Žmonės turi įvairiausių troškimų, susijusių su pinigais, pripažinimu, santykiais. Tačiau kas slypi už šių norų ir kokia gali būti jų kaina? Ir ar tikrai santuokos tikslas yra vien tik „būti laimingam“? Gera emocinė savijauta - ne mažiau svarbi ir darbe. Laimingas žmogus ne tik sveikesnis, jis atsparesnis stresui, turi daugiau energijos. Šiame straipsnyje psichologai atskleidžia priežastis, slypinčias po mūsų troškimais, emocijomis ir elgesiu, nagrinėjant įvairias gyvenimo sritis - nuo asmeninių santykių iki karjeros.
Egoistiniai Norai ir Moralės Ribos
Andrius Kaluginas sako, kad jam savo praktikoje ne kartą teko girdėti „Labai to noriu ir galėčiau padaryti viską“. Anot A. Kalugino, dažniausiai tie norai buvo susiję su netektimi, kuomet netikėtai miršta artimas žmogus ir iš sielvarto dėl netekties žmogus puola į desperaciją; arba su padarytomis klaidomis, kurios turėjo sunkias pasekmes ir žmogus tiek stipriai dėl to gailisi, kad norėtų arba atsukti laiką, arba viską padaryti kitaip; su santykiais, kada paliktas partneris nusiteikęs viskam, kad grąžintų kitą. Taip pat buvo atvejų, kai žmonės padarytų viską dėl pinigų ar pareigų. Pasak psichologo, visa tai yra absoliučiai egoistiniai norai, orientuoti į to žmogaus asmeninę gerovę.
Žmogaus prigimties, esmės ir moralės klausimai nagrinėjami ir italų kino kūrėjo P. Genovese filme „Šventa vieta“. Filme paslaptingas vyras visą laiką sėdi kavinėje prie to paties staliuko. Pas jį ateina įvairiausi žmonės su savo didžiausiais norais ir troškimais. Vyras pasiūlo susitarimą - noras bus išpildytas, jei prašantysis įvykdys paskirtą užduotį, kurios pakeisti ar pakoreguoti negalima. Užduotys tikrai yra nepaprastos ir nelengvos, jos tikrina kiekvieno prašančiojo moralines ribas - ką jis yra pasiryžęs padaryti dėl savo noro. „Šventa vieta“ atskleidžia, kokia gali būti slapčiausių ar stipriausių žmogaus troškimų kaina.
Vis tik, pasak psichologo, savo norus, ypač nerealius, žmogus gali ir turėtų valdyti, kitaip rizikuojama peržengti žmogiškumo ribas. „Ribos priklauso nuo esamų žmogaus įsitikinimų, moralės, taisyklių, atsakomybių ir principų. Juos peržengus ar paminus, situacija tampa nebevaldoma. Tada tampi zombiu, monstru arba angelu, bet jau nebe žmogumi“, - įsitikinęs A. Kaluginas.
Kaip Suvaldyti Troškimus?
Paklaustas apie tai, ką patartų siekiantiems suvaldyti savo troškimus, specialistas atsakė: „Patarčiau mokytis valdyti stiprias emocijas, pirminius impulsus ir automatines mintis. Kitaip tariant, „įjungti“ protą ir blaiviai pagalvoti apie galimas pasekmes. Žinoma, tai būna sunku padaryti, kuomet esi apimtas ar net apsėstas savo troškimo, bet tikrai įmanoma. Reiktų tarsi pažvelgti į save iš šalies. Tai padaryti gali padėti artimi žmonės arba psichologas".
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
„Taip pat, psichoterapijoje yra taikomos specialios „paleidimo“ technikos. Pačiam žmogui tai sunku padaryti, nes reikia itin aukšto sąmoningumo ir savęs pažinimo lygio“, - pridūrė A. Kaluginas.
Kelionės: Investicija Į Save Ir Pasaulio Pažinimą
Klajoti žmogui būdinga nuo seniausių laikų. Tik jei anksčiau keliavome gelbėdamiesi, dėl gyvybiškai svarbių priežasčių (ieškodami derlingesnių žemių, bėgdami nuo skurdo, ligų, užpuolikų, priespaudos ir t. t.), tai dabar, nors gyvename palyginus ramiai ir sočiai, nuolat keliaujame svetur, atrodytų, tikro vargo vargti. Miego trūkumas, nuo vaikščiojimo pritrintos kojos ir netikėtumai yra bemaž kiekvieno keliautojo tikrovė. Tad kodėl patogų, mums įprastą gyvenimą taip noriai išmainome į iššūkius fizinei ir psichinei ištvermei, kuriuos patiriame kelionėse?
Pasak psichologės, organizacijų konsultantės ir universiteto lektorės Aistės Mažeikienės, keliaudami investuojame į save ir pasaulio pažinimą plačiąja prasme: „Būtent per pažinimą ateina patirtis, supratimas ir tolerancija. Pradedame mokytis prisitaikyti, suprasti, mažiau vertinti bei smerkti. Kitaip tariant, keliaujame tam, kad patirtume, o grįžę tą patirtį panaudotume kasdienybėje - galėtume kurti, duoti, auginti, atrasti ir įžvelgti“.
„Pati būdama nepataisoma keliautoja, laikausi tiesos: kelionėje mes iš tikrųjų gyvename, nes pažįstame save iš arčiau ir giliau. Mėgautis potyriais mums netrukdo kasdieninės smulkmenos, todėl galime mokytis ir pilnavertiškai leisti laiką su mylimais žmonėmis“, - teigė psichologė.
Kelionės Kaip Vaistas Nuo Puikybės
Kelionės ne tik leidžia atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, bet ir užgrūdina, ugdo kūrybinius gebėjimus bei yra puiki puikybės prevencija. „Juk Kambodžos džiunglėse niekam nebus įdomu, kokios tavo pareigos, o kalnuose išmokti vadybos vadovėliai greičiausiai nepadės“, - šypsojosi A. Mažeikienė. Iš tikrųjų, kelionės turi ypač daug įtakos tolesniam mūsų gyvenimui, mat keliaudami galime lengviau priimti sprendimus, susijusius ne tik su kelione - pabėgus nuo kasdieninio ritmo bei įprastos aplinkos yra daug lengviau į viską pažiūrėti iš šalies ir mąstyti šaltu protu.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Šį kelionių poveikį pasitelkia ir dabar sparčiai populiarėjančios saviugdos mokyklos, savaitės ar ilgesnius mokymus siūlančios mažų mažiausiai kur nors stovykloje ar kaimo turizmo sodyboje (taip ištraukiant žmogų iš jam įprastos rutinos), o dažniausiai - užsienyje. Kelionės yra ir neblogas būdas santykiams išbandyti. „Kartais užtenka vienos trumpos kelionės, kad suprastum, jog antrą kartą keliauti su tuo pačiu žmogumi nenorėtum, o ką bekalbėti apie viso gyvenimo kelionę“, - pastebėjo A. Mažeikienė.
Geriau Vieną Kartą Pamatyti, Nei Šimtą Kartų Išgirsti
A. Mažeikienės teigimu, vieni žmonės keliauja, nes tik kelionėje gali ramiai pabūti su savo artimaisiais, nebėgdami kaip voverė rate: namai - darbas - namai. Kiti - kad pabėgtų, liktų vieni su savimi, pasijustų laisvi. Trečius veda tapatumo, tikrojo savęs paieškos. Tačiau populiariausia visų kelionių priežastis - noras pamatyti, pažinti ir prisiliesti prie istorijos, kitokios aplinkos ir žmonių viskuo: kvapais, skoniu, vaizdais, patirtimi, išgyvenimais. „Labai džiaugiuosi, kad šiame virtualios realybės ir informacinių technologijų laikotarpyje žmonės nenustoja keliauti, nors, pavyzdžiui, į Fudzijamos kalną šiandien galima pasižiūrėti ir sėdint namuose ant sofos, „YouTube“ vaizdo įraše“, - sakė lektorė.
Anot A. Mažeikienės, keliautojams pradėjo rūpėti ne vien tie kurortai, kuriuose jau yra buvę visi kaimynai - išskirtinumo poreikis lietuviams nebėra svetimas.
Patirčių Kolekcionavimas
Kūrybos ekonomikos tyrėja, kelionių organizatoriaus „Baltic Tours“ atstovė dr. Rasa Levickaitė pastebi, jog dėl nuolatinės keliautojų poreikių kaitos kinta ir jų pasirenkamos kryptis. Nors dėl objektyvių priežasčių - kainos ir atstumo - lietuviai daugiausia keliauja po Europą, R. Levickaitės teigimu, vis dažniau keliaujama ir po egzotiškus kraštus, pvz., Okeaniją, Kiniją, Indiją, kurie žada dar rečiau patirtus atradimus.
„Jei anksčiau į kelionę daugelis išsiruošdavo „pamatyti“, tai dabar beveik visi nori „patirti“ - tam tikra prasme dabartines keliones galima pavadinti patirčių kolekcionavimu, - komentavo R. Levickaitė. - Ryškėja ir noras visą kelionę kuo stipriau išgyventi per savo asmeninę prizmę, patirtis, potyrius, net nuotykius ir į galvą atėjusias mintis, grįžus dalintis visu tuo su kitais“. Anot R. Levickaitės, tikėtina, jog būtent pojūčių, potyrių kolekcionavimas turi įtakos ir besikeičiančioms lauktuvėms: jei anksčiau pirkdavome daiktus, kuriuos pasidėdavome kur ant lentynėlės, tai dabar itin populiarėja „maistinės“ lauktuvės, kurios leis patirti šalį ir joje nebuvusiam žmogui.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Santuoka: Ar Tikrai Tikslas Yra Laimė?
Net ir poros, kurios nesiskiria, dažnai patiria įtampą, nusivylimą ar nuobodulį. Kodėl gyvenimas dviese, net mylint žmogų, kartais primena kovą už išlikimą, o ne nuolatinę laimės šventę? Ir ar tikrai santuokos tikslas yra vien tik „būti laimingam“? Net ir tiems 50 procentų, kurie nesiskiria, santuoka nėra lengvas kelias. Pamirškite romantinių komedijų banalybes ar „Instagram“ sukurtą idealų santykių įvaizdį. Gyventi su kitu žmogumi dešimtmečius - sunkus darbas. Tai vargina, išsekina, o galiausiai prarandama ta magija ir jaudulys, kuris porą suvedė iš pradžių. Dažnai ilgalaikiai santykiai ar santuoka labiau primena išgyvenimą, o ne klestėjimą. Tad kas iš tiesų daro santuoką tokią sudėtingą?
Apie tai portale „Psychology Today“ savo mintimis pasidalino klinikinis psichologas Josh Gressel, besispecializuojantis porų terapijoje. „Kartais gaunu laiškų iš skaitytojų, kurie priekaištauja, esą vaizduoju ilgalaikius santykius kaip nesibaigiantį vargą ir kančią, tarsi turėčiau iškreiptą ar cinišką požiūrį į santuoką. Tačiau iš tikrųjų tai kyla iš mano gilaus tikėjimo pačia santuokos institucija (esu vedęs jau daugiau nei 44 metus) bei patirties, sukauptos per daugiau nei tris dešimtmečius dirbant porų terapeutu. Todėl jaučiuosi turįs teisę kalbėti apie tai, ką matau kaip tiesą. Tikiu, kad kuo daugiau kalbėsime apie tikrus sunkumus, su kuriais susiduria poros, tuo didesnė bus galimybė išsaugoti santykius su orumu ir prasme“, - sako jis. Pasak psichoterapeuto, padėti žmonėms suprasti, kad jie nėra vieni savo nuobodulyje ir nevilties akimirkose, savo sumišime ar nuoskaudose, kad net jų kančioje slypi prasmė - visa tai svarbus žingsnis į tikrą santykių stiprinimą.
Pilnatvė, O Ne Laimė
Psichoterapeuto teigimu, nors daugelis taip mano, santuokos ir ilgalaikių įsipareigojimų tikslas nėra laimė. „Tikslas yra pilnatvė. Jei manote, kad tuokiantis ar būnant santuokoje jūsų tikslas yra būti laimingam, visada jausite, jog gaunate mažiau nei duodate. Tačiau jei santykių tikslą matote kaip pilnatvę, o jūsų patiriami sunkumai yra būdas ją pasiekti, tuomet viskas įgauna prasmę. Tuomet nustojate kaltinti partnerį dėl erzinančių dalykų ir suprantate, kad jis iš tikrųjų „spaudžia jūsų mygtukus“ tam, kad padėtų jums augti ir tapti visavertiškesne savo versija“, - sako jis ir priduria: „Apie šiuos iššūkius esu rašęs daugybę kartų. Šiandien noriu patvirtinti esminį skirtumą tarp trumpalaikio santykių jaudulio ir ilgalaikio įsipareigojimo kokybių. Tam tikra prasme tai panašu į senėjimą: stebint, kaip oda raukšlėjasi, o fizinė energija mažėja, ar galime atrasti kažką, kas kompensuoja šiuos praradimus?“
Jis pateikia pavyzdį: neseniai pradėjo dirbti su pora, kuriai - per 70 metų, o santuokoje jie jau 49-erius metus. Jų santykiai buvo virtę įprastu modeliu - „piktų kambariokų“ būsena: geriausiu atveju jie vienas kitą erzino, o blogiausiu - svarstė apie skyrybas. Vis dėlto vos po keturių susitikimų ir paprasto bendravimo mokymo jų santykiai pasikeitė. Jie iš naujo atrado vienas kitą - tai buvo įkvepiantis vaizdas.
Išmintis Ir Brandumas
„Kokia jų paslaptis? Manau, viena svarbiausių priežasčių (be to, kad daug metų jie vis dėlto turėjo gerą santuoką) buvo ta, kad nė vienas jų nebebuvo įsikibęs į būtinybę būti teisiu. Tai, mano manymu, yra vienas iš vyresnio amžiaus dovanų: savo kaulais žinai, jog nėra jokios prasmės eikvoti energijos norint visada „būti teisus“. Tai tiesiog neturi jokios reikšmės. Ir tikrai niekas nenori, kad ant kapo akmens būtų parašyta „visada buvo teisus“, - sako konkretų pavyzdį iš savo praktikos pateikęs J. Gressel.
Jo teigimu, kitas vyresnio amžiaus privalumas - nors fizinė energija silpsta, poreikis ryšiui ir gebėjimas jį kurti tik didėja. Tokiame amžiuje, anot psichoterapeuto, žmogiškas ryšys tampa svarbiausiu prioritetu, nes dėl fizinės jėgos sumažėjimo vandens motociklai ar golfo lazdos ima rinkti dulkes garaže. „Iš naujo atrasti žmogų, su kuriuo praleidai dešimtmečius, tampa dovana, kurią galima patirti neišeinant iš namų, nepaisant fizinių apribojimų. Ir tikiu, kad toks ryšys, paremtas išmintimi, brandumu ir sąmoningumu, yra kur kas prasmingesnis nei svaiginantis pirmosios meilės aklumas“, - sako poras konsultuojantis terapeutas.
Emocinė Savijauta Darbe: Kaip Pasiekti Laimės Jausmą?
Vis garsiau kalbama, kad gera emocinė savijauta - ne mažiau svarbi ir darbe. Laimingas žmogus ne tik sveikesnis, jis atsparesnis stresui, turi daugiau energijos. Bet kaip pasiekti tokio sunkiai apčiuopiamo dalyko kaip laimės jausmas darbe?
Visko spėti - neįmanoma, bet nuolat gyvenant bėgimo ir įtampos režimu net lengviausia užduotis gali tapti neįveikiama. Anot M. Daugelavičiaus, darbe patys save išvarginame kaskart siekdami viską atlikti tobulai. Graužiamės, kad kiekvienas popierėlis būtų savo vietoje, kad nepaskambinome klientui būtent tą minutę. Vien mintims apie tobulumą iššvaistome daug laiko ir energijos. Dar vienas bruožas, galintis virsti tikra yda darbe - perdėtas smulkmeniškumas. Prisipažinkime - dažnai darbe paskęstame tarp smulkmenų, „užsiveliame“ detalėse. Smulkmenos atitraukia nuo pagrindinių darbų ir yra didžiausios laiko rijikės. Ar tikrai pakvietimo į renginį popieriaus spalva tokia pat svarbi kaip viso renginio sėkmė?
Efektyvus Laiko Planavimas
„Žvelkite į ilgalaikę perspektyvą. Vienas dažniausių šiuolaikinio dirbančio žmogaus posakių - „Neturiu laiko“. Tačiau problema - ne valandų trūkumas, bet sugebėjimas jas praleisti efektyviai. Pasak M. Daugelavičiaus, laiką darbe planuoti būtina. Dieną pradėti vertėtų nuo darbų sąrašo. Visi teoriškai žino, kad planuoti naudinga, tačiau realiai šiuo patarimu naudojasi retai. Dažnas pasiteisinimas - planuoti nėra laiko. Tačiau 1 min. nuosekliam darbų planui sutaupo mažiausiai 15 min. Dar vienas patarimas - dirbkite ne daugiau, bet gudriau. Susidėliokite prioritetus - kurie darbai yra skubiausi, o kurie gali palaukti, kurie iš jų - išties svarbūs ir turi būti atlikti labai gerai, o kuriuos užtenka padaryti. Štai Pareto dėsnis teigia, kad 20 proc. pastangų sukuria 80 proc. rezultatų. Tad svarbiausia - identifikuoti 20 proc. svarbiausių darbų, kurie ir sugeneruos 80 proc.
Streso Valdymas Ir Dvasinė Sveikata
Dažnas priešas darbe - stresas. Kaip pastebi M. Daugelavičius, iniciatyvos skatinančios rūpintis savimi darbe, „1GO sėkmės biuras“ ekspertas, stresas - „išbalansuoto“ žmogaus būsena. Kaip dažniausiai ilsisi protinį darbą dirbantys žmonės? Radę laisvą minutę tikrina el. paštą, naršo internete, skaito laikraštį. Taip pat klysta tie, kurie dirbdami fizinį darbą „pailsėti“ eina į sporto salę. Todėl norėdami „atsijungti“ nuo darbų ir tapti atsparesni stresui, kaitaliokite skirtingo pobūdžio veiklas, laisvalaikiu veikite tai, ko trūksta darbo dienos metu. Nuo protinio darbo ilsėkitės „fiziškai“ - sportuokite, dirbkite sode ir pan. Stresas, kaip ir virusas - jam dažniausiai pasiduoda tie, kurių imunitetas nusilpęs.
„Fizine sveikata rūpinamės reguliuodami mitybą, sportuodami, tad reiktų nepamiršti ir dvasinės. Reikia išmokti „persijungti“, grįžus iš darbo bent kelioms valandoms jį pamiršti, nors kartais padaryti ne tai, ko reikia, o ko norisi. Tarkime, pasiimti seniai užmirštus piešimo reikmenis ir ką nors nupiešti“, - sako M. Užklupus stresui darbe, psichologas pataria prisiminti, kad ir visai paprastus kvėpavimo pratimus. Užmerkite akis, lėtai 12 kartų įkvėpkite ir iškvėpkite. Susikoncentravę tik į kvėpavimą, bent minutei pamirškite darbą.
Požiūrio Keitimas
Nors įdedate itin daug pastangų, dirbate viršvalandžius, tačiau rezultatas - vis tiek ne toks, kokio norėtumėte, o darbas nebedžiugina? Pabandykite pakeisti ne darbą, bet požiūrį. „Kad žmogus dirbtų su malonumu ir sėkmingai atliktų užduotis, savyje turi pažadinti vidinį vaiką, - pataria psichologas. - Būdami vaikais esame smalsūs, norintys pažinti, atrasti.
Savižudybės: Ar Įmanoma Nupiešti Tipinį Portretą?
Savižudybių statistika jau seniai yra po padidinamuoju stiklu ir įvairiais tyrimais bandoma nustatyti priežastis, skatinančias žmones pakelti prieš save ranką, ir įvardinti didžiausias rizikos grupes. Skaičiai virsta grafikais, statistiškai galima suskirstyti į grupes pagal amžių ar lytį, tačiau nupiešti tipinį tokio žmogaus portretą vis dar neįmanoma. Vienintelis suicidinių minčių turinčių asmenų bendras bruožas - jie tikrai nėra laimingi, juos vargina didelis beviltiškumo jausmas ir problemos, kurių jie yra nepajėgūs išspręsti vieni.
Anot P. Skruibio, nusižudyti gali labai įvairūs žmonės ir bandymas skirstyti juos į grupes pagal charakterį ar dar kažką gali suteikti apgaulingą saugumą. Mes kitus vertiname gana paviršutiniškai ir buitiškai, manydami, kad jeigu žmogus darbe neturi problemų, išoriškai jo šeima atrodo „normali“, sunkumų tarsi neturėtų kilti. Tačiau psichologas perspėja: gali atrodyti, kad ir su darbu, ir šeimoje viskas gerai, bet tai nereiškia, kad žmogus negali išgyventi depresijos. O depresija ir didelė neviltis yra tie dalykai, dėl kurių dažniausiai įvyksta savižudybė.
Dar viena priežastis, ypač kalbant apie vyrus, tai problemos su alkoholio vartojimu, kas anaiptol nereiškia, kad tai yra prasigėrę ir degradavę asmenys. Bėda ta, kad alkoholis vartojamas kaip priemonė įveikti psichologinius sunkumus, tačiau ilgainiui tai tampa problema ir papildo taip jau nemažą sunkumų puokštę.
Impulsyvūs Sprendimai Ir Išorės Neatitikimas Vidaus
Pašnekovo teigimu, sergant depresija ar esant neviltyje dėl kokių nors asmeninių nesėkmių, paskutinį ir lemtingą žingsnį gali paskatinti impulsyvus sprendimas dėl kažkokios sudėtingos situacijos ar gyvenimo įvykio. Užtenka, kad kažkas galbūt įžeidė, pažemino, atstūmė, atsirado problema darbe problema ir žmogus staigiai sureaguoja veiksmu, mėginimu nusižudyti.
„Jis buvo vakarėlių siela“, „Jis buvo tas žmogus, kuris visą laiką linksmas, šypsosi, jokių sunkumų. Jis netgi stebėdavosi, kaip tie žmonės, kurie žudosi, negali išspręsti savo problemų“. Šiuos žodžius P. Skruibis sako dažnai girdintis iš nusižudžiusių žmonių artimųjų, kas parodo, kad išorinis žmogaus veidas kitiems žmonėms yra vienoks, bet viduje jis gali jaustis visiškai kitaip. „Atrodytų labai keista, nes tai paveikslas žmogaus, kuris mažiausiai asocijuojasi su savižudybe ir dėl to artimieji niekaip negali suprasti - kaip toks žmogus galėjo taip padaryti? Ir kas yra po tuo, jeigu žmogui yra sunku ir pačiam priimti, ir kitiems parodyti pažeidžiamą savo pusę? Kad ir jam kartais labai liūdna ir reikia pagalbos. Paradoksalu, bet tokie žmonės kaip tik gali būti didesnėje grėsmėje, nes neparodydami, kad jiems sunku, jie ir nesulaukia tos pagalbos, ir patys sau negali padėti“, - akcentuoja psichologas.
Tad, anot pašnekovo, reiktų sugriauti mitą, kad žmogus, kuris galvoja apie savižudybę ar nusižudo, visada yra prislėgtas, nelaimingas, jam viskas nesiseka. Ne, tai išoriškai gali atrodyti labai sėkmingas žmogus ir netgi kurti tokį įspūdį apie save, kad jam viskas puikiai sekasi. Jeigu toks asmuo sugeba parodyti savo pažeidžiamą pusę ir paprašyti pagalbos, jam galima padėti, tačiau dažniausiai tokie žmonės neatskleidžia tikrosios savo būklės.
Reakcija Į Pokalbius Apie Savižudybę
Kitas dalykas, kad dalis artimųjų pastebi gresiančios savižudybės ženklus. Tačiau arba galvoja, kad tai nėra rimta („jis tik taip kalba“), arba stengiasi reaguoti rimtai, kiek gali, palaiko emociškai, skatina kreiptis pagalbos, tačiau ilgainiui nuleidžia rankas, kai atrodo, kad pats artimasis nededa pakankamai pastangų, jog spręstų savo problemas. Į kalbas apie savižudybę reikėtų visuomet reaguoti rimtai, o jei artimasis atsisako kreiptis pagalbos, artimiesiems belieka susivienyti tarpusavyje, kad atkakliai ir vieningai primintų, jog pagalbos reikia ieškoti. Galų gale, patiems kreiptis į specialistus ir pasitarti, kaip reaguoti į artimojo mintis ar ketinimus nusižudyti. Taip pat svarbu suprasti, kad negalime kažko padaryti už kitą - kartais žmonės nusižudo, net jei aplinkiniai pastebi jo ketinimus ir į juos reaguoja labai tinkamai.
„Herojaus“ Tipas
Nors labiausiai linkusio į savižudybę žmogaus psichologinį portretą nupiešti gana sunku, psichologai pabandė atskleisti vieno iš labiausiai užsislėpusio asmens charakterį. „Herojiškumas“ žmogų nuveda iki to, kad jis per daug remiasi savimi, kai tose situacijose kitų pagalba būtų labai reikalinga.
„Vilniaus universitete su kolegomis Saidu Dadašovu ir Antanu Grižu atlikus tyrimą su mėginusiais nusižudyti asmenimis, mums susiformavo „herojaus“ tipo žmonių paveikslas. Tai toks žmogus, kuris galvoja, kad jis pats turi su viskuo susitvarkyti ir išspręsti visas problemas. Jis ir bando tai daryti, tačiau kažkurioje vietoje neatlaiko, jam nepavyksta. Ir tada puola į neviltį bei mėgina nusižudyti. Po šio veiksmo žmogus dar išgyvena ir didžiulę gėdą, kad buvo silpnas ir neatlaikė. Tas dar labiau apsunkina situaciją, nes jis bando įrodyti, kad ligoninėje atsidūrė per klaidą ir kad jam nereikia jokios pagalbos“, - pasakoja P. Skruibis, pabrėždamas, kad „herojaus“ mąstymas uždaro jį į uždarą ratą ir tokiam žmogui labai sunku padėti. Anot psichologo, toks „herojiškumas“ žmogų nuveda iki to, kad jis per daug remiasi savimi, kai tose situacijose kitų pagalba būtų labai reikalinga.
Kreipimasis Į Kenčiančius Tyliai
Psichologo Pauliaus Skruibio kreipimasis į tuos, kurie kenčia tyliai vieni: „Jeigu jūs skaitote šį straipsnį ir kartais jaučiatės bejėgis, o gyvenimas atrodo beviltiškas, žmonės aplinkui jums atrodo nemieli arba atrodo mieli, bet galvojate, kad jiems esate našta ir sukeliate sunkumų, noriu Jums pasakyti kelis dalykus. Jeigu jums dabar taip atrodo ir kyla minčių apie savižudybę, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai pagalbos kreiptis į specialistą dabar, o ne atidėti vėlesniam laikui, kai pasidarys dar blogiau. Vienas dalykas, kad reikia atskirti objektyvią realybę nuo subjektyvios realybės. Jei man viskas atrodo beviltiškai, kiti žmonės atrodo blogi, aš nieko vertas, nes juos nuviliu ir esu jiems našta, nėra jokios vilties bei prasmės ir panašiai, tai dar nereiškia, kad taip yra. Tai reiškia, kad Jūs DABAR taip jaučiatės. Ir tai GALI KEISTIS. Akcentuoju - svarbu atsiminti, kad man šiuo metu taip atrodo, bet dar nereiškia, kad taip visą laiką bus. Kitas dalykas - jeigu jums dabar taip atrodo ir kyla minčių apie savižudybę, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai pagalbos kreiptis į specialistą dabar, o ne atidėti vėlesniam laikui, kai pasidarys dar blogiau. Nes kai pasidarys dar blogiau, gali būti dar sunkiau kreiptis pagalbos, nes tada jums dar labiau atrodys, kad niekas jums negali padėti, jūs neturėsite jėgų ir viskas atrodys beprasmiška. Nepakliūkit į šituos spąstus, nes tada jūs greičiausiai nebesikreipsite. Ir net jeigu atrodo, kad joks psichologas ar psichiatras jums nepadės, nes darbe yra problemų, šeimoje sunku, net tada pabandykite, nes kartais, kai mes atrandame kitokį požiūrį į išorines situacijas, mes galime pradėti jaustis kitaip. Pabandyti būtinai reikia.
Išvados
Šiame straipsnyje apžvelgėme įvairias psichologines priežastis, slypinčias po mūsų troškimais, emocijomis ir elgesiu. Sužinojome, kad svarbu valdyti savo norus, kad kelionės yra puiki investicija į save, kad santuokos tikslas yra pilnatvė, o ne tik laimė, kad emocinė savijauta darbe yra labai svarbi, ir kad savižudybių prevencija yra sudėtingas, bet labai svarbus uždavinys.
tags: #psichologas #atskleidia #viena #is #priezasciu