Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus mąstymą, elgesį, emocijas ir vidinius psichinius procesus. Ši disciplina apima daugybę sričių - nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ar organizacinės. Šiais laikais psichologija turi didelę įtaką pasaulyje, neapsieinama be jos net ir tokiose srityse kaip mokslai, tyrimai ir sveikata.
Psichologija: Apibrėžimas ir Esminiai Aspektai
Psichologija (iš graikų kalbos ψυχή - siela ir λόγος - mokslas) - tai mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką ir psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Tai mokslinė disciplina, kuri siekia geriau suvokti ir paaiškinti psichinius reiškinius ir žmogaus elgesį.
Psichologijos Objektas
Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą (jis kito atsižvelgiant į psichinių reiškinių prigimties sampratą) skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję, pvz., 20 a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Psichologijos Tikslai
Psichologijos tikslas - aprašyti, paaiškinti ir galimai prognozuoti psichikos ir su ja susijusios elgsenos ypatybes. Psichologai puikiai išmano, kokią įtaką įvairūs faktoriai daro sveikatai, laimei ir gerai savijautai.
Pagrindinės Psichologijos Šakos
Psichologija yra plačiai įvairių sričių mokslas, tyrinėjantis elgesį, protinius procesus, jausmus, suvokimą ir mąstymą. Yra keletas pagrindinių psichologijos sričių, kurios padeda išsamiau suprasti žmogaus elgesį ir psichiką. Štai pagrindinės psichologijos šakos:
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
- Klinikinė psichologija: nagrinėja psichologinius sutrikimus ir teikia pagalbą žmonėms, turintiems psichologinių sunkumų.
- Santykių psichologija: fokusuojasi į tarpasmeninius santykius ir grupių dinamiką.
- Sveikatos psichologija: siekia suprasti, kaip psichologiniai veiksniai įtakoja fizinę sveikatą ir gerovę.
- Darbo ir organizacinė psichologija: nagrinėja elgesį darbo vietoje ir organizacijose.
- Vystymosi psichologija: tyrinėja žmogaus raidą nuo gimimo iki suaugusiųjų amžiaus.
Taikomosios Psichologijos Šakos
20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos. Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.
Psichologiniai Tyrimo Metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas (apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą; koreliacija). Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai (psichodiagnostika), iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos Istorija
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki 19 a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti. Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki 19 a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai (materializmas) ir idealistiškai (idealizmas) gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Atomistinio materializmo (atomizmas) pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale Apie sielą (De anima, lietuvių kalba 1959). Nuo šio veikalo pasirodymo iki 18 a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis vadintas ir Vilniaus universiteto Teologijos fakultete). Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus. Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale Charakteriai (Charektere). Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba). Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258-64), Apie sielą (1269-70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267-73). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis. Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės. 17 a. atsiradusi racionalistinė kryptis (racionalizmas) mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę (introspekcija) sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu. Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis (empirinė psichologija), daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno. Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale Praktinio proto kritika (Kritik der praktischen Vernunft 1788, lietuvių kalba 1987) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką. Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale Psichologija kaip mokslas (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku. Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją. Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu. Apie 200 m. 19 a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. 19 a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. 19 a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu. Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, 19 a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai. Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas. W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį. Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe). Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsicholog…
Psichologijos Kryptys
Psichologija, kaip mokslinė disciplina, apima daug skirtingų teorinių ir praktinės veiklos krypčių. Net ta pačia veikla užsiimantys psichologai (pvz. psichologinį konsultavimą praktikuojantys klinikiniai psichologai) gali smarkiai skirtis savo teorine savivoka ir praktiškai taikomomis priemonėmis.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
- Biologinė psichologija: Šios teorinės krypties šalininkai tiria biologinius procesus (konkrečiai, smegenyse vykstančius procesus) bei jų sąsajas su įvairiais psichiniais reiškiniais. Kitaip tariant, tokios krypties šalininkai analizuoja biologinį psichinių reiškinių ir elgesio pagrindą. Šiuo pagrindu biologinė psichologija yra siejama su neuromokslu.
- Biheviorizmas: Bihevioristai teigia, kad didelė dalis žmonių elgesio (kaip ir jo sąlygojamų emocijų ir kitų psichologinių reiškinių) yra išmokstama.
- Kognityvinė psichologija: Kognityvinė psichologija tiria įvairius psichikos procesus, pradedant abstrakčiais suvokimo ir atminties procesais ir baigiant konkretesniais problemų sprendimo procesais. Kognityvinė psichologija atmeta tai, ką jie laiko dogmatiškais biheviorizmo postulatais ir teigia, kad žmonės gali būti įtakojami ne tik tais grubiais mechanizmais, kuriuos aprašo bihevioristai.
- Socialinė psichologija: Šios krypties šalininkai domisi socialinės aplinkos įtaka žmonėms ir jų sąveikai.
- Psichoanalizė: Viena ryškiausių teorinių ir praktinių psichologijos krypčių yra psichoanalizė. Pagrindinis psichoanalitinės mokyklos skiriamasis bruožas - išskirtinis dėmesys žmogaus pasąmonei. Psichoanalitikai teigia, kad už žmogaus elgseną, psichines reakcijas ir psichinius sutrikimus yra atsakinga pasąmonė: tos bendros asmenybės dalys, kurios glūdi po žmogaus sąmone. Kadangi pasąmonė pagal apibrėžimą nėra sąmoningai suvokta asmenybės erdvė, psichoanalitikas savo praktikoje bando ją užčiuopti analizuodamas paciento sapnus, atkreipdamas dėmesį į nevalingus, sąmoningai nepasirinktus pasakymus bei elgesį.
- Egzistencinė-humanistinė psichologija: Egzistencinę-humanistinę psichologiją galima laikyti holistinės psichologijos kryptimi. Ši kryptis buvo įtakota egzistencializmo ir fenomenologijos filosofijos krypčių. Todėl savo teorinė ir praktinėje veikloje, šios krypties šalininkai pabrėžia asmeninio augimo, tapatybės, laisvės, subjektyvumo svarbą bei atmeta determinizmą bei asmens objektifikaciją. Kitaip tariant, egzistencinė-humanistinė psichologija kiekvieną individą suvokia kaip nepriklausomą, laisvą asmenybę, kuri savo subjektyviu veikimu gali kurti save.
Asmenybės Koncepcija
Asmenybės koncepcija yra viena plačiausių ir sulaukianti daugiausia skirtingų interpretacijų. Standartinėje Froido interpretacijoje, asmenybę sudaro trys dalys ir jų tarpusavio sąveika: id, ego ir superego.
Pasąmonė
Pasąmonė nuo pat psichologijos disciplinos atsiradimo buvo kertinė šios disciplinos koncepcija. Pasąmonė taip pat neturi vieningos interpretacijos ir kiekvienos krypties šalininkai ją interpretuoja per savo teorinę prizmę ir prieina skirtingų išvadų ir skirtingų pasąmonės interpretacijų.
Vystymasis
Augimo, brendimo ir bendrai vystymosi tema yra viena centrinių psichologijos disciplinoje. Beveik visi psichologai sutinka, kad vaikystė ir vystymosi laikotarpis jos metu yra centrinis žmogaus formavimosi epizodas. Psichoanalitikai šia įžvalga remiasi savo psichoterapinėje praktikoje. Tačiau bendrai visi psichologai analizuoja žmogaus, jo asmenybės ir kognityvinių procesų vystymąsi ir kitimą bei bando prieiti teorinių išvadų, kurias būtų galima pritaikyti vienoje ar kitoje psichologijos srityje.
Įgimta ar Įgyta?
Ši takoskyra yra apie klausimą, kas (labiau) įtakoja vieną ar kitą psichinį reiškinį: aplinka ar genai. Vieni psichologai teigia, kad žmogaus elgesys ir psichika yra daugiau ar mažiau įgimta, t.y. labiausiai įtakojama genų, paveldimumo.
Psichologo Rolė ir Pagalba
Psichologas, priklausomai nuo kvalifikacijos, gali analizuoti tiek individus, tiek grupes. Viena pagrindinių veiklų iš kurios mes pažįstame psichologus, yra jų darbas psichologinio konsultavimo srityje bei sprendžiant įvairias psichinės sveikatos problemas bendrąja prasme (konsultuojant, vedant psichoterapiją ar kt.). Tačiau tai - tik viena iš psichologo veiklos sferų. Kiti psichologai gali pasirinkti dirbti labiau tiriamąjį, laboratorinį ar teorinį darbą. Psichologas panaudodamas specialius testus, tiria įvairius psichikos procesus: dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą, asmenybės bruožus, tokius kaip, intraversija, esktraversija, savęs vertinimas, sugebėjimas užmegzti ir išlaikyti santykius ir t.t.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Kada Verta Kreiptis Į Psichologą?
Į psichologą verta kreiptis ne tik tada, kai ištinka krizė. Daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai situacija tampa nebepakeliama, tačiau psichologinis palaikymas gali būti veiksmingas ir tada, kai tiesiog jaučiamas vidinis diskomfortas, pasimetimas ar emocinis nuovargis. Psichologas padeda išmokti atpažinti jausmus, suprasti vidines būsenas ir jų kilmę. Tai leidžia žmogui geriau susivokti savyje, sumažinti vidinę įtampą, aiškiau bendrauti ir priimti sąmoningesnius sprendimus. Darbas su psichologu padeda stiprinti savivertę, valdyti stresą, spręsti santykių ar darbo iššūkius. Tai ne tik emocinės sveikatos gerinimas, bet ir galimybė keisti įsišaknijusius elgesio modelius bei išsivaduoti iš vidinių blokų. Kreiptis į psichologą - tai drąsus žingsnis į save. Nors visuomenėje vis dar išlieka mitų apie psichologinę pagalbą, vis daugiau žmonių renkasi pasirūpinti savo emocine sveikata lygiai taip pat, kaip ir fizine.
Psichologas, Psichoterapeutas ir Psichiatras: Kuo Jie Skiriasi?
- Psichologas padeda žmogui suprasti savo mintis, jausmus, elgesio modelius ir sprendimų priežastis. Jis įvertina emocinę būklę, padeda įvardyti problemas ir rasti būdus, kaip su jomis tvarkytis. Psichologinis konsultavimas skirtas žmonėms, norintiems įveikti iškilusius sunkumus jų gyvenimo esamose situacijose bei išmokti savarankiškai tvarkytis su panašiomis problemomis ateityje.
- Psichoterapeutas dirba giliau - taiko ilgalaikius terapinius metodus, kurie padeda keisti įsišaknijusius įsitikinimus, emocinius blokus ar traumas. Psichoterapija skirta ne tik simptomų mažinimui, bet ir gilesniam savęs pažinimui, ilgalaikiam pokyčiui.
- Psichiatras - tai medicinos gydytojas, kuris specializuojasi psichikos sutrikimų diagnostikoje ir gydyme. Jis gali skirti medikamentus, kai to reikalauja būklė - pavyzdžiui, esant depresijai, panikos sutrikimams ar bipoliniam sutrikimui.
#
tags: #psichologija #mano #megstama