Įvadas
Tarpusavio priklausomybė yra žmogaus būties esmė, glaudžiai susijusi su mūsų santykiais ir gerove. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra tarpusavio priklausomybė, kaip ji pasireiškia įvairiuose gyvenimo aspektuose, ir aptarsime jos poveikį mūsų emocinei sveikatai bei tarpasmeniniams santykiams. Atskleisime priklausomybės ir kopriklausomybės sąvokas, nagrinėsime jų simptomus ir galimus sprendimo būdus.
Tarpusavio priklausomybė: Žmogiškųjų santykių fenomenas
Artūro Tereškino romane „Nesibaigianti vasara“ teigiama, kad esame viena nuo kitos priklausomos būtybės, egzistuojančios ir klestinčios tarpusavio pasitikėjimo tinkle. Prasidėjus pandemijai, tapo akivaizdu, kad net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe. Chižniak (2016) teigimu, žmogaus gyvenimui būdinga tarpusavio priklausomybė. Jokie žmogaus pasiekimai neįmanomi be kitų žmonių. Tarpusavio priklausomybė - tai žmogiškųjų santykių fenomenas. Tačiau priklausomybė santykiuose gali tapti neigiama, kai paklūstama kitam, atsisakant savo savarankiškumo ir laisvės.
Tarpasmeniniai santykiai - tai subjektyviai išgyvenami dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio ryšiai, kurie objektyviai (visuomeniniame gyvenime) reiškiasi tų žmonių sąveikos įvairiais būdais. Tarpasmeninių santykių svarbiausi elementai - bendravimas, keitimasis informacija, tarpusavio supratimas, sąveika, priklausomybė. Tarpasmeniniai santykiai būna trumpalaikiai (vienkartiniai arba susieti su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis, pavyzdžiui, gydytojo ir paciento) ir nuolatiniai (pavyzdžiui, sutuoktinių, šeimos, giminės narių, draugų, bendradarbių). Tarpasmeniniai santykiai dažnai grįsti simpatija, meile, prieraišumu, rūpinimusi vienas kitu, solidarumu, bet gali atsirasti ir pyktis, neapykanta, nesutarimai, keršto troškimas ir kita (kartais tokie tarpasmeniniai santykiai nutrūksta).
Tarpasmeninių Santykių Modeliai
Skiriami tarpasmeninių santykių 2 modeliai: tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo. Tarpusavio priklausomybės modelis rodo, kaip formuojasi 2 žmonių tarpasmeniniai santykiai nuo pirmojo kontakto, įsisąmoninimo (vienas kito pažinimo, nuomonės susidarymo, jausmų atsiradimo), sąveikos, bendrumo, artumo užsimezgimo iki poveikio vienas kitam. Socialinio įsiskverbimo modelyje tarpasmeninių santykių raida suprantama kaip laipsniškas savęs atskleidimo procesas, leidžiantis pamažu skverbtis į kito žmogaus asmenybės vidų. Tarpasmeniniams santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių detalių apie save.
Tam tikros grupės narių tarpusavio nuostatų, orientacijų ir lūkesčių sistema priklauso nuo bendros veiklos turinio ir organizacijos, taip pat vertybių, kuriomis grindžiamas tos grupės narių bendravimas. Kartais individo subjektyviai išgyvenami ryšiai su kitais žmonėmis nesutampa su objektyviai egzistuojančiais (būdinga tų pačių tarpasmeninių santykių skirtingas supratimas arba suvokimas). Nevienodo raidos lygio grupės tarpasmeniniai santykiai skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Nuo tarpasmeninių santykių priklauso pavienių grupės narių statusas ir savijauta grupėje, psichologinis klimatas, veiklos efektyvumas, todėl tarpasmeninių santykių grupėse pažinimas yra svarbi bet kokio grupinio darbo tobulinimo sąlyga.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
Priklausomybė ir Kopriklausomybė: Dvi Medalio Pusės
Į bet kurią priklausomybę galima pažvelgti ir kaip į ligą, ir kaip į asmeninį žmogaus pasirinkimą. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimų ir kitų dalykų yra tik „ledkalnio“ viršūnė. Šeima, kurioje yra priklausomybės problemų, laikoma disfunkcine šeima.
Emocinė priklausomybė
Emocinė priklausomybė nuo priklausomo žmogaus yra sudėtingas reiškinys, kuriam reikia skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia reikia gelbėti save, rūpintis savo sveikata, savo poreikiais ir interesais. Priklausomi žmonės tiki ne žodžiais, o pavyzdžiais. Geriausi pavyzdžiai yra jo aplinkoje esantys žmonės, kurie yra laimingi, džiugūs, sėkmingi ir neįklimpę į jokias priklausomybes arba jas įveikę, suvaldę.
Kai šeimos nariai sprendžia savo kopriklausomybės psichologines problemas, tai neišvengiamai daro teigiamą įtaką ir priklausomybę turinčiam žmogui pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Artimiesiems reikėtų vengti kankinio pozos, vengti moralizavimo. Priklausomybių ir kopriklausomybių terapijoje mokomasi prisiimti atsakomybę už save, atpažinti įvairias manipuliacijas, saviapgaulę, nustatyti ir apginti įvairias ribas, konfrontuoti nesugadinant tarpasmeninių santykių, toleruoti vis didesnį emocinį artumą. Kaltinimai, grasinimai, skyrybos nėra tinkama išeitis spręsti priklausomybės ir kopriklausomybės problemas. Disfunkcinei šeimai gali padėti šeimos psichoterapija.
Kopriklausomybė: Kas Tai?
Nuo 2015 metų dirbant priklausomybių srityje, kasdien sutinkami žmonės, negalintys išsivaduoti nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad priklausomybės problema susijusi tik su cheminių medžiagų vartojimu. Tačiau pradėjus konsultuoti priklausomų žmonių šeimos narius, paaiškėjo, kad priklausomybė yra žymiai sudėtingesnė, nei atrodo. Ji kaip vijoklis apraizgiusi visą priklausomo žmogaus šeimą, paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, dėdes, tetas, draugus, kaimynus - visus aplinkui esančius artimus žmones. Ji, kaip chameleonas, nuolatos keičia savo pavidalą, persimeta nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos. Pavyzdžiui, sustabdęs alkoholio vartojimą žmogus, gali netikėtai pradėti kompulsyviai lošti, o pavyzdinga sutuoktinė pradėti vartoti vaistus. Arba, ilgus metus kovojusi su vyro priklausomybe, žmona, pagaliau sulaukusi vyro blaivybės, pati praranda gyvenimo prasmę, puola į depresiją ir liūdesio liūną.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau, kreipiasi pagalbos į specialistus iš kurių išgirsta žodį „kopriklausomybė“. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą. Specifinė terminologija labiau reikalinga specialistams, negu žmonėms, kurie kreipėsi pagalbos, tačiau sunku išvengti terminologijos bandant susikalbėti tarpusavyje.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Kopriklausomybės Apibrėžimai ir Kontroversijos
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys, kuris sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų, rašo Bacon (2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10). Oksfordo žodyne, sąvoka „kopriklausomybė“ (codependency, codependence) aiškinama kaip „pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės“. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip „disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu“. Priešdėlis „co“ reiškia „kartu, bendrai“. Bulotaitė (2009), naudojo „netiesioginės priklausomybės“ sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: „tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (Bulotaitė, 2009, p. 129).
Kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę vadina „vidine žmogaus emigracija“, kai žmogus siekia „patogesnės tikrovės“ ir pasiduoda iliuzijai, kad gali visiškai kontroliuoti pasaulį. Apie svaigalus jis rašo taip: „tai tėra tvarstis ant pūliuojančios žaizdos, kuris leidžia nebematyti gąsdinančio žaizdos vaizdo“ (Dvareckas ir kiti, 2014, p. 23).
Istorinė Apžvalga ir Apibrėžimų Analizė
Ingrid Bacon (2014) fenomenologinėje studijoje išsamiai aprašė kopriklausomybę ir pateikė šio reiškinio tyrimų istorinę apžvalgą. Kopriklausomybės fenomeno tyrinėjimų pradžia siejama su 40-aisias XX amžiaus metais ir Karen Horni vardu. Ji tyrinėjo alkoholikų žmonų elgesio modelius. Vėliau, 50-aisiais metais AA (anoniminių alkoholikų) judėjimas padarė įtaką tolimesniems šio fenomeno tyrimams. Amerikos sveikatos profesionalai sukūrė terminus „ko-alkoholikai“, „ko-priklausomieji“, taip pat šiuo dešimtmečiu susikūrė Al-Anon grupės (anoniminės alkoholikų šeimos narių grupės). 60-aisiais metais prasidėjo klinikinių kopriklausomybės fenomeno tyrimų epocha, o 80 - aisiais metais susikūrė CODA grupės, tai yra kopriklausomų anonimų grupės. Visos minėtos savipagalbos grupės veikia ir Lietuvoje.
Ingrid Bacon pateikė išsamią kopriklausomybės apibrėžimų analizę, keletą jų čia pateiksiu:
- pagal Wegscheider-Cruse (1981) „tai priklausomybė nuo asmens ar objekto, kuri gali tapti patologinė ir turinti įtakos visiems asmens santykiams“;
- pagal Whitfield (1984) tai „liga ir neadaptyvus elgesys, kuris išsivysto kartu gyvenant, dirbant ar esant artimuose santykiuose su žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų ar turinčiu lėtinių sutrikimų“;
- pagal Hemfelt et al (1989) tai „sutrikimas, sukeltas nesėkmingų individo bandymų kontroliuoti savo jausmus, kontroliuojant žmones, daiktus ar įvykius esančius ne savyje, kopriklausomas žmogus gali būti priklausomas nuo kito žmogaus, kuris yra apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių ar prisirišęs prie cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų), ar pinigų, sekso ar darbo“.
Taip pat kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys - kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę (Cermak, 1986, cit. pagal Bacon, 2014).
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip sumažinti laiką prie kompiuterio
Weinhold autorių duetas įvardina kad „kopriklausomybė - tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau, asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje, užduočių neužbaigimo pasekmė“. (B. Weinhold, J. Wеinhold, 2002, p. 5). Milushyna (2015), atliko išsamią literatūros apie kopriklausomybę apžvalgą ir pateikė tokį kopriklausomybės apibrėžimą: „tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas, ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius“ (Milushina, 2015).
Dear, et al (2004), (cit. pagal Bacon, 2014), atliko sisteminę įvairių apibrėžimų analizę ir išskyrė keturis, kopriklausomybei būdingus, pasikartojančius komponentus: „fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas“.
Daugumoje šių apibrėžimų akcentuojamas santykių aspektas. Remiantis aukščiau pateiktais apibrėžimais, kopriklausomybė: „turi įtakos visiems asmens santykiams“, išsivysto „esant artimuose santykiuose“, „paveikia visus asmens santykius“, o žmogus apibrėžiamas kaip „priklausomas nuo santykių“. Būtent per santykių aspektą, kopriklausomybė tampa labai plati, sunkiai aprėpiama sąvoka.
Savęs Tapatinimas su Kopriklausomybe ir Egzistencinis Požiūris
Stebint šį intensyvų informacijos, tai yra įvairių mokslinių studijų bei straipsnių srautą, kai kuriems autoriams kilo minčių, kad kopriklausomybės „etiketė“ gali būti užklijuota bet kuriam žmogui (Bacon, 2014). Bacon atskleidė kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: „kopriklausomybė viską paaiškina“; „kopriklausomybė padeda man save atskleisti“; „padeda rasti prasmę“; ar įvardinti savo būseną. Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimų apie savo patirtis.
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės „diagnozės“ suteikimas klientui tolygus „etiketės užklijavimui“ ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant „ligai“ ar „sutrikimui“.
Dauguma autorių, kopriklausomybę pateikia kaip „ligą“ ar „sutrikimą“. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimų ir ieško būdų kaip „išgydyti“ pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo „buvimo būdą pasaulyje“, rašė Spinelli (2006). Bolšanin (2012) rašė kad šiuolaikinė egzistencinė tradicija atsisako nuo skuboto kliento būsenos vertinimo, diagnozių skyrimo, „akivaizdžių“ kliento problemų įvardinimo.
Kopriklausomybės Požymiai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos „panaikinimo“ sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, rašo Beattie (1992) kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms. Psichologai taip dažnai persiima priklausomų klientų gelbėjimu, vadinasi „suserga“ kopriklausomybe.
Nuo Dėmesio Troškimo Iki Priklausomybės: Socialiniai Tinklai ir Biologiniai Aspektai
Žmogaus norą transliuoti savo asmeninio gyvenimo detales į socialinius tinklus ir gauti pozityvų grįžtamąjį ryšį nulėmė gamta, psichologiniai, socialiniai faktoriai, sako gydytoja psichiatrė J. Žurauskienė. „Žmogaus nuotaikas, elgesį, mąstymą lemia aktyvios biologinės medžiagos smegenyse - dopaminas, seratoninas, noradrenalinas ir kitos. Vienos iš jų sukelia malonumą, azartą, kitos - pyktį, liūdesį ir pan. Gydytojo požiūriu dėmesio funkcija yra cheminiai procesai, vykstantys smegenyse - gavus dėmesio išsiskiria hormonas endorfinas ir žmogus jaučia malonumą. Nuo to malonumo, noro jį patirti dar ir dar, gali išsivystyti priklausomybė“, - aiškina gydytoja psichiatrė.
Pasak jos, paveldėjimo faktorius lemia, kiek žmogui reikia dėmesio arba kitaip - malonumo, kurį sukelia dėmesys, nes yra paveldimi tam tikri biologinių medžiagų smegenyse apykaitos genai. „Visuomet verta pasidomėti, ar kas nors žmogaus giminėje neturėjo priklausomybių nuo kitų veiklų. Populiariausios priklausomybės, žinoma - alkoholis, narkotikai, lošimas, tačiau gali būti ir sportas, apsivalgymas ar pirkinių manija. Visos veiklos, kurios sukelia panašius procesus smegenyse ir sukuria žmogui malonumo jausmą, gali sukelti priklausomybę. Žinoma, tai galima pakeisti“, - teigia gydytoja.
Abstistencija ir Priklausomybės Įveikimas
Gydytojos teigimu, priklausomybių turintis žmogus labai retai kada pats pripažins ar prisipažins, jog yra priklausomas. Rimtas ženklas, kad tam tikra veikla jau virto priklausomybe, - jeigu nutraukus ją jaučiami abstinencijos požymiai. Ir priklausomiems nuo dėmesio žmonėms jie panašūs kaip ir alkoholikams ar narkomanams: sunku galvoti apie ką nors kita, keičiasi nuotaika, trinka miegas, gali kilti spaudimas, pasireikšti širdies veiklos sutrikimų ar net panikos priepuolių ir t. t.
Vis tik dažnesnis atvejis, kai žmogus nepajunta tų abstinencijos požymių, nes net nebando nutraukti veiklos, nuo kurios tapo priklausomas. „Socialiniai tinklai atrodo labai nekaltas dalykas, nes tarsi nežaloja sveikatos, nepareikalauja didelės finansinės aukos. Tampa sunku suprasti, ar žmogus, kuris kasdien jaučia poreikį dalintis savo kasdienybe su kitais - pagražinta ar kaip tik labai tikra, nenudailinta - jau yra priklausomas“, - teigia J. Žurauskienė.
Gydytojos psichiatrės teigimu, labai svarbus ženklas, jog žmogus yra priklausomas, jeigu nuo malonumą generuojančios veiklos ima kentėti kitos gyvenimo sritys - santykiai, darbas, paties žmogaus sveikata. „Suklusti verta, jeigu artimieji piktinasi ir kelia ultimatumus, neatliekami darbiniai įsipareigojimai, nelieka laiko kitoms, tarsi iš tiesų svarbioms, veikloms. Kartais ir pats žmogus jaučia, jog kažkas negerai, bet negali liautis savo jėgomis“, - vardija priklausomybes žmonėms padedanti įveikti Jolita Žurauskienė.
Pasak gydytojos psichiatrės, tikra tiesa, jog neretai žmogus turi pasiekti dugną, kad imtųsi veiksmų priklausomybei įveikti - netekti kažko labai svarbaus ar turi pašlyti jo sveikata. Vis tik statistika rodo, jog tik apie 30 proc. žmonių nebegrįžta prie senosios savo veiklos - kiti patiria trumpalaikių pagerėjimų ir vėl „atkrenta“.
Gydytojos psichiatrės teigimu, polinkį į priklausomybes gali indikuoti ne tik priklausomų giminaičių turėjimas, bet ir asmenybės tipas. Vis tik polinkį turinčio žmogaus dar negali apkaltinti esant priklausomu.
„Yra isterinių, šizoidinių asmenybių, yra ir narcistinių, kurios labiau trokšta dėmesio nei kitos. Iš tiesų dažniau dėmesio priklausomybę ar polinkį priklausomybėms apskritai turi ekstravertai - tie, kurie stokoja brandumo. Kai žmogus neturi stipraus vertybinio pamato, jis dažnai mėtosi ir yra lengvai „išmušamas iš kelio“. Pavyzdžiui, vienu metu buvo labai nėręs į socialinius tinklus, paskui staiga juos ištrina, bet ima be saiko pirkti, buvo vakarėlių liūtas, staiga tapo sveikuoliu ir vien tik sportuoja“, - aiškina gydytoja psichiatrė.
J. Žurauskienės teigimu, gamta nemėgsta tuštumos. Dėl to atsikračius vienos priklausomybės ją neretai keičia kita. Jeigu žmogui būdingas toks mėtymasis, staigus nėrimas iš vienos veiklos į kitą, tai jau yra indikatorius, kad jis gali turėti polinkį į priklausomybes, kuris kažkada gali progresuoti arba ne.
Vertybių Ugdymas ir Psichoterapija
Gydytojos psichiatrės teigimu, jeigu žmogus, kad ir ekstravertas, yra brandus ir geba kontroliuoti savo poreikį dėmesiui, sąmoningai jo pasiima, gali bet kada atsisakyti, nuo to nenukenčia kitos gyvenimo sritys - jo gyvenimas visose srityse yra harmoningas, - tuomet to negali vadinti priklausomybe. Kad taip būtų, labai svarbu turėti tinkamas vertybes.
„Vertybių ugdymas - lėtas procesas, neretai pareikalaujantis specialisto pagalbos. Vienam žmogui labai sunku susitvarkyti, mat keitimasis - atsikratant priklausomybės ar tiesiog siekiant asmenybės brandos - yra labai sunkus, skaudus dalykas. Turi paleisti tai, kas buvo įprasta, teikė malonumą. Psichoterapija - vienas pagrindinių mediciniškai pagrįstų būdų, padedančių išlaikyti rimtį, siekti harmonijos, tai daryti pastoviais, tikslingais, mažais kasdieniais žingsneliais“, - teigia J. Žurauskienė.
Pavyzdžiui, pasaulyje gerai žinoma ir kovojant su priklausomybėmis taikoma Minesotos programa apima net 12 žingsnių. Jos metu žmogus keičia savo vertybes, požiūrį, mokosi gyventi. „Labai sunku šiuos etapus pereiti vienam.
CRAFT Metodas: Pagalba Artimiesiems ir Priklausomybę Turintiems Asmenims
Situacija neguodžia: alkoholio, psichotropinių ir narkotinių medžiagų vartojimas pasaulyje toliau auga. Kartu formuojasi ir priklausomybės, nuo kurių kenčia ne tik vartojantysis, bet ir jo šeimos nariai. Todėl Lietuvoje diegiamas naujas pagalbos metodas - CRAFT. Mokslinių tyrimų duomenimis, net 70 proc.
Psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Myers (New Mexico universitetas, JAV) po atliktų stebėjimų nustatė, kad didelę įtaką priklausomų žmonių motyvacijai gydytis turi jų artimieji. Todėl mokslininkas sukūrė bendruomenės įgalinimo ir šeimos instruktavimo metodą CRAFT. Tai - empiriniais tyrimais paremta programa, skirta šeimos nariams ar artimiesiems, kurių aplinkoje yra priklausomas asmuo atsisakantis kreiptis pagalbos į specialistus. Šiuo metu Lietuvoje jau rengiami specialistai, dirbsiantys pagal CRAFT.
Kaip pasakoja Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) atstovė, psichologė Kotryna Mikalauskaitė, artimojo priklausomybė kuria gilias ir ilgalaikes pasekmes šeimos nariams: „Priklausomybės sukelia emocinius, finansinius, socialinius sunkumus. Kaip teigia viena CRAFT praktikoje jau taikančių specialistų, psichologė Edita Pečiūrienė, šis metodas išskirtinis tuo, jog pirmiausiai yra skirtas priklausomybių turinčio asmens artimai aplinkai. „Terapijos metu, kuri trunka iki 10-12 susitikimų, artimasis mokosi kurti naują santykį su priklausomybe ir nuo jos kenčiančiu žmogumi. Su terapeuto pagalba mokomasi spręsti susidariusią problemą ne taip, kaip žmogus jau yra bandęs ar išmokęs, o struktūruotai, aiškiai.
Jai antrina ir K.Mikalauskaitė: priklausomo asmens artimieji nuolatos stebi jo elgesį, nuotaikas, nerimauja dėl galimų krizių, o tai sukelia ypač didelę emocinę įtampą. Problema tampa ir tai, kad pasidalyti patiriama našta dažnai yra gėda arba nepriimtina: „Priklausomybę turinčių asmenų artimieji dažnai jaučiasi lyg turėtų saugoti „šeimos paslaptį“ ir stengiasi niekam nepasakoti apie esamas problemas. E.Pečiūrienė dalijasi, kad programos veiksmingumas pastebimas po 5-6 sesijų darbo su priklausomo asmens šeimos nariais. „Dirbant su artimaisiais, per jų įtaką, keičiasi ir priklausomo asmens santykis su pačiu savimi, šeima. Mokslinių tyrimų duomenimis, net 70 proc. priklausomybę turinčių žmonių po to, kai artimasis pradeda CRAFT programą, kreipiasi pagalbos į specialistus, ima mažėti jų suvartojamų medžiagų kiekiai, vartojimo dažniai. CRAFT programos metu artimieji mokomi tinkamai skirti dėmesį bei atjautą turintiems priklausomybių artimiesiems. Lietuvoje šiuo metu vyksta intensyvi pilotinė CRFAT specialistų ruošimo programa, skirta Vilniui ir Vilniaus regionui. Nemokamus mokymus specialistams organizuoja Respublikinis priklausomybių ligų centras, finansuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Mokymus vykdo VšĮ „Neuromedicinos institutas“.
tags: #priklausomybes #keicia #vienakita