivaduos nuo šio vaikiško ateistinio nukrypimo ir taps atviresnė dvasiniam žmogaus gyvenimui.
Individualumas ir asmeniškumas: krikščionybės akcentas
Krikščionybė akcentuoja dėmesį žmogui, tačiau toks požiūris gali gluminti, nes prarandamas individualumas ir asmeniškumas. Todėl visada, kai žvelgiame į humanitarinių mokslų, kurie remiasi plačiais apibendrinimais, patirtį, mes atskirai kreipiame dėmesį, kiek vienuose ar kituose tyrimuose atsižvelgta į asmenybės ypatumus. Sociologijoje tai neišvengiama, tačiau psichologijoje svarbu siekti išvengti apibendrinimų ir atsižvelgti į kiekvieno žmogaus unikalumą.
Psichologinis tragizmas literatūroje: Danutės Kalinauskaitės kūryba
Psichologinis tragizmas literatūroje dažnai atskleidžia gilius žmogaus išgyvenimus ir patirtis. Danutės Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“ yra puikus pavyzdys, kaip literatūrinis kūrinys gali atverti giliausius psichikos procesus, ryškėjančius autobiografine realybe pagrįstuose, bet vaizduotės transformuotuose pasakojimuose.
Knygoje atsiskleidžiantis individo pasaulis yra labai sukrėstas, bet išlieka vientisas ir visybiškas. Neišvengiami praradimai keičia asmenybę, tačiau ji nuolatos analizuoja vykstančias permainas, todėl įveikia sąmonės fragmentavimosi grėsmę ir atkuria psichikos integruotumą. Šiuo požiūriu knyga yra itin autentiška ir turi vertės kaip asmens gyvenimo ir išgyvenimo strategijų liudijimas.
Taip pat skaitykite: Psichologinis žvilgsnis į charakterį
D. Kalinauskaitės prozą būtų įdomiausia tyrinėti tarpdisciplininiu žvilgsniu, jungiant literatūros ir psichoanalizės mokslų metodus: analizuoti ne vien preciziškai sukurtą tekstą, o pasitelkti analitinę psichologiją - savotišką meninio kūrinio „archeologiją“, kuri atveria giliausius psichikos procesus.
Savivertė: kaip ji formuojasi ir ką daryti, jei jos trūksta
Savivertė yra vertinimo matas, kurį taikome patys sau. Ji gali būti aukšta arba žema, adekvati ir atvirkščiai. Savivertė formuojasi nuo gimimo santykyje su kitais žmonėmis, ypač su tėvais ar kitais suaugusiaisiais, kurie augina vaiką. Ankstyvosios vaikystės patirtys yra labai svarbios, nes bejėgis kūdikis, visiškai priklausantis nuo suaugusiųjų, turi poreikį būti visagalis, nes kitų meilė ir jo poreikių tenkinimas jam užtikrina lygybę.
Žema savivertė gali susiformuoti, jei vaikas jaučiasi nuvertintas, kritikuojamas ar nepakankamai mylimas. Fizinis ir emocinis smurtas, psichologinė kontrolė lemia menkavertiškumo komplekso susiformavimą, ir tuomet atsiranda poreikis kompensuoti tą menkavertiškumą pranašumo siekimu.
Aukšta savivertė, priešingai, susiformuoja, jei vaikas jaučiasi priimtas, mylimas, vertinamas ir padrąsinamas. Vaikui būtina augant įgyti įvairių patirčių, o tėvams svarbu užtikrinti, kad jos būtų pakankamai saugios. Jei tinkamai besielgiantis vaikas negauna patvirtinimo, kad jis geras, stiprus ir sugeba atlikti užduotis, tuomet savo reikšmingumo patvirtinimo jis gali siekti neigiamu elgesiu.
Jei savivertės trūksta, svarbu sąmoningai keisti savo asmenybės stilių, prisitaikymo ir buvimo būdą. Galima galvoti, kokių rastume patirčių ir žmonių, su kuriais mes gerai jaučiamės, judame į priekį ir kažką sužinome. Svarbu atrasti sritį, kurioje žmogus gerai jaučiasi, kur atgyja jo kūrybiškumas.
Pasirinkimo paradoksas: ar daugiau pasirinkimų visada geriau?
Šiuolaikinėje visuomenėje susiduriame su didžiuliu pasirinkimų kiekiu. Parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių, o mes praleidžiame daug laiko bandydami išsiaiškinti, kuris iš daugybės variantų yra geriausias. Tačiau ar daugiau pasirinkimų visada geriau?
Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys daugiau pasirinkimų, ne visada jaučiasi laimingesni. Pavyzdžiui, darbuotojai, kuriems buvo suteikta galimybė rinktis nemokamą kelionę į Paryžių arba Havajus, liko mažiausiai laimingi, nepriklausomai nuo to, kurį variantą pasirinko.
Psichologai apibrėžė kelias žmonių daromų klaidų rūšis renkantis. Viena iš jų - „mėgėjiška ekonomika“, kai renkamės brangesnį produktą, manydami, kad jis geresnis, nors iš tiesų galėtume gauti daugiau malonumo iš pigesnio varianto.
Lojalumo kortelės ir nuolaidos taip pat gali paveikti mūsų pasirinkimus. Neretai nusiperkame neplanuotų pirkinių vien todėl, nes parduotuvė specialiai mums suteikė šią nuolaidą. Taškai, kuriuos gauname už pirkinius, gali paskatinti mus rinktis sunkesnę užduotį, kad gautume daugiau taškų, nors iš tiesų lengvesnė užduotis mums būtų malonesnė.
Šiuolaikinė visuomenė yra pagrįsta laisva valia, tačiau psichologijos tyrimai rodo, kad žmonės neretai nežino, kas jiems geriausia, ir net žinodami, dažnai pasirenka ne tai, kas jiems atneštų daugiausiai laimės. Mes labai prastai nuspėjame, kas mus labiausiai pradžiugintų.
Narcisizmas: šiuolaikinės kartos bruožas ar prisitaikymas prie pasaulio?
Dabartiniai paaugliai ir dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai dažnai vadinami savimylų, autoritetų negerbiančių ir tinginių karta, paveikta vartotojiškos kultūros. Amerikos mokslininkai pastebi, kad triskart daugiau šios kartos jaunuolių turi narciziškos asmenybės sutrikimų, drauge jie perdėtai savimi pasitiki ir bijo atsakomybės.
Narcisizmas yra vienas iš raktinių žodžių, apibūdinančių šiuolaikinių jaunuolių kartą. Socialiniai tinklai, kuriuose savo profilį galima puoselėti kaip tam tikrą prekės ženklą, nuolat keisti nuotraukas, kuriomis demonstruojame, kokie gražūs esame ir kaip mums sekasi, taip pat vis priminti, ką šiuo metu veikiame, galvojame ar kur esame, skatina narcisizmą.
Psichologai į narcisizmą žvelgia dvejopai - kaip į patologinį reiškinį ir pozityviai. Pozityviai žvelgiantys specialistai sako, kad narcisizmas yra meilės poreikis - mes visi jį turime ir norime, kad jis būtų patenkintas. Kaip patologinį reiškinį vertinsime beribį meilės poreikį, kai mes tampame kiaurais maišais, kuriuose niekas neužsilaiko, kad ir kiek meilės bei dėmesio pilsi.
Šios kartos atstovai dažnai bijo likti vieni, stengiasi būti apsupti žmonių, liudijančių jų egzistavimą ir svarbą. Drauge jie puikiai sugeba padaryti gerą įspūdį ar užmegzti naujų ryšių, tačiau neturi kantrybės jų išlaikyti.
Jei sunku ką nors priskirti tam tikrai kartai, patikrinkite, ką žmogui reiškia autoritetai, lyderiai, vadovai arba tiesiog tėvai. Jei jokie hierarchiniai ryšiai nepripažįstami, neabejotinai susidūrėte su šiuolaikiniu žmogumi.
Knygų apie šiuolaikinę kartą autorė, psichologijos mokslininkė iš Amerikos San Diego universiteto Jean Twengi mano, kad viskas tik iš gerų norų - tėvai ir pedagogai kaip įmanydami stengiasi, kad vaikai atitiktų vyraujančios kultūros poreikius. Nuolatinis kartojimas vaikui, kad jis yra ypatingas, yra puikus tokio auklėjimo pavyzdys, tačiau mintis, jog esu ypatingas, yra vienas pagrindinių narciziškos asmenybės bruožų, nes ypatingumas reiškia, jog esu geresnis už kitus ir manimi reikia labiau rūpintis.
Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad toks elgesys puikiai atitinka didžiųjų prekybos centrų, televizijos ir kūrybinių industrijų lūkesčius, nes jauni žmonės auga kaip geri vartotojai ir naujos santvarkos tarnai.
Tačiau ar tikrai reikia kažką keisti ir ar tie kritikuojami bruožai nėra būtini norint išlikti tokiame pasaulyje? Juo labiau kad beveik 90 proc. jaunų žmonių Vakaruose mano, jog jų lūkesčiai gali išsipildyti ir jie turi galimybę siekti savo tikslų, tiki, kad nuo jų daug kas priklauso. Tai rekordiškas optimizmas, palyginti su daugeliu praėjusių kartų.
Psichologinės krizės: kaip jas įveikti ir kada kreiptis pagalbos
Šiuolaikinė psichologija žmogų ištinkančią krizę laiko plyšiu, atveriančiu visą klodą klausimų apie tai, kas mes esame ir ką veikiame. Krizė ištinka susidūrus su nelengvomis permainomis ar netektimis, su kuriomis žmogui sunku susitaikyti. Tuomet žmogus išgyvena liūdesį, bejėgiškumą, pyktį ir kaltės jausmą. Kartais žmogus išgyvena ir vidinę, vadinamąją „viduramžio“ krizę, kai nebedžiugina ankstesnė veikla ir kyla gyvenimo prasmės klausimas.
Dažniausiai žmonės skundžiasi savo santykiais su artimiausiais žmonėmis: sutuoktiniais ar partneriais. Antrą vietą užima nusiskundimai dėl psichikos sveikatos, tokie kaip nuotaikos sutrikimai ir nerimas.
Psichologinės krizės labai dažnai reiškiasi per somatiką. Per daug atliekama nereikalingų tyrimų, apkraunami šeimos gydytojai ir kardiologai, kol išsiaiškinama, kad kūnas kenčia dėl sielos.
Mūsų protėviai irgi neišvengdavo įvairių psichologinių krizių, tačiau jausdavo, kada žmogus su jomis susitvarkyti pajėgia pats, o kada jam būtina kitų žmonių pagalba, kartais pasitelkiant žolininkes, užkalbėtojas ir pribuvėjas.
Kenčiančio žmogaus reikia klausytis, išbūti su juo ir neskubėti dalinti patarimų, kurių jis nėra pajėgus priimti. Užstrigusiam viename tapatume žmogui jį ištikusi vidinė krizė gali tapti netgi išgananti. Tokia krizė padeda žmogui savyje integruoti tai, ką iki šiol jis neigė.
Tikintieji turi atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą, tačiau ir jie nėra apsaugoti nuo krizių. Dvasinis tikėjimo raumuo suteikia žmogui stuburą, padedantį išgyventi. Visais laikais tikėjimas buvo arti medicinos. Gyvas tikėjimas yra didžiulė atrama. Atrama gali būti ir tikinčiųjų bendruomenė bei dvasinis palydėtojas.
Alfredo Adlerio Individualioji psichologija: žmogus bendruomenėje ir jo siekis būti reikšmingam
Alfredo Adlerio Individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris galvojo, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus.
Vėliau A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti vara yra jo poreikis jaustis reikšmingam. Ir jeigu žmogus patiria nuvertinimą, įgimta kūrybinė psichinė galia jį automatiškai skatina siekti pranašumo. Pasak A. Adlerio, tai būdinga visiems žmonėms.
Pasak A. Adlerio, antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Tad psichologas itin akcentavo bendruomeniškumo jausmą. Jis kalbėjo, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų. Ir tai pasireiškia dviem aspektais - poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos. Nes kai prisidedi, jautiesi priklausantis.
A. Adleris teigė, jog žmogus yra vientisas, ir kiekviena jo apraiška yra persmelkta viso jo gyvenimo stiliaus. Gyvenimo stilius - tai dar vienas kertinis A. Adlerio individualiosios psichologijos konceptas, nusakantis būdus, kuriais žmogus stengiasi pasiekti reikšmingumo ir priklausymo jausmą. Anot A. Adlerio, tai psichologinis žmogaus piršto antspaudas.
Dar viena esminių A. Adlerio idėjų - žmogaus veikla visuomet yra tikslinga. Ir tas tikslas susiformuoja priklausomai nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje. Beje, visos psichologinės mokyklos sutaria, kad asmenybė formuojasi maždaug per pirmuosius penkerius-septynerius metus.
Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas - padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. Konsultantas nėra ekspertas, nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu ir liudytoju.
Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas. Konsultantas nėra ekspertas. Nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan.
Adlerietiškame konsultavime labai svarbus kliento padrąsinimas, kad jis gali ir geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą. A. Adleris daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimo problematikai bei tėvų švietimui.
A. Adleris išskyrė du pagrindinius netinkamo auklėjimo aspektus - lepinimą ir nepriežiūrą, nes tiek vienu, tiek kitu atveju formuojasi menkavertiškumas. Nors to menkavertiškumo jausmo turime visi tam tikrose srityse, bet menkavertiškumo kompleksą turi tie žmonės, kurie yra „nudrąsinti“, ir tada jie visose situacijose nori įrodyti savo pranašumą.
Adlerietiškoji mokykla buvo viena iš pirmųjų, kuri pradėjo tėvų mokymus. STEP - tai pirmoji Lietuvoje veikianti tėvų mokymo programa, kurios efektyvumas yra moksliškai patvirtintas.
tags: #bernardinaika #sako #siuolaikinis #psichologijos