Paauglystė - tai laikotarpis, kupinas iššūkių tiek pačiam vaikui, tiek jo tėvams. Šiame straipsnyje psichologai pateikia patarimų, kaip bendrauti su paaugliu, kai tėvų nuomonė jam tampa nebe tokia svarbi, kaip „atlaikyti“ sunkius pokalbius ir santykių dramas, kaip palaikyti ir padrąsinti vaiką, žengiantį į suaugusiųjų pasaulį, ir ką daryti, kai paauglys sugriauna jūsų pasitikėjimą.
Paauglystės iššūkiai: supratimas ir bendravimas
Paauglystė - tai laikotarpis, kai vaikai pradeda formuoti savo identitetą ir nepriklausomybę. Tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi, o bendravimas gali tapti sudėtingas. Kaip rasti bendrą kalbą su paaugliu ir padėti jam sėkmingai įveikti šį etapą?
Taisyklės ir pasitikėjimas
Tikriausiai jūs, kaip ir dauguma tėvų, turite nusistatę taisykles. Ko gero, nemažai apie jas kalbatės su paaugliu, nes tikitės, kad šios taisyklės padės jam tapti geru žmogumi. Viena, kai paauglys sulaužo jas iš nežinojimo, atsitiktinai ar per neapdairumą. Tačiau visai kas kita, kai vaikas ką nors padaro sąmoningai, atvirai nepaklusdamas taisyklėms, apie kurias daugybę valandų šnekėjote. Tai mus, tėvus, veda iš proto. Tada tarpusavio santykiai darosi vis labiau įtempti.
Klaidų mokymasis
Bet nesėkmių neišvengiamai patiriame visi. Todėl reikėtų leisti vaikams jas patirti anksti ir dažnai, taip suteikiant jiems galimybę pasimokyti iš savo klaidų saugioje aplinkoje, kurioje jie gali sulaukti palaikymo.
Praktiniai patarimai tėvams
Štai keletas praktinių patarimų, kurie padės jums geriau suprasti savo paauglį ir suvaldyti sudėtingas situacijas:
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
1. Pakeiskite požiūrį: o jei tai gerai?
Suprantame. Jūsų paauglys prisivirė košės, tad jūs pykstate. Galbūt jis tik iškrėtė kvailystę, o gal pažeidė visas taisykles ir vertybes, kurių šitiek metų jį mokėte, todėl jūs, vien apie tai pagalvoję, jaučiate, kaip pamažu virstate Halku. O jei tai visiškai nesusiję su jumis? Gal tai auksinė proga pažvelgti giliau ir pamatyti, kas dedasi jūsų vaiko sieloje? Ar nebūtų geriau, jei jūs pasistengtumėte tokioje sudėtingoje situacijoje atvirai pasikalbėti su paaugliu? Gal jis buvo pričiuptas besisvaiginantis alkoholiu vakarėlyje? Galbūt jam sunku susirasti gerų draugų ir klausyti jų (gal jis ir pats tai supranta)? Gal jis pratrūko pykčiu dėl kokios nors smulkmenos? Ko gero, paauglių gyvenime vyksta kas nors, apie ką jie nekalba. Ar jūsų vaikas paskelbė internete nuotrauką, kurioje jis vien su apatiniais drabužėliais?
2. Pasistenkite suvaldyti savo pyktį, nusivylimą ir baimę
Kai paauglys pasielgia nebrandžiai, pavojingai ar kvailai, galite supykti. Tačiau pyktis paprastai yra tik emocinio ledkalnio viršūnė, po kuria slypi nuoskauda, nusivylimas, atmetimas, baimė arba pažeminimas. Kokius jausmus jūs jaučiate? Kodėl juos jaučiate? Jūsų tikslas - suimti save į rankas. Vadinasi, priklausomai nuo situacijos, jums gali prireikti netgi kelioms minutėms išeiti į kitą kambarį.
3. Jūsų paauglys tikisi, kad imsite kritikuoti. Nustebinkite jį atvirumu
Jūsų vaikas mano, kad labiausiai trokštate nubausti jį, uždarydami namie iki trisdešimties metų. Gali būti, kad viena jūsų dalelė tikrai to nori, net jei tai reikštų, kad dukra gyvens su jumis iki trisdešimties. Ko gero, teks patirti ir tikrų netikusio elgesio padarinių. O jei visa tai tik antraeilis dalykas? Paauglys žino, kad jo laukia pokalbis. Jūs turite progą atvirai pasišnekėti apie įvykį ir jūsų baimes bei rūpestį. Galbūt padėtų, jei atvirai išsakytumėte, kodėl jūs dėl to pykstate?
4. Paklauskite paauglio: „Kaip manai, kas dabar turėtų nutikti? Kaip galėtume tai ištaisyti?“
Būtų sumanu įtraukti paauglį į pokalbį apie pasekmes. Dauguma tai išbandžiusių suaugusiųjų teigia, kad pačių paauglių sau paskirta bausmė dažnai būna daug griežtesnė, nei skirtų jų tėvai. Pasirūpinkite, kad paauglio pasiskirta bausmė būtų logiška. Svarbu nustatyti aiškų ryšį tarp veiksmų, pasitikėjimo praradimo ir pasekmių, kad tai netaptų paprastu savęs plakimu.Nelogiška bausmė: Neatsiklausęs paėmiau tavo automobilį, todėl visą gegužę vonios kambarius namie valysiu savo dantų šepetėliu.Natūrali pasekmė.
5. Paaiškinkite jam, kad, norėdamas atgauti jūsų pasitikėjimą, jis turėtų daugiau su jumis bendrauti. Ir paklauskite: „Ko mes pasimokėme?“
Vaikas turėtų pasiklausti, kokius namų ruošos darbus reikia atlikti, o atlikęs juos, apie tai pranešti jums. Paprašykite, kad jis visada pasakytų jums, kur bus, kada atvyks į tam tikrą vietą, ką šiuo metu veikia, ką planuoja daryti vėliau ir kada grįš namo. Paaiškinkite paaugliui, jog toks bendravimas rodo, kad jis nori atgauti prarastą pasitikėjimą. Vienas iš pagrindinių jūsų tikslų yra tobulinti santykius su paaugliu, stengiantis išmokyti jį prisiimti atsakomybę už savo ateitį. Geriausia tai padaryti, skatinant vaiką apmąstyti savo veiksmus. Paklauskite paauglio: kas tau tuo metu buvo sunkiausia? Iš ko man suprasti, kad tu elgiesi sąžiningai ir galiu tavimi labiau pasitikėti? Ką sužinojai apie save po šio įvykio? Jei galėtum grįžti atgal, ką darytum kitaip?
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Knygos - pagalba sunkiose situacijose
Gedulas, netektis, karas, negalia, atstūmimas - tai vos kelios temos, apie kurias su vaikais, ypač jaunesnio amžiaus, tėvams kalbėtis atrodo būtina, tačiau dažnai būna nelengva. Psichologė Aušra Ševčenko sako, kad tokia pirmąja pagalba neretai gali tapti ir knygos, kurias rekomenduoja skaityti ne tik tėvams, bet ir ugdymo įstaigose dirbantiems specialistams.
Karas ir baimės
A. Ševčenko teigimu, prasidėjus karui Ukrainoje teko konsultuoti tėvų, pastebėjusių, kad vaikams pasireiškė daug iki tol neturėtų baimių, nerimo ar net nervinių tikų. Juk karui nesvarbu - tu didelis ar mažas, karas paliečia visus. „Nors ir atrodo, kad su vaikais tokiomis temomis diskutuoti nereikia, siekiant juos apsaugoti ir leidžiant kuo ilgiau džiaugtis nerūpestinga vaikyste, karo tema ir emocinis tonas paliečia net pačius mažiausius gyventojus. Net tada, kai karas vyksta ne mums, ne su mumis, bet mes kasdien gauname dozę naujienų, informacijos, emocijų. Ši knyga - puikus būdas pradėti šį nejaukų, bet itin svarbų pokalbį su savo vaiku. Jums į pagalbą ateis puikiai parinktos iliustracijos. Ir nepamirškite svarbiausios knygelės minties - šviesa ir gerumas TURI nugalėti!“ - įsitikinusi A. Ševčenko.
Tolerancija ir negalia
Labai šilta ir jauki knygelė, kuri galbūt paskatins vaikus domėtis ir klausinėti apie įvairius sutrikimus, negalias.„Ši knyga suteikia tobulą terpę pasikalbėti su savo vaikais apie toleranciją. Skaitydami knygą ir tyrinėdami iliustracijas (nuostabus iliustratorės darbas!) aptarkite, kad visi žmonės yra skirtingi, bet vienodai verti pagarbos ir meilės. Visgi visi mes turime daug daugiau panašumų negu skirtumų. Visi mes norime džiaugtis, draugauti, tyrinėti mus supantį pasaulį. Tikėtina, kad ši knygelė paskatins vaikus domėtis ir klausinėti apie įvairius sutrikimus, negalias. Labai svarbu, kad suteiktumėte vaikams taip reikalingus atsakymus, o jei ko nežinote, informacijos paieškoti galite ir kartu. Be to, atsakydami į vaikų klausimus jūs jau formuojate vaiko požiūrį į ypatumų turinčius asmenis, tad jūsų pasirenkamas žodynas ir emocinis tonas taip pat turi įtakos, todėl stenkitės išlikti pagarbūs ir nediskriminuojantys.
Mirtis ir gedulas
Itin jautri knygutė apie mirtį, gedulą bei susitaikymą. „Visiems anksčiau ar vėliau tenka išgyventi netektį, praradimą. Labai svarbu neužgniaužti tų jausmų savyje. Leisti sau gedėti, liūdėti. Vaikams tai ypač svarbu. Mes patys galime sąmoningai bandyti blokuoti nemalonias mintis ir jausmus. Vaikai to padaryti negali, nemoka, neturi tam įgūdžių. Vaikai supranta, kad trūksta, kad nebėra, kad tuščia, liūdna, kad nutiko kažkas baisaus. Ir jeigu apie tą siaubą šeimoje nekalbama, bandoma blokuoti - vaikas neturi galimybių gedėti. Jam lieka tik baimė, tuštuma, nesupratimas. Gali atrodyti, kad vengdami kalbėti apie mirtį su vaikais mes bandome juos apsaugoti. Jie per maži, jie nesupras, nereikia jų gąsdinti ir liūdinti. Jie supras. Gal nemokės savo jausmų išreikšti žodžiais, bet supras ir jaus. Knygelė - labai šviesi ir viltinga. Juk bus geriau. Praradimas nedings, kaip nedings ir mylimas žmogus ar augintinis. Jie visada bus širdyje, prisiminimuose. Prisiminkite tai. Ir būkite. Leiskite sau ir savo vaikams gedėti. Saugokite prisiminimus - šviesius. Ir bus geriau“, - sako psichologė A. Ševčenko.
Savigarba - svarbus vaiko vystymosi elementas
Šiais laikais daug kalbama apie savigarbą, nes nuo jos priklauso vaiko pasitikėjimas savimi, gebėjimas priimti iššūkius, rizikuoti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Savigarba yra žmogaus savęs suvokimas - ką jis apie save mano ir kaip jaučiasi.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Kas yra savigarba?
Savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas (esu protingas, draugiškas, patrauklus) arba neigiamas (esu niekam tikęs, neįdomus, negražus, nemokantis bendrauti). Atrodo, kad tereikia apie save gerai galvoti ir vertinti save teigiamai. Tačiau žmogaus savęs vertinimas formuojasi visą gyvenimą, o jo pagrindus gauname vaikystėje.
Ankstyvosios vaikystės svarba savigarbai
Vaikystėje suformuota savigarba išlieka reikšminga visą gyvenimą. Dar ankstyvajame amžiuje susiformavę įsitikinimai lemia tai, kaip žmogus tenkins buvimo svarbiam poreikį savo paties sukurtoje šeimoje, tarp draugų ir darbo aplinkoje. Ar žinojote, kad nuo gimimo iki maždaug pusantrų metų kūdikis mokosi pasitikėti savimi, suaugusiaisiais ir aplinka? Nuo pusantrų iki trejų metų atkakliai bando įveikti savarankiškumo krizę? O nuo trejų iki penkerių metų ugdo bendravimo įgūdžius? Tai jautrieji raidos periodai, kurių metu patirtis kaupiama itin sparčiai. Šios ankstyvosios patirties bei tėvų gebėjimo užtikrinti bazinius meilės, saugumo, priklausymo poreikius pagrindu formuojasi mažylio įsitikinimas apie tai, kad jis yra svarbus, mylimas ir pajėgus.
Kūdikystė: saugumo jausmas
Kūdikiui svarbiausia jaustis saugiam. Saugumas užtikrinamas rūpinantis jo fiziologiniais poreikiais: maitinimu (tik pagal vaiko biologinį laikrodį, o ne pagal suaugusiųjų nustatytą tvarką ar mamos nuotaikas), ramiu miegu (taip pat pagal kūdikio norą miegoti ar nemiegoti, o ne pagal tėvų dienotvarkę), šiluma, švara (vėlgi atsižvelgiant į vaiko poreikius), fiziniu kontaktu (reikia nebijoti imti vaiko ant rankų, sūpuoti, glostyti ir visaip kitaip myluoti - tikrai jo neišlepinsite, nes šiame amžiuje prisilietimų nebūna per daug).
Ankstyvasis amžius: savarankiškumo skatinimas
Šio amžiaus vaikai labai nori viską daryti patys. Labai svarbu nestabdyti vaiko iniciatyvos, leisti jam reikštis savarankiškai, skatinti jo aktyvumą ir norą kažką veikti. Jeigu ryte trimetukas susigalvojo apsirengti pats, nepulkite jam padėti todėl, kad nėra laiko. Geriau atsikelkite keliolika minučių anksčiau, o vaikui susidorojus su užduotimi - visi kartu pasidžiaukite. Ypač nemažai pavyzdžių galima pririnkti iš virtuvės gyvenimo, mat šio amžiaus vaikai labai mėgsta ten šeimininkauti. Leiskite vaikui supjaustyti daržoves (galbūt pasiūlę nelabai aštrų peilį), sutepti sumuštinius, išplauti indus ar grindis. Žinoma, rezultatas turbūt nepradžiugins: salotos supjaustytos milžiniškais gabalais, o ten, kur plautos grindys, - didžiulė vandens bala. Tik jokiu būdu netaisykite vaiko darbo jam matant, tai padarysite, kai jis užmigs. Kuo daugiau šiame amžiuje vaikas sulauks pagyrimų, pastiprinimo, palaikymo ir iniciatyvos skatinimo, tuo labiau stiprės jo savigarba.
Ikimokyklinis amžius: kompetencijos ugdymas
Jiems labai svarbu pasiekti kokių nors aiškių savo darbo rezultatų. Svarbiausias iššūkis - artėjanti mokykla ir su tuo susijęs noras būti kompetentingam, kažką gebančiam ir mokančiam. Svarbiausia pastebėti vaiko stipriąsias puses, jokiu būdu nepabrėžti to, kas nesiseka. Jei pirmokas dar neaiškiai skaito ar jam nelabai sekasi skaičiuoti, reikia pasistengti atrasti ir išryškinti sritį, kurioje jis gabus. Gal jis puikiai piešia, o gal yra sportiškas? Vaikas turi jausti, kad netgi tada, kai jam nesiseka mokslai, tėvai jį vis tiek myli ir palaiko. Taip pat kuo dažniau suteikite vaikui progų nuveikti ką nors šeimos labui, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę (kai vaikas pats tam pribręs), skirkite tam tikrų pareigų: tvarkyti kambarius, prižiūrėti naminį gyvūną ar pan., nes tai stiprina vaiko savigarbą, leidžia jam pasijusti reikalingam ir svarbiam.
Veiksniai, kurie žemina vaiko savigarbą
- Smurtas.
- Lepinimas.
- Perdėta globa, kontrolė.
- Vaiko, kaip asmenybės ir vertybės, nepriėmimas.
- Nepripažįstami vaiko jausmai, norai, poreikiai: neleidžiama jam liūdėti, verkti, bijoti, pykti, neišklausoma arba pasijuokiama iš jo svajonių, norų. Blogai, kai vaikas paverčiamas įrankiu tėvų norams ir lūkesčiams išpildyti: jis verčiamas lankyti būrelius, rinktis draugus, kurie patinka tėvams, o ne jam pačiam.
Kaip stiprinti vaiko savigarbą?
- Konkretūs, aiškūs pagyrimai: "Kaip džiugu, kad suplovei indus", "Kaip tvarkingai susitvarkei savo stalą", "Kokios skanios kavos man paruošei" ir pan.
- Laikas, praleistas kartu su šeima: kelionės, tvarkymasis kartu, maisto gaminimas ir valgymas, pokalbiai.
- Būti pavyzdžiu. Maži vaikai nuolat kažko mokosi ir daugiausia tai daro stebėdami savo tėvų elgesį. Todėl vienas iš būdų stiprinti vaiko savigarbos jausmą - puoselėti pagarbą sau. Tai galima daryti įvairiai: drąsinant save už pastangas, ne tik pasiekimus: Na taip, virtuvė neatrodo tobulai, bet džiaugiuosi, kad tapo švariau. Pripažįstant asmenines stiprybes: Gal aš ir ne siuvėja, bet gaminu išties skaniai. Puoselėjant pomėgius, humoro jausmą, priimant savo klaidas, leidžiant sau būti netobulam: Panašu, kad virdama košę įpyliau per daug dribsnių. Kitą kartą įpilsiu mažiau.
- Meilės rodymas. Turbūt svarbiausias dalykas, kurį galite padaryti mažylio gyvenime - tai rodyti, kaip stipriai jį mylite. Pildyti savo vaiko „meilės indą“ galima įvairiai: tiesiog sakant, kad jį mylite ir darant tai be jokios priežasties. Taip pat meilę parodo ir jūsų veiksmai - priglaudimas, paglostymas, apkabinimas. Įrodyta, kad fizinis kontaktas skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, kuris smegenyse sužadina saugumo ir laimės pojūtį.
- Įtraukimas. Mažylio savigarba auga tuomet, kai jis jaučiasi naudingas. Puoselėkite mažylio pastangas patenkinti priklausymo poreikį leisdami jums padėti buityje, jaunesnio brolio ar sesers priežiūroje ir kitose panašiose jo amžių ir galimybes atitinkančiose kasdienėse situacijose. Tikrai verta išdrįsti prašyti savo mažojo draugo pagalbos ir ją priimti. Tai netgi gali tapti jūsų šeimos ritualu. Pavyzdžiui, ikimokyklinukas tikrai gali padėti padengti stalą vakarienei ar sudžiaustyti drabužius ant džiovyklės. Ir to visai nebūtina atlikti tobulai.
- Drąsinimas ir tikėjimas. Mažylis gali išmokti gerbti kitus. Ypač tuomet, kai pagarbiai elgiamasi su juo. Visi žmonės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, yra verti žmogiškosios pagarbos. Dažna kritika, priekaištavimas, žeminimas, lyginimas ir kitos panašaus pobūdžio bausmės formuoja menkavertiškumo jausmą.
- Savarankiškumo skatinimas. Mažyliai jaučiasi stiprūs ir pajėgūs tuomet, kai gali įvaldyti naujus įgūdžius savarankiškai. Tai jiems didžiulis džiaugsmas. Mažylių savigarba auga, kuomet jiems svarbūs žmonės skatina prigimtinį poreikį tyrinėti, pažinti, atrasti, taip pat sudaro sąlygas saugiai įvaldyti naujus gebėjimus, patiriant pasididžiavimo savimi pojūtį: Tu jau didelis! Tu gali! Pirmyn! Tik pažiūrėk - tau pavyko pataikyti batuką ant kojytės!
Savigarbos ugdymas ikimokyklinėse įstaigose
Ugdymo kokybės samprata pradėta kurti bendromis pedagogų, vadovų, vaikų ir jų tėvų pastangomis 2012 metais. Samprata yra nuolat atnaujinama, tobulinama, atsižvelgiant į ugdytinių ir visos bendruomenės poreikius, naujus ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo dokumentus.
Ugdymo procesas
Ikimokyklinėse grupėse ugdymo procesas nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. organizuojamas pagal įstaigos pedagogų parengtą lopšelio-darželio ,,Vilnelė” ikimokyklinio ugdymo programą, atnaujintą 2025 m. Programoje numatomi ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį. Programa remiasi kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingais vaiko raidos požymiais bei vaiko ugdymosi logika. Programa padeda tenkinti prigimtinius, socialinius, pažintinius ir kultūrinius vaiko poreikius, turinys - svarbus ir naudingas vaikui. Ugdymo(si) turinys yra pritaikytas spontaniškai vaiko veiklai. Kokybišką ugdymo turinio įgyvendinimą užtikrina dvikryptė pozityvi demokratiška pedagogo-vaiko sąveika, ugdytinio ir ugdytojo dialogas, grindžiamas asmenine pagarba, vaiko unikalumo pripažinimu, svarbiausiomis vertybėmis, pozityviomis emocijomis.
Ugdymo turinys
Įstaigoje ugdomasis turinys suprantamas, kaip procesas, kurio metu išskiriami du ugdymo(si) turinio lygmenys: planuojamas ugdymo(si) turinys ir pasiektas ugdymo(si) turinys. Ugdymo(si) turinys sudarytas iš 18-os vaiko ugdymo(si) sričių, kuriose išskiriamos esminės nuostatos ir esminiai gebėjimai. Taigi, ugdymo(si) turinyje atspindima: vaikų veiksenos, esminės nuostatos, esminiai gebėjimai. Žinias ir patirtį vaikai įgyja veikdami: žaisdami, judėdami, pažindami, bendraudami ir kt. Ugdymo(si) turinys sudarytas ankstyvajam ir ikimokykliniam amžiui, pasitikint pedagogo kompetencija, atrenkant turinį skirtingo amžiaus vaikams ir paliekant jam interpretacinę laisvę. Priešmokyklinis ugdymas vyksta pagal "Priešmokyklinio ugdymo bendrąją programą". Darželio pedagogės ugdydamos vaikus integruoja įvairių metodikų elementus, visose grupėse plačiai naudojamas projektinis metodas.
Priešmokyklinis ugdymas ir programa „Zipio draugai“
Nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. priešmokyklinis ugdymas yra privalomas vaikams, kuriems tais kalendoriniais metais sueina 6 m. Priešmokyklinėje grupėje įgyvendinama tarptautinė programa „Zipio draugai“, kurios tikslas - padėti 5-7 metų vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų, siekiant geresnės vaikų emocinės savijautos. Programa „Zipio draugai“ moko vaikus, kaip įveikti kasdienius emocinius sunkumus: atstūmimą, netektį, vienatvę, patyčias ar priekabiavimą, sunkius pokyčius. Padeda suvokti ir skatina kalbėti apie savo jausmus, ieškoti būdų su tais jausmais susitvarkyti. Moko vaikus empatijos, susirasti draugų, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, kreiptis paramos ir ją priimti, padėti aplinkiniams. Padeda ne tik nesileisti būti patyčių aukomis, bet ir patiems netapti priekabiautojais. Specialistų nuomone, programa „Zipio draugai“ yra išskirtinė kitų prevencinių programų tarpe.
Įtraukusis ugdymas
Nuo 2024 metų rugsėjo 1 dienos įsigaliojus Švietimo įstatymo straipsnių pakeitimams ir papildymams, kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi sudaryti sąlygas vaikams, su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje kartu su bendraamžiais. Svarbiausias įtraukiojo ugdymo tikslas-kokybiškas ugdymas kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo skirtybių. To siekiama vaikui ir jo šeimai suteikiant specialistų pagalbą. Darželyje dirba specialusis pedagogas, logopedas, socialinis pedagogas, psichologas. Specialistai ir pedagogai nuolat bendradarbiaują tarpusavyje rasdami tinkamiausius sprendimui ugdymo kliūtims šalinti. Mokytojai savo veiklose siekia personalizuoti ugdomąją veiklą, į bendras veiklas įtraukti visus vaikus, nepriklausomai nuo jų skirtybių. Į procesą įtraukiama visa šeima, todėl ugdymas nesibaigia išėjus iš grupės. Tėvai nuolat žino kuo gyvena vaikas, dalyvaujantis ugdomajame procese. Įtraukusis ugdymas įpareigoja visą bendruomenę susitelkti todėl siekiame sukurti saugią ir visus vaikus auginančią aplinką, leidžiančią atsiskleisti kiekvieno vaiko prigimtiniams talentams. Įtraukiojo ugdymo pagalba kiekvienas vaikas gali mokytis ir išmokti, kiekvienas vaikas turi teisę pasirinkti kur mokytis, o švietimo įstaiga užtikrina kokybiškas įtraukiojo ugdymo sąlygas: įtraukimą, dalyvavimą ir pasiekimus. Įtraukusi ugdymas reikalauja keistis iš esmės, pervertinti savo vertybines nuostatas, patobulint kompetencijas, atrasti empatijos jausmą ir taikyti kitokį ugdymo turinį ir išskirtinius metodus.
Specialiųjų poreikių vaikai
Priimti Švietimo įstatymo pakeitimai įpareigoja visas ugdymo įstaigas priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus mokytis kartu su visais. Specialiųjų poreikių vaikai (SUP) tai vaikai kurie dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turi ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Svarbiausia bendruomenės požiūris į SUP vaikus, pedagogų ir specialistų kompetencijos, darbo patirtis. Ne mažiau svarbu ugdomosios aplinkos pritaikymas SUP vaikui, tinkamų ugdymo formų, būdų, metodų parinkimas. Ne mažiau svarbi tėvų atsakomybė įsiklausyti į specialistų teikiamas rekomendacijas kaip galima padėti elgesio, bendravimo sunkumų turinčiam vaikui, kaip tinkamai atstovauti tokio vaiko interesus. Tėvų geranoriškas bendravimas su mokytojais, pagalbos vaikui specialistais padeda spręsti rūpesčius ir problemas išvengiant nepageidaujamų akimirkų ir konfliktų. Todėl būtinas tėvų geranoriškumas priimant ugdymo įstaigos teikiamą pagalbą ir paslaugas (pedagoginės, psichologinės tarnybos, kitų specialistų pagal poreikį).
Tėvų įtraukimas
Tėvų įtraukimas į vaiko ugdymosi procesą labai svarbus ugdymo sėkmei, todėl ypatingai svarbu, kad visi bendruomenės dalyviai būtų atviri, supratingi ir pasirengę bendradarbiauti, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų sėkmingą ugdymo procesą.
Įtraukiojo ugdymo principai
- Komunikacija: svarbu užtikrinti, kad tėvai būtų informuoti apie vaiko specialiuosius poreikius, sunkumus ir kylančias problemas.
- Individualizuotas požiūris: kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi savo individualius poreikius ir galias.
- Bendradarbiavimas su specialistais: vaikams su specialiais poreikiais dažnai reikalinga įvairių specialistų pagalba, pvz., logopedo, psichologo, socialinio pedagogo ar specialiojo pedagogo. Bendradarbiavimas su specialistais ir jų įtraukimas į vaiko ugdymo procesą yra svarbus veiksnys užtikrinant, kad vaikas gautų tinkamą pagalbą ir palaikymą.
- Įvairių metodų naudojimas: vaikams su specialiais poreikiais gali reikėti skirtingų mokymo(si) metodų ir technikų.
#
tags: #psichologe #apie #sunkius #vaikus