Įvadas
Nepasitikėjimas psichiatrijos veiksmingumu ir tikslingumu man kilo prieš šešerius metus, asmeniškai susidūrus su valstybine sistema. Psichiatrija, kaip medicinos sritis, nuolat pasitarnaudavo valdančių nedemokratiškų politinių jėgų užmojų įgyvendinimui ir moksliniam neapykantos kitokiam pagrindimui. Šiame straipsnyje nagrinėjama psichiatrijos vaidmuo kaip socialinės kontrolės institucijos, jos istorinė raida, dabartinė praktika ir galimos alternatyvos.
Psichiatrijos istorija ir politinis kontekstas
Trumpai apžvelgus psichiatrijos istoriją pastebima, kad ši medicinos sritis nuolat pasitarnaudavo valdančių nedemokratiškų politinių jėgų užmojų įgyvendinimui ir moksliniam neapykantos kitokiam pagrindimui. Pradedant nuo modernistinių idėjų apie rasinius ar tautinius žmonių skirtumus, neva lemiančius skirtingus protinius ir dvasinius žmonių pajėgumus, baigiant talkininkavimu koncentracijos stovyklose žudant nenaudingus žmones ir politinių oponentų nutildymu Sovietų Sąjungoje bei jai prijaučiančiose totalitarinės santvarkos valstybėse.
T. Vaiseta tyrinėjo sostinės Vasaros gatvėje veikusios ligoninės veiklą nuo 1944 iki 1990 metų, tai yra beveik visą sovietinį laikotarpį. Ši ligoninė iki penkto dešimtmečio pabaigos buvo vienintelė sovietų Lietuvoje veikusi psichiatrijos ligoninė. „Po karo nebeveikė Kalvarijos ligoninė, nes nacių laikotarpiu ji buvo išdraskyta, žmonės buvo arba nužudyti, arba pabėgo. Vasaros gatvės ligoninė pirmą penkmetį po karo buvo vienintelė realiai veikianti visoje sovietų Lietuvoje, o paskui po truputį ligoninių daugėjo“, - pasakojo T. Vaiseta.
Jeigu ilgą laiką, faktiškai iki XX a. vidurio, psichiatrijos ligoninės veikė daugiau kaip prieglaudos, t. y. buvo vietos, kur žmogų uždarydavo, aprūpindavo maistu, saugodavo, kad nenusižudytų ir pan., tai pasak istoriko, sovietiniu laikotarpiu psichiatrijos ligoninės iš lėto tapo gana įprastomis (bent žiūrint formaliai) medicinos įstaigomis. Jų pagrindinis tikslas tapo terapinis, tai yra gydymas. „Daugiausia į tokio tipo ligonines, taip pat ir Vasaros gatvės ligoninę, pakliūdavo žmonės, kurie, buvo manoma, turi psichikos sutrikimų arba serga nervų ligomis. Sovietinės psichiatrijos ligoninės paprastai buvo vadinamos psichoneurologinėmis ligoninėmis“, - sakė T. Vaiseta. Ir iš to, pasak psichiatro, negalima daryti jokio didelio skandalo, nes tiesiog buvo manoma, ir iki šiol taip manoma, kad yra dalis žmonių, kurie dėl to, kaip jie elgiasi, ką jie galvoja, kas juos kankina, jiems reikia taikyti terapinį gydymą. Paprastai nemaža dalis šių žmonių irgi nori, kad būtų taikomas terapinis gydymas. „Tai tokie žmonės ir buvo pagrindiniai pacientai. Kriminalo čia nėra“, - sakė T. Vaiseta.
Psichiatrija kaip socialinė prieglauda
Tačiau, pasak istoriko, sudėtingesnių klausimų kyla, kai pradedi žiūrėti, kas, be šios didžiosios grupės žmonių, dar pakliūdavo į psichiatrijos ligoninę. Mokslininkas pastebėjo, kad šalia savo pagrindinės funkcijos - terapinės, sovietmečiu psichiatrinės ligoninės pradėjo virsti tokiomis įstaigomis, kurios buvo išnaudojamos kitais tikslais. Vienas iš tokių tikslų tarsi buvo paveldėtas iš ankstesnių laikų, nes psichiatrijos ligoninės ir toliau tarnaudavo kaip socialinės prieglaudos įstaigos.„Sovietų Lietuvoje ligoninės toliau atlikdavo prieglaudos funkciją, nes pačioje visuomenėje požiūris į psichikos sutrikimų turinčius žmones buvo labai stigmatizuojantis. Net artimieji nenorėjo tokių žmonių prižiūrėti, norėdavo jais atsikratyti“, - pasakojo T. Vaiseta.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos ateitis
Pasak istoriko, tradicinėje bendruomenėje psichikos sutrikimų turintys žmonės, jei jie nesielgdavo iš tiesų pavojingai sau ar kitiems, dažnai gyvendavo tarp kitų. Dar netgi sovietmečiu iš atsiminimų galima matyti, kad kaimuose būdavo sakoma, kad kiekvienas kaimas turi savo „kvailelį“, bet tai nebuvo laikoma problema, kurią reiktų spręsti pasitelkiant valstybines institucijas. „Bet su psichiatrijos kaip medicinos šakos susiformavimu pradėta galvoti, kad visi tie žmonės - nesvarbu, kokia jų būklė, - turi atsidurti tam tikroje įstaigoje. Įsijungė socialinės kontrolės mechanizmas, ir tokiu požiūriu psichiatrijos ligoninės tapo priemone atsikratyti tų žmonių, kad jie nebūtų šalia, kad jais nereikėtų rūpintis, kad jie nekeltų tikros arba (dažniausiai) tariamos grėsmės. Iš sovietmečio pradžios yra išlikęs dokumentas, kuriame sakoma: „kad negąsdintų kolūkiečių“, - pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, kartais būdavo, kad tokie žmonės net ir po gydymo neturėdavo, kur grįžti, namuose jų niekas nelaukdavo ar tų namų visai neturėdavo, todėl ir likdavo tose ligoninėse ilgą laiką. Vasaros ligoninė ilgą laiką turėjo Kairėnų skyrių (dabartinis Botanikos sodas), kur buvo guldomi (tuo metu vadinti) „chroniškai sergantys“ ligoniai, t. y. tie, kurie laikyti neišgydomais. Kairėnų skyriuje buvo ūkis, jie ten atlikdavo žemės ūkio darbus ir iš esmės gyveno, nes artimųjų jie arba neturėjo, ar jų nelaukė ir nenorėjo pasiimti. Tokiems žmonėms ši vieta tarnavo kaip socialinė prieglauda. Tačiau psichiatrijos ligoninės kartais pasitarnaudavo kaip socialinės prieglaudos net tiems žmonėms, kurie neturėdavo tikrų psichikos sutrikimų. „Regis, buvo visai paplitę, kad, pavyzdžiui, žmonės, norėję atsikratyti savo senų tėvų, veždavo į psichiatrijos ligoninę kaip į socialinę prieglaudą. Kol nebuvo socialinių paslaugų sritis išplėtota, tai ta institucija buvo suvokiama kaip galinti tai padaryti“, - sakė T. Vaiseta.
Konfliktų sprendimo įrankis
Kalbėdamas, kaip visuomenė išnaudodavo psichiatrijos ligonines, istorikas išskyrė dar dvi žmonių grupes. Viena jų - tie, kurie pasitelkdami psichiatrijos ligoninę, kaip instituciją, ir psichiatriją apskritai, bandydavo konfliktinėse situacijose diskredituoti kitą žmogų. „Pavyzdžiui, konkreti situacija: vyksta ginčas dėl testamento. Senas tėvas įrašė į testamentą du sūnus, o trečio neįrašė. Tai trečias sūnus, pasinaudodamas savo ryšiais, „blatu“, neformaliomis pažintimis psichiatrinėje ligoninėje, uždaro tėvą į ligoninę, arba paprašo gydytojo pripažinti tėvą sergančiu, kad jis galėtų kvestionuoti testamentą. Nes psichiškai sergančio žmogaus surašytas testamentas sovietmečiu negaliojo“, - pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, taip pat tai buvo būdas susidoroti su tau nepatinkančiu asmeniu. Iš archyvinių duomenų galima matyti, kad dažnai pasitaikydavo atvejų, kad, tarkime, žmonos, pykdomosios su vyrais, galėdavo pasitelkti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo instrumentą. Tokiu atveju reikėjo susitarti su milicininku, teisėjais arba gydytojais, kurie diagnozuotų neva chronišką alkoholizmą, ir tada gali priverstiniu būdu žmogų uždaryti. Istorikas aptikęs skundų, kur vyras tvirtindavo, kad jį žmona uždarė, nors iš tikrųjų jis negeria. Ir iš tikro, atlikus tyrimus, paaiškėdavo, kad jis nėra chroniškas alkoholikas. „Šitoje vietoje matome, kad ligoninė buvo tokia vieta dėl to, kad buvo susiklostęs bendras požiūris į psichikos ligonius kaip į tuos, kurie yra menkesni, atstumiami, marginalizuojami, iš jų atimamos teisės, valstybė jų nepripažįsta visaverčiais piliečiais. Šia prasme tai buvo „geras“ instrumentas, kad būtų realizuojami kažkieno asmeniniai interesai“, - sakė T. Vaiseta.
Išvengimas karinės tarnybos
Pasak istoriko, dar vienai grupei žmonių ligoninė tapo pabėgimo nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje vieta. Psichikos sutrikimų turintys žmonės tarnauti kariuomenėje negalėjo. Tad jaunuoliai eidavo į ligoninę ir apsimetinėdavo, kad turi problemų. Pagrindinis klausimas, kuris kilo istorikui, nagrinėjant šių žmonių istorijas, buvo, kodėl jie į tas ligonines taip lengvai pakliūdavo. Pasak jo, vieno priežasties nėra, bet, panašu, kad dalis gydytojų suprasdavo, kodėl jaunuoliai į juos kreipdavosi. „Turint mintyje, kad tai yra sovietų okupuota Lietuva, tarp psichiatrų buvo žmonių, kurie suprato, kad sovietų kariuomenė yra svetima jėga. Jie žinojo apie dedovščinas, kitus brutalius dalykus, kad vyksta karas Afganistane, ir yra didelė rizika, kad žmogus išvykęs tarnauti žus ten“, - sakė T. Vaiseta.
Taip pat skaitykite: Apie ambulatorinį psichiatrinį gydymą
Pasak istoriko, į ligonines buvo nesunku patekti dar ir todėl, kad sovietmečiu psichinės ligos samprata buvo plati. „Į jaunuolius, kurie ateidavo į psichiatrinę ligoninę, nemaža dalis psichiatrų žiūrėdavo įtariai, nes juk „normalus“ sovietinis pilietis ten pats neis. Be to, tuo metu, tarkime, šizofrenijos samprata buvo pakankamai plati, išplėtota netgi iki vadinamosios „vangios eigos šizofrenijos“, kas reiškia, kad ir pakankamai neryškūs simptomai galėdavo leisti žmogui diagnozuoti šizofreniją ir jį uždaryti“, - pasakojo T. Vaiseta. Anot istoriko, esant tokiam plačiam psichikos ligos suvokimui, net ir nemiga, nerimas ar gausus prakaitavimas galėjo būti pakankama priežastis žmogų uždaryti į ligoninę. O jaunuoliams kartais užtekdavo pasiskųsti panašiais simptomais, kad būtų paguldyti.
Psichiatrija politiniais tikslais
Pasak istoriko, Lietuvoje nepakankamai ištirtas klausimas, kiek sovietų valstybė į psichiatrines ligonines uždarinėdavo žmones dėl politinių pažiūrų. „Sovietų sąjungoje ir, pirmiausia, Sovietų Rusijoje yra pakankamai atlikta tyrimų ir pateikta įrodymų, kad iš tikrųjų sistemiškai būdavo su politiniais oponentais susidorojama juos uždarant į psichiatrines ligonines“, - sakė T. Vaiseta.
Istorikas prisiminė savo pokalbį su disidentu Vladimiru Bukovskiu, kuris ne kartą sovietų Rusijoje buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę dėl savo politinės veiklos. „Jis man atrodo absoliučiai sveiko proto žmogus, nors jau ir tada, kai mes kalbėjomės, buvo garbingo amžiaus. Nemažai disidentų Sovietų Sąjungoje yra patekę į ligonines tik dėl politinių priežasčių, t. y. oponavimo sovietų režimui, man šitoje vietoje abejonių nekyla“, - sakė T. Vaiseta.
Pasak istoriko, daug sudėtingesnis klausimas, kaip buvo Lietuvoje. Kad būtų galima į jį atsakyti, reikėtų prieiti prie ligos istorijų, prie kurių neleidžia prieiti Asmens duomenų apsaugos inspekcija. Iš kitų šaltinių T. Vaiseta yra radęs du-tris jį įtikinusius atvejus, kuomet buvo galima įtarti, kad sovietų Lietuvoje į ligonines buvo uždaryti faktiškai sveiki žmonės tik dėl savo antisovietinio ar sovietų valdžiai neįtikusio elgesio. „Pavyzdžiui, matau, kad yra pateiktas toks žmogaus diagnozės aprašymas: „mimikuoja veidu ir kliedi idėjomis, kad Lietuva yra okupuota“. Vien tai, kad tokia politinė mintis yra įrašoma į diagnozę, man atrodo, yra pakankamas argumentas manyti, kad čia politinis motyvas yra labai svarbus“, - sakė istorikas. Jis taip pat prisiminė kalbinęs žmogų, kuris pasakojo, kaip jis buvo sulaikytas, nes gabeno tuo metu draudžiamą Rytų filosofijos literatūrą. Jį uždarė į psichiatrinę ligoninę Lietuvoje, o jo draugus armėnus - į ligoninę ten. „Kalbėjausi su tuo žmogumi, nesu psichiatras, bet man buvo akivaizdu, kad jis yra visiškai sveiko proto žmogus. Jis ir pats sakė, kad ir gydytojas suprato, neversdavo jo vaistų vartoti, tiesiog buvo tokia bausmė. Jis pats nelaiko savęs dideliu politiniu kaliniu, nes jis sakė, kad „man būtų buvę žymiai blogiau, jeigu mane būtų uždarę į kalėjimą, o ne į psichiatrinę ligoninę“, - pasakojo T. Vaiseta.
Patekimas į vieną įstaigą su žudikais maniakais
Ypač liūdnas likimas laukdavo tų, kurie padarydavo kokį nors „antisovietinį veiksmą“, pavyzdžiui, platindavo kokius nors lapelius, ir juos pagaudavo milicija ar KGB, o teismas nuteisdavo. Jeigu per psichiatrinę ekspertizę jie būdavo pripažįstami neveiksniais, vietoj kalėjimo būdavo siunčiami gydytis. Atlikti „antisovietinį nusikaltimą“ būdavo laikoma sunkiu nusikaltimu, todėl juos siųsdavo nebe į bendrąją, o į specialiąją psichiatrinę ligoninę. Istorikas pasakojo, kad ši įstaiga yra labiau panaši į kalėjimą nei į ligoninę, kur yra žiaurios sąlygos. Žmogus atsiduria vienoje erdvėje su sunkiausiais nusikaltėliais - prievartautojais, žudikais maniakais ir panašiai. „Kai kurie sovietmečiu Lietuvoje dirbę psichiatrai yra pripažinę, kad šitoje vietoje neadekvačiai buvo taikomos priemonės“, - sakė T. Vaiseta. Lietuvoje tokios įstaigos nebuvo, iš čia siųsdavo į Černiachovską Kaliningrade.
Taip pat skaitykite: Baimės psichologija
O trečia grupė žmonių, prieš kuriuos psichiatrija būdavo panaudojama politinės kontrolės tikslais, buvo tie, kurie buvo įrašyti į milicijos arba saugumo sąrašus kaip galintys elgtis socialine ar politine prasme neprognozuojamai. „Pavyzdžiui, vyksta kokia nors Spalio arba Gegužės demonstracija arba kiti reikšmingi ideologiniai įvykiai, kai reikia viešąją erdvę apsaugoti nuo bet kokių galimų išsišokimų, pavyzdžiui, politinių protestų. Pas žmones iš tų sąrašų atvažiuodavo varaniokas, milicija juos surinkdavo, ir dažnai nuveždavo į psichiatrijos ligoninę, palaikydavo ten kelias savaites, kol praeis tas įvykis. Pats esu matęs LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymą psichiatrinėms ligoninėms surinkti ir uždaryti visus „potencialiai pavojingus“ asmenis prieš vieną svarbų įvykį“, - pasakojo T. Vaiseta.
Dabartinė psichiatrijos praktika ir problemos
Šiuo metu šimtai žmonių Lietuvoje gydomi priverstinai, t. y. be jų sutikimo farširuojami vaistais, kurie labai apriboja visą psichinę ir fizinę veiklą, sukelia chronišką psichozę, ypač juos nutraukus. Ar jie padarė ypatingo žiaurumo ir pavojingumo nusikaltimus? Paskaičius laisvai internete prieinamas bylas, matome Baudžiamojo kodekso straipsnius: nesunkus sveikatos sutrikdymas, vagystė iš parduotuvės, viešosios tvarkos pažeidimas - nusikaltimai, už kuriuos prieš teismą stojęs žmogus galimai išvengtų realios laisvės atėmimo bausmės ir atsipirktų bauda. Tačiau teisiamo žmogaus ir kalėjimo kaip pataisos įstaigos statusai išreiškia prielaidą, kad atlikus bausmę galima reabilituotis ir pasikeisti, o to nesitikima iš žmogaus, turinčio psichikos sutrikimo diagnozę. Psichiatrinė ligoninė ne gydo (nes psichikos sutrikimai, kaip teigia psichiatrai savo išvadose, nepagydomi), o dehumanizuoja ir represuoja individą iki mažai kuo besiskiriančio nuo gyvulio asmens.
S.G. buvo pastoviai leidžiami psichiką veikiantys vaistai. Pirmomis dienomis jam buvo paskirtas diazepamas, haloperidolis. Jo ligos istorijoje rašoma, kad nuo šių vaistų S.G. sveikatos būklė nepagerėjo, nes „S.G. vis dar grasina skųstis įvairioms institucijoms“. Todėl, „esant nepakankamam terapiniam efektui“, S.G. paskiriami jau stipresni vaistai - kisardinolis (sol. cisordinoli), olanzapinas ir kiti. Skyriaus vedėja B. Taigi, gydymas šiuo atveju tiesmukiškai ir brutaliai naudojamas žmogaus elgesio kontrolei ir jo paklusnumui institucijoms išlaikyti. Medicina, policija ir teismai atstovauja galią turinčių socialinių grupių, siekiančių išlaikyti stabilumą ir esamą nelygiavertę padėtį, interesams. Žmonės, kovojantys už kitokius santykių modelius, maištaujantys prieš korupciją, piktnaudžiavimą valdžia, prievartinį minčių ir elgesio suvienodinimą, nubaudžiami institucijų, kurių vienintelė egzistavimo sąlyga turėtų būti tarnavimas visuomenei.
Psichiatrinis smurtas apima ne tik žmogaus slopinimą psichotropiniais vaistais, bet ir tokias priemones kaip izoliacija, maitinimas per prievartą, fiksavimas prie lovos diržais, žodinė ir fizinė agresija, griežto ligoninės režimo primetimas. Šie metodai yra legalūs ir teisinami siekiu palaikyti visuomenės saugumą bei išgelbėti gyvybes. Lietuva, kaip ir kitos šalys, turi priverstinio hospitalizavimo ir gydymo įstatymą, kuriame nurodytos būtinos jo sąlygos - grėsmė savo ar kitų sveikatai, gyvybei ar turtui. Prievarta grindžiama tuo, kad jos įgyvendinimas sustabdo žmogų nuo jo paties smurto prieš save ar aplinkinius. Tai rodo, kad gydomas ne psichikos sutrikimas, o tam tikro elgesio raiška, kuri laikoma nepriimtina. Kitaip tariant, psichiatrija sprendžia klausimus, savo esme priklausančius moralės ir etikos sritims. Žmogaus teisė į savo kūno autonomiją, su kuria susiję savižudybės ir eutanazijos reiškiniai, jo santykių su kitais žmonėmis būdas, teisingumo suvokimas nėra psichiatrijos kaip mokslo apie psichikos ligas ir jų gydymą dalis.
Psichiatrijos įtaka socialinei atskirčiai ir diskriminacijai
Psichiatrijos mokslas ir jo praktikos prisideda prie įvairių socioekonominio išnaudojimo formų ir diskriminacijos bei išlaiko valdančiųjų grupių ir asmenų įtaką. Medicinoje išvystyta psichikos sutrikimo samprata yra šališka ir atspindi patriarchalinio kapitalizmo interesus. Psichiatrijos vaidmuo čia dvejopas. Kaip mokslas, paremtas ligų diagnozavimu, ji įvardija ir išrūšiuoja nepageidaujamo elgesio ir gyvenimo būdo žmones. Kaip gydymo praktika, kuri pažymi žmogų esant sutrikusios psichikos, psichiatrija panaikina jo visuomeninį statusą ir balsą. Šis veiksmas atima galimybę keisti socialinę santvarką perskirstant išteklius ir pasipriešinti jos saugotojams - psichiatrams ir jėgos struktūroms, pvz.
Psichiatrija ne tik paneigia žmogaus mąstymą ir jausmus, pažemindama jį iki paciento vaidmens, bet ir prisideda prie diskriminacijos mokslo ir darbo sferose. Vaikai, kuriems nustatomas psichikos sutrikimas, dėl nepritaikytų bendrojo lavinimo mokyklų siunčiami į specializuotas. Jose orientuojamasi ne į žinių, išsilavinimo, kritinio mąstymo kompetencijų vystymą, o į paternalistinę priežiūrą ir buitinių įgūdžių lavinimą. Vaikas, baigęs tokią mokyklą, neįgyja brandos atestato, tad jam užkertamas kelias įgyti specialybę, studijuoti kolegijoje ar universitete. Naujame medicinos darbuotojų licencijavimo įstatyme įtvirtinta dar didesnė kontrolė: nuo 2023 m. visiems sveikatos priežiūros specialistams - ne tik gydytojams ar slaugytojams, bet ir psichologams, kineziterapeutams, masažuotojams ir kitiems privaloma licencija. Ji suteikiama tik jei žmogus neserga nei viena iš ligų, trukdančių verstis medicinos praktika - jos nurodytos sveikatos apsaugos ministro įsakyme. Tarp jų išvardinti ir psichikos sutrikimai. Psichiatrai pabrėžia, kad kiekvieną kartą žmogus vertinamas individualiai, atsižvelgiant į jo būklę ir funkcionavimą, tačiau tokia logika keistoka. Asmeniui, patiriančiam sunkumų, trokštamos karjeros galimybių panaikinimas savaime pablogina emocinę būseną. O žmogus, turėjęs psichikos sutrikimų, galėtų prisidėti prie empatiškesnės, labiau atliepiančios poreikius medicinos sistemos kūrimo. Tokia praktika egzistuoja užsienio šalyse.
Biologinės psichiatrijos metodologinė kritika
Statistiniais duomenimis, 2019 metais Lietuvoje nuotaikos sutrikimais sirgo 37144 moterys ir keturis kartus mažiau vyrų. Tai atskleidžia biologinės psichiatrijos metodologinę nesėkmę. Bandymas interpretuoti skaičius kaip ydingų genų raišką ar neteisingą cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse, būdingą išskirtinai moterims, atvirai rodytų liguistą neapykantą joms. Psichiatrai ją slepia po tokiomis diagnozėmis kaip „endogeninė depresija“, kuri reiškia neva paveldėtą, nepriklausančią nuo gyvenimo aplinkybių prislėgtą emocinę būseną. Kyla klausimas, kokios gali būti jų kančios ir skausmo priežastys? Anapus biologinių procesų ir fiziologinių reakcijų, t. y. fizinės dimensijos, egzistuoja nematerialios - dvasinė, socialinė, ekonominė - kurių raišką įžvelgiame tik stebėdami žmogų jo aplinkos kontekste. Apklausus moteris plačiau, negu reikalauja tarptautinių ligų klasifikacijų kriterijai, kuriuose tam tikros būsenos ir jausmai įvardijami neatsižvelgiant į nė vieną iš mano minėtų kontekstų, paaiškėtų realios gyvenimo patirtys, sukėlusios „ligą“. Prasmės jausmo netekimas, žongliravimas darbo ir šeimos rūpesčiais, finansinis nestabilumas, neužtikrintumas dėl ateities. Moterys, neįvykdančios šių, dažnai iš išorės primestų reikalavimų, įvardijamos psichiškai sutrikusiomis, o joms gydyti pasitelkiamos galybę šalutinių poveikių sukeliančios cheminės medžiagos, mažinančios galimybes suprasti ir pakeisti aplinkybes, sukėlusias įtampą ir neviltį.
Skurdo medikalizacija
Socialiniuose moksluose vis dažniau vartojama „skurdo medikalizacijos“ sąvoka, reiškianti priežastinį ryšį tarp žemos socialinės padėties ir patologijos, ypač psichiatrinės. Tai reiškia, kad žmonėms, kurių pajamų ir pragyvenimo lygis nedidelis, daug dažniau nei aukštos socialinės padėties asmenims diagnozuojami psichikos sutrikimai. Medicina tradiciškai tai interpretuoja kaip užburtą ratą - psichikos sutrikimas apsunkina galimybes pasirūpinti savo gerove ir pajamomis, o skurdas savo ruožtu sukelia ligos paūmėjimus. Tačiau skurdas savaime yra didžiulis chroniškas stresorius, kuriame gyvena dauguma žmonių, besilankančių valstybinėse medicinos įstaigose. Neretai jų gaunamos varganos išmokos ir kita socialinė parama priklauso nuo ilgalaikio psichotropinių vaistų vartojimo ir gydytojų nurodymų klausymo. Žmogus privalo susitaikyti su savo padėtimi, pripažinti sergantis, kad gautų reikalingą paramą. Neigiami jausmai, užsitęsusios prastos emocinės būsenos, kurios yra natūrali reakcija į sudėtingas gyvenimo aplinkybes, tampa ligos požymiais.
Ankstyvieji gydymo metodai
Istorikas pabrėžė, kad negalima psichiatrinės ligoninės sovietmečiu demonizuoti, kad tai yra tik kažkoks pragaras, į kurį žmogus patenka ir ten jį suryja, sunaikina. „Ligoninėse dirbdavo gydytojų ir slaugytojų, kurie iš tikrųjų norėdavo padėti žmogui, ir jie gydydavo. Turime suprasti, kad vyksta istorinė kaita. Tai, ką apie psichiatriją žmonės žinojo 1950 m., ir ką mes dabar žinome, yra labai skirtingi dalykai. Pagal dabartinį supratimą, kai kurie gydymo metodai, kurie taikyti 1950-1960 m., mums jie gali atrodyti labai nežmoniški, bet mes turime suprasti, kad veikta pagal to meto supratimus, nebūtinai iš blogų paskatų“, - pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, psichiatrija, kaip medicina, pradeda susiformuoti XIX a. pab. - XX a. pr. Buvo kuriama diagnostinė klasifikacija, bet efektyvių gydymo metodų nebuvo. „Buvo eksperimentuojama įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, šiltine ar maliarija užkrečiamas kraujas ir sukeliamas stiprus karščiavimas, nes buvo pastebėta, kad kai kurie psichikos sutrikimų turintys žmonės po tų karščiavimų, jeigu jie atsigauna, pagerėja. Už panašų atradimą Julius Wagneris-Jaureggas netgi Nobelio premiją gavo. Problema, kad jeigu sukeli žmogui 40-41 laipsnio karščiavimą, nemažai tokių žmonių tiesiog mirdavo“, - pasakojo T. Vaiseta. Tai buvo XX a. III dešimtmetis. IV dešimtmetyje buvo pastebėta, kad tie, kurie serga epilepsija, retai serga kai kuriomis psichikos ligomis. Iš to padaryta išvada, kad reikia žmogui sukelti dirbtines konvulsijas, tokiu būdu galėsi išgydyti tas ligas. Tokiu būdu IV dešimtmetyje atsirado insulino komos ir elektros šoko terapijos kaip bandymas skirtingais būdais sukelti žmogui priepuolius. „Insulino koma - kai suleidi insuliną, žmogų ištinka koma, žmogus toje komoje pabūna, jį ištinka konvulsijos, ir paskui jam pradeda leisti gliukozę, kad jis atgautų gliukozės kiekį organizme, tada atsigauna iš komos“, - pasakojo T. Vaiseta. Elektrošokas, kaip pasakojo istorikas, buvo kitas būdas sukelti žmogui konvulsijas elektros srove. „Nežinau, kaip dabar yra, bet labai ilgą laiką po šio „išradimo“ niekas iš tikrųjų nežinodavo, kodėl elektros šokas padeda. Nes kai kuriems žmonėms bent jau laikinai jis padėdavo“, - sakė T. Vaiseta. IV-V dešimtmečiais tai atrodė vieni iš efektyviausių būdų, kuriais gydytojai galėjo pacientui kažką daryti. Pasak istoriko, buvo tada ir kelios bendro pobūdžio cheminės medžiagos naudojamos, bet jos faktiškai neduodavo terapinio poveikio, tik padėdavo nuslopinti žmogų. „Tokie vadinamieji aktyvios terapijos metodai iki pat VI dešimtmečio pradžios buvo patys svarbiausi sovietinėje psichiatrijoje. Nebuvo veiksmingesnių būdų kaip kažką pacientams daryti, terapiškai paveikti“, - sakė T. Vaiseta.
tags: #psichiatrija #kaip #socialines #kontroles #institucija