Įvadas
Psichikos sveikatos neįgaliųjų globa yra sudėtinga sritis, kurioje susiduria įvairios etinės dilemos. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius iššūkius ir dilemas, su kuriais susiduria specialistai ir artimieji, prižiūrintys psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis Lietuvoje. Straipsnyje remiamasi esama situacija Lietuvoje, atsižvelgiant į deinstitucionalizacijos procesus, visuomenės nuostatas ir paslaugų prieinamumą.
Institucinės globos deinstitucionalizavimo gairės: egoizmo principas ir realijos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įpareigojo specialistus parengti be globos likusių vaikų ir neįgaliųjų globos įstaigų deinstitucionalizavimo gaires. Tačiau šiai idėjai pritaria toli gražu ne visi. Institucinės globos kritikai pabrėžia, jog globos įstaigose gyvenantys žmonės kaip getuose atskiriami nuo visuomenės.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Slaugos ir globos tarybos pirmininkė Rūta Vanagaitė teigia: „Aš, pavyzdžiui, žinau tokius valstybinius globos namus, kuriuose, jei man ant galvos užkristų plyta, norėčiau mirti ir mano gyvenimas juose būtų gerokai kokybiškesnis nei namuose, kur sirgdama egzistuočiau ir kankinčiau savo artimuosius”.
Aptariant globos įstaigų deinstitucionalizavimo gaires visų pirma sutarta vadovautis egoizmo principu. „Mes visi kažkada pasensim ir maždaug už 15-20 metų būsime didžiulė problema Lietuvoje. Jau dabar 16 procentų vaikų gimsta užsienyje, o Lietuva yra sparčiausiai senstanti visuomenė pasaulyje. Tai reiškia, kad mes patys turime rūpintis, kas su mumis bus. Ir net jei bus bandoma uždaryti stacionarius globos namus ar mažinti jų skaičių, jokiu būdu negali būti mažinamos nei paslaugos apimtys, nei finansavimas", - įsitikinusi R. Vanagaitė.
Pasak R. Vanagaitės, neįgaliųjų, senukų ir našlaičių globą bendruomenei galima pavesti tik pasižiūrėjus, kaip tai realiai veikia. Namuose nesaugu, nes gali atsukti dujas. „Mes žinome, kad bent jau Vilniaus miesto savivaldybėje kasmet po 10 proc. didėja poreikis apgyvendinti senyvo amžiaus žmones globos namuose. Niekada nesutiksime, kad tų vietų skaičius būtų mažinamas, nes juk poreikis auga. Prieš 10-15 metų buvo nepopuliaru savo senus tėvus atiduoti į senelių globos namus, kurie buvo vadinami bagadelniom, prieglaudom ir t. t. Dabar, kai yra pakankamai daug gerų globos namų, senukai juose apgyvendinami, nes šeimos yra mažos , ligoniai sunkūs, todėl artimieji nebeturi moralinių problemų ar gėdos jausmo, atiduodami senelį į globos namus", - kalbėjo R. Vanagaitė.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Apskrito stalo organizatorės įsitikinimu, daliai senukų, ypač turinčių senatvinių psichikos sutrikimų, namuose patiems nesaugu, nes jie gali ir dujas atsukti, ir per langą iššokti. Tačiau institucinės globos keitimo socialinėmis paslaugomis šalininkai teigia, jog nehumaniška sergančius, senus žmones suvaryti į getus ir atskirti nuo visuomenės. R. Vanagaitė į tai atsako: didžioji jų dalis tiesiog negali integruotis į visuomenę, nes gyvena savo pasaulyje ir nieko bendro su visuomene nebeturi.
Globos namai - getas?
„Jie nenori integruotis, yra pavargę nuo gyvenimo ir galbūt tik žiūri per langą. Kita vertus, tie globos namai, kurie gerai tvarkosi, nėra jokie getai. Lietuvoje mačiau keletą pavyzdinių senelių namų, kurie turi tokias sąlygas, kokių jokia bendruomenė ne tik žmonėms su psichikos negalia negalėtų pasiūlyti, bet ir man su jumis. Jie pastatyti gražiose vietose, su savo bažnytėlėmis, sodais, fontanais ir tvenkiniais", - kalbėjo apskritojo stalo organizatorė. Pasidomėjus, kiek kainuoja mėnuo tokiame pensionate, R.Vanagaitė patikino, kad tai yra tos pačios lėšos, kaip ir kiekviename kitame pensionate, tik tiek, kad vieni jų tvarkosi gerai, o kiti - ne. „Jeigu galvodami apie globos namus įsivaizduojame getą, reikia kalbėti apie paslaugų teikimo kontrolę, o ne globos įstaigų likvidavimą. Nes kai žmogui per mėnesį skiriama 3 tūkst. litų, tai įstaigos kaltė, kad jis gyvena kaip gete”, - pabrėžė diskusijos organizatorė.
Kalbantiesiems apie žmogaus teisių pažeidimus globos įstaigose, R. Vanagaitė pateikė kontrargumentą: „Lietuvoje yra labai daug apleistų žmonių, kurie gyvena pamiškėse ir vienkiemiuose. Būtent jų teisės pažeidžiamos labiausiai, nes sergantys vieniši senukai negauna nei maisto, nei vandens, nors geruose globos namuose gyventų kur kas geriau”.
Bendruomenės vaidmuo: utopija ar realybė?
R. Vanagaitės įsitikinimu, apie bendruomenes, kurios neva pasirūpins silpnaisiais nariai, labai sunku kalbėti, nes kaimuose jų nebelikę, o miestuose jos taip ir nesusikūrė. „Laiptinėje susitikę kaimyną net nepasisveikiname, todėl kalbėti apie tai, kad bendruomenė rūpinsis savo senoliais, psichikos ligoniais ir tėvų globos netekusiais vaikais - utopija”, - teigė diskusijos dalyvė.
Gydytojų požiūris į deinstitucionalizavimą
DELFI domėjosi, ką apie globos įstaigų deinstitucionalizavimą galvoja gydytojai, dirbantys su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis. Ar visais jų pacientais būtų įmanoma pasirūpinti bendruomenėse? „Dalį sergančiųjų gali globoti šeimos nariai ir socialiniai darbuotojai, bet jeigu yra sunkūs sutrikimai - jokiu būdu ne. Stacionare už uždarų durų būna tokie pacientai, kurie praranda atmintį, o tokia asmenybė nežino, kas ji, kur ir dėl ko yra. Tokiu atveju tokio žmogaus apsaugai įstaiga būtina. Nors jis su tuo ir nesutinka, turime jį laikyti už uždarų durų, nes yra pavojingas sau ”, - sakė Vilniaus psichikos sveikatos centro Gerontopsichiatrijos skyriaus vedėja Genovaitė Šimkuvienė.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Gydytoja psichiatrė pastebi, kad pas mus netgi psichikos negalią turinčių žmonių kaimynai neturi jokių teisių. Net matydami, jog sergantis žmogus giminaičių akivaizdžiai apgaudinėjamas ir skriaudžiamas, kaimynai bijo kištis. „Pajutę žmogaus negalią, artimieji dažnai su jo turteliais kaip mat susitvarko, o to žmogaus neslaugo”, - sakė gydytoja.
Nemažai žmonių iš Lietuvos važiuoja į Vakarus už pinigus slaugyti neįgalių senolių. Tačiau, gydytojos teigimu, tai daro ne už tūkstantį litų, be to namuose slaugomi ligoniai nepaliekami be priežiūros 24 valandas per parą. „Tačiau ir ten yra globos įstaigų, arba atskirų skyrių sunkiems ligoniams. Neįsivaizduoju, kad pas mus jų neliktų”, - sakė psichiatrė, pridurdama, jog kalbos apie bendruomenės pagalbą psichikos ligoniams ir liks kalbomis, jei tam nebus skiriamas konkretus finansavimas.
Deinstitucionalizacijos gairės: visuomeninės paslaugos ir įvairovės svarba
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva dirbusioje Deinstitucionalizacijos gairių grupėje Karilė Levickaitė atstovavo visuomeninę organizaciją „Globali iniciatyva psichiatrijoje”. K. Levickaitės teiravomės, kokių pokyčių tikėtis. Pasak pašnekovės, pagrindinis siūlymas - keisti Lietuvoje egzistuojančią institucinės globos sistemą į bendruomenines paslaugas. Ypač tai pasakytina apie tėvų globos netekusius vaikus ir psichikos negalią turinčius žmones. „Svarbu, kad jie gyventų ne izoliuoti, o tarp mūsų”, - pabrėžė K. Levickaitė.
Pasak pašnekovės, apie deinstitucionalizaciją negalima diskutuoti neminint visuomeninių paslaugų plėtros. Tai reiškia, kad gyvenant žmogui namuose, jam ir šeimos nariams turi būti užtikrintos reikalingos paslaugos: psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, socialinio darbuotojo pagalba ieškant būsto, darbo, dienos centrų prieinamumas, kad žmogus galėtų pabendrauti su bendraminčiais ir spręsti kasdienes savo problemas. „Tokios paslaugos paremia neįgalius žmones bendruomenėje, ir visiškai nereikia jų uždaryti, kad už aukštų sienų egzistuotų”, - pabrėžė organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje” atstovė.
Pasak K. Levickaitės, mes gyvename posovietinėje tikrovėje, kur dar visai neseniai „kitokie" buvo talpinami į institucijas. „Tačiau neturinčių tėvų, neįgalių, psichosocialinę negalią turinčių žmonių atskyrimas atsisuka prieš tą pačią visuomenę, nes mes prarandame įvairovę, izoliuodami tuos žmones patys tampame nepakantūs, nes nebematome kitokių. Jie taip pat kenčia”, - sake viena iš gairių rengėjų.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Statistika ir institucinė kultūra
Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais Lietuvoje veikė 36 stacionarios socialinės globos įstaigos neįgaliems suaugusiems. Jose gyveno 6061 žmogus. Pusė minėtų įstaigų gyventojų buvo darbingo amžiaus, iki 60 metų. 54 proc. turėjo psichikos negalią, 36 proc. - proto negalią, trečdalis gyventojų buvo vieniši ir nelankomi, apie penktadalis šių asmenų pripažinti neveiksniais. Statistikos duomenimis, Lietuvoje 2011 metais veikė 5 neįgaliems vaikams skirtos socialinės globos įstaigos. Jose metų pabaigoje gyveno 745 vaikai ir jaunuoliai. Specialiosiose mokyklose ir specialiojo ugdymo centruose mokėsi ir gyveno 1753 vaikai.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neįgalūs suaugusieji ir vaikai, gyvenantys stacionariose socialinės globos įstaigose, yra atskirti nuo bendruomenės, įstaigose vyrauja ,,institucinė kultūra“. Žmogus nuasmeninamas: nelieka asmeninės nuosavybės, individualumo ir žmogiškumo, įstaigose nustatomos netgi tokios smulkmenos, kada žmogui gultis, keltis, su žmonėmis dirbant didelėmis grupėmis nebelieka individualumo.
Pagrindinės etinės dilemos psichikos sveikatos neįgaliųjų globoje
Etinės dilemos kyla dėl įvairių priežasčių, įskaitant skirtingus požiūrius į paciento autonomiją, gerovę ir teisingumą. Svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus:
- Autonomija: Paciento teisė priimti sprendimus dėl savo gydymo ir gyvenimo.
- Gerovė: Siekis užtikrinti paciento fizinę ir psichologinę gerovę.
- Teisingumas: Užtikrinimas, kad visi pacientai gautų vienodą ir teisingą priežiūrą.
Autonomijos iššūkiai
Vienas didžiausių iššūkių yra užtikrinti paciento autonomiją, ypač jei jo psichikos būklė riboja gebėjimą priimti informuotus sprendimus. Tokiais atvejais svarbu rasti pusiausvyrą tarp paciento norų ir poreikio apsaugoti jį nuo žalos. Pavyzdžiui, pacientas gali atsisakyti gydymo, kuris, specialistų nuomone, yra būtinas jo sveikatai. Tokiu atveju reikia įvertinti paciento gebėjimą suvokti savo sprendimo pasekmes ir, jei reikia, kreiptis į teismą dėl leidimo gydyti be paciento sutikimo.
Gerovės užtikrinimas
Gerovės užtikrinimas apima ne tik fizinę, bet ir psichologinę bei socialinę gerovę. Tai reiškia, kad priežiūra turi būti holistinė ir atsižvelgti į visus paciento poreikius. Pavyzdžiui, pacientui gali būti reikalinga ne tik medikamentinė terapija, bet ir psichoterapija, socialinė parama, užimtumo galimybės ir kt. Svarbu užtikrinti, kad pacientas jaustųsi saugus, gerbiamas ir vertinamas.
Teisingumo principas
Teisingumo principas reikalauja, kad visi pacientai gautų vienodą ir teisingą priežiūrą, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, rasės ar kitų veiksnių. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros paslaugos turi būti prieinamos visiems, kuriems jų reikia. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, susiduriama su problema, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugos nėra pakankamai prieinamos kaimo vietovėse ar socialiai pažeidžiamoms grupėms.
Galimi sprendimai sprendžiant etikos dilemas
Sprendžiant etikos dilemas, svarbu laikytis tam tikrų principų ir strategijų:
- Konsultacijos su ekspertais: Kreiptis į etikos specialistus ar kitus patyrusius profesionalus.
- Atviras dialogas: Palaikyti atvirą ir nuoširdų dialogą su pacientu ir jo artimaisiais.
- Individualizuotas požiūris: Atsižvelgti į kiekvieno paciento individualius poreikius ir aplinkybes.
Etikos komitetų svarba
Etikos komitetai gali padėti spręsti sudėtingas etikos dilemas, teikdami konsultacijas ir rekomendacijas. Tokie komitetai turėtų būti sudaryti iš įvairių sričių specialistų ir atstovauti skirtingoms perspektyvoms. Lietuvoje etikos komitetai veikia prie daugelio sveikatos priežiūros įstaigų, tačiau jų vaidmuo sprendžiant psichikos sveikatos priežiūros etikos dilemas galėtų būti stiprinamas.
Šeimos dalyvavimas
Šeimos dalyvavimas yra labai svarbus užtikrinant paciento gerovę. Artimieji gali suteikti svarbios informacijos apie paciento istoriją, norus ir poreikius. Tačiau svarbu atsižvelgti į paciento autonomiją ir užtikrinti, kad šeimos dalyvavimas neprieštarautų jo valiai. Neretai pasitaiko situacijų, kai šeimos nariai nesutaria dėl paciento gydymo ar globos plano. Tokiais atvejais svarbu ieškoti kompromiso ir atsižvelgti į visų šalių interesus.
Sisteminės problemos ir sprendimai
Deja, kaip ir ne kartą anksčiau, prasmingo diskurso, ypač apie sistemines problemas, išplėtoti nepavyko. Tikėtina, kad netrukus ši istorija bus primiršta, kaip ir daugybė prieš tai paviešintų panašių nusikaltimų, skaudžių istorijų iš įstaigų, kuriose gyvena nuo visuomenės atskirti žmonės. Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pasisako už sistemines permainas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros bei socialinės globos sistemose. Apgailestaujame, kad kaip ir iki šio skandalo, taip ir aptariant šią tragišką istoriją, trečiojo scenarijaus variantas viešame diskurse buvo mažiausiai aptariamas.
Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Ši konvencija aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja valstybes užtikrinti, kad visi žmonės galėtų laisvai rinktis, kur ir su kuo gyventi, turėtų galimybę gyventi bendruomenėje, nebūtų atskirti nuo visuomenės, sukūrus oriam ir savarankiškam gyvenimui reikalingą paslaugų infrastruktūrą, tinkamai pritaikius įvairias sąlygas ir suteikiant reikalingą individualią pagalbą, pagal kiekvieno individualius poreikius. Gyvenimas atskirtyje, kelis šimtus žmonių talpinančioje įstaigoje - tokioje kaip Skėmų globos namai, yra niekaip nesuderinamas su oriu gyvenimu ir pagarba žmogaus teisėms.
Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs - tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą. Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu. Mes turėtume rimtai kelti klausimus ne tik apie neteisėtai už grotų laikytą konkrečios įstaigos gyventoją, bet tuo pačiu ir apie tai, kad laisvė yra atimta iš 6000 žmonių, kurie yra Lietuvos piliečiai.
Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Sekasi sunkiai dėl įvairių priežasčių, tarp jų - ir dėl to, kad visuomenėje yra gaji stigma, egzistuoja daug nepagrįstų baimių ir mitų apie žmones su negalia, ypač intelekto ar psichosocialine negalia. Ne tik mūsų giliu profesiniu įsitikinimu, bet ir remiantis gerosiomis tarptautinėmis praktikomis, yra labai svarbu ne vien tik vystyti naujų kokybiškų, į asmenį orientuotų ir žmogaus teisių standartus atitinkančių paslaugų spektrą bendruomenėje, tačiau ir siekti, kad į vis dar egzistuojančias nuolatinės socialinės globos įstaigas nebebūtų siunčiami gyventi nauji asmenys. Deja, bet psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta. Tai yra labai didelė spraga, nes realybėje socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos yra glaudžiai susijusios, egzistuoja aiški sistemų sinergija, šios dvi sistemos viena kitą palaiko. O psichikos sveikatos priežiūros sistema iki šiol yra perdėm medikalizuota, diagnozavus psichikos sveikatos sutrikimą - tai dažnai atsitinka paauglystėje arba jaunystėje - ambulatorinė sistema labiausiai rūpinasi gydymu psichotropiniais vaistais, trūksta galimybių žmonėms pasirinkti platesnio spektro paslaugas, kurios papildytų arba tam tikrais atvejais net ir pakeistų vien tik vaistų skyrimą ar vartojimą.
Nėra sukurtos kompleksinės paslaugų sistemos, kuri pakankamai užtikrintų psichosocialinių aspektų bei žmonių individualaus atsistatymo poreikių atliepimą, tęstines psichoterapijos paslaugas, profesinę reabilitaciją bei užimtumo paslaugas, asmeninio asistento pagalbą, apsaugotą būstą. Taigi, daugumos šių žmonių poreikiai nebūna patenkinami, o jų prasta būsena dažnai vertinama kaip „simptomų paūmėjimas“, ir jie guldomi į psichiatrijos stacionarą. Ilgainiui, patys asmenys ar jų artimieji pavargsta ir priima psichiatro siūlomą tradicinį būdą - apgyvendinti žmogų, turintį psichikos sveikatos sunkumų, socialinės globos įstaigoje. Taigi, turime paradoksalią situaciją. Kol socialinės apsaugos sistema stengiasi mažinti socialinės globos įstaigose gyvenančių žmonių skaičių, tą skaičių kasmet papildo sveikatos apsaugos sistema. Šioje sistemoje dirbantiems specialistams niekas iki šiol nėra davęs uždavinio, kad bendro darbo tikslas yra ne nukreipti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas gaunančius žmones į šias įstaigas, o daryti viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų.
Norėtųsi matyti, kaip Sveikatos apsaugos ministerija proaktyviai įsitraukia bei atsakingai prisideda prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinamos pertvarkos - siekiant teigiamų pokyčių, reikalinga ne tik politinė valia, bet ir glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Kiekvienas atvejis, kuomet dar vienas žmogus nusiunčiamas gyventi į tokią įstaigą, reiškia dar vieną valstybės pralaimėjimą ir dar vieno asmens pažeistas teises. Kol to nesuprasime - klausysimės egzistuojančios socialinės globos sistemos šalininkų nuolatinio kartojimo, kad šios įstaigos yra labai reikalingos, net laisvų vietų jose trūksta egzistuojančiai paklausai patenkinti - ydingos sistemos tikslas ir yra nuolat pateisinti savo reikalingumą. Kol šią sistemą palaikys ir ydinga psichikos sveikatos priežiūros paslaugų sistema, tol socialinės globos įstaigos bus perpildytos. Prasmingo ir oraus gyvenimo nusipelno ne tik šiose įstaigose gyvenantys žmonės. Ydingos sistemos įkaitais yra tapę ir specialistai, dirbantys joje, kurie yra priversti prisitaikyti prie pasenusios atskirtyje veikiančių įstaigų idėjos ir praktikos. Tai yra visokeriopai žalinga ir nužmoginanti sistema, ir jos Lietuvoje turi tiesiog nebelikti.
Vietos iniciatyvos: Raseinių pavyzdys
Viešoji įstaiga Raseinių psichikos sveikatos centras įgyvendina projektą pagal 2022-2030 metų plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sveikatos priežiūros kokybės ir efektyvumo didinimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. Projektui Nr. Projekto įgyvendinimo pradžia - 2024 m. sausio 11 d., planuojama pabaiga 2025 m.
Projektu sprendžiamos problemos, jų priežastys: Raseinių psichikos sveikatos centro duomenimis nuo įstaigos įkūrimo dienos (1999-01-01) kiekvienais metais palaipsniui auga sergančiųjų asmenų skaičius ir kiekvienais metais aptarnaujamų asmenų skaičius didėja, visuomenės gyvenimo tempas greitėja, taip pat stiprėja ekonominio nesaugumo jausmas, auga gyventojų nuovargis. Visa tai padidina nesaugumo jausmą ir priveda prie psichinių ligų. Nors esama veiksmingų būdų padėti psichikos sutrikimų kamuojamiems žmonėms, daugiau nei 75 proc. mažesnių bei vidutinių pajamų šalių gyventojų nesulaukia pagalbos tiek dėl menko paslaugų prieinamumo, psichikos sveikatos specialistų trūkumo, tiek dėl tokią pagalbą vis dar lydinčios stigmos. Tai parodo, kad psichikos paslaugų poreikis kiekvienais metais auga. Savivaldybėje nėra įrengto psichiatrijos dienos stacionaro suaugusiems. Psichiatrijos dienos stacionaro suaugusiems trūkumas įtakoja paslaugų prieinamumą psichikos sutrikimus turintiems asmenims bei jų šeimos nariams. Atsižvelgiant į tai VšĮ Raseinių psichikos centras planuoja plėsti teikiamų paslaugų plėtrą steigiant 14 vietų suaugusiems psichiatrijos dienos stacionarą teikiant ne trumpesnes kaip 6 kontaktinių valandų per darbo dieną gydymo ir readaptacijos paslaugas. Plečiamos paslaugos leis daugiau sergančiųjų gydymąsi namuose pakeisti intensyvesne pagalba, individualiais ir grupiniais medicinos psichologo, socialinio darbuotojo, psichikos sveikatos slaugytojo, ergoterapeuto vedamais užsiėmimais, nemedikamentinėmis terapijomis, pagal poreikį derinamomis kartu su medikamentiniu gydymu.
Problemos sprendimo būdas: siekiant įgyvendinti projekto tikslus, numatoma, kad psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos bus teikiamos tame pačiame pastate, kur yra įsikūręs VšĮ Raseinių psichikos sveikatos centras. Pagrindinės projekto veiklos - patalpų remonto darbai. Remontuojamų patalpų plotą sudaro apie 230 kv. m. Projektu įstaigoje bus įrengtas 14 vietų psichiatrijos dienos stacionaras suaugusiems, praplėstas teikiamų paslaugų spektras. Investuojant į psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų prieinamumo didinimą, bus galima mažinti asmenų turinčių psichikos sveikatos sutrikimų skaičių. Be to, platesnis psichikos paslaugų teikimas ilgalaikėje perspektyvoje teigiamai veiks psichikos sutrikimą turinčių asmenų fizinę bei psichologinę būklę, mažės savižudybių bei ankstyvųjų mirčių skaičius. Kompleksinės paslaugos, teikiamos mažiau ribojančioje aplinkoje, sudaro galimybę priartinti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas arčiau rajonuose gyvenančių asmenų ir leidžia išsaugoti paciento ryšį su šeima.
Užimtumo kambario veikla
2022 M. RASEINIŲ UŽIMTUMO KAMBARYS įkurtas Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos iniciatyva, VšĮ Raseinių psichikos sveikatos centro patalpose. Kadangi Užimtumo kambarys neturi juridinio statuso, tai teikti paslaugas ir gauti projekto finansavimą gali tik per VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybą. Užimtumo kambario veikloje dalyvauja suaugę asmenys su psichine negalia ir jų šeimos nariai. Žmonės su įvairiais psichikos sutrikimais turi daugybę poreikių, kurie nevienodai pasireiškia skirtingomis ligos stadijomis. Socialinės pagalbos planavimas žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, - sudėtinga problema. Ją sprendžiant būtina atsižvelgti į individualius, specifinius dvasinius, psichologinius sergančio žmogaus motyvus, psichinės negalios inicijuotus elgsenos, mąstysenos ypatumus.
Užimtumo kambario veikla ypatinga tuo, kad paslaugos teikiamos nestabilios psichinės sveikatos klientams, kurie nepajėgūs priimti savarankiškų sprendimų, neatsako už savo veiksmus, jų elgesys nenuspėjamas, dažnai lydymas klausos, regos haliucinacijų, persekiojančių kliedėjimo idėjų. Užimtumo kambaryje padedame, psichikos negalią kenčiantiems žmonėms, pagerinti jų funkcines galimybes, kurios padeda jiems sėkmingiau prisitaikyti ir jausti pasitenkinimą gyvenamojoje ir socialinėje aplinkoje.
2022 m. veiklos:
- KASDIENINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYMAS, PALAIKYMAS IR ATKŪRIMAS - užsiėmimų metu, individualiai ir savipagalbos grupėse, stiprinami neįgaliųjų gebėjimai savarankiškai spręsti kasdienines problemas.
- PAGALBA NEĮGALIŲJŲ ŠEIMOS NARIAMS - užsiėmimų metu mokoma pasirūpinti neįgaliaisiais, pažinti ir valdyti jų ligą ar negalią. Teikiama pagalba sprendžiant iškylančias problemas.
tags: #psichikos #sveikatos #neigaliuju #globos #etines #problemos