Profesinis perdegimas slaugytojams: kaip atpažinti, suprasti ir išvengti išsekimo

Profesinis perdegimas - tai ne tik vaizdingas pasakymas, bet ir reali problema, su kuria susiduria daugybė slaugytojų. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jį sieja su chronišku stresu, patiriamu darbo vietoje, ir laiko žymiai svarbesniu sutrikimu nei tiesiog pervargimas. Straipsnyje aptarsime, kas yra profesinis perdegimas slaugytojams, kokie yra jo simptomai, priežastys ir prevencijos būdai.

Kas yra profesinis perdegimas?

Profesinis perdegimas, kitaip dar vadinamas profesine krize, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio išsekimo būsena, atsirandanti dėl užsitęsusio ar lėtinio streso. Tai sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Perdegimas yra emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būsena, atsirandanti dėl užsitęsusio ar lėtinio streso. Tai būklė, kuri gali pasireikšti įvairių profesijų ir visuomenės sluoksnių žmonėms ir ją gali sukelti įvairūs veiksniai, įskaitant su darbu susijusį stresą, asmenines problemas ir gyvenimo būdo veiksnius. Dėl perdegimo žmonės gali jaustis išsekę, bejėgiai ir sutrikę, taip pat gali turėti įtakos jų gebėjimui efektyviai veikti kasdieniame gyvenime: sutrinka darbingumas, kenčia santykiai, didėja kitų sutrikimų rizika.

Profesinis perdegimas dažniausiai išsivysto profesionalams, patiriantiems didelius krūvius nepalankiose sąlygose (pvz., sportininkai, kariai, kiti dirbantys jėgos struktūrose asmenys) arba dirbantys su kitais žmonėmis ir jų problemomis profesionalai (slaugytojai, gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, vadovai, teisininkai, mokytojai, dėstytojai, treneriai).

Profesinio perdegimo paplitimas tarp slaugytojų

Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimo padidėjimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 7715 slaugytojų, dirbančių onkologiniuose skyriuose. Rezultatai parodė, kad daugiau negu pusė, t.y. 61,7 %, respondentų išgyvena minėtą sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (50 %). Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (393 respondentai). Profesinio „perdegimo“ sindromas buvo paplitęs panašiai taip pat kaip ir JAV atliktame tyrime, tik buvo žemesnis depersonalizacijos lygis. Tuo tarpu net 28 % respondentų buvo nustatyti kiti psichikos sutrikimai.

Ištyrus 243 slaugytojas, dirbančias Hematologijos skyriuose, rezultatai parodė, kad daugiau nei 70 % slaugytojų išgyvena emocinį išsekimą (nuo vidutinio iki aukšto lygio); 48 % galvoja apie darbo pakeitimą ateinančių 12 mėn. bėgyje. Kaip rodo tyrimai, viena rizikingiausių sferų patirti „perdegimo“ sindromą yra onkologijos sritis ir paliatyvioji slauga.

Taip pat skaitykite: Perdegimo įveikimo būdai auklėtojams

Profesinio perdegimo simptomai

Prieš keletą metų profesinis perdegimas įtrauktas ir į tarptautinę ligų klasifikaciją. Jį išduoda trys pagrindiniai simptomai: išsekimo pojūtis, psichologinis atsiribojimas nuo darbo ir pablogėjusi darbo kokybė.

Profesinį išsekimą galima atpažinti pagal dažniausiai pasitaikančius simptomus. Visų pirma tai išsekimas, fizinis išsekimas gali pasireikšti galvos skausmais, pilvo maudimu, apetito praradimu ir kitais virškinimo sutrikimais, miego sutrikimais. Dar vienas būdingas perdegimo požymis - pabėgimo fantazijos. Išvarginti nesibaigiančių reikalavimų darbe, tokie žmonės svajoja apie visišką laisvę, bent jau apie atostogas vienatvėje, be kompanijos, o neretai ir apie galimybę mesti darbą, keisti profesiją ir pan. Kraštutiniais atvejais bėgama nuo realybės pasitelkus alkoholį, psichotropines medžiagas, kitas priklausomybes.

Profesinis perdegimas gali pasireikšti ir irzlumu, jį išgyvenantis žmogus greitai praranda kantrybę, jį viskas erzina. Paprasti reikalai, tokie kaip pasirengimas susitikimui, vaikų vežimas į būrelius ar buities darbai, ypač kai nesiklosto kaip suplanuota, gali pasirodyti neįveikiama užduotis. Kadangi šis sutrikimas susijęs su ilgalaikiu stresu, silpnėja imunitetas, dėl to žmogus dažnai serga peršalimo, virusinėmis ligomis.

Profesinio perdegimo priežastys

Profesinis perdegimas vystosi kai vienas kitą stiprina du veiksniai: asmeninis psichologinis pažeidžiamumas ir psichologiškai nepalanki organizacinė kultūra ir atmosfera darbo vietoje. Yra žinoma, kad kai kurie ypatumai žmones daro pažeidžiamesniais ir daugiau linkusiais į profesinį perdegimą. Taip pat yra asmenybinių ypatumų, kurie pasireiškia atitinkamu elgesiu bei mąstymu, didinančių žmogaus atsparumą perdegimo vystymuisi.

Moksliniai tyrimai ir studijos atskleidžia, kad profesinio perdegimo šaknys siejamos su nepakeliamu krūviu, nesąžiningu elgesiu su darbuotojai ir suvokimo, koks asmens vaidmuo yra darbe, ko iš jo tikimasi, trūkumu. Didesnė rizika patirti perdegimą darbe būdinga tam tikrų profesijų atstovams, visų pirma gydytojams, slaugytojams, kitų specialybių, kurių darbas susijęs su pagalbos teikimu, traumomis, pavyzdžiui, policininkams, gaisrininkams, gelbėtojams, socialiniams darbuotojams. Įtakos turi ir asmenybės tipas, bruožai, perdegti darbe labiau gresia perfekcionistams, idealistams, pernelyg reikliems sau, gyvenantiems vien darbu. Labiau linkę perdegti darbe vyrai, vienišiai, turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys, jauni, neseniai studijas baigę specialistai, kurių svarbiausias tikslas yra save realizuoti.

Taip pat skaitykite: Regioninės ligoninės tyrimas

Emociniai stresoriai

Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius.

Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kita vertus, kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją.

Aplinkos/Fiziniai stresoriai

Minėti stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizmą. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Radikali chirurgija taip pat gali tapti žalojančiu slaugos darbuotojo psichiką veiksniu.

Kognityviniai stresoriai

Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus.

Socialiniai/tarpasmeniniai stresoriai

Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga. Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Taip pat reikia pastebėti, kad dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą.

Taip pat skaitykite: Kas yra profesinis perdegimas?

Bendro pobūdžio stresoriai

Tačiau net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą.

Amžius. Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“ sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
Darbo stažas. Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Lytis. Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
Šeimyninė padėtis. Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Išsilavinimas. Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
Asmenybinė ištvermė. Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
Sunkumų įveikimo įgūdžiai. Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
Kontrolės lokusas. Psichologijoje skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai: žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
Savęs vertinimas.
Asmenybės tipas A. A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Darbo sąlygos. Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
Darbo turinys: kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai.
Galimybė savarankiškai priimti sprendimus.
Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas.
Vadovavimo stilius. Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą.
Bendravimo stilius su pacientais.
Grįžtamasis ryšys.
Motyvavimas. Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą.
Situacijos dviprasmiškumas.
pilna arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, atvirkščiai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2-3 val.

Profesinio perdegimo pasekmės

Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui. Nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetetingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą. Profesinio „perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė.

Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizaciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis - slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugtojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą ir t.t.

Profesinio perdegimo prevencija

Yra du galimi „perdegimo“ sindromo prevencijos keliai: pirmas, modifikuoti darbo aplinką taip, kad būtų minimalizuotas su ja susijusių stresorių veikimas; antras, ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“.

Kalbant apie asmeninį lygį, svarbu pabrėžti, kad pagrindinis ginklas kovoje su stresu ir „perdegimo“ sindromu - rūpinimasis savimi. Būtent čia ir susiduriama su didžiausia problema, nes slaugytojos darbui yra specifiška rūpintis kitais, o ne savimi. Svarbu palaikyti gerą fizinę formą (būtina prisiminti, kad tarp kūno ir proto yra tamprus ryšys: netaisyklinga mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, tabaku, sėslus gyvenimo būdas, svorio sumažėjimas ar padidėjimas skatina „perdegimo“ sindromo atsiradimą). Ne mažiau svarbus dalykas yra darbo-poilsio balansas. Reikalinga sąmoningai nusibrėžti „ribas“ tarp darbo ir namų. Dažnai žmonės labai lengvai pereina nematomą ribą tarp asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos, todėl rekomenduojama nusistatyti aiškius prioritetus savo gyvenime ir stengtis jų laikytis. Patartina reguliariai užsiimti veikla, kuri niekaip nesusijusi su darbine veikla (pvz., medžioklė, dekupažas ar kt.). Savireguliacijos žinių didinimas ir įgūdžių tobulinimas - tai psichohigienos esmė, tuo labiau, kad būdų minėtam tikslui pasiekti yra daug ir įvairių: relaksacija, pozityvi vidinė kalba, saviįtaiga, kvėpavimo ir vaizduotės pratimai ir pan. Taip pat rekomenduotina užsiimti savistaba, ugdyti humoro jausmą, analizuoti savo jausmus ir dalintis jais su kitais, kas ženkliai sumažina „perdegimo“ tikimybę.

Praktiniai patarimai

Subalansuokite darbo krūvį. Tai padaryti padės geras planavimas, užduočių delegavimas kitiems ir pagalbos prašymas.
Paimkite kontrolę į savo rankas. Susitarkite su vadovais, kiek trunka jūsų darbo diena, kada pradedate ir baigiate darbą, kada neatsakinėjate į skambučius, žinutes ir laiškus.
Darykite reguliarias pertraukas. Darbo metu reguliariai darykite pertraukėles.
Nebijokite keisti darbą ar profesiją. Peržiūrėkite savo vertybes, prioritetus ir objektyviai įvertinkite, ar nereikia darbo vietos.
Nepraleiskite savaitgalių ir atostogų. Net jei neplanuojate niekur išvažiuoti, išnaudokite jums priklausančias atostogas. Galite leisti laiką namuose, gamtoje ar mieste. Savaitgalius taip pat skirkite laisvalaikiui, susigalvokite jums patinkančių veiklų, raskite naujų pomėgių ar prisiminkite senus.
Būkite fiziškai aktyvūs. Atsipalaiduoti padės bet kokia fizinė veikla.
Laikykitės miego režimo. Eikite gulti ir kelkitės tuo pačiu metu, skirkite miegui pakankamai laiko.
Sveika mityba - gera savijauta. Venkite greitųjų angliavandenių, tarp jų ir cukraus. Naudokite daugiau vaisių, daržovių, grūdinių produktų, skaidulų, žuvies. Valgykite reguliariai, tris kartus per dieną. Pasak specialistų, kai organizmas patiria stresą, įtampą, pravartu papildyti tam tikrų medžiagų atsargas: B grupės vitaminų, vitamino C, D, E, geležies, magnio, cinko, omega-3 riebalų rūgščių. Kartais šių vitaminų ir mineralų neužtenka gauti su maisto, todėl gali būti vartojami ir maisto papildai nervų sistemai. Ypač svarbūs B grupės vitaminai. Atminkite, kad maisto papildas neturėtų būti vartojamas kaip maisto pakaitalas.

tags: #profesinis #perdegimas #slaugytojoms