Kiekvienas iš mūsų kartais patiria blogą nuotaiką, įtampą ar apatiją. Tačiau kai šios būsenos tampa nuolatinės ir trukdo kasdieniam gyvenimui, gali būti, kad susiduriame su neurotine depresija. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kas yra neurotinė depresija, kokios jos priežastys, kuo ji skiriasi nuo įprasto liūdesio ir kaip ją atpažinti.
Kas yra neurotinė depresija?
"Neurotinė depresija" yra psichologinis terminas, apibūdinantis depresijos būseną, susijusią su neurotiniais sutrikimais. Neurotinė depresija - tai vienas pagrindinių bendros neurozės simptomų. Tai reiškia, kad psichoanalitiko veiksmai pirmiausia yra nukreipti į pačią neurotinės struktūros logiką. Jei psichoanalitikas palengvina isterinę, įkyrumų ar fobinę neurozę, palengvėja ir depresija.
Neurotinėms būsenoms būdingas padidėjęs neigiamų emocijų lygis ir negebėjimas tvarkytis su jo pasekmėmis. Tokių būsenų metu žmonės išgyvena didelį stresą, liūdesį, pyktį, nerimą, o tai neigiamai paveikia jų pačių suvokimą apie save bei santykius su aplinkiniais. Neurotinės būsenos - tai kelio į rimtesnius sutrikimus pradžia.
Neurotinės depresijos požymiai
Kokie yra bendri neurotinės depresijos požymiai?
- Žmogus visada jaučiasi nepatenkintas, tarsi niekada negautų to, ko nori.
- Nuotaika niūri ir slogi.
- Jį erzina menkiausias prašymas, jis priešinasi iš esmės viskam, kas jam sakoma, įskaitant psichologo patarimus.
- Jis pesimistiškas, neryžtingas, negatyvus ir jautrus.
- Niekas nėra reliatyvu, viskas absoliutu, galutinai ir visiškai.
- Mintys apie savižudybę.
- Susidomėjimo išoriniu pasauliu praradimas. Žmogus apleidžia savo partnerį, vaikus, draugus, pomėgius, darbą. Tuomet pareiškia, kad nenori nieko - nei lytinių santykių, nei meilės, nei bendravimo, nei gyvenimo.
- Padidėjęs dirglumas, jautrumas, linkstama kaltinti tiek save, tiek kitus.
- Neurotinis liūdesys maitina savigraužą ir užsisklendimą.
- Žmogus niekaip negali nustoti gilintis į savo nelaimingumo priežastis ir visiškai jose užsidaro, nusigręžia nuo dabarties, aplinkinių ir pasaulio, izoliuojasi ir sielvartauja dėl savo likimo ir praeities.
- Didžiausias reikalavimas, kurį kelia neurotine depresija sergantis žmogus, kurio nepatenkinimas sukelia didžiulį skausmą, yra noras būti mylimam kito.
Sergant neurotine depresija, žmogus jaučia nuolatinį kaltės jausmą. Kaltės jausmas gali būti apgaulingas. Pavyzdžiui, jauna mamytė palieka savo vaiką auklei ir išeina pasilinksminti. Kitoje situacijoje žmogus, išgyvenęs sunkią avariją, per kurią kiti žmonės žuvo, gali imti kaltinti save dėl to, kad liko gyvas, jog jis atėmė šansą išgyventi kitiems.
Taip pat skaitykite: Apie neurotinę asmenybę vaikystėje
Jei su kalte susitaikyti neišeina, ji gali peraugti į neurotiškus bruožus, perdėtai saugoti mylimus žmones arba iš viso atsiriboti nuo artimųjų. Žmonės metų metais jaučia įtampą dėl nepagrįstos kaltės, manydami esą atsakingi už jų nesėkmingos patirties ir vaizduotės sukurtus baubus.
Neurotiškam žmogui ne taip reikšminga kentėjimo priežastis. Pavyzdžiui, vyras, negalintis palikti žmonos, kurios nebemyli, teisinasi tuo, jog ši jį tebemyli, ji daug dėl jo padarė ir pan. Sau ir artimiesiems jis gali atrodyti geru, patikimu. Giliau pažvelgus, jam labiau aktualūs klausimai: kas bus, jei liksiu vienas? o gal suklysiu? ką apie mane pagalvos? Panašiai elgiasi vienintelis su mama gyvenantis sūnus, kuris, prisidengdamas kalte prieš motiną, neva negali jos vienos palikti, todėl neveda ilgametės draugės. Dažnu atveju tokie žmonės panyra į psichologijos studijas, bando intelektualiai aiškinti savo elgesį, bet taip tik dangsto baimę veikti realybėje.
Asmenys, siekiantys naudos manipuliuodami kitais, instinktyviai pajunta žmones, lengvai pasiduodančius kaltės jausmui. Žmogus, visą laiką nori būti „geras“. Jei pajunta, kad taip nėra, jaučiasi kaltas. Gyvena su partneriu, kuriam pastoviai reikalinga jo pagalba.
Neurotinės depresijos priežastys
Kaip atsiranda neurotinė depresija? Kaip ir dauguma bendrų neurotinių sutrikimų, ji turi psichologinių, biologinių ir psichosocialinių priežasčių.
Psichologinės priežastys
Psichologinių priežasčių terpėje galima išskirti dvi pagrindines: konkrečius skaudžius gyvenimo įvykius ir latentines - nesąmoningas - priežastis.
Taip pat skaitykite: Praktinis neurotizmo pritaikymas
Konkrečius trauminius įvykius pastebėti ar atsekti nėra sunku, tačiau sunkiau yra atsekti latentines priežastis. Šiame kontekste latentinės priežastys reiškia asmens, turinčio išankstinį polinkį sirgti neurotine depresija, pažeidžiamumą. Svarbu pabrėžti, kad abi šios psichologinės priežastys glaudžiai susijusios.
Kokios galėtų būti konkrečios neurotinės depresijos priežastys? Tai gali būti įvairūs nerimą keliantys ir skausmingi gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, giminaičio ar draugo mirtis, mylimo žmogaus praradimas, pažeminimas, negalėjimas susilaukti vaiko ar sunkios ligos pradžia. Visa tai gali paskatinti neurotinės depresijos atsiradimą. Kita vertus, galima teigti, kad ją gali sukelti ne tik dramatiški ir skausmingi įvykiai, bet ir paprasti, kasdieniški vargai.
Tačiau dažnai, žvelgiant psichoanalitiko akimis, gana sunku rasti pakankamai pagrįstų ir dėmesio vertų neurotinės depresijos atsiradimo priežasčių, susijusių su konkrečiais trauminiais ar skausmingais gyvenimo įvykiais, juo labiau sunku atsekti filogenetinį polinkį į neurotiškumą. Tai, kas sukelia bendrą neurotinę struktūrą, kas yra neurotinio kentėjimo šerdis, be abejonės, yra nesąmoninga fantazija, dar vadinama kastracijos fantazija, kuri prasiveržia į psichiką be žmogaus žinios. Reikia pažymėti, kad kastracijos fantazija pati savaime slypi psichikos viduje kaip jos koreliatas.
Iš tikrųjų nėra esminio skirtumo, ar tai dramatiškas įvykis, ar kasdieniniai rūpesčiai, prisidedantys prie nemalonių patirčių virtinės, ar nesąmoninga fantazija - visa tai, paprastai tariant, galima laikyti meilės praradimu. Kodėl neurotinės depresijos priežastį siūloma traktuoti kaip meilės praradimą? Atsakymas paprastas: kiekvieną neigiamą patirtį žmogus išgyvena kaip intymų atsiskyrimą, kažko brangaus praradimą. Tai gali būti mylimo žmogaus netektis, prarastas meilės objektas, jaunystė, grožis, turtas, taip pat nelaiminga vaikystė ar staiga ištikusi sunki liga.
Reikia pabrėžti, kad vien meilės praradimo nepakanka neurotinei depresijai atsirasti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prisirišimas prie meilės objekto jau nuo pat pradžių buvo liguisto pobūdžio. Visi mes vienu ar kitu metu galime susidurti su itin tragiškais gyvenimo įvykiais, tačiau ne visi iš mūsų patirsime tai, ką patiria neurotine depresija sergantis žmogus. Be abejonės, bus be galo sunku ir liūdna nešioti skausmą savyje, tačiau anksčiau ar vėliau pamažu išmoksime gyventi su žaizda, išlaikydami nepaliestą orumą, savigarbą, pasitikėjimą ir gebėjimą mylėti ir būti mylimiems, priešingai nei sergant neurotine depresija.
Taip pat skaitykite: Išsamus straipsnis apie neurotizmą
Taigi galime užrašyti bendrą formulę: neurotinę depresiją sukelia ne paties nelaimingo įvykio ar praradimo konkretybė, o tai, kaip mes tą praradimą išgyvename. Turime žengti dar vieną žingsnį. Kokia yra neurotinės depresijos atsiradimo priežastis? Jau atsakyta: tai susiję su tuo, kaip išgyvename skausmingą įvykį. O kaip mes pastarąjį skausmą išgyvename? Atsakymas: neurotinio depresijos skausmo priežastis yra subjekto nebranda, kai veikia infantilaus pobūdžio prisirišimas ir bet koks praradimas, net ir menkiausias, į kurį reikėtų numoti ranka, tampa neįveikiamas.
Kas šiame kontekste yra nebranda arba, tiksliau, nebrandus žmogus? Tai ne šiaip neurotiškas žmogus, tai žmogus, kuriam yra stipriai paaštrėjęs narcisizmas. O ką reiškia stipriai paaštrėjęs narcisizmas? Atsakymas toks: arba tam turi būti paruošta išankstinė dirva, t. y. Taigi dabar, įvykus regresui, funkcionuoja infantilaus pobūdžio meilė sau, meilė savo kūnui, savo reikmėms, o paaštrėjęs narcisizmas yra ne tik stipri meilė sau, bet ir meilė idealizuotam sau. Galima net teigti, kad neurotinės depresijos atveju regresuojama į pačią narcisistinės fazės viršūnę. Būtent čia, infantiliame savęs idealizavime, ir slypi problema.
Be to, kad myliu save tokį, koks esu, aš myliu save tokį, koks svajoju ar fantazuoju būti. Tai infantilios falinės fazės su narcisistiniu komponentu visagalybės jausmas, savotiškas falinės fazės despotizmas. Būdamas narcisistinis subjektas, esu pririštas prie iliuzijos vieną dieną tapti asmeniu, kuriuo svajoju būti. Iš visų reikalavimų, kuriuos kelia neurotine depresija sergantis žmogus, kurių nepatenkinimas sukelia didžiulį skausmą, didžiausias yra noras būti mylimam kito. Ši meilė reikalinga tam, kad galėtų mylėti save ir išlaikyti būsimo idealaus ego iliuziją.
Meilė idealiam ego, ši intymi ir delikati aistra idealizuotam „aš“ vaizdiniui, pirmiausia funkcionuoja iš vidinių, latentinės fazės resursų ir logikos. Į ją nuteka visi didžiausi ir stipriausi libidinės energijos kiekiai. Taip yra dėl to, kad tam tikra psichinė žmogaus dalis (genitalinė fazė), negalėdama toliau vystytis, buvo priversta regresuoti į ankstesnę - narcisistinę-falinę fazę. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių ši meilė, ši falinės visagalybės iliuzija neišsipildo, - o jai neišvengiamai lemta neišsipildyti, - ego žlunga ir prasideda neurotinė depresija.
Nesunku pastebėti, kad šią lemtį jaučia ir aiškiai išsako pats sergantysis - jis grumiasi su tuo, kam neišvengiamai lemta neišsipildyti. Tokiam žmogui visai nesunku suvokti likimo, lemties, fatalizmo, pranašysčių ar misticizmo vaizdinius, nes būtent šių ir yra nesąmoningai kamuojamas. Be jokios abejonės, šios svajos yra tik metafora to, kas glūdi latentinėje, ypač narcisistinėje-falinėje, fazėje.
Taigi, galutinis neurotinės depresijos apibrėžimas yra toks: neurotinė depresija yra reakcija į idealizuotos (narcisistinės) meilės sau praradimą-neišsipildymą (jai neišvengiamai lemta neišsipildyti) susidūrus su akivaizdžiai priešinga tikrove. Kitaip tariant, tai yra reakcija į infantilios narcisistinės-falinės iliuzijos (į kurią buvo regresuota) praradimą. Taigi ši iliuzija apima įsitikinimą (su visais mažam vaikui būdingais vaizduotės komponentais), kad vieną dieną patirsiu idealią meilę, manimi žavėsis, jausiuosi geriausias, gražiausias, vienintelis ir net valdantis kitus. Bet koks neatitikimas, bet koks šių lūkesčių nepatenkinimas negailestingai griauna idealaus ego paveikslą ir taip sukelia neurotinę depresiją.
Neurotinė meilė
Psichologams dažnai tenka girdėti graudžias meilės istorijas, kai žmogus nesupranta, kodėl meilė tapo skausmu jo partneriui ir jam pačiam. Tokiais atvejais gali būti, kad žmogus jaučia ne meilę, o neurotinį meilės poreikį.
Pagrindinės liguistos meilės formos:
- Savininkiškumas. Siekiama visiškai užvaldyti, pasisavinti partnerį. „Meilės savininkas“ visada jaučiasi nesaugus, prislėgtas ir nelaimingas, kol šalia neatsiranda auka - atsidavęs gerbėjas, kuris mylės ir rūpinsis tik juo. Partneriui jis griežtai uždraudžia bendrauti su kitais priešingos lyties žmonėmis. „Savininkas“ reikalauja besąlygiškos meilės ir rūpinimosi tik juo. Toks žmogus kankina savo išrinktąjį nesibaigiančiais ginčais, kivirčais, skandalais, isterijomis, tačiau kartu ir visiškai nuoširdžiai tiki, jog tokiu būdu išreiškia savo meilę. Moterų „savininkių“ troškimas ištekėti yra artimas manijai. Kitas svarbus šio tipo bruožas - nepasotinamas dėmesio troškimas, kuris pasireiškia aštraus, skausmingo ir dažniausia nepagrįsto pavydo scenomis. Liguistas pavydas rodo prasidedančią paranoją.
- Pripažinimo troškulys. Žymusis ispanas gundytojas Don Žuanas buvo tipinis neurotikas. Iš kiekvienos naujos moters jis laukė prisipažinimo, kad jį myli. Jo sulaukęs pereidavo prie naujo objekto. O jei ilgai tokio žmogaus nerasdavo, jį pradėdavo kankinti depresija, liguistas liūdesys ir neviltis. Toks žmogus linkęs kurti „haremo“ tipo santykius. Jis siekia turėti kuo daugiau partnerių. Kokybės stoką jis priverstas maskuoti nesaikinga kiekybe. Siekti moters donžuanui kur kas paprasčiau ir saugiau negu ją turėti. Neurotiko poreikis būti mylimam yra perdėtas. Tokio žmogaus nuotaika genda, net jeigu aplinkiniai žmonės būna malonūs su juo kiek mažiau nei įprasta. Tada jis tampa irzlus, viskuo nepatenkintas ir nervingas. Šiam žmogui žūtbūt reikalingas nuolatinis jo privalumų ar gebėjimų pripažinimas ir patvirtinimas net smulkmenose. Jis laiko save žvaigžde ir tai yra tarsi psichologinis „kuras“ manipuliuojant aplinkiniais. Netekęs nuolatinio pripažinimo, jis grimzta į depresiją. Harmoningam žmogui taip pat svarbi meilė ir pripažinimas, bet ne visuomenės, o tik tų žmonių, kuriuos jis myli ir vertina pats. Neurotinė meilė yra įkyri ir neišranki.
- Reiklumas. Pasitaiko žmonių, kurie reikalauja iš savo partnerio besąlygiškos meilės. Dažnai jie teigia: „Taip, aš esu toks, ir tu privalai mylėti mane tokį, nepriklausomai nuo mano elgesio ir išdaigų.“ Jų nuomone, partneris turi būti laimingas ir patenkintas jau vien tuo, kad jam yra leista mylėti ir būti šalia. Be to, partneris privalo nuolat įrodinėti savo „tikrąją“ meilę, aukodamas tam savo principus, laiką, pinigus. Menkiausias šių reikalavimų nevykdymas interpretuojamas kaip meilės išdavystė. Bet kokie kiti santykių niuansai laikomi atstūmimu. Net aplinkiniai žmonės vertinami pagal šiuos kriterijus ir dėl menkiausio neatitikimo vadinami intrigantais ir išdavikais. Viena dažniausiai pasitaikančių reikalavimo formų - spekuliavimas meile: „Jei tu nepadarysi to ir ano, vadinasi tu manęs nemyli!“ Tai yra savotiška moralinio šantažo apraiška. Kartais seksas yra vienintelis dalykas, kuriuo toks žmogus gali „atsidėkoti“ savo partneriui už nesklandumus, nuolatinius ginčus, prašymus, reikalavimus ir sąlygų kėlimą. Blogai yra tai, kad dažnai tokioje situacijoje net ir seksas nėra geismingas ir svarbus. Normalūs intymūs santykiai yra natūrali harmoningos meilės dalis, jos sustiprinimas. Neurotikui tai yra vienas iš nedaugelio ar apskritai vienintelis emocinių santykių „tiltelis“, jungiantis jį su partneriu. „Atsidėkoti“ seksu neurotikui kur kas paprasčiau nei kurti ir palaikyti tikruosius meile pagrįstus santykius.
Egzistuoja ir „narcizo meilė“, kai matome ir mylime tik save, tik savo savybes ir privalumus, ir „aukos sindromas“, tai yra manipuliavimas partneriu vaizduojant save meilės auka: „Aš atidaviau viską dėl mūsų meilės (šeimos) ir ką už tai gavau, kuo tu man už tai atsidėkojai!?“
Jeigu jūs, atidžiai išanalizavęs savo ar savo partnerio elgesį, aptiksite aprašytas santykių schemas, vadinasi susiduriate su labai rimtomis kliūtimis siekdami tikrosios, harmoningos meilės.
Kaip atskirti neurotinę depresiją nuo įprasto liūdesio?
Palyginkime liūdintį ir neurotine depresija sergantį žmogų.
Liūdintis žmogus sugeba į savo skausmą pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Jis suvokia tai kaip tam tikrą nelaimę, nelaimingą gyvenimo momentą ir išsaugo viltį ateičiai. O sergantįjį skausmas taip užvaldo, kad visas gyvenimas susiaurėja iki vieno momento. Tai reiškia, kad jis nepajėgia savęs perkelti į ateitį, o praeitis jam atrodo tik galimybė matyti savo klaidas ir klystkelius.
Liūdinčiojo savigarba išlieka nepakitusi, o sergančiojo - tampa savinieka. Liūdintis žmogus liūdesį laiko įprasta, laikina ir pakeliama reakcija į nelaimingą įvykį. Sergančiajam tai patologinė ir ilgalaikė reakcija, kurios priežastį sunku nustatyti. Sergančiajam liūdesys yra stiprus, nepakeliamas, invazinis, nuolatinis, susipynęs su neapykanta ir sunkiai sumažinamas.
Liūdintis žmogus, patyręs gedulą, anksčiau ar vėliau susitaiko su netekties skausmu ir išmoksta mylėti mirusįjį kitaip nei tada, kai jis buvo gyvas. Netektį patyręs žmogus gerai žino, kaip reikia mylėti kitus, ir jie jam atrodo tokie pat brangūs kaip ir prarastas žmogus. Sielvartas tokiam žmogui trunka vidutiniškai keletą metų. Sergantis negali pakelti mylimo žmogaus netekties. Jis negali gyventi savo gyvenimo su netekties skausmu ir atkakliai myli mirusįjį taip, lyg jis vis dar būtų gyvas.
Ką daryti, jei įtariate neurotinę depresiją?
Jeigu įtariate, kad jums ar jūsų artimajam pasireiškia neurotinės depresijos požymiai, svarbu kreiptis į specialistą - psichologą ar psichoterapeutą. Neurotinė depresija gali būti veiksmingai gydoma psichoterapijos pagalba.
Psichologai pataria prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Atsakomybė skatina aktyvumą, priverčia ne kapstytis praeityje ir kentėti dėl jau nepakeičiamų dalykų. Būtent atsakomybė įgalina mus judėti pirmyn sprendžiant dabarties problemas.
Supraskite ir išsianalizuokite dalykus, keliančius jums kaltės jausmą. Mokykitės atvirai ir tinkamai reikšti savo tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus. Suvokite ir atvirai pripažinkite, ko norite iš savęs, savo gyvenimo. Nustokite visus gelbėti. Jeigu jus persekioja realios ar įsivaizduojamos kaltės prieš tam tikrus žmonės, geriau imkite aktyviai jas taisyti ir spręsti kamuojančius sunkumus.
Kaltės jausmas kaip vaistai - mažomis dozėmis gydo, didelėmis - nuodija. Jei nejaustume kaltės, sugyventi būtų sunku. Nuolatinė kaltė kartina gyvenimą, neleidžia džiaugtis kasdienybe.