Įvadas
Psichiatrija, mokslas, nagrinėjantis psichikos sutrikimus, jų priežastis, eigą, gydymą ir prevenciją, tradiciškai rėmėsi aprašomuoju arba biologiniu modeliu. Šis modelis akcentuoja biologinius, genetinius ir neurologinius faktorius, lemiančius psichikos ligas. Tačiau psichodinaminė psichiatrija siūlo kitokį požiūrį, pabrėžiantį psichikos jėgų sąveiką, santykių svarbą ir giluminę paciento bei gydytojo santykių prasmę. Šiame straipsnyje aptarsime psichiatrijos pagrindus, palyginsime tradicinį ir psichodinaminį požiūrius bei apžvelgsime psichodinaminės psichiatrijos svarbą, ypač neįgaliųjų kontekste. Neįgaliesiems šiandien keliami vis naujesni kokybiniai reikalavimai jų socializacijai: įvairios socialinės aplinkos reiškinių pažinimui, darbo įgijimui, bendravimui, savarankiškumui.
Tradicinė (Biologinė) Psichiatrija: Aprašymas ir Biologija
Iki pastarųjų metų psichikos sutrikimų samprata ir gydymas Lietuvoje rėmėsi aprašomosios, arba biologinės, psichiatrijos standartais. Šis požiūris akcentuoja biologinius faktorius, tokius kaip genetinė predispozicija, smegenų struktūros ir funkcijos pakitimai, neurotransmiterių disbalansas ir kiti fiziologiniai veiksniai, lemiantys psichikos ligas. Tradicinė psichiatrija daugiausia dėmesio skiria simptomų aprašymui, diagnostikai pagal tam tikrus kriterijus (pvz., DSM - Diagnostikos ir statistikos vadovas) ir farmakoterapiniam gydymui, siekiant sumažinti simptomus ir atkurti biologinę pusiausvyrą.
Psichodinaminė Psichiatrija: Giluminė Psichikos Jėgų Sąveika
Pasaulyje psichodinaminė psichiatrija radosi kaip atsvara jau minėtai įprastinei - biologinei, arba aprašomajai - psichiatrijai. Psichodinaminė psichiatrija, priešingai nei biologinė, pabrėžia psichikos jėgų sąveiką, ankstyvosios vaikystės patirtis, nesąmoningus konfliktus ir santykių svarbą, formuojant asmenybę ir sukeliant psichikos sutrikimus. Psichodinaminis požiūris remiasi prielaida, kad psichikos ligos kyla iš giluminių, dažnai nesąmoningų, psichikos konfliktų, kurie trukdo asmenybės augimui ir adaptacijai. Psichodinamikos sąvoka atspindi nuolat kintančių jėgų sąveiką psichikoje, leidžia pažinti ne tik hormonų ar kitų cheminių medžiagų įtaką jai, bet ir suprasti dvasinę žmogaus prigimtį bei įvertinti giluminę gydytojo ir paciento santykių prasmę.
Psichoanalizės Įtaka Psichiatrijai
XX amžiaus pradžioje gimusi psichoanalizė pradėjo ir naujosios psichiatrijos erą. Iki tol vyravusį psichikos sutrikimų gydymą fizioterapiniais ar kitais sunkiai pagrindžiamais būdais pakeitė sisteminiu požiūriu į psichikos formavimąsi ir funkcionavimą - ne atsitiktinumais, bet psichikos dinamika - pagrįsti gydymo būdai. Psichoanalizė, sukurta Zigmundo Froido, tapo kertiniu akmeniu psichodinaminės psichiatrijos raidai. Psichoanalizė pabrėžia nesąmonės svarbą, vaikystės patirčių įtaką asmenybės formavimuisi ir gynybinės mechanizmus, kurie naudojami siekiant apsisaugoti nuo nemalonių jausmų ir konfliktų.
Psichofarmakologijos Era Ir Psichodinaminio Požiūrio Atsigavimas
Antroje XX amžiaus pusėje suklestėjusi psichofarmakologija atvertė dar vieną psichiatrijos puslapį, o psichoanalizę pamažu buvo pradėta stumti į pašalį. Nauji vaistai, veikiantys neurotransmiterių sistemas, leido efektyviai sumažinti daugelio psichikos ligų simptomus, tokius kaip depresija, nerimas, šizofrenija ir kt. Psichofarmakoterapija tapo pagrindiniu psichikos sutrikimų gydymo metodu, o psichoterapija, įskaitant psichoanalizę, buvo pradėta laikyti mažiau svarbia. Tačiau, kaip ir gyvenime, taip ir moksle kraštutinumai nėra tinkamiausias pasirinkimas. Laikui bėgant, tapo aišku, kad vien tik vaistai ne visada gali išspręsti visas psichikos problemas. Daugelis pacientų, nors ir vartojantys vaistus, vis dar jaučia emocinius sunkumus, turi problemų santykiuose ir negali pilnai funkcionuoti. Todėl psichiatrijoje įsitvirtino psichologinis, vadinamasis psichodinaminis, požiūris. Psichodinaminė psichiatrija vėl tapo svarbi, nes ji padeda suprasti gilumines psichikos problemas, kurios dažnai lieka nepastebėtos gydant vien tik vaistais.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Dinaminė Psichiatrija: Santykių Ir Gydymo Prasmė
Dinaminė psichiatrija ne tik nagrinėja psichikos formavimąsi bei jos sutrikimus, bet ir paaiškina, kaip ją veikia santykiai su kitais žmonėmis ir net kokią prasmę pacientui įgyja medikamentinis gydymas. Psichodinaminė psichiatrija pabrėžia santykių svarbą tiek psichikos ligų etiologijoje, tiek gydyme. Santykiai su tėvais, partneriais, draugais ir terapeitu gali turėti didelę įtaką psichikos sveikatai. Traumatinės patirtys santykiuose, tokios kaip smurtas, prievarta ar atstūmimas, gali sukelti psichikos sutrikimus, o saugūs ir palaikantys santykiai gali padėti atkurti psichinę sveikatą. Psichodinaminė psichoterapija ypatingą dėmesį skiria terapeuto ir paciento santykiams. Terapeuto ir paciento santykiai tampa savotišku mikrokosmosu, kuriame pacientas gali išgyventi ir išspręsti savo problemas santykiuose.
Psichodinaminės Terapijos Taikymas Esant Įvairiems Sutrikimams
- Depresiją: Psichodinaminė terapija gali padėti pacientams suprasti gilumines depresijos priežastis, tokias kaip praradimai, konfliktai santykiuose ar žema savivertė.
- Nerimo sutrikimus: Psichodinaminė terapija gali padėti pacientams atpažinti ir išspręsti nesąmoningus konfliktus, kurie sukelia nerimą.
- Asmenybės sutrikimus: Psichodinaminė terapija gali padėti pacientams suprasti savo asmenybės bruožus ir elgesio modelius, kurie sukelia problemų santykiuose ir gyvenime.
- Priklausomybes: Psichodinaminė terapija gali padėti pacientams suprasti gilumines priklausomybės priežastis, tokias kaip emocinis skausmas, vienatvė ar žema savivertė.
- Traumas: Psichodinaminė terapija gali padėti pacientams išgyventi ir integruoti traumatines patirtis, taip sumažinant potrauminio streso simptomus.
Meno Terapijos Metodai Psichodinaminėje Psichiatrijoje
Menas yra pati universaliausia jausmų kalba, leidžianti žmonėms suvokti vieniems kitus. Įvairūs meno terapijos metodai, tokie kaip dailės, muzikos, šokio ir teatro terapija, gali būti integruojami į psichodinaminį gydymą, ypač dirbant su neįgaliaisiais.
Dailės Terapija
Dailė yra savotiška "simbolių kalba". Tai puikus būdas išreikšti savo jausmus, kuomet neįmanoma to padaryti žodžiais. Šios idėjos dažnai kyla iš pasąmonės, veikiau išreiškiamos vaizdais, o ne žodžiais. Dailėje dažnai taikomas „laisvo piešimo“ metodas. Dailės terapijoje taikomas laisvasis piešimas, kuriuo stengiamasi pažinti save ir savo vidinį pasaulį. Atsiranda galimybė bendrauti piešiniais. Pasitenkinimas savo darbo rezultatais padidina savo vertės pojūtį: patenkina saviraiškos ir pripažinimo poreikius. Tyrimais nustatyta, kad spalvos stipriai veikia žmogaus jausmus, savijautą, nuotaiką, regėjimą, mokymąsi ir darbo našumą. Žmogus jaučiasi laimingas arba liūdnas, jos gali slėgti žmogų arba kelti nerimą, žadinti aktyvumą arba nuteikti melancholiškai. Daugelis teoretikų ir praktikų teigia, kad dailės užsiėmimai teatrinėje veikloje dažnai turi teigiamą terapinį poveikį. Piešimo, tapymo, spalvinimo metu vaikas turi galimybę išreikšti tai, kas jam svarbiausia. Taip lavėja kūrybiškumas, pažinimas, gebėjimas stebėti, analizuoti. Dailės ugdymas teatrinėje veikloje itin reikšmingas vaiko asmenybės raidai. Vaikų dailė, t.y. dekoracijų piešimas, iliustracijų spalvinimas teatro užsiėmimuose yra viena iš geriausių priemonių vaikų saviraiškos poreikiams tenkinti.
Muzikos Terapija
Kad muziką galima naudoti terapiniams tikslams, tai nėra šių dienų atradimas. Jau Antikos laikais muzika buvo vadinama dievų kalba, muzika buvo laikoma priemone kūno ir sielos harmonijai pasiekti. Muzikos pozityvi įtaka apžvelgia net kitus šalis mokslininkai. E.Ciolkovskis rašė: "Muzika galingas ginklas, tolygus medikamentams. Ji gali sužadinti teigiamas ir neigiamas emocijas - nuodyti ir gydyti. Užtat, kaip ir medikamentams, ji privalo būti specialistų valdžioje." Muzikos terapija teigiama, kad muzikos psichologinis, emocinis ir dvasinis poveikis padeda atgauti psichologinį ir fizinį balansą. Muzika kaip neregimas tarpininkas padeda pažinti ir išreikšti save, kurti ir tvirtinti tarpasmeninius ryšius su kitais asmenimis bei grupe. Muzika padeda atsiverti, suvokti savo ligą, ją priimti, nusiraminti ir galiausiai, atgavus jėgas, pradėti sveikti. Muzikos terapija siekiama didinti neįgaliojo pasitikėjimą savimi, padėti rasti savyje dvasinę harmoniją bei siekti psichologinės reabilitacijos. Muzika naudojama kaip pagalba padėti atrasti tas menines veiklos sritis, kurios atskleistų neįgaliojo gabumus bei sugebėjimus. Muzika apima ne tik ugdymo, bet ir psichologinius, socialinius, terapinius tikslus (saviraišką, pasitikėjimą, dvasinę harmoniją). Ji orientuota į kūrybos procesą, kur visai nebūtini meniniai įgūdžiai ar talentas. Muzika teatrinėje veikloje skatina vaikus labiau pasitikėti savo jėgomis, darbingumu, gebėjimais. Yra atlikta daugybė muzikos poveikio žmonėms tyrimų. Rezultatai rodo, kad muzika veikia emocijas, kvėpavimo sistemą, širdies darbą, laikyseną ir klausytojo vaizdinius. Muzika gali pakeisti vaiko elgseną. A. Šiauskas (1998), pažymi, kad muzikos jėga, jos meninė vertė ir socialinė reikšmė slypi tame, jog ji pajėgi išreikšti personalinius žmogaus išgyvenimus, t.y. emocijas. Jeigu negalia blokuoja potencialią saviraišką, kita vertus, kaip teigia A. Šiauskas (1998), išugdyta muzikinė saviraiška gali įtakoti sėkmingesnę neįgaliojo socialinę integraciją. P. Nordofas ir K. Muzikos ir teatro sąlytis neabejotinai praturtina vienas kitą.
Šokio ir Judesio Terapija
Reikšmingą ugdomąją ir koreguojamąją reikšmę turi ir choreografija. Anot R. Žukaitės (2000), požiūris į šokį, kaip ir visur, taip ir Lietuvoje ilgam įtvirtino šio meno žanro pragmatiškąją ugdymo vertę: šokis ilgą laiką buvo kaip būdas, metodas, skirtas įgyvendinti ugdymo tikslus. Vis labiau įsitvirtinant naujoms ugdymo idėjoms Lietuvoje, programose skirta daugiau dėmesio šokio menui. Anot E. Savukynaitės (1998), plastikos mokymo būdai yra labai įvairūs: fizinis - sportinis, choreografinis, veiksminis - pantomiminis ir kt. Fizinis - sportinis būdas - tai fizinis kūno treniravimas su visais fizinės kultūros ir sporto elementais, pradedant mankšta ir baigiant įvairiais sporto žaidimais. Labai efektyvus veiksminis - pantomiminis plastikos mokymo būdas. Šis būdas ne tik fiziškai treniruoja vaiko kūną, bet ir padeda jiems atsipalaiduoti, lavina kūno pojūtį, aktyvų veiksmingumą, individualią plastiką. Šokio menas, kaip reiškinys, kaip žmogaus kūrybos produktas, yra kultūrinė vertybė. Šis asmenybei socializuotis. Šokio menui pažinti yra aktuali liaudies kūryba. Kartu tai ir savotiška, laiko patikrinta vaikų ugdymo priemonė. Ji grindžiama nesudėtingais judesiais, yra paprasta savo forma, joje glūdi vaikui suprantamas ir prasmingas turinys. Kiekvienam žmogui poreikis judėti yra įgimtas ir būtinas. Jį slopinant kartu slopinama ir neigiamai veikiama medžiagų apykaita, sutrikdomas natūralus žmogaus santykio su aplinka procesas, ne tik fizinė, bet ir dvasinė asmenybės raida. Žmogus, norinti judėti, mokslo raumenis. Nuolatinio proceso dėka nuo nekoordinuoto, spontaniško judesio pamažu peraugama į valdomą, organizuotą ir kryptingą judėjimą bei atitinkamus judesius. Kaip teigia J. Judėjimą, judesius skatina ne tik žmogaus biologiniai, bet ir vidinio pasaulio poreikiai. Judesys teatro užsiėmimuose naudojamas kaip meninės išraiškos priemonė, euritmija suartina su šokiu ir pantomima. Muzikos garsas, dainuojamas ar tariamas žodis yra lydimas nematomo vidinio virpesio žmoguje.
Taip pat skaitykite: Senelių namų gyventojų dvasinė būsena
Teatro Terapija
Teatriniai žaidimai yra netradicinis būdas, padedantis šiems žmonėms įgyti bendravimui, supratimui, pozityviai kaitai reikalingus įgūdžius. Kaip teigia prof. A. Šiauskas, šiandien meninio ugdymo dėka neįgalusis įgytų didesnį pasitikėjimą savimi, t.y. jeigu jo įgyti gebėjimai leistų jam sąveikauti su menu, o per jį ir su kitais neįgaliaisiais ar mokyklos bendruomenės nariais bei mikrorajono gyventojais, galbūt jau galėtume kalbėti apie visuomenės neįgaliosios švietimo socializacijos pradžią. Kiti autoriai siūlo vadovautis moraline nuostata: socializuoti negalią ir humanizuoti visuomenę galima tik esant abipusei jų sąveikai ir kaitai, t.y. Menas - tai pati universaliausia jausmų kalba, leidžianti žmonėms suvokti vieniems kitus. Šis ryškus. Škytė, 2002 ). Šis įvairiausius žmonijos kultūros pasiekimus, grindžiamas visų žmogaus kūrybinių galių atsiskleidimu, visumine dvasine kultūra. Vaidyba - tiesioginis žmogaus pasidalijimas jausmais ir mintimis be tarpininkų. Ši komunikacinė sąveika - teatrinio meno esmė ir reiškimosi būdas - leidžia vykdyti svarbiausią ugdymo misiją: įtakoti visapusį asmenybinį bei sociokultūrinį vaiko ir jaunuolio augimą (Narauskas, 2002 ). Žmogus gali tapti kitu, persikūnyti į augalą, gyvūną, kitą asmenį, išgyventi kitokius jausmus ir taip tarsi išplėsti savo asmenybės ribas. “Aš tikiu, jog padeda geriau suvokti aplinką, sukaupti dėmesį, lavina vaizduotę, ugdo kantrybę ir kitas teigiamas asmenybės savybes bei charakterio bruožus”, - teigė I . I. Slizko, tirdama vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikų socialinius įgūdžius, akcentavo ir pedagogų nuomonę apie šių mokinių emocijų raišką: 76 proc. pedagogų teigė, kad vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikai dažnai būna pikti be priežasties ir 81 proc. nurodė, kad vaikai verkia išreikšdami savo nepasitenkinimą. 90 proc. pedagogų nurodė, kad vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikai mėgsta ignoruoti aplinkinius. Tiek pat pedagogų nurodė, kad dažnai vaikai būna lyg sustingę, neaktyvūs. 55 proc.
Pasakų Terapija
Ugdymas pasakomis - tai pats seniausias pedagogikos metodas. Žinios apie pasaulį ir gyvenimo filosofiją nuo senų amžių būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas, o kiekviena pasakos klausytojos karta visa tai permąstydavo kitaip ir perimdavo reikšmingiausius patarimus. Psichologiniu požiūriu pasaka - simbolinė asmeninio ieškojimo išraiška, ieškojimo, kuris turi tikslą pasiekti aukštesnį asmenybės išsivystymo lygį ir paslėpti asmens sąmoningumą (Gudaitė, 2001). Pasakos simbolių dėka žmogaus pasąmonę pasiekia informacija apie dvasinę jo raidą. Pasaka rodo, jog būtina išmokti kontroliuoti asmenines reakcijas taip, kad jos nesunaikintų pozityvių santykių su kitais žmonėmis, kad reikia išmokti kažką paaukoti, kažko atsisakyti. R. Brazienės (2005) teigimu, pasakos itin svarbios vaiko psichiniam vystymuisi. Pasakos padeda suprasti savo neigiamas emocijas ir teigiamai spręsti psichologines problemas, žadina žmogaus gebėjimą veikti, aktyvina vidines galias, skatina naujus vaiko išgyvenimus ir kūrybinius impulsus, žadina vaiko pasąmonę, padeda formuotis jo savarankiškumo jausmui, suteikia gyvenimui kryptingumo. Pasakos jau seniai sėkmingai taikomos terapiniais tikslais - įveikiant baimes, krizes, negatyvius išgyvenimus bei koreguojant vaikų elgesį. Terapinis pasakų naudojimas remiasi psichoanalize, Jungo ir egzistencinės teorijos prielaidomis apie objektyvius santykius. Šios teorijos teigia, kad pasakose atsispindi augimo ir vystymosi tikslai bei problemos. Pasaka yra puikus „įrankis“ žmogaus emocinių - psichologinių problemų sprendimui. Literatūroje galima aptikti psichologinės pasakos prasmės aiškinimą. Vaikams nuo 4 iki 12 metų patraukliausios stebuklų pasakos. Šis palieka juos, pasirenka kelią, susipažįsta su naujomis pasakos būtybėmis, įveikia blogį, grįžta namo. Žmogus, įveikęs sunkumus, tampa laimingas. Tokios pasakos moko vaikus įveikti sunkumus ir nebijoti. Pasakos skatina vaiko pasitikėjimą savimi. Pasakų terapija remiasi tuo, kad klausytojas (vaikas) identifikuojasi su pasakos herojumi, perkelia save į jo vietą, jaučia tas pačias emocijas, vertina jo poelgius, mokosi reaguoti į jį. Pasakos, naudojamos terapiniais tikslais, tarytum įkvepia vaikus žygdarbiams, skatina pasitikėjimą savimi, o taip pat didina jų atsparumą negandoms, stresui. Juk pasakos herojus dažnai klysta, kol pasiekia savo tikslą. Pasak analitinės psichologijos atstovės, tai rodo augimo, brendimo procesą. Kaip teigia G. Gudaitė (2001), psichoterapinės pasakos yra lengviausias būdas pakeisti, koreguoti vaiko elgesį. herojus pradeda ieškoti išeities. Taip pasakos pavidalu vaikui perteikiama daug elgesio modelių įvairioms gyvenimo situacijoms: kuo turtingesnis asmens reakcijų, elgesio modelių arsenalas, tuo geriau pritampama prie aplinkinio pasaulio reikalavimų.
Lėlių Terapija
Praktika rodo, kad vaikų ugdymui yra naudingas lėlių teatras bei lėlės, kaip ugdymo priemonės naudojimas. Lėlės yra tarsi žmogaus kopija, galinti pakartoti judesius, išreikšti nuotaikas. Šios aplinkos. Iš lėlių istorijos žinome, kad pirmosios lėlės buvo skirtos ne žaidimui, o ritualams atlikti (Skuratova, 2005, Ušinskis, 2005), o jie buvo naudojami ir gydymo tikslams. Lėles galima piešti, kurti, konstruoti, rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus. Galima su lėlėmis žaisti arba vaidinti, t.y. ką nors su jomis veikti. Šios ir su manimi. Žmogus susitinka su savimi. Lėlė tarsi atspindi žmogų, padeda apmąstyti žmogaus jausmus, išgyvenimus, santykius. Lėlė gali padėti žmogui pažvelgti į save iš šalies, įvertinti savo elgesį, jausmus, išgyvenimus, įžvelgti savo klaidas, keisti šiuos savo santykius su pasauliu. Užduodant klausimus lėlei, galimi netikėti, iškyla žmogaus pasąmonėje esantys atsakymai, kurie padeda asmeniui susivokti savyje, suprasti savo problemas, suradus jas ir spręsti. Naudojantis lėle kaip būdu išsakyti tai, ko paprastai sakyti vengiama, atveriamas kelias komunikacijai, pažinimui.
Lietuviškas Indėlis Į Psichodinaminę Psichiatriją
Kaip minėjome, pasaulyje psichodinaminė psichiatrija yra aprašyta ne vienoje populiarioje ar mokslinėje knygoje. Deja, Lietuvoje to nebuvo. Todėl ypač malonu, kad ši knyga yra originalus lietuviškas psichodinaminės psichiatrijos veikalas, tiek Vilniaus, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose pripažintas kaip metodinė mokymo priemonė.
Taip pat skaitykite: Bruožų žemėlapis: psichoanalizės perspektyva
tags: #psichoanalize #taikoma #su #neigaliais