Psichologijos teorijos yra esminis įrankis, leidžiantis suprasti žmogaus elgesį, motyvus ir psichikos funkcionavimą. Šiame straipsnyje aptariama psichologijos teorijų svarba, apžvelgiamos įvairios teorijos, apimančios individualiosios psichologijos principus, bendruomeniškumo jausmą ir holistinį požiūrį į asmenybę, taip pat nagrinėjamos skirtingos psichologijos šakos ir jų pritaikymas praktikoje.
Individualiosios psichologijos principai
Individualiosios psichologijos principai remiasi požiūriu, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas veiksmas yra naudingas, nes priartina prie tikslo. Alfredas Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų - ašaros, priverčiančios tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išvedančios juos iš emocinės pusiausvyros.
Adleris kalba apie siekiamo tikslo (pranašumo) aktyvumą, kuris yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, dažniausiai pašokdamas kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų. Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Kūrybinė jėga ir jos panaudojimas
Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pavyzdžiui, eilėje užlindo žmogus, ir pakeisti nieko negalima. Koks gi bus vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstama (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojama. Čia galime matyti menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri.
Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių, o žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!“ Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.“
Optimizuojant savigarbą sunkiose situacijose, kūrybinę jėgą galima naudoti pozityviai.
Menkavertiškumo kompleksas ir pranašumo siekis
Menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai. Tačiau kai kurie susiduria su dideliu nuvertinimu dėl kritiškų tėvų, tobulų tėvų, kurių negalima pavyti, fizinių trūkumų, ligų ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimo, priklausymo tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statuso. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą.
Tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Gyvenimo patirtis ir apercepcija
Kiekvieno gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą, kuris formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis, lemianti ne tik veiksmus ar pasirinkimus, bet ir suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.“ Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą, jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina, nes nepasitiki savimi, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t.
Kiekvienas esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką“.
Netinkamo elgesio tikslai
Rudolfas Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų.
Yra keturi netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys.
- Jėgos kova - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus.
- Kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas.
- Pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali.
Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Socialinis interesas ir bendruomeniškumo jausmas
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Adleris bendruomeniškumo jausmą aiškino biologiškai ir apibūdino kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas.
Dreikursas pratęsė Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.
Bendruomeniškumo jausmo komponentai
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas.
Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis.
Socialinio intereso ugdymas
Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų.
Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga“ nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo.
Pavyzdžiui, vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi.
Bendruomeniškumo jausmo svarba psichinei sveikatai
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą.
Socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą. Žmogus socialus nuo pirmųjų gyvenimo minučių (o gal ir anksčiau) - jis orientuotas į santykį su kitu žmogumi, su pasauliu. Intersubjektyvioje erdvėje, per bendravimą, dialogą tarp suaugusio ir vaiko vyksta biologinės paveldėtos centrinės nervų sistemos branda, augimas.
Holistinis požiūris į asmenybę
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu.
Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją į atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma.
Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis, atspindintis būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės.
Karlo Rodžerso asmenybės teorija
Karlas Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją”, kurią pristatė 1951 m. Ši teorija pagal savo pobūdį yra iš esmės fenomenologinė, ir savasties sąvoką vartoja kaip paaiškinamąjį konstruktą.
Galutiniu asmenybės raidos tikslu ji laiko esminį kongruentiškumą tarp fenomenologinio patyrimo lauko ir abstrakčios savasties struktūros. Tokia situacija, jei būtų įmanoma ją pasiekti, išvaduotų nuo vidinės įtampos ir nerimo bei nuo galimos įtampos; ji apimtų maksimaliai realistiškai orientuotą prisitaikymą; ji reikštų įtvirtintą individualią vertybių sistemą, kuri būtų daug kuo panaši į bet kurio kito, taip pat gerai prisitaikiusio, žmonių rasės atstovo vertybių sistemą.
Psichologijos šakos ir jų svarba
Psichologija tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką ir psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Taikomosios psichologijos šakos:
- Darbo psichologija
- Inžinerinė psichologija
- Kriminalinė psichologija
- Medicininė psichologija
- Meno psichologija
- Mokslo psichologija
- Muzikos psichologija
- Pedagoginė psichologija
- Propagandos psichologija
- Religijos psichologija
- Sporto psichologija
- Tanatopsichologija
- Teisės psichologija
- Teismo psichologija
- Ekonominė psichologija ir kitos.
Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.
Psichologijos tyrimo metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas (apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą; koreliacija). Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos studijų svarba
Psichologijos dalyku siekiama padėti mokiniams pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią, būti pasiruošus pokyčiams ir iššūkiams, įgyti svarbaus asmeninio patyrimo, skatinti vidinį aktyvumą, kaip suteikiantį kryptį asmenybės raidai, ir išorinį aktyvumą, kaip ugdantį saviraišką, socialinius gebėjimus bei tarpasmeninius ryšius. Psichologijos dalyko programoje gilinamasi į savęs pažinimo, bendravimo bei sudėtingų psichologinių situacijų prevencijos problemas.
Psichologijos dalyko paskirtis - supažindinti mokinius su pagrindinėmis psichologijos sritimis (pažinimo psichologija, asmenybės psichologija, socialine psichologija), ugdyti mokinių kompetencijas, kurios įgalintų jauną žmogų taikyti psichologijos žinias gyvenime. Programa parodo psichologijos žinių praktinio pritaikymo ugdant savo asmenybę ir bendravimo įgūdžius galimybes, ugdo pozityvią nuostatą psichologinės pagalbos atžvilgiu. Pasirenkama Programa padeda labiau pažinti savo ir kito žmogaus asmenybę, suvokti sociume vykstančius procesus, pasigilinti į tarpasmeninius ryšius. Ugdomas jauno žmogaus gebėjimas tinkamai naudotis savo stiprybėmis, kompensuoti savo trūkumus.
Pasiekimų sritys psichologijos programoje:
- Savęs pažinimas ir tyrinėjimas (pažinimo ir asmenybės psichologija).
- Savęs pažinimas santykiuose su kitais (socialinė psichologija).
- Pagalbos sau ir kitam galimybių pažinimas.
tags: #psichologijos #teoriju #svarba