Psichologija, kaip mokslas, nagrinėjantis žmogaus ir gyvūnų psichiką, jos reiškinius, kilmę, raidą ir dėsnius, turi ilgą ir vingiuotą istoriją. Nuo senovės filosofų apmąstymų apie sielą iki šiuolaikinių neurobiologinių tyrimų, psichologija nuėjo ilgą kelią, nuolat kintant jos objektui, metodams ir tikslams. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius psichologijos raidos etapus, išskirdami svarbiausius įvykius, asmenybes ir idėjas, formavusias šį mokslą.
Filosofinės ištakos
Psichologijos ištakos siekia senovės laikus, kai įvairių kultūrų filosofai (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) nagrinėjo sielos (psichikos) problemą. Jie materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
- Demokritas: atomistinio materializmo pradininkas, teigęs, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių atomų.
- Platonas: sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi, nepriklausoma nuo kūno ir nemirtinga. Jis laikomas dualizmo pradininku psichologijoje.
- Aristotelis: pirmasis sistemingai aprašė psichinius reiškinius veikale "Apie sielą". Jis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno.
Viduramžiai ir renesansas
Viduramžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis.
Naujaisiais amžiais psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo. Vokiečių filosofas R. Göckelis pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
XVII-XVIII amžiai: sąmonės sampratos formavimasis
XVII amžiuje atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prancūzų filosofas ir matematikas Renė Dekartas (René Descartes) teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos. Jis sukūrė reflekso sąvoką ir elgesio aiškinimą reflekso principu. Taip pat įtvirtino introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis (empirinė psichologija), daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos.
XIX amžius: psichologija tampa savarankišku mokslu
XIX amžiuje sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.
XIX amžiaus viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas Wilhelmas Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys.
1879 m. W. Wundtas Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia).
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
XX amžius: įvairių psichologijos krypčių susiformavimas
XX amžiuje psichologija išsišakojo į daugybę skirtingų krypčių, kurių kiekviena turėjo savitą požiūrį į žmogaus psichiką ir elgesį.
- Biheviorizmas: teigė, jog žmogus yra tik tai, ką galime matyti išoriškai, t. y. asmenybė tėra elgesys, kuris paremtas mechaniniu „stimulas-reakcija“ veikimu.
- Psichoanalizė: Zigmundo Froido sukurta teorija, pabrėžianti pasąmonės vaidmenį žmogaus elgesiui ir asmenybės raidai.
- Humanistinė psichologija: atsirado kaip reakcija į psichoanalizę ir biheviorizmą, pabrėžė žmogaus laisvę, kūrybiškumą, saviraišką ir aukščiausiųjų vertybių siekimą. Žymiausi atstovai: Abrahamas Maslou, Karlas Rodžersas ir Rolas Mėjus.
- Kognityvinė psichologija: nagrinėja pažinimo procesus, tokius kaip dėmesys, atmintis, mąstymas ir kalba.
XXI amžius: naujos tendencijos ir perspektyvos
XXI amžiuje psichologija toliau vystosi, atsiranda naujų krypčių ir perspektyvų.
- Pozityvioji psichologija: tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms.
- Neuropsichologija: tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Biopsichosocialinis modelis: integruoja biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius, siekiant suprasti žmogaus sveikatą ir ligas.
Šiuo metu psichologija susiduria su naujais iššūkiais ir galimybėmis. Technologijų plėtra, globalizacija, kultūriniai pokyčiai ir kiti veiksniai daro įtaką žmogaus psichikai ir elgesiui, todėl psichologai turi nuolat tobulinti savo žinias ir metodus, kad galėtų veiksmingai padėti žmonėms spręsti kylančias problemas.
NLP atsiradimo istorija
Neurolingvistinis programavimas (NLP) atsirado 1972 metais Santa Kruzo universitete, Kalifornijoje. Džonas Grinderis ir Ričardas Bendleris pradėjo domėtis tuo, kas vėliau bus pavadinta neurolingvistiniu programavimu. Jie tyrinėjo, ką bendro turi puikūs komunikatoriai ir kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių. Jie apibendrino stebėjimus, išgrynino algoritmą ir pavadino modeliavimu. Pirmieji "tiriamieji" buvo Fricas Perlsas ir Virdžinija Satir. Vėliau prie jų prisijungė Miltonas Eriksonas.
Pagrindinės NLP temos:
- Darbas su asmenybės dalimis
- Metapozicija
- Pozityvių ketinimų išskyrimas
- Reprezentacinės sistemos
- Submodalumai
- Fiziologiniai raktai
- Metamodelis
Humanistinės psichologijos atsiradimas
Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus ir kaip atsakas į civilizacijos raidos sukrėtimus. Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs XX amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler, Gordonas Olportas, Henris Marėjus, Gardneris Merfis ir daugelis kitų. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją.
Holistinis požiūris į žmogų
Holistinis požiūris psichologijoje teigia, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą. Šiuo požiūriu vadovaujasi individualioji psichologija, kuri akcentuoja, jog siekiant suprasti žmogaus elgesį, reikia suprasti individą kaip visumą, nedalomą, turintį tikslą ir jo link kryptingai judantį.
Gyvenimo stilius - tai pagrindinė, centrinė ir visaapimanti individualiosios psichologijos teorijos sąvoka, kuri labiausiai atspindi holistinį požiūrį į žmogų.
Psichologijos požiūris į religiją
XX amžiuje psichologijos požiūris į religiją pasikeitė. Anksčiau į religiją buvo žiūrima kaip į neigiamą, nesubrendusį arba patologinį reiškinį. Dabar religija daugiau neniekinama, ir daugelis psichologų įžvelgė jos teigiamas savybes. Tyrimų rezultatais įrodyta, jog nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau.
tags: #psichologijos #atsiradimas #data