Įvadas
Priklausomybė - tai kompleksinis psichikos sutrikimas, apimantis tiek psichologinius, tiek fiziologinius aspektus ir pasireiškiantis nekontroliuojamu potraukiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar užsiimti tam tikra veikla, pavyzdžiui, lošti. Ši liga progresuoja palaipsniui, todėl kartais sunku nustatyti, kada peržengiama riba tarp kontroliuojamo vartojimo ir priklausomybės. Šiame straipsnyje nagrinėjamos priklausomybių priežastys, rūšys, gydymo būdai ir prevencijos galimybės, siekiant atskleisti šios problemos sudėtingumą ir pateikti informaciją, reikalingą veiksmingai kovai su ja.
Priklausomybių Prigimtis ir Paplitimas
Priklausomybė yra psichikos sutrikimas, atsirandantis dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar imtis tam tikros veiklos. Dažniausiai toks polinkis liga virsta tuomet, kai žmogus nebegali kontroliuoti savo elgesio: gyvenime veiklas susiplanuoja taip, kad tik gautų norimų medžiagų ar galėtų užsiimti žalinga, bet malonumą teikiančia veikla. Mėgautis tuo, kas suteikia malonumą ir ieškoti galimybių tą pakartoti - normalu ir būdinga ne tik žmogaus prigimčiai. Pasirodo, kad patys įvairiausi gyvūnai - graužikai, plėšrūnai ar taikūs žoliaėdžiai - visi linkę prisirišti prie jiems malonių dalykų. Malonumo ir pasitenkinimo jungtys „parengtos“ visų gyvų organizmų smegenyse, tereikia tik surasti malonumą teikiančią medžiagą arba kitą dirgiklį, ir smegenyse užprogramuotas noras tai kartoti ims veikti individo elgesį taip, kad atsirastų tam reikalingos sąlygos.
Anksčiau psichiatrijoje vyravo nuostata, kad yra tam tikra grupė žmonių, kuri iš prigimties turi polinkį į priklausomybes (alkoholizmą, narkomaniją), tačiau dabar manoma, kad nėra žmonių, turinčių imunitetą priklausomybėms. Tačiau reikia žinoti, kad priklausomais gali tapti ir nepasižymintis šiomis savybėmis asmenys. Dažniausiai priklausomybės terminą vartojame kalbėdami apie alkoholizmą, intensyvų ilgalaikį rūkymą arba narkomaniją. Smegenyse užprogramuotas potraukis prisirišti prie malonumą teikiančių dalykų, todėl plačiąja prasme psichologinė priklausomybė apima visas priklausomybės formas - tiek medžiaginę (tam tikrų maistinių ir nemaistinių medžiagų vartojimas), tiek ir nemedžiaginę, t.y. susijusią su tam tikrais veiksmais, veikla, poelgiais. Dažniausi ir žinomiausi psichologinės priklausomybės pavyzdžiai - liguistas potraukis lošti, naršyti internete, ”nesąmoningai“ apsipirkinėti, nevaldomas potraukis seksui ir pan. Atrodytų, kad psichologinę priklausomybę įveikti pakanka vien valios pastangų. Tačiau dažniausia vienam pačiam išspręsti šią problemą nepasiseka.
Fizinė priklausomybė - organizmo pripratimas prie tam tikrų (psichoaktyviųjų) medžiagų vartojimo ir dėl tų medžiagų negavimo išgyvenamu abstinencijos sindromu. Fizinė priklausomybė prilyginama lėtinei ligai, todėl panašiai kaip ir kitoms lėtinėms ligoms (vėžys, cukrinis diabetas), reikalingas ilgalaikis gydymas.
Priklausomybės nuo Alkoholio Problema Lietuvoje
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja toksikologė Gabija Laubner-Sakalauskienė sako, kad Lietuvoje, įskaitant ir kitas Europos šalis, žmonės dažniausiai apsinuodija alkoholiu. Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Vilniaus filialo socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus vedėja Eglė Lydekaitė pastebi, kad priklausomybė alkoholiui - istoriškai susiformavęs reiškinys. „Tokią alkoholio vartojimo tendenciją būtų galima paaiškinti taip: ši psichoaktyvi medžiaga yra legali, lengvai prieinama, o jos pirkimas ar vartojimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės“, - kalbėjo E. Lydekaitė.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Lietuvoje alkoholio vartojimas yra giliai įsišaknijęs kultūroje - nuo šeimos švenčių iki viešų renginių. Tačiau skaičiai negailestingi: pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, mūsų šalis vis dar patenka tarp daugiausia alkoholio suvartojančių Europos valstybių, pavyzdžiui 2023 metais viso pasaulio kontekste „puikavomės“ penktąja vieta. Alkoholis - tai medžiaga, kuri žmonių istorijoje lydėjo tiek šventes, tiek tragedijas. Jis gali būti vartojamas kaip socialiniai „klijai“, tačiau taip pat yra viena pavojingiausių priklausomybę sukeliančių medžiagų, o kodavimas nuo alkoholio tampa vis populiaresnė paslauga. Šis paradoksas kyla iš to, kad jo poveikis žmogui - labai individualus. Taigi išnarpliokime daug kam kylantį klausimą: kodėl vieni žmonės geba vartoti alkoholį saikingai, o kiti - labai greitai praranda kontrolę ir tampa priklausomi?
Kitų Priklausomybių Rūšys
RPLC Kauno filialo Abstinencijos gydymo skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė Milda Sakalauskienė vardija, dėl kokių priežasčių žmonės kreipiasi pagalbos: „Daugėja pacientų, besikreipiančių dėl narkotinių medžiagų, pavyzdžiui, stimuliantų - kokaino, amfetamino - vartojimo. Be to, daugėja asmenų, tuo pat metu vartojančių kelias psichoaktyvias medžiagas. Verta pažymėti, kad žmonės vis dažniau kreipiasi dėl priklausomybės tabakui. RPLC specialistai gali suteikti efektyvią, mokslu grįstą pagalbą tiems, kurie nori mesti rūkyti.“
Rūkymo Žala ir Priklausomybė Nikotinui
Nikotinas yra viena stipriausių priklausomybę sukeliančių ir psichiką keičiančių cheminių medžiagų, todėl natūralu, kad tampa ypač sunku mesti rūkyti. Dažnai tai net ne valios klausimas - priklausomybę sukeliančių medžiagų gavęs organizmas taip lengvai nepaleidžia, nukreipia žmogaus elgesį ir mintis į jos siekimą, gavimą ir naudojimą. Tai patvirtina ir faktas, kad beveik 70% rūkančiųjų bando mesti cigaretes bent keletą kartų per savo rūkymo istoriją. Tačiau pasiseka nedaugeliui. Dažniausia atkryčio priežastis - atsisakius nikotino kylantys abstinencijos simptomai: nerimas, vidinė įtampa, dirglumas, nemiga ir pan. Tyrimai rodo, kad tai pagrindinės priežastys, kodėl žmonės ilgai netrukę vėl griebiasi cigaretės. Yra nemažai metodų, skirtų sumažinti organizmo potraukį nikotinui, pradedant nikotininiais pleistrais, gumomis, baigiant medicininiais preparatais, vaistais. Šiuolaikinė medicina pateikia naują, kol kas laikomą efektyviausiu rūkymo priklausomybės gydymo metodu - lazerio terapiją. Įrodyta, jog lazerio terapija teigiamai veikia organizmo ląstelių komunikaciją, hormoninio balanso atstatymą, skatina endorfinų išskyrimą bei sukelia daugelį kitų organizmą stiprinančių reakcijų. Tyrimai rodo, kad dažniausiai (daugiau nei 70%) atvejų užtenka vos vienos terapijos visiškam potraukio rūkymui panaikinimui. Tai nesukeliantis šalutinio poveikio bei neskausmingas gydymo metodas.
Tabakas - tai bulvinių šeimos augalas, kurio išdžiovinti lapai naudojami rūkalų gamyboje. Tabake yra apie 300 žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų: nikotino, sieros vandenilio, anglies dioksido ir monoksido, kancerogeninių dervų ir kt. Nustatyta, kad tabake yra kelios dešimtys vėžį sukeliančių medžiagų. Viena iš kenksmingiausių tabako sudedamųjų dalių yra nikotinas. Gydytojai ir kiti visuomenės sveikatos specialistai primygtinai rekomenduoja mesti rūkyti, nes tai pavojinga sveikatai ir gyvybei, bet dauguma rūkančiųjų į tai nekreipia dėmesio. Nuo rūkymo sukeltų pasekmių miršta tiek, kiek nuo AIDS, savižudybių, žmogžudysčių, avarijų, gaisrų, girtavimo ir narkotikų kartu sudėjus - 4 - 5 mln. žmonių kasmet, o tai reikštų po 13 tūkst. kas dieną! Be abejo, iš pradžių rūkoma dėl psichologinių ir socialinių priežasčių, tačiau ilgainiui, nenugalimą potraukį rūkyti lemia cigaretėse esantis nikotinas. Kuo didesnis jo kiekis yra cigaretėje, tuo stipresnį pripratimą jis sukelia. Užsirūkius, nikotinas maždaug per septynias sekundes iš plaučių patenka į smegenis ir stimuliuoja ten esančius receptorius, susijusius su malonumo pojūčiu, sukeldamas džiaugsmingą nuotaiką. Žmogui norisi nuolat taip jaustis, todėl jis užsirūko vėl ir vėl. Negaunant nikotino, keičiasi nuotaika, žmogus tampa irzlus, prislėgtos nuotaikos, nedarbingas. Taip pasireiškia nikotino abstinencija. Ypač greit fizinė nikotino priklausomybė atsiranda vaikams. Smegenų receptoriuose rūkymas sukelia tam tikrus negrįžtamus pokyčius. Teigiama, kad apie 80 procentų žmonių, metusių rūkyti, sugrįžta prie šio įpročio, jeigu po santykinai neilgos pertraukos leidžia sau surūkyti bent vieną cigaretę.
Psichologinė priklausomybė išsivysto iš įprastų žmogaus veiksmų, kai rūkymas tampa tam tikro ritualo dalimi: parūkyti geriant rytinę kavą, pokalbio metu, vairuojant. Dažnai cigaretės griebiamasi patiriant tam tikras emocijas - norisi rūkyti susierzinus, supykus, arba atvirkščiai, be jos neįsivaizduojamas pergalės ar pilnatvės pojūtis. Būna žmonių, kurie rūko tik tam tikrose situacijose. Teoriškai jie lengvai galėtų atsisakyti rūkymo. Tačiau tokios panašios situacijos pasitaiko labai dažnai, ir priežasčių susierzinti pakanka. Tikroji priežastis - vidinis elgesio stereotipas. Svarbiausia užduotis ir yra - sulaužyti nusistovėjusį stereotipą. Rūkant dalis nikotino ištirpsta seilėse. Kartu su seilėmis patekęs į virškinimo sistemą nikotinas ardo skrandžio, žarnyno gleivinę, gali sukelti jos uždegimą. Rūkymas 10 kartų padidina tikimybę susirgti skrandžio opalige, 4 kartus dažniau mirštama nuo žarnyno vėžio. Be to, rūkantieji daug dažniau serga burnos ertmės, liežuvio, gerklų, stemplės vėžiu. Tabako dūmuose esančios nuodingos medžiagos labai kenkia kvėpavimo sistemai: kvėpavimas tampa negilus, paviršutiniškas, prasideda kosulys, dusulys. Sparčiai einant ar lipant laiptais, greitai ima trūkti oro. Su cigaretės dūmais patekęs į organizmą nikotinas veikia galvos smegenyse esančius kvėpavimą ir širdies darbą reguliuojančius centrus. Dėl to padažnėja širdies susitraukimai, pakyla kraujospūdis. Rūkančio žmogaus širdis plaka 10-20 dūžių per minutę dažniau nei nerūkančio. Todėl rūkančius žmones tris kartus dažniau ištinka širdies infarktas, jie 2,5 karto dažniau serga kvėpavimo takų ligomis. Daug rūkant kraujas blogiau aprūpina organizmą deguonimi. Dėl nuolatinio deguonies trūkumo atsiranda galvos skausmai, greičiau pavargstama, sumažėja darbingumas. Kuo jaunesni žmonės pradeda rūkyti, tuo yra didesnė tikimybė, kad jie rūkys ir suaugę. Daugelis rūkančiųjų pirmąsyk pabandė rūkyti dar mokykloje. Paaugliams pakanka surūkyti gerokai mažiau cigarečių nei suaugusiems, kad jų organizmas priprastų prie nikotino ir jiems būtų sunku mesti rūkyti. Taigi, jei parūkę ir nepasijusite blogai, yra rizika, kad greitai įprasite ,,traukti dūmą“ ir nepastebėsite, kaip tapsite priklausomais nuo rūkymo. Nėra rimto pagrindo manyti, kad mažesnį nikotino ir dervų kiekį turinčios cigaretės nepavojingos sveikatai. Rūkydamas ,,lengvas“ cigaretes, žmogus traukia dūmą giliau ir taip įkvepia daugiau anglies monoksido bei kitų kenksmingų medžiagų, nes cigarečių filtras sulaiko tik apie 50 procentų nikotino ir kitų medžiagų.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Elektroninės Cigaretes: Ar Tai Saugus Pakaitalas?
Elektroninė cigaretė (el. cigaretė) - tai elektroninis inhaliatorius, skirtas specialiems tirpalams garinti, kuriuo imituojamas tabako cigarečių rūkymas. El. cigaretės sukurtos 2003 metais Kinijoje, išplito daugelyje vakarų šalių ir per dešimtmetį įsitvirtino viso pasaulio rinkose. El. cigaretė yra pagaminta iš kaitiklio, kapsulės, kurioje yra skystis, ir maitinimo elemento. Užpildas - tai specialiai paruoštas tirpalas, kuriame yra nikotino ir kitų aromatinių medžiagų. Elektroninė cigaretė su įprasta cigarete sieja tik tai, kad pagrindinė medžiaga dėl kurios jos vartojamos - nikotinas. Galima pasakyti, kad elektroninė cigaretė yra elektroninė nikotino pateikimo į kvėpavimo takus ir plaučius sistema, kuri padeda įkvėpti nikotino ištirpinto propilenglikolyje (maisto papildas E 1520) garus. Tačiau pastarasis nors naudojamas maisto pramonėje bei kosmetikoje, bet gali dirginti odą, gleivinę, o didesniais kiekiais stipriai pakenkti sveikatai. JAV medikai tvirtina, kad nuo nuolatinio dantenų ir lūpų dirginimo rūkant el. cigaretes tikimybė susirgti onkologine liga padidėja 50 kartų. Tad nežinia kuo paremti gamintojų tvirtinimai, kad el. Beje praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje tą patį kalbėjo cigarečių gamintojai, kai sukūrė cigaretės filtrą, o vėliau ne kartą jį patobulino. Ar tikrai el. cigaretės nekenkia aplinkiniams ir legalu jas rūkyti patalpose, kuriose draudžiama rūkyti paprastas cigaretes? Ne taip seniai ir paprastas cigaretes buvo galima rūkyti darbovietėse, kavinėse ir kitose viešose žmonių susibūrimo vietose. Ilgainiui sveikatos specialistams pavyko įtikinti ir politikus, kad reikia riboti rūkymą darbo patalpose, salėse, kavinėse ir kitose uždarose patalpose. Turėtume suprasti, kad kenkia ne tik matomi įprastinių cigarečių dūmai, bet ir nematomi el. cigarečių garai. Žmogus esantis patalpoje kartu su rūkančiu el. cigaretę, taip pat pasyviai rūko, t.y. Ar el. cigarečių rūkymas nesukelia priklausomybės? Žinoma, kol tai naujas produktas, kol dar maža patirties ir neatlikta pakankamai tyrimų, galima klaidinti žmones. Bet gal el. Kiekvienas rūkorius neretai pagalvoja, kaip jam mesti rūkyti. Bet didžiausioji problema yra priklausomybė. Priklausomybei įveikti reikia apsisprendimo, didelių valios pastangų ir aplinkinių palaikymo. Galima manyti, kad el. cigaretės padeda atprasti nuo „dūmelio“, bet juk svarbiausioji medžiaga - nikotinas - išlieka ir el. cigaretėse. Tai kaip galima atprasti nuo priklausomybės nikotinui, jei ir toliau jį vartosime. Nustatyta, kad didžioji dauguma įvairių nikotino pakaitalų užtikrina tik labai mažą sėkmę metant rūkyti. O el. cigarečių gamintojų patikinimai yra paprasčiausia verslo logika - pasiekti, kad jų produktas būtų labiau perkamas. Ciniška, bet el. cigarečių gamintojai „pasirūpino“ net vaikais bei paaugliais. Karamelinis, mėtinis ar šokoladinis skonis, spalvoti dūmai - tai masalas jauniesiems vartotojams. Įmantrūs skoniai pasiteisina pritraukiant vaikus, bei paaugles merginas. O ypač atsargiems vartotojams siūlomos el. Elektroninių cigarečių pardavėjai, naudoja reguliarių cigarečių žalos sveikatai statistiką, kaip argumentą pradėti vartoti elektronines cigaretes. Tačiau nepateikia jokių mokslu pagrįstų įrodymų, kad el. darbo vietose, esančiose uždarose patalpose. Įmonėse, įstaigose ir organizacijose gali būti įrengtos specialios patalpos (vietos), kuriose leidžiama rūkyti. restoranuose, kavinėse, baruose, kitose viešojo maitinimo įstaigose, klubuose, diskotekose, interneto kavinėse (interneto klubuose ir pan.), lošimo namuose (kazino), automatų ar bingo salonuose, kitose laisvalaikio praleidimo įstaigose, patalpose, kuriose vyksta sporto varžybos ar kiti renginiai, ir kitose žmonėms aptarnauti skirtose patalpose, išskyrus specialiai įrengtus cigarų ir (ar) pypkių klubus. Koks stiprus tabako poveikis, galima spręsti iš to, jog dauguma rūkančiųjų žino ir supranta apie rūkymo žalą, bet… nesugeba gyventi be cigarečių. Priklausomybė nuo tabako yra ir fizinė, ir psichologinė, todėl lengvai „nepaleidžia“ savo aukos. Metimo rūkyti pradžia dažniausiai prasideda nuo savęs gąsdinimo niūrioms pasekmėms, prarūkytų pinigų skaičiavimu ar panašiai. Tačiau šie argumentai dažnai yra per silpni, prieš įpročio ir priklausomybės jėgą. Dažnai bandoma save įtikinti, kad „turėsiu valios ir mesiu“, tačiau tos valio taip ir neatsiranda. Nemaža dalis rūkančiųjų vėliau ar anksčiau išbando daugybę metimo metodų. Bet nesėkmingai. Vieni bando mesti po truputį, mažindami cigarečių kiekį, bet tik nedaugelis pasiekia norimą tikslą. Specialistai nustatė, kad žymiai daugiau žmonių pasiseka nutraukiant rūkymą iš karto. Tačiau paaugliams mesti rūkyti yra kur kas lengviau, nes daugeliui jų dar nėra išsivysčiusi fiziologinė organizmo priklausomybė nuo nikotino. nuspręskite nuo kurios dienos nustosite rūkyti. pinigus, kuriuos išleisdavote cigaretėms, dėkite į taupyklę. venkite vietų, susibūrimų, kurių metu dažniausiai rūkydavote. kilus norui užsirūkyti, išgerkite stiklinę sulčių, kramtykite kramtomąją gumą ar čiulpkite ledinukus. Jų nešiokitės su savimi.
Priklausomybė nuo Lošimų
Pagrindinis šio sutrikimo bruožas - tai tęstinis arba periodiškas elgesio kontrolės praradimas, nebegalint atsispirti potraukiui lošti. Priklausomybė gali išsivystyti lošiant žaidimų automatų salonuose, ruletę ar kortomis kazino, sporto totalizatorių, internetinius ar SMS žaidimus, žaidžiant biliardą ar boulingą iš pinigų. Priklausomybė gali išsivystyti ir žaidžiant paprasčiausioje televizinėje loterijoje. Tyrimai rodo, kad 1.6% suaugusių žmonių atitinka patologinio lošimo kriterijus, o 3.9% patiria sunkumus dėl šios priklausomybės. 1980 m. Patologinis lošimas aptinkamas visose socialinėse grupėse, dažniausiai fiksuojamas tarp 21 ir 55 metų amžiaus vyrų. Polinkį į priklausomybę labiausiai nulemia psichologinės ir socialinės problemos. Visiems patologiniams lošėjams būdinga tai, kad net jei pralošia daug pinigų, jie vėl lošia įsitikinę, kad šįkart tikrai pasiseks. Jei kartais pasiseka - džiaugiasi, tačiau nemato, kad prieš tai paklojo žymiai daugiau nei išlošė. Galų gale vėl viską pralošia. Tačiau nepaisydami nesėkmių ir vėl bando „laimę“. Suvokti ir realiai įvertinti pasekmes, kylančias dėl nevaldomo potraukio, neleidžia neigimas ir saviapgaulė. Progresuojant priklausomybei, sparčiai didėja priklausomo asmens nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Neretai, net jei ir testo rezultatai rodo, kad problema jau yra, pats asmuo neigia priklausomybę ir gydytis nenori.
Priklausomybių Mitai ir Tikrovė
Priklausomybių gydymas, kaip ir visa kita, kas susiję su jomis, yra apipintas įvairiausiais mitais. Pagalvojau, kad būtina apie juos parašyti, nes kai kurie tikėdami jais, atima iš savęs galimybę tinkamai įvertinti savo situaciją ir smarkiai nutolina veiksmus, kurių taip reikia svarbiausiems gyvenime pokyčiams. Deividas šefas savo knygoje “Švarus” teigia, kad 40% vartojančių alkoholį tai daro nesaikingai. Tačiau statistika byloja, tik apie 10% iš jų (o Lietuvoje ir dar mažiau, apie 6%) yra kliniškai pripažinti priklausomi ir gydosi. O jeigu tu ir tiki kai kuriais mitais, apie kuriuos rašysiu - tai tikrai yra ne dėl to, kad tu esi per mažai apsiskaitęs ar menkai išprusęs. Taip yra dėl to, kad daugelį metų šie mitai buvo įtvirtinti ir nebuvo jokio alternatyvaus mąstymo. Gydymas nebuvo individualizuotas, jo supratimas buvo pernelyg siauras. Faktas yra tas, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra SPEKTRAS, kuris turi neįtikėtinai daug atspalvių. Priklausomybė gali būti bet kokio sunkumo lygio - bet ji vis tiek vadinama priklausomybe. Nėra jokio skirtumo tarp žmogaus kuris jau penkis metus kiekvieną penktadienį išgeria du butelius vyno, nuo to kuris jau penkis metus geria kasdien. Nesvarbu, kurioje šio spektro vietoje esi (arba net visai nesi), gali imti ir susikurti sveikesnį santykį su alkoholiu. Be to, priklausomybių gydymas yra orientuotas ne tik į psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą, bet ir į priklausomybę sukeliančių veiksnių, tokių kaip traumos, gretutiniai psichikos sveikatos sutrikimai ir socialiniai veiksniai, šalinimą. Anksti pradėjus spręsti šias pagrindines problemas, gydymas gali padėti asmenims išsiugdyti sveikesnius įveikos mechanizmus ir užkirsti kelią su priklausomybe susijusių problemų paūmėjimui.
Dauguma žmonių tiki, kad užtenka “nuvažiuoti į detoksikaciją”, “pagerti vaistukų”, “užsikoduoti”, “nueiti pas hipno-terapeutą”, “pagulėti Švėkšnoj”, “pabaigti Minesotą”, “pasidaryt akupunktūrą” ir Voilà - tu lyg niekur nieko esi laisvas ir laimingas. Man viena klientė netgi buvo parašius laišką: “Vyras jau 7 kartus buvo detoksikacijoje ir vis tiek geria, jam nieko nepadeda”. Žinoma, kad nepadeda. Realybė tokia, kad sveikimas po priklausomybės yra visą gyvenimą trunkantis procesas, reikalaujantis besąlyginio atsidavimo, pastangų ir aplinkinių paramos. Bet kokia mano anksčiau minėta priemonė yra tik lašas jūroje, nes priklausomybė yra sudėtinga biopsichosocialinė būklė, kuriai įtakos turi genetiniai, neurobiologiniai, aplinkos ir socialiniai veiksniai. Veiksmingas gydymas visapusiškai atsižvelgia į šiuos pagrindinius veiksnius, padėdamas asmenims atkurti savo gyvenimą ir išsiugdyti tikslo ir prasmės jausmą.
Vyrauja mitas, kad žmogus turi pasiekti “dugną”, kad būtų pasiruošęs ieškoti pagalbos ar pradėti gydytis. Šis įsitikinimas labai dažnai atgraso žmones nuo pagalbos ieškojimo, kol jie nepasiekia krizinio taško. Pagrindinė problema ta, kad niekas nežino kur yra tas “dugnas”. Taip, yra tam tikra besigydančių žmonių grupė, kurie yra degradavę benamiai, gyvenantys nakvynės namuose ir t.t. juos mes laikome “alkoholikais” ir “narkomanais” - tačiau tai yra absoliuti mažuma žmonių, kuriems būtina specialistų pagalba. Didžiąją pyrago dalį nusigriebia tokie žmonės kaip aš ir mano vyras - turintis dešimtis metų aukštųjų mokslų sąskaitoje, ne vieną NT objektą, kelis automobilius ir sėkmingas karjeras. Žinok, srėbti privirtą košę, kai tu dar nieko nesi praradęs yra žymiai lengviau, nes paskui keistis motyvacija tik mažėja. Puikiai žinau ką tai reiškia, nes pati net kelerius metus sau tai kartojau. Bet kai pradėjau dėlioti taškus ant i, supratau kad tiek kiek aš prauliavoju per metus nė nesilygina su tuo kiek man reikia skirti lėšų medikamentiniam gydymui. Su mūsų žalingais įpročiais susijusios išlaidos yra tiesiog kooooooooosminės! Jos neapsiriboja vien tik pačiomis psichiką veikiančiomis medžiagomis. Taip, gydymas gali atrodyti bangus ir tu gal būt neturi šiam momentui tiek reikalingų lėšų. Bet pradėkim nuo to, kad egzistuoja nemokamos pagalbos. Jei tau ji netinkama - žinok, pinigų ieškoti priklausomybės gydymui reikia lygiai taip pat, kaip vėžio ar cirozės gydymui.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Jooooo. Ir aš irgi taip galvojau maždaug 764 kartus. Pakankamai tiek, kad tikrai taptų visiškai aišku, kad viena pati aš absoliučiai nesugebu pasistūmėti nei diena daugiau. Nors aš tikiu, kad tam tikra maža dalis žmonių gali patys mesti gerti, visai likusiai daugumai tai tiesiog yra neįmanoma. Stipri palaikymo komanda, glaudūs santykiai su artimaisiais ir bendraminčiais yra būtinas. Valia yra labai ribotas resursas, ji anksčiau ar vėliau tiesiog išsenka. Pažadų SAU mes nesilaikome. Tad, kad tu sau galvoje pasakei “nuo šiandien aš nebegersiu” - maždaug penktą valandą vakaro bus nokautuota argumentu “aj, nuo rytojaus nebegersiu”. Tačiau, kai tu pasisakai mamai, sesei, draugui ar konsultantui: “aš negersiu mėnesį” - čia jau yra gan solidus įsipareigojimas, kuris yra tarsi nebylus tavo pasiryžimo sargas. Tu turi dalintis su kitais savo išgyvenimais, silpnumo akimirkomis, planais, skausmu, gėda, klaidomis ir pergalėmis - tai vienintelis būdas paaugti vidumi. Realybė tokia, kad tau visai nereikia pamatyti visų laiptų, tam kad užlipti ant pirmo laiptelio. Tikslas “pabandysi gerti mažiau” yra labai geras tikslas! Pradėjus jo siekti, tu gali suprasti, kad nori mesti gerti apskritai arba atvirkščiai, pabandęs ilgiau negerti, gali suprasti, kad tai nėra tau tinkamiausia strategija ir mokysiesi integruoti alkoholį į savo gyvenimą su tvirtais ir aiškiais saugikliais. Kartais būna, parašo žmogus man “noriu pabandyti negerti puse metų, o paskui pažiūrėsiu, kaip visa tai atrodo”. Tada pasiekus tikslą, grįžta prie senų įpročių - pasimatuoja, pasitikrina save, palygina patirtis, o tada sako: “O.K. dabar pabandysiu negerti metus”. Ir žinai ką? Be to, mokslas jau yra nustatęs, kad žmonės turėję sunkios formos priklausomybę, ateityje gali vėl saikingai išgerti. Apie tai kalba Anna Lembke, savo knygoje “Dopamino tauta”. Priklausomybių gydymas ir viskas kas su juo susiję yra ypač stigmatizuotas ir mistifikuotas dalykas. Todėl taip, čia ne pirmas ir ne paskutinis mano įrašas apie priklausomybių demistifikavimą. Visas jas palikau, nes kiekvieną kartą skaitant komentarus tiesiog imdavo trūkčioti nervingai akis nuo dalykų, kuriuos ten pilsto žmonės. Ne, ne per vėlu.
tags: #priklausomybe #sukeliancios #medziagos #gydymas