Įvadas
Dailė yra neatsiejama kultūros dalis ir atspindi socialinius visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožus. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save ir savo pasąmonę. Todėl dailė gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti ir atkurti. Dailė, tiek ankstesniais, tiek dabartiniais laikais, vertinama kaip svarbi priemonė asmenybei ugdyti, vidinei harmonijai siekti. Stebėdamas dailės kūrinį arba jį kurdamas, žmogus išreiškia malonius ir nemalonius išgyvenimus, kurie daro įtaką jausmams ir emocijoms. Stiprios emocijos lemia didesnių išgyvenimų įsisąmoninimą, visapusiškesnį savęs pažinimą.
Šiandienos situacija Lietuvoje rodo, kad daugėja atstumtų, uždarų, „nematomų“ vaikų, o tai tampa socialine problema. Šiems vaikams skiriama labai mažai dėmesio. Tai lemia šių vaikų savybės, nes atstumti ir norintys šešėlyje likti vaikai yra ramūs, stengiasi nekreipti į save dėmesio, nori visiems „įtikti“. Todėl jie lieka nepastebėti ir gyvena vieni su savo skausmu. Vaikų Teisių Apsaugos Tarnybos duomenimis, kasmet daugėja asocialių šeimų ir jose gyvenančių vaikų skaičius. Todėl yra svarbu padėti šiose šeimose gyvenantiems vaikams, nes jie turi labai daug psichologinių problemų, o saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Taigi, norint padėti rizikos grupės vaikams, reikia jiems sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai atsivertų ir išsikalbėtų. Socialiai uždariems vaikams atsiverti yra rekomenduojama dailės (piešinio) terapija. Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami ir tobulinami. Skirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik nevienodus tikslus, bet ir skirtingą - didesnį ar mažesnį - psichoterapinį poveikį. Viena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės terapija. Dailės terapijos metu yra sukuriama saugi atmosfera, padedanti veikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus.
Darbo tikslas - supažindinti su dailės terapija, jos pritaikymu psichologiniame konsultavime ir pagalba rizikos grupės vaikams - socialiai uždariems vaikams.
Darbo uždaviniai:
- Supažindinti su dailės terapija.
- Supažindinti su piešinio reikšme vaiko gyvenime.
- Pateikti dailės terapijos metodo (psichologiniame konsultavime) poveikį rizikos vaikams (socialiniai uždariems vaikams).
- Parengti išvadas.
Darbo metodai:
- Mokslinės literatūros analizė; Atlikus mokslinės literatūros analizę, siekiama apibrėžti dailės terapijos poveikį vaikų psichologiniame konsultavime.
1. Dailės terapija
1.1. Dailės terapijos istorija
Dailės terapija - viena naujausių specialybių, reikšminga ir sociologiniu aspektu. Dailės terapeutai, lanksčiai reaguodami į dinamiškai besikeičiančias sąlygas, sugebėjo sukurti labai diferencijuotą paslaugų sistemą, skirtą skirtingoms klientų grupėms ir gyventojų kategorijoms. Dailės terapeutai vertina humanistines vertybes ir, suvokdami savo atsakomybę už žmonių sveikatą, gerbia kiekvieną asmenį, vertina jo gyvenimo būdo ypatumus ir kultūrinę patirtį.
Bandoma suvokti dailės terapijos proceso esmę, pastebėta analogija tarp ankstyvos vaikų kūrybos ir pirmykščių kultūros meno. Ieškoma pirmapradžio, natūralaus vizualinės raiškos poreikio paaiškinimo. Kūrybinėje saviraiškoje užčiuopiama dailės terapijos šerdis - savęs ir aplinkos pažinimas kuriant. Dailės terapijos užsiėmimų tikslas nėra ugdyti meninius įgūdžius ar kurti estetiškai vertingą vaizdą. Pirmieji kūdikio brėžiai popieriuje - tai jo kūno judesių ir mąstymo vienovės rezultatas. Vėliau vaiko piešinys atspindi jo ir artimiausios aplinkos pažinimo kaitą. Vaikai yra menininkai iš prigimties, o vaizdinė ekspresija yra vaikų komunikacijos būdas. Dažnai vaikams vaizdinė kalba pieštuku, teptuku ar spalvotu rašikliu yra lengvesnė už verbalinę komunikaciją.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Istorinės dailės terapijos ištakos susiję su XIX a. pab. - XX a. pr. įvykusiu meninės savimonės ir meno sampratos perversmu. Modernistai deklaravo išgyvenimo ir jo išraiškos prioritetą. Tolstama nuo regimos tikrovės vaizdavimo, svarbesnės tampa grynos išraiškos priemonės, savarankiška jų galia.
1.2. Dailės terapijos samprata
Dailės terapijos sąvoka pirmiausia atsirado angliškai kalbančiose šalyse ir reiškia gydymą, kuris remiasi meninės kūrybos praktika. Bet meno terapija ne visuomet yra susijusi su gydymu griežtai medicinos prasme. Ji taikoma dirbant gydomąjį reabilitacinį, pedagoginį ir socialinį darbą. Yra daug pavyzdžių, kai dailės terapija naudojama psichologiniame konsultavime, kaip psichinio harmonizavimo priemonė asmenybei ugdyti, kaip socialinių konfliktų sprendimo būdas ir pan. Dailės terapija - gydymo metodas, besiremiantis menine kūryba - pastaruoju metu kelia vis didesnį pasaulio susidomėjimą. Menas yra viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių raiškos formų. Vaizduojamoji dailė, rašymas ir kitos meno priemonės labai tinka išreikšti save. Saviraišką psichologai traktuoja kaip viena svarbiausių mūsų žmoniškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaidų. Asmenų turinčių psichologinių problemų, saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Psichologinių problemų kankinamas žmogus dažnai nesugeba realiai matyti savęs ir kitų, pajusti savo galimybių, nemoka išreikšti savo norų, užmegzti artimų santykių su kitais. Visa tai dažnai „saugo“ psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių pasekmė - aukšta siena, skirianti žmogų nuo kitų. Tai sukelia gyvybiško žmogaus konfliktą su aplinkiniais, gimdo slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir supratingų santykių.
Dailės terapija - tai psichoterapijos forma, kur klientai ir pacientai skatinami reikšti savo jausmus ir vidinius konfliktus padedami dailės. Dailės terapija apibūdinama kaip būdas padėti klientams reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant ar taikant kitas dailės technikas. Dailės kaip terapijos taikymas rodo, kad kūrybinis procesas gali būti efektyvus būdas išspręsti asmeninius emocinius konfliktus, tai būdas geriau save pažinti ir asmenybei bręsti. Dailės terapija unikali, mat padeda žmogui ne vien žodžiais išreikšti ir sąmonę ir pasąmonę, jos esmę sudaro veiklos, kurios metu kas nors kuriama, poveikis. Čia svarbiausia - procesas ir žmogus, o dailė naudojama kaip nežodinio bendravimo priemonė, kaip būdas išsakyti padrikus, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip norėtume elgtis ir jaustis, ir to, kaip elgiamės, norėdami įtikti kitiems žmonėms. Ji padeda išdrįsti pasirodyti pasauliui tokiems, kokie esame ištiktųjų. Dailės terapijos procesas leidžia bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, gali atkurti nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Tai gali padėti saugiai vaizdas išreikšti tai, kas žmogų baugina. Dailės terapijoje svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota bei kaip apie tai, kas pavaizduota, yra kalbama. Dailės terapijos metodikos grindžiamos prielaida, kad vidinis “aš“ atspindimas vizualinėmis formomis nuo to momento, kai tik žmogus pradeda spontaniškai tapyti, piešti ar lipdyti.
Dailės terapija - tai gydymas vizualiniu menu. Kiekvienas žmogus gali išreikšti savo vidinius konfliktus regima forma ir tada jie pasidaro aiškesni jam pačiam. Piešiant ne tik atskleidžiamas neįsisąmonintas konfliktas, pats piešimo procesas skatina saviraišką, savęs įtvirtinimą, kreipia ieškoti savo vietos gyvenime. Sukurti dailės terapijos darbai gali būti interpretuojami priklausomai nuo psichologo orientacijos, tačiau svarbu perprasti individualią kliento simboliką, kuri ilgainiui gali kisti. Pavyzdžiui, laikrodis gali turėti įvairių prasmių: vaikui - tai laikas eiti į mokyklą, jaunuoliui - tai karjera, senam žmogui - simbolizuoti gyvenimo pabaigą. Žmonės, ateinantys į dailės terapijos seansus, neprivalo turėti profesionalių dailės įgūdžių. Psichologas nevertina kliento sukurtų vaizdinių meniniu arba diagnostiniu požiūriu. Jo tikslas - suteikti galimybę žmogui keistis ir tobulėti saugioje aplinkoje naudojant dailės priemones. Todėl dailės terapija gali būti naudinga žmonėms, kuriems sunku reikšti savo mintis ir jausmus žodžiais.
Pagrindiniai dailės terapijos principai:
Taip pat skaitykite: Senelių namų gyventojų dvasinė būsena
- Laisvumas t.y. laisvas temų ir vaizdavimo būdų pasirinkimas, psichologas nenurodo „receptų“;
- Spontaniškumas - klientas turi būti toks, koks jis yra, laisvas nuo savikontrolės, refleksijos.
Dailės terapijos tikslai:
- Atkurti adekvačią „aš“ funkciją;
- Padėti vaizdiniais - simboliais įsisąmoninti ir interpretuoti savo išgyvenimus;
- Plėtoti kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, paslankumą.
Santykis tarp terapeuto ir kliento yra labai svarbus, tačiau dailės terapija skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių, mat čia akcentuojamas ryšys ne tik tarp psichologo ir kliento, bet tarp terapeuto, kliento ir sukurto vaizdinio. Atsiranda trečias psichoterapinės erdvės dėmuo - piešinys.
Tradicinėmis psichoterapijos formomis „psichoterapinė erdvė“ apima kliento ir psichologo tarpusavio santykių dinamiką bei žodinį ir nežodinį bendravimą. Taikant dailės terapiją šioje erdvėje atsiranda dar vienas svarbus ir reikšmingas elementas - kliento meninė produkcija. Čia „psichoterapinė erdvė“ - tai ypatinga aplinka, kurioje egzistuoja santykiai tarp psichoterapeuto ir kliento bei judviejų santykis su menine produkcija. Dailės terapijos užsiėmimo metu sukuriama saugi atmosfera, padedanti įveikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus meninės metaforos, simbolio, vaizdinių forma. Dailės terapija būtų veiksminga, iš pradžių turi būti sukurta klientui palanki aplinka, kurioje jis galėtų reikšti jausmus ir mintis. Dažnai žmogus negali rasti žodžių savo emocinei būsenai nusakyti, o piešdamas, t.y. kurdamas kokius nors vaizdinius, jis gali savo jausmams suteikti formą. Tai gali būti veiksminga traumos atveju, žmonėms su protine negalia ar sergantiems autizmu. Psichikos ligoniai dažnai sunkiai bendrauja. Kalbėdami apie skaudžius įvykius, sukrėtusius jų gyvenimus, jie dar kartą patiria išgąstį, baimę, nerimą. Kai kurie net bijo prisiminti, kas įvyko. Nemokėdami dalyti rūpesčiais, psichikos ligoniai dar kartą klimpsta į dar didesnę neviltį. Visi šie išgyvenimai nustumiami į pasąmonę. Todėl labai svarbus išreikšti jausmus sau priimtinu būdu. Piešiant daug lengviau išsakyti tai, kas slegia, nei tą pačią informaciją perteikti žodžiais. Dailės terapija gali būti veiksminga tiems, kurie svaiginasi. Alkoholis ir narkotikai dažnai vartojami norint užblokuoti jausmus. Dailės terapija nukreipta į jausmus, todėl ji gali būti veiksminga ir gydant narkomanus bei alkoholikus. Psichologai naudojasi dailės terapija ir su narkomanų bei alkoholikų vaikais.
Meno terapija yra gimusi kaip psichoterapijos metodas ir iš pradžių ji buvo susijusi su psichoanalize. S. Freudo teiginys, kad giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais, taikliai atspindėjo vieną pagrindinių dailės terapijos nuostatų. Dailės terapija pagrįsta projekcija - įvairiomis priemonėmis sukurti vaizdiniai atspindi pasąmoninius procesus, tarp jų baimes bei vidinius konfliktus. C. G. Jungas teigia, kad meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus gyvenimu. Šie simboliai nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai apskritai sunkiai apibūdinami ir paaiškinami, nes yra labai individualūs, susiję su asmeniniu patyrimu, giliai paslėptais ir nesuvoktais žmogaus poreikiais, norais ir jausmais.
Specifiniai dailės terapijos bruožai ir būdai, kurie gali prisidėti prie psichoterapijos proceso:
Taip pat skaitykite: Bruožų žemėlapis: psichoanalizės perspektyva
- Dailės terapijos metu sukurti darbai gali būti pateikti konkrečia forma, ir juos visi gali pamatyti. Svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota, bei kaip apie tai, kas pavaizduota, kalbama. Iš piešinio sužinome apie kliento psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją ir tuo metu jam svarbius žmones. Paveikslų seka dažnai gali vaizdžiai atskleisti ilgainiui konkrečius požiūrius bei santykius.
- Paveikslai kuriami konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei. Be kliento žinios arba leidimo rodyti paveikslus kitiems žmonėms. Jam priklauso teisę spręsti, ar juos išsaugoti, ar sunaikinti. Galimybė sunaikinti dailės terapijos metu sukurtą kūrinį, taigi ir pamiršti jį, yra labai svarbi ypatybė, mat kartais paveikslo sunaikinimas ir tai, kaip jis sunaikinamas, terapijoje esti teigiamas dalykas.
- Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvo praeityje. Klientas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią sceną.
2. Piešinys
2.1. Piešinys vaiko gyvenime
Piešimas yra natūrali vaiko saviraiškos forma, leidžianti jam išreikšti savo mintis, jausmus ir patirtis. Vaikai dažnai naudoja piešinius kaip būdą bendrauti, tyrinėti pasaulį ir suprasti savo emocijas. Piešiniai gali atskleisti vaiko požiūrį į save, savo šeimą ir aplinką. Jie taip pat gali padėti vaikui įveikti stresą, baimę ir kitas neigiamas emocijas.
2.2. Piešinio pokyčiai įvairiuose raidos etapuose
Vaiko piešiniai keičiasi bėgant laikui, atspindėdami jo kognityvinę, emocinę ir socialinę raidą. Ankstyvuosiuose etapuose piešiniai dažnai būna abstraktūs ir nesuprantami, tačiau vėliau jie tampa vis detalesni ir realistiškesni. Vaiko piešinių turinys ir stilius gali atskleisti svarbią informaciją apie jo psichologinę būseną ir raidos ypatumus.
3. Rizikos grupės vaikai
3.1. Rizikos grupės vaikų samprata
Rizikos grupės vaikai - tai vaikai, kurie dėl įvairių socialinių, ekonominių, psichologinių ar biologinių veiksnių yra labiau pažeidžiami ir turi didesnę tikimybę patirti sunkumų savo raidoje ir gyvenime. Šie vaikai dažnai susiduria su kliūtimis, kurios trukdo jiems pasiekti savo potencialą ir integruotis į visuomenę.
3.2. Pagrindiniai rizikos grupės vaikų bruožai
Rizikos grupės vaikams būdingi įvairūs bruožai, tokie kaip:
- Emociniai ir elgesio sunkumai: nerimas, depresija, agresija, impulsyvumas.
- Socialiniai sunkumai: atsiribojimas, vienišumas, sunkumai užmegzti ir palaikyti santykius.
- Mokymosi sunkumai: dėmesio sutrikimas, skaitymo ir rašymo sunkumai, žemas mokymosi motyvacija.
- Sveikatos problemos: lėtinės ligos, mitybos problemos, priklausomybės.
3.3. Dailės terapija rizikos grupės vaikams
Dailės terapija gali būti veiksminga priemonė padėti rizikos grupės vaikams įveikti savo sunkumus ir pasiekti teigiamų pokyčių. Dailės terapija suteikia vaikams galimybę išreikšti savo jausmus ir patirtis, kurių jie negali išsakyti žodžiais. Kūrybinis procesas gali padėti vaikams sumažinti stresą, nerimą ir agresiją, pagerinti savo savivertę ir pasitikėjimą savimi. Dailės terapija taip pat gali padėti vaikams ugdyti socialinius įgūdžius, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas ir empatija.
Išvados
Dailės terapija yra vertinga priemonė socialiniame darbe su klientu, ypač dirbant su rizikos grupės vaikais. Ji suteikia galimybę vaikams išreikšti savo jausmus ir patirtis, kurių jie negali išsakyti žodžiais, bei padeda įveikti emocinius, socialinius ir mokymosi sunkumus. Dailės terapija taip pat gali padėti vaikams ugdyti socialinius įgūdžius ir pagerinti savo savivertę.
tags: #psichoanalize #socialinio #darbuotojo #su #klientu