Įvadas
Pastaraisiais metais psichologijos srityje įvyko reikšmingų pokyčių, ypač asmenybės sutrikimų konceptualizavimo srityje. Naujosios Psichikos sutrikimų diagnostinio ir statistinio vadovo (DSM-5) ir Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos (TLK-11) versijos atspindi perėjimą nuo kategorinio prie dimensinio požiūrio į asmenybės patologiją. Šio straipsnio tikslas - aptarti asmenybės sutrikimo sampratos pokyčius, ypatingą dėmesį skiriant asmenybės funkcionavimo lygio konstruktui, jo teoriniam pagrindimui ir svarbiausiems mokslinių tyrimų rezultatams.
Asmenybės sutrikimų konceptualizacijos pokyčiai
Asmenybės sutrikimo diagnostinės kategorijos įtraukimas 1980 metais į DSM klasifikaciją buvo svarbus žingsnis analizuojant klinikinę praktiką ir stimuliuojant mokslinius tyrimus. Iki tol galiojęs kategorinis modelis, kuriame asmenybės patologija griežtai atskiriama nuo normatyvinės asmenybės, o asmenybės sutrikimai suprantami kaip kokybiškai skirtingi klinikiniai sindromai, nesulaukė empirinių patvirtinimų. Mokslinės studijos atskleidžia, kad asmenybės sutrikimai nėra kategorinės kilmės ir negali būti skirstomi į atskirus tipus, nes atskiri tipai turi daugiau tarpusavio panašumų nei skirtumų, o ribinis asmenybės sutrikimas atspindi bendrąjį faktorių, nurodantį visiems asmenybės sutrikimams bendrą disfunkciją. Be to, moksliniai tyrimai nuosekliai atskleidė, kad asmenybės sutrikimai yra itin komorbidiški, o dažniausiai nustatomas ribinio ir kitų asmenybės sutrikimų komorbidiškumas suaugusiojo amžiuje ir paauglystėje.
Šios priežastys paskatino peržiūrėti asmenybės sutrikimų sampratą ir ieškoti naujų, labiau empiriniais duomenimis pagrįstų modelių. Kaip atsakas į minėtą kritiką po itin kontroversiško, keletą metų trukusio, debatų ir skepticizmo kupino proceso svarstant DSM asmenybės sutrikimo konceptualizaciją, pristatytas hibridinis asmenybės sutrikimo modelis, apimantis tiek dimensinio, tiek kategorinio modelių aspektus. Nors DSM-5 šis hibridinis modelis netapo pagrindiniu klasifikuojant asmenybės sutrikimus, jis įtrauktas į trečiąjį skyrių ir žinomas kaip Alternatyvus asmenybės sutrikimo modelis (AMPD). Lygiagretūs svarstymai atnaujinant TLK-11 asmenybės sutrikimų sekciją ir platus AMPD modelio naudojimas moksliniuose tyrimuose pastarąjį dešimtmetį prisideda ir prie to, kad 2018 metais panašus požiūris įtvirtinamas ir TLK-11 leidime.
Asmenybės funkcionavimo lygio konstruktas
Bendra DSM-5 ir TLK-11 modelių jungtis yra dvižingsnis asmenybės sutrikimo vertinimas, apimantis a) savasties ir tarpasmeninio funkcionavimo sutrikimus, nurodančius bendruosius asmenybės sutrikimo požymius, jo sunkumą, ir b) patologinius asmenybės bruožus, žyminčius asmenybės sutrikimo raiškos specifiškumą arba „stilistinius“ skirtumus. Jais remiantis AMPD leidžia diagnozuoti šešis asmenybės sutrikimo tipus - asocialų, ribinį, narcisistinį, šizotipinį, vengiantį ir obsesinį kompulsinį. TLK-11 modelis irgi įtraukia šią dvižingsnę konceptualizaciją ir leidžia antrajame žingsnyje vertinti asmenybės bruožus, nurodančius specifinę sutrikimo raišką, bet, skirtingai nei DSM-5, vyraujančių asmenybės bruožų raiškos vertinimas nėra būtinas asmenybės sutrikimo diagnostikai.
Asmenybės funkcionavimo lygis apima dvi dimensijas - savasties ir tarpasmeninę (dis)funkcijas. Nors esama skirtumų, abi klasifikacijos nurodo reguliacijos ir santykių procesus, apimančius Aš ir Kitas dimensijas. Pabrėžiama, kad asmenybės funkcionavimo lygio sampratoje išryškinami vidiniai procesai, kurie sutrikimo atveju nurodo „adaptacijos nesėkmes ir vėluojančią intrapsichinės sistemos, reikalingos įgyvendinti suaugusiojo gyvenimo uždavinius, raidą“. Taigi savasties dimensija tampa itin svarbi ir netgi svarbiausia suprantant asmenybės sutrikimą, įvardijant tai „asmenybės sugrąžinimu į asmenybės sutrikimą“. Savasties ir tarpasmeninio funkcionavimo sutrikdymai sudaro asmenybės patologiją ir yra vertinami kontinuume.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Savasties funkcionavimas
Savasties funkcionavimas apima tapatumo ir savikryptos aspektus.
- Tapatumas: Aiškaus savęs suvokimo, unikalumo, ribų nuo kitų jausmo turėjimas; emocijų reguliavimas.
- Savikrypta: Prasmingų trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų turėjimas; elgesio reguliavimas siekiant tikslų; produktyvumas ir konstruktyvumas. Gebėjimas išlaikyti bendrą teigiamą ir stabilų savivertės jausmą.
Tarpasmeninis funkcionavimas
Tarpasmeninis funkcionavimas apima empatijos ir artimumo aspektus.
- Empatija: Supratimas ir įvertinimas kitų patirties ir motyvacijos; tolerancija skirtingoms perspektyvoms; supratimas socialinių kontekstų.
- Artimumas: Gilumas ir trukmė santykiuose su kitais; noras ir gebėjimas būti artimiems; abipusė pagarba.
Teorinis pagrindimas
Naujoji asmenybės sutrikimo konceptualizacija atspindi inovatyvią daugiateorę žinomų, empiriškai pagrįstų asmenybės vertinimo paradigmų integraciją. Nors dėmesys asmenybės funkcionavimui DSM-5 ir TLK-11 yra naujas, tačiau intrapsichinio ir tarpasmeninio funkcionavimo dimensijos gerai žinomos psichologinėje asmenybės raidos sampratoje. Apžvelgiant teorinius asmenybės funkcionavimo lygio konstrukto pamatus, literatūroje išskiriami keli pagrindiniai teoriniai modeliai, kurių dėmesio centre yra Aš-Kitas ribų skirtis, savireguliacijos dinamika ir dėmesys tarpasmeninio sąryšingumo būdui.
Pirmiausia, asmenybės funkcionavimo lygio samprata tiesiogiai gretinama su psichodinaminiais asmenybės raidos modeliais. Kaip vienas svarbiausių šios krypties teorinių modelių išskiriama Otto Kernbergo asmenybės sąrangos lygių koncepcija, ji netgi iš dalies inkorporuojama į AMPD, nes asmenybės funkcionavimo lygio vertinimas neatsiejamas nuo asmenybės struktūros sąvokos, kuri paties O. Kernbergo įvardijama kaip asmenybės organizacijos lygis (nuo neurotinio iki psichotinio). Jo vertinimas remiasi tapatumo (nuo integracijos iki difuzijos), gynybų naudojimo (nuo brandžių iki primityvių) ir tikrovės tyrimo (nuo nepažeisto iki silpno ir nepastovaus) kriterijais.
Objektų ryšių teorija teigia, kad asmenybės patologijos sunkumas yra susijęs su neintegruotomis į visumą, afektyviai nuspalvintomis savęs ir kito reprezentacijomis - jų turiniu ir struktūra, sąsaja su gynybomis ir intrapsichiniais konfliktais. Panašiai ir naujesni objektų ryšių teorijos modeliai, kaip antai Sidney Blatto dvipolis asmenybės raidos modelis, išskiria dvi linijas: tai 1) anaklitinė arba tarpasmeninio sąryšingumo, apimanti pajėgumą sukurti brandžius ir tenkinančius tarpusavio santykius ir 2) introjektyvi, prilyginama savasties dimensijai, vedanti į vientiso, realistiško, diferencijuoto ir integruoto savo tapatumo pasiekimą. Šiuolaikinė mentalizacijos teorija taip pat daug dėmesio skiria savasties ir tarpasmeniniams procesams.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Empiriniai tyrimai
Besikaupiantys empiriniai duomenys atskleidžia asmenybės funkcionavimo lygio konstrukto tinkamumą ir validumą asmenybės sutrikimo vertinimui bei galią diferencijuoti sveiką ir sutrikdytą asmenybės funkcionavimą tiek suaugusiojo amžiuje, tiek paauglystėje. Tyrimai rodo, kad paauglystė yra etapas, kai asmenybės patologija gali visiškai atsiskleisti ir būti validžiai patvirtinta, o tai atveria galimybes ankstyvai intervencijai. Nors dimensinis asmenybės sutrikimo modelis turi toliau įrodyti savo svarbą, jau yra įrodymų, kad jis yra mažiau stigmatizuojantis ir grąžina psichologiją ir asmenybę į asmenybės sutrikimo koncepciją.
Lietuvoje šiuo metu yra sukurtas tik vienas instrumentas, skirtas įvertinti asmenybės funkcionavimo lygį jauniems žmonėms nuo 12 iki 18 metų. Empiriniai duomenys apie šio konstrukto validumą ir jo gebėjimą atskirti normalią ir sutrikusią asmenybę suaugusiesiems ir paaugliams teikia daug žadančių rezultatų, tačiau jie vis dar kaupiami.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
tags: #psichologijos #institutas #gylis