Įvadas
Psichoanalizė ir filosofija - du skirtingi, bet susipynę žmogaus pažinimo būdai. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichoanalizės ir filosofijos sąsajas, gilindamiesi į dailės terapijos filosofines ir psichologines ištakas, geštaltinės psichoterapijos principus ir gyvenimo filosofijos sampratą. Sieksime atskleisti, kaip šios disciplinos papildo viena kitą, padėdamos geriau suprasti žmogaus vidinį pasaulį, jo santykį su savimi ir aplinka.
Dailės terapijos filosofinės ir psichologinės ištakos
Dailės terapija, kaip psichoterapijos forma, remiasi įvairiomis filosofinėmis ir psichologinėmis teorijomis. Jos ištakos siejamos su neklasikine ir gyvenimo filosofija, kurios akcentuoja žmogaus unikalumą, individualią patirtį ir saviraiškos svarbą. Šios filosofijos kryptys pabrėžia, kad žmogus nėra tik pasyvus objektas, veikiamas išorinių jėgų, bet aktyvus kūrėjas, galintis keisti save ir savo aplinką.
Gyvenimo filosofija, ypač XX amžiuje, turėjo didelę įtaką humanistinei psichologijai ir psichoterapijai. Šios filosofijos atstovai, tokie kaip Wilhelmas Dilthey, Henri Bergsonas ir kiti, kritikavo redukcionistinį požiūrį į žmogų, kuris vyravo gamtos moksluose. Jie teigė, kad žmogaus patirtį, jausmus ir vertybes galima suprasti tik per subjektyvų išgyvenimą ir interpretaciją.
Psichoanalizė, ypač Karlo Gustavo Jungo analitinė psichologija, taip pat turėjo didelės įtakos dailės terapijos raidai. Jungas pabrėžė simbolių, archetipų ir pasąmonės svarbą žmogaus psichikoje. Jis teigė, kad meninė kūryba gali būti naudojama kaip priemonė pasiekti pasąmonę ir išreikšti neišreikštus jausmus ir konfliktus. Šiame kontekste, dailės terapijos metodų pritaikymas gali turėti teigiamą poveikį žmogaus vidinei būsenai, jo fizinei ir dvasinei sveikatai bei savęs pažinimui.
Geštaltinės psichoterapijos sąsajos
Geštaltinė psichoterapija - tai į asmenybės augimą ir visybiškumą orientuota psichoterapija. Geštaltinės psichoterapijos dėmesio centras - įsisąmoninimo gilinimas. Nuolatinis savęs (savo minčių, jausmų, kūno pojūčių, dvasinio patyrimo) ir aplinkos įsisąmoninimas įgalina gyventi visavertiškai: užkerta kelią kauptis „nebaigtiems reikalams“, padeda atskirti savo pačių poreikius nuo aplinkinių žmonių lūkesčių ir reikalavimų, išsilaisvinti iš neproduktyvių, pasenusių, automatiškų elgesio modelių, užtikrina sąmoningus, savomis vertybėmis pagrįstus pasirinkimus.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Geštaltinės psichoterapijos atstovai teigia, kad žmogus bręsta ir keičiasi santykyje su kitais, taigi dialogiškumas - esminis šios psichoterapijos principas. Psichoterapijos procese žmogui sudaromos sąlygos tyrinėti tai, kaip jis sąveikauja su pasauliu, įprasmina savo patyrimą, renkasi elgesio ir reagavimo būdus, kaip jis auga ir keičiasi.
Geštaltinės psichoterapijos ištakos
Geštaltinės psichoterapijos atsiradimas siejamas su žydų kilmės psichoterapeutų Fredericko S. Perlso ir jo žmonos Lauros Perls vardu. Taigi geštaltinė psichoterapija susiformavo XX amžiaus viduryje - kaip ir kitos alternatyvos vyraujančiai psichoanalizės krypčiai. F. Perlsas Vokietijoje baigė medicinos studijas, studijavo psichoanalizę, o Laura Perls įgijo išsilavinimą psichologijos ir filosofijos srityse. Jai teko studijuoti su M. Buberiu, P. Tilichu, M. Heidegeriu. F. Perlsas ilgą laiką labai žavėjosi Z. Freudu, nors ir bandė revizuoti jo taikomus metodus. Tačiau ilgainiui Perlsų sąsajos su psichoanalize nutrūko. Remdamiesi tiek savo, kaip psichoterapeutų, patirtimi, tiek egzistencinės bei fenomenologinės filosofijos įžvalgomis, Perlsai suformulavo naują, savitą kryptį psichoterapijoje, kuri remiasi žmogaus unikalumo bei visybiškumo samprata. Pamatine šios psichoterapijos krypties idėja galima vadinti įsitikinimą, kad žmogus pasaulį suvokia visybiškai, turi įgimtą tendenciją įprasminti gyvenimą ir siekia užbaigto pasaulio vaizdo (geštalto).
Geštaltinės psichoterapijos principai
Geštaltinė psichoterapija nesiekia auklėti žmogaus, kuris kreipėsi pagalbos. Šioje psichoterapijoje svarbiausia padėti žmogui atpažinti ir įsisąmoninti savo norus. Vaikai paprastai gerai žino, ko nori. Deja, suaugusieji (dėl atitinkamo tėvų elgesio) pamiršta, kaip įsiklausyti į savo norus, nebemoka jų atpažinti ir ima ignoruoti. Fenomenologinio metodo esmė - tikėti tuo, ką sako žmogus, ir neieškoti slaptų reikšmių. Esminis dalykas yra pagarba patyrimui ir jo priėmimas, nebandant jo įvertinti ar išanalizuoti. Psichoterapeutas nei yra, nei apsimeta gudresnis už klientą arba žinantis, ką ir kaip žmogus turėtų daryti. Psichoterapijos procesas - dviejų žmonių susidūrimas, ir transformacija vyksta per tai, kad žmogus pamato save santykyje su kitu, atpažįsta savo reagavimo, pasipriešinimo kontaktui būdus.
Esminis geštaltinės psichoterapijos momentas - čia nėra demaskavimo judesio, kai psichoterapeutas pacientui „nuplėšia kaukę“. Psichoterapeuto tikslas nėra atskleisti tas kliento naudojamas manipuliacines technikas ir parodyti, kad jis suprastų, jog taip elgtis negražu, ir pradėtų keistis. Lūžio taškas, pasak geštaltinės psichoterapijos, visai ne tai. Psichoterapeuto žinia - jei tu nori ir toliau taip gyventi, tai tavo pasirinkimas, aš nesiekiu pakeisti tavo elgesio. Tau šis elgesys trukdo, o ne man, ir man svarbiausia padėti tau įsisąmoninti, kad gali rinktis. Mes neturime stumti žmogaus pokyčių link, bet leisti jam būti čia ir dabar savimi su visais trūkumais ir tobulumais.
Savęs išreiškimas ir įvaizdžio išreiškimas
Pasak F. Perlso, dauguma žmonių paskiria savo gyvenimą išreikšti idėją, kokie jie norėtų būti, o ne išreikšti pačius save, Šis skirtumas tarp savęs išreiškimo ir savo įvaizdžio išreiškimo - labai svarbus. Įsitikinimas, koks aš turiu būti, man yra primetamas kitų. Taip dažnai atsitinka, kai žmogus susiduria su visuomene, kuriai vaikystėje jam atstovauja tėvai. Užuot palaikę vaiko augimą, brandą, tėvai dažnai, patys to nesuprasdami, trikdo šiuos procesus. Jie tai daro dviem būdais - „lazda“ ir „hipnoze“. „Lazda“ - tai grasinimas atstūmimu, kuris suformuoja katastrofiškų lūkesčių - įsitikinimą, kad, surizikavus elgtis kitaip, nei kažkada buvo reikalaujama, įvyks kai kas bloga. Asmenybės branda - tai laipsniškas perėjimas nuo rėmimosi aplinka prie rėmimosi savimi. Tačiau labai dažnai žmogus ir toliau bando naudotis išmoktais elgesio šablonais, kurie galbūt kadaise ir buvo svarbūs, tačiau naujomis aplinkybėmis veikiau trukdo, nei padeda. Psichoterapeutas negali ir neturi versti žmogaus keistis, tai reikštų ne padėti bręsti, bet tik tapti atrama, leidžiančia žmogui nesiimti atsakomybės.
Taip pat skaitykite: Senelių namų gyventojų dvasinė būsena
Dabarties momentas ir vaikystės patirtys
Geštaltinė psichoterapija sutelkta į dabarties momentą, didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nereiškia, kad niekad nėra kalbama apie vaikystės patyrimus. Yra žmonių, kurie prisimena vaikystę, ir ji „dalyvauja“ dabartiniame gyvenime, jie prisimena vaikystės išgyvenimus su džiaugsmu ar liūdesiu, todėl terapijos metu negalime to ignoruoti, negalime sakyti, kad tai nesvarbu, nes svarbu yra viskas, kas klientui svarbu čia ir dabar. Svarbus momentas dar yra tas, kad žmonės, pradėję analizuoti savo gyvenimą, savo kančią, įsisuka į tam tikrą kaltinimų ratą - savęs, tėvų, aplinkos. Terapijos metu turėtume vengti pagundos kaltinti tiek kitus, tiek save, nes tai paprastai paralyžiuoja veiksmą. Daugybė psichologinių įpročių susiformuoja vaikystėje, pavyzdžiui, patylėti, kai norisi pasakyti kažką nemalonaus (nes tėvai mūsų nuomonės nepaisė, žemino, kai ją reiškėme), agresyviai sureaguoti į kito žmogaus elgesį (nes tik taip elgdamiesi galėjome tikėtis būti išgirsti). Pirmiausia mums labai įprastą klausimą „kodėl?“ pakeisti aktualaus patyrimo link nukreipiančiais klausimais „kas ir kaip?“, „ką man tai reiškia?“, „kokią man tai turi prasmę?“. Susitelkiama į išgyvenimą, kuris sujungia tiek patį individą, tiek aplinką, kurioje jis yra, į vieną visumą.
Gyvenimo filosofijos samprata
Gyvenimo filosofija nagrinėja gyvenimo prasmę, vertę ir tikslą. Ji siejama su sociologija, psichoanalize, antropologija ir kitomis disciplinomis. Pagrindiniai gyvenimo filosofijos autoriai ir idėjos pristato pakitusį gyvenimo jausmą, antropocentrinę orientaciją, laisvą mąstymą, gamtamokslinius atradimus, kurie iškėlė gyvybės paaiškinamumo/nepaaiškinamumo (paslapties) problemą. Susiformuoja bendras mąstytojų ir rašytojų filosofavimo laukas, kuriame vyksta intensyvūs idėjų mainai. Svarbu neieškoti mene "tikslių" gyvenimo filosofijos atšvaitų, o brėžti meninės gyvenimo filosofijos kontūrus. Tiriant XX a. I pusės lietuvių literatūrą verta atsigręžti į gyvenimo filosofiją kaip svarbų XX a. idėjų pagrindą.
Psichoanalizė ir meno interpretacija
Psichoanalizė gali būti taikoma meno kūrinių interpretacijai, siekiant suprasti kūrėjo pasąmoninius motyvus ir atskleisti gilesnes kūrinio prasmes. Pavyzdžiui, Davido Lyncho filmas „Malholando kelias“ gali būti analizuojamas psichoanalitiniu požiūriu, atskleidžiant sapnų logiką, Tikrovės ir iliuzijos santykį, bei pagrindinės veikėjos Dianos Selvin vidinius konfliktus. Taip pat, Jameso Joyce’o „Ulisas“ gali būti interpretuojamas kaip modernaus žmogaus sąmonės srauto atspindys, atskleidžiantis jo vienatvę, nuobodulį ir dvasinį nihilizmą.
Psichoanalizės ir filosofijos ginčai
Straipsnyje „Psichoanalizės kolonizacija filosofijoje“ aptariami Jacques’o Lacano ir Slavojus Žižeko ginčai dėl psichoanalizės ir filosofijos santykio. Žižekas perspėja apie „filosofinę psichoanalizės kolonizaciją“, kai psichoanalitinės sąvokos suplakamos su filosofinėmis, neatsižvelgiant į psichoanalitinės klinikos pirmumą. Tuo tarpu Jacques’as-Allainas Milleris kaltina Žižeką „žižekizuojant Lacaną“. Šie ginčai atskleidžia skirtingus požiūrius į psichoanalizės ir filosofijos santykį, pabrėždami jų tarpusavio įtaką ir galimus nesusipratimus.
Taip pat skaitykite: Bruožų žemėlapis: psichoanalizės perspektyva
tags: #psichoanalize #ir #filosofija #knyga