Įvadas
Nevaisingumas - tai ne tik medicininė problema, bet ir gilus asmeninis išbandymas, dažnai paliekantis emocinių randų. Šiandien vis daugiau kalbama apie psichologinę būseną ir jos įtaką moters galimybėms pastoti. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinius veiksnius, kurie gali turėti įtakos moters vaisingumui, ir pateiksime patarimų, kaip įveikti sunkumus, susijusius su negalėjimu susilaukti vaikų. Nors vaisingumo sutrikimų įtaka psichikos sveikatai dar nėra pakankamai ištirta, vis dažniau kalbama apie nevaisingumo krizę, pasižyminčią plačiu žmogui būdingų emocinių išgyvenimų spektru.
Psichologinio nėštumo fenomenas
Kartais moterys jaučia nėštumo požymius, nors nėštumo nėra, t. y. buitiniai nėštumo testai, kraujo tyrimas, gimdos echoskopija nerodo nėštumo. Tikslios psichologinio nėštumo priežastys nėra aiškios, tačiau tai siejama ir su fiziologiniais, ir su psichologiniais veiksniais. Manoma, kad daugiausia įtakos turi psichologiniai veiksniai, kai moters smegenys gautus signalus interpretuoja kaip nėštumą ir skatina hormonų estrogeno ir prolaktino išsiskyrimą. Psichologinio nėštumo požymiai atsiranda dėl pakitusio hormonų balanso, t. y. gausesnės jų gamybos, būdingos ir tikram nėštumui. Norėdami nustatyti, ar moteris patyrė psichologinį nėštumą, gydytojai paprastai įvertins simptomus, atliks dubens organų ir ultragarso tyrimą. Kai moterys mano, kad yra nėščios, joms sužinoti tiesą - labai nemalonu. Gydytojai šią žinią turėtų pranešti labai švelniai ir suteikti visą būtiną psichologinę paramą. Psichologinį nėštumą gali išgyventi ir vyrai, susitapatinę su nėščiomis partnerėmis. Vyrų psichologinio nėštumo simptomai panašūs į moterų: pykinimas, svorio priaugimas, nugaros skausmai ir kt. Dažniausiai psichologinį nėštumą išgyvena jauni iki 30 m.
Nevaisingumo paplitimas ir psichologinės pasekmės
Manoma, kad nevaisingumas Lietuvoje šiuo metu paliečia apie 15 proc. porų. Tačiau vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, o poros, nusprendusios mėginti susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo pagalba, dažnai neįsivaizduoja, kokie išgyvenimai jų laukia. Nors vaisingumo sutrikimų įtaka psichikos sveikatai dar nėra pakankamai ištirta, vis dažniau kalbama apie nevaisingumo krizę, pasižyminčią plačiu žmogui būdingų emocinių išgyvenimų spektru. Krizinių emocijų pliūpsnį patiria ir poros praradusios kūdikį. Tiek vienu, tiek antru atveju, norint sėkmingai šias krizes įveikti, išsaugoti santykius, gyvenimo prasmę, neretai prireikia psichologo pagalbos.
Emocinis išgyvenimas ir jo įtaka
Pirmiausia norisi akcentuoti, jog tikrai ne visiems žmonėms, susiduriantiems su vaisingumo sunkumais, reikalinga psichologo pagalba. Mėgstu sakyti savo klientams, jog mes visi turime tam tikrą tašką, ribą, iki kurios, net ir patirdami psichosocialinių, emocinių sunkumų, jaučiame, jog galime su jais susitvarkyti ir, įdėdami daugiau ar mažiau pastangų, susitvarkome. Pacientai neretai pasakoja, jog dar iki kreipimosi į specialistą patys bandė spręsti savo problemas, įveikti sunkumus, ieškojo informacijos ir naudojosi pagalba draugų ar artimųjų rate. Psichologas gali būti pagalbininkas, kuomet ta subjektyvi riba peržengiama. Antra, net kalbant apie ganėtinai siaurą ir specifinę vaisingumo sutrikimų sritį, psichologiniai sunkumai, su kuriais susiduria pacientai, labai įvairūs. Kalbant apie emocinę būseną, patiriamų emocijų spektras labai įvairus. Pats vaisingumo gydymo procesas gali atnešti įvairių ir net labai intensyvių emocijų, anksčiau nepatirtų išgyvenimų. Viltis, optimizmas dažnai persipina su abejonėmis, baime neprisikurti pernelyg optimistiškų lūkesčių. Kai tenka išbandyti ne vieną vaisingumo gydymo būdą ar vis nesiseka pastoti, kai kurie žmonės pajaučia stiprų beviltiškumą, beprasmybės jausmą, stresą. Daugumai emociškai sunkiausias yra laukimo laikotarpis, kuomet suplanuoti testai ir intervencijos atlikti ir belieka sulaukti pastojimo. Susiduriama su kontrolės stokos jausmu - kaip ir viskas padaryta, bet labai norėtųsi padaryti dar kažką, kas padidintų sėkmės tikimybę. Tai savo ruožu taip pat susiję su nerimu ir įtampa. Sužinojus, jog pastoti nepavyko ar nutrūkus nėštumui apima liūdesys, praradimo jausmas, prasideda gedėjimo procesas. Verta paminėti ir tokias dažnai užklumpančias emocijas kaip gėda (nes negaliu susilaukti vaikų), kaltė, pyktis ir pavydas (nes kitiems tarsi net nenorint pavyksta greitai sėkmingai pastoti ir netenka susidurti su vaisingumo problemomis). Žmonės jau anksčiau turėję nuotaikos sutrikimų, turi didesnę tikimybę išgyventi stipresnes emocijas ir vaisingumo gydymo metu.
Santykių iššūkiai
Kalbant apie nevaisingumą ar nesėkmingą nėštumą, ši diagnozė gali turėti didelę įtaką poros santykiams. Atliekami diagnostiniai tyrimai ir intervencijos paveikia porų intymų gyvenimą, gali pakisti ne tik seksualiniai santykiai (moterys bei vyrai dažniau jaučiasi mažiau seksualūs, vengia lytinių santykių), bet ir emocinis artumas. Lytiniai santykiai tampa darbu, lieka mažiau romantikos, spontaniškumo. Labai priklauso, kokias įveikos strategijas naudoja pora. Vengimą, atsiribojimą nuo sunkumų pasirenkantys žmonės dažnai tuo pačiu išgyvena ir atitolimą vienas nuo kito, augančią įtampą. Negana to, negalėjimas susilaukti vaikų ar kūdikio netekimas neretai gali apsunkinti santykius ir su kitais žmonėmis - pacientai pastebi, jog jie tuo metu labiau linkę atsiriboti nuo besilaukiančių ar vaikų turinčių asmenų, jiems tampa skausmingos įvairios šventės ar pasibuvimai, kuriose gali būti vaikų ar daug kalbama apie juos.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Įsitikinimų krizė
Nevaisingumas paliečia ir kertinius žmogaus įsitikinimus apie save. Negalėjimas susilaukti vaikų gali atnešti beprasmybės jausmą, poreikį iš naujo pervertinti įsivaizdavimą apie savo vaidmenį gyvenime, keliamus tikslus ir lūkesčius.
Psichologinė pagalba ir konsultavimas
Psichologo konsultacija yra konfidenciali bei maksimaliai orientuota į kliento poreikius. Pasikartosiu, jog nevaisingumo gydymas šalia ir taip įvairaus emocijų ir jausmų spektro dažnai gali atnešti ir kontrolės stokos jausmą, tarsi nuo asmens niekas arba ne daug kas priklauso. Taigi, konsultavimo procesas yra visų pirma nukreiptas į pacientų emocinės krizės įveiką, aktyvų vaidmenį procese bei bent dalinį subjektyviai suvokiamos kontrolės atstatymą. Stengiuosi su pacientais pasikalbėti ne apie medicininę vaisingumo gydymo pusę, bet labiau susitelkti ties tuo, kaip jie jaučiasi, normalizuoti būdingus tam tikrai situacijai jausmus, palaikyti ir padėti atrasti būdus adekvačiai susitvarkyti su patirtimi ar gydymo rezultatais. Visada skatinu ieškoti ne stebuklingų ir sudėtingų įveikos būdų, bet atsiremti į turimus resursus, savo stiprybes ir paramą iš aplinkos. Patiriant daug ir intensyvių emocijų, pasinėrus į skausmingą situaciją gali būti sunku matyti galimybę joje būti kitaip.
Gali būti, jog klientas ar pora nuspręs, jog jiems kyla ar gali kilti sunkumų išgyvenant gydymo proceso psichologines pasekmes, atstatant pasitikėjimą savimi ir savo kūnu, sprendžiant tapatumo klausimus, keliant kitus ilgalaikius tikslus gyvenime, surandant kitą požiūrį į nevaisingumą, kitokią gyvenimo prasmę ir pan. Tokiu atveju dažnai vienos ar dviejų konsultacijų nepakanka ir yra tikslingas ilgesnis darbas su psichologu ar psichoterapeutu.
Stresas ir vaisingumas
Negalėjimas susilaukti kūdikio neišvengiamai sukelia įtampą ir stresą. Ar poros ir ypatingai moters psichologinė būsena turi įtakos vaisingumui? Be abejonės, psichologinė būsena turi įtakos vaisingumui, tačiau konkrečią įtaką įvardinti sunku, nes dažniausiai tai tėra vienas iš daugybės faktorių, lemiančių nėštumo testo rezultatą. Galima rasti duomenų, kad kasdienis moters patiriamas stresas sumažina tikimybę pastoti, tačiau nurodomi procentiniai skaičiai labai įvairūs. Išskirčiau ilgalaikį ir intensyvų stresą, dėl kurio gali sutrikti moters menstruacinis ciklas. Pats streso išgyvenimas taip pat gali lemti elgesio pokyčius, kurie gali mažinti tikimybę pastoti.
Patarimai planuojantiems nėštumą
Apibendrinti norėtųsi patarimu, jog planuojant nėštumą reikėtų pradėti rūpintis ne tik savo fizine sveikata (daug moterų dar iki nėštumo stengiasi pradėti sveikiau maitintis, vartoja papildus, pradeda sportuoti), tačiau ir emocine būsena. Net jei ji ir nebus pagrindinis kriterijus pastojant, gera emocinė būsena ne tik kad niekam nepakenkė, bet ir yra puikus startas pradedant tėvystės kelią.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Vyrų vaidmuo ir psichologinė pagalba
Dar visai neseniai buvo teigiama, kad susilaukti kūdikio gali nepavykti tik dėl moters sveikatos problemų. Vyrų nevaisingumas ilgą laiką buvo tema, apie kurią vengta garsiai kalbėti. Visgi, remiantis statistika, apie 30-40 proc. atvejų pora negali susilaukti vaikų dėl vyro vaisingumo sutrikimų. Nevaisingumo gydymas yra paremtas abiejų poros narių įtraukimu. Siekiant nustatyti galimas medicinines nevaisingumo priežastis, atliekami tyrimai tiek moteriai, tiek vyrui. Išties, tradiciškai vis dar yra įprasta kalbant tiek apie nėštumą, tiek apie nevaisingumą, didžiausią dėmesį sutelkti moters sveikatai, nes ir pastojus jos kūne vyksta pokyčiai, jai reikės išnešioti kūdikį, o siekiant gydyti nevaisingumą, dauguma tyrimų, procedūrų vykdoma jos kūne. Šiuo aspektu apie vyro vaidmenį buvo įprasta mažiau šnekėti. Visgi manyčiau, jog šiuo metu didėja porų sąmoningumas, supratimas apie kūdikio laukimosi procesą, daugiau kalbama apie abiejų partnerių sveikatos būklės įtaką nėštumui.
Vyrų psichologiniai iššūkiai
Vyrų pagalbos ieškojimas dalinai susijęs su mūsų kultūriniais ypatumais. Vis dar gajūs pasisakymai apie stiprius ir neverkiančius vyrus. Ne vienas, ypač jautresnis pacientas, kalbant ne tik apie vaisingumo problemas, yra pasakojęs prisiminimus apie tai, kaip būdavo mokomas neverkti, nes jis ne mergaitė, stoiškai atlaikyti visas bausmes, sunkumus ir pan. Daugelį ankstyvųjų patirčių mes nešamės kartu su savimi ir į suaugusiojo gyvenimą. Natūralu, kad žmogus, kuris buvo mokomas ir išmoko, jog su savo problemomis turi susitvarkyti vienas, dažniau vengs prašyti pagalbos, nei jos ieškos. Ir atlikti tyrimai rodo, jog nevaisingi vyrai dažniau linkę slopinti savo išgyvenamą gedulą bei emocijas ir mažiau kalbėti apie savo psichosocialines problemas nei moterys. Viename kokybiniame tyrime teko skaityti vyrų mintis po nesėkmingos IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje) procedūros. Daugelio jų manymu, psichologinė pagalba jiems nereikalinga ir ji turėtų būti labiau orientuota į moteris. Vyrai subjektyviai daugiau susidurdavo su sunkumais teikdami emocinę pagalbą savo partnerei, t.y. bandydami jai padėti išbūti šį sudėtingą laikotarpį. Įdomu, jog daugeliu atvejų jų partnerės nurodė, jog jos labai norėtų, kad jų partneriai taip pat gautų psichologinę pagalbą.
Rekomendacijos poroms, patiriančioms sunkumų
Visų pirma, negalint pastoti ilgiau nei metus (ir ilgiau nei pusmetį, kai moteris yra vyresnė nei 35 metų), rekomenduoju nedelsti ir kreiptis nevaisingumo specialisto konsultacijai ir ištyrimui. Ši rekomendacija galioja ir poroms, kurios turi vaikų, tačiau negali pastoti dar kartą. Vis dėlto, daugeliu atvejų nepastojimas yra susijęs su medicininėmis priežastimis, kurios gali būti gydomos ir išgydomos. Tuo pačiu noriu pabrėžti, jog daugumą sunkumų lengviau įveikti vos tik su jais susidūrus, nei bandant spręsti įsisenėjusias problemas. Atvykus pas gydytoją, svarbu nebijoti užduoti visų jums rūpimų klausimų. Informacija ir žinios yra vienas geriausių nerimo ir įtampos priešų. Įrodyta, jog vaisingumą lemia ir tokie aplinkos bei gyvenimo būdo faktoriai, kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas. Todėl vienas iš dalykų, kurį pora turėtų padaryti pirmiausia - tai pasirūpinti ir tiek savo fizine, tiek emocine sveikata. Gyvybės užsimezgimas gali užtrukti, todėl labai svarbu šalia nėštumo planavimo ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą. Su klientais dažnai pasikalbame apie ribas - labai sunku, kai visas pastangas ir resursus sukoncentruojame į vieną dalyką, visa galva panyrame į skausmingą situaciją ir kurį laiką net nepastebime, kaip nuo to nukenčia kiti dalykai, pavyzdžiui, darbinė ir laisvalaikio veikla, santykiai.
Kūdikio praradimas: Moterų ir vyrų išgyvenimai
Atsakyti į klausimą, ar kūdikio praradimas vienodai paveikia moteris ir vyrus, iš tiesų sudėtinga. Turbūt tenka girdėti pasakymų, jog apskritai vyrai ir moterys linkę reaguoti kitaip, tačiau psichologo užduotis yra išgirsti būtent konkretaus asmens savijautą, kuri gali priklausyti nuo labai daug faktorių, pradedant asmens savybėmis (gebėjimu įveikti stresą, optimizmo-pesimizmo lygiu, nerimastingumu ir pan.), baigiant pačia kūdikio laukimo istorija (ar kūdikis buvo planuotas, kiek abu tėvai buvo įsitraukę į kūdikio planavimą ir laukimą, kokie buvo jų lūkesčiai, kokio amžiaus nėštumas nutrūko ir pan.) ir tuometinėmis psichosocialinėmis aplinkybėmis. Sakoma, kad bėda viena nevaikšto, ir dažnai žmonės ateina į konsultacijas su jausmu, jog vienu metu labai daug visko vyksta ir tam tikra situacija, pastūmėjusi juos kreiptis būtent tuo metu, gali būti tiesiog paskutinis lašas, pajutus, kad nebesusitvarkoma su susiklosčiusia įtampa ir patiems nebepavyksta jos įveikti.
Kūdikio praradimas nėštumo stadijoje yra sudėtinga tema. Daugelis esame susidūrę su artimojo netektimi, žinome tradicijas, būdus, kaip elgtis, galime numatyti, kaip tuo metu jausimės. Mes turime ryšį su tuo žmogumi, prisiminimus. Ir savitarpio pagalba šiuo atveju yra didesnė. Tuo tarpu kūdikio netekimas yra labai jautrus dalykas ir kartais žmonės kalba apie tai, jog aplinka, galbūt iš nežinojimo kaip reaguoti, galbūt iš nesupratimo, tiesiog atsitraukia ir palieka šį sunkumą porai. Teko girdėti moterų pasakojimų, kuomet įvykusį persileidimą ir patys medikai nuvertindavo, moteriai atvykus kraujuojant ir ieškant pagalbos negydydavo, nes nėštumas per mažas. Natūralu, kad tuomet būna ir pykčio, ir neteisybės jausmo, skausmo, kurio aplinkiniai gal ir nesupranta. Netekties jausmas gali būti labai stiprus, susijęs ne tik su pačiu nepavykusiu bandymu susilaukti vaiko, bet apskritai jausmu, jog moteris netenka viso gyvenimo etapo (laukimosi, gimdymo, tapimo mama, močiute ir pan.). Nutrūkus nėštumui, kai kurios poros net sau to negali įvardinti kaip gedulo. Dažnai renkamasi tam tikrą laiką išbūti tyloje ir izoliacijoje. Dalis psichologo darbo yra padėti pacientui ar porai įteisinti ir normalizuoti jų gedėjimo jausmą. Vyrams galbūt sunkiau pajusti patį emocinį ryšį su dar negimusiu kūdikiu, ypač jei nėštumas buvo mažas.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Pasiruošimas nėštumui: Moters ir partnerio vaidmuo
Nėštumas - ypatingas laikotarpis moters gyvenime, atnešantis ir palaimingo laukimo pojūtį, tačiau kartu ir begalę tiek fizinių, tiek psichologinių iššūkių. Neretai vis dar visuomenėje klaidingai manoma, jog moteris viską gali įveikti viena - tiek emocijų chaosą, tiek fizinius negalavimus, juk ši dovana jai natūraliai duota. Specialistai pabrėžia, jog būsimai mamai ypač svarbu tai, kas ją supa ir kiek ji gauna palaikymo iš būsimo vaikelio tėvo ir artimiausios aplinkos.
Partnerio vaidmuo
Moters partnerio/vyro - būsimo tėčio vaidmuo, žinoma, yra labai svarbus tiek nėštumo metu, tiek ir gimus kūdikiui. Manau, šiuolaikiniai tėčiai visaip stengiasi pagelbėti savo moteriai, patenkinti jos mitybos užgaidas, padėti buityje augant pilvukui. Būna du etapai, kai tėčiai kreipiasi pagalbos į psichologą: nėštumo metu, jei ypatingai sunki nėščiosios emocinė būklė ir vyras nebežino, ką daryti, kaip jai ir sau padėti; po gimdymo, kai vyras staiga tampa nuošalyje, kai jo mylimoji visą savo dėmesį skiria naujagimiui, dingsta lytinis gyvenimas ir daugelis kitų aspekų.
Patarimai artėjant gimdymui
Nesvarbu, ar tai būtų pirmas, ar antras nėštumas, visada moterys jaudinasi, nerimauja ir tie devyni kūdikio laukimo mėnesiai kaskart yra kitokie. Keisčiausia yra tai, jog mes ruošiamės tuos mėnesius, daug kalbame, bet kai jau ateina tas metas. Aš visuomet raminu, kad akušerijoje niekas neįvyksta staiga. Žinoma, yra tam tikrų situacijų, kai būtina skubiai vykti į gimdymo įstaigą, t.y. staiga atsiradęs kraujavimas iš gimdymo takų arba nubėgę žali vaisiaus vandenys. Dar būsimi tėvai klausia, ar būtina kviesti greitąją, ar galima vykti savo automobiliu ir net nėščiajai vairuoti. Žinoma, galima ir savarankiškai vykti, jei jaučiatės gerai. Svarbiausia atlikti „namų darbus“, t.y. sužinoti, kur gimdysite, kaip atvykti, ar gimdyme dalyvaus vyras ir pan.
Pogimdyvinis laikotarpis
Dažnai pamirštama apie 4-tąjį trimestrą - pogimdyvinį laikotarpį. Gimus kūdikiui, gyvenimas, rodos, pasikeičia kardinaliai. Kaip moteriai nepamesti savęs? Taip, dažniausiai mes linkę kalbėti apie tris nėštumo trimestrus, į šoną nustumdami pogimdyvinį periodą. Todėl šiame laikotarpyje kaip ir nėštumo metu labai svarbūs artimiausieji žmonės. Žinoma, naujagimis nuo šiol yra dėmesio centre, tačiau moteriai svarbu nepamiršti savo vyro, o jam - savo moters. Pirmosios šešios savaitės - tai laikas, kai mažylis pripranta prie tėvų ir puikiai atpažįsta. Naujiems tėvams reikia priimti ir džiaugsmą, ir skausmą, ir naujus iššūkius. Pogimdyviniu metu mama gali greitai nugrimzti į nerimą ar pogimdyvinę psichozę. Norint išvengti pogimdyvinės depresijos, turi būti laikas, skirtas atskirai mamai ir tėčiui iškart po gimdymo. Vyras kasdien ar kas antrą dieną turi išleisti savo moterį pasivaikščioti bent valandą (kad ir aplink namą su arbatos puodeliu) .Vyras tai pat gali porą valandų pabūti vyriškoje kompanijoje. Trumpas poilsis duos labai daug emocinio stiprumo. O paaugus vaikeliui, pora turi susikurti sąlygas pabūti tik dviese, bent trumpam, kai vaikutį pažiūrės močiutė ar auklė.
Socialiniai ir kultūriniai aspektai
Nors šiais laikais vis labiau į vyro, moters ar poros apsisprendimą neturėti vaikų dažniau žiūrima kaip į sąmoningą pasirinkimą, o ne socialinį lūkestį, visgi vaikų neturėjimas vis dar išlieka tema, apie kurią mažai kalbama. Nepaisant to, kad, remiantis įvairiais moksliniais tyrimais, maždaug kas šešta pora negali susilaukti vaikų (tai reiškia, kad greičiausiai mes visi turime tokių porų savo aplinkoje), retas apie tokias poras iš tikrųjų žinome. Taigi, negalėjimo susilaukti vaikų tema vis dar yra tabu ir todėl labai natūralu, kad asmeniškai su tuo susiduriantys žmonės gali pasijausti tokioje situacijoje vieniši, nerimaujantys ir be tuo metu taip reikalingos paramos.
Statistiniai duomenys ir priežastys
Valstybės duomenų agentūros duomenimis bei Gimimų medicininiais duomenimis, nuo 2015 metų Lietuvoje stebimas gimstamumo mažėjimas. Tiek jaunos, tiek vyresnės vaikų neturinčios šeimos neretai sulaukia emocijas provokuojančių klausimų, pvz., „tai kada vaikiukas?“, „pažiūrėk į pasą - ar dar ne laikas?“ ir pan. Jei esate gavę tokių klausimų, puikiai suprantate, apie kokias emocijas kalbame.
PSO apibrėžia nevaisingumo sąvoką kaip seksualiai aktyvios ir nenaudojančios kontraceptinių priemonių poros negalėjimą pastoti ilgiau nei metus laiko (WHO, 2020). Dažniausiai nurodomos trukdančios pastoti medicininės priežastys - nevykstanti ovuliacija, prastas kiaušintakių pratekamumas bei įvairios gimdos patologijos (CDC, 2020).
Abortų statistika
Deja, teigiamas nėštumo testas ar rankose laikoma vaisiaus nuotrauka dar negarantuoja svajonės išsipildymo. Tiesa, gera žinia ta, jog Lietuvoje nuo 2019 metų abortų skaičius mažėja. 2021 metais užregistruoti 5349 abortai per metus. Vis dėlto, nors 2021 metais 47,6 proc. visų abortų sudarė abortai dėl tokio pačių moterų apsisprendimo (2020 m. - 46,9 proc.), liūdina tai, jog 52,3 proc. (2020 m. - 53,1 proc.) oficialiai fiksuotų abortų įvyko dėl savaiminio persileidimo (10,8 proc., 2020 m. - 12,8 proc.), medicininių indikacijų (3,5 proc., 2020 m. - 3,3 proc.), negimdinio nėštumo (8,5 proc., 2020 m. - 7,5 proc.) bei kitų priežasčių (29,5 proc., 2020 m. - 29,5 proc.) (Valstybės duomenų agentūros duomenys, Gimimų medicininiai duomenys, Higienos instituto duomenys).
Nevaisingumas kaip krizė
Nevaisingumas ir pastojimo ar vaisiaus išnešiojimo sunkumai priskiriami prie ūmių krizių, kurios paveikia moters bei jos partnerio emocinę ir psichologinę būseną, tarpusavio santykius, neretai poveikis išplinta ir dar toliau paveikdamas šeimą, draugus.
Emocinės stadijos
Žmonės, sužinoję nevaisingumo diagnozę, pereina tam tikras emocijų stadijas. Pirmoji reakcija būna šokas, neigimas. Pradžioje jie negali tuo patikėti, puoselėja viltis, laukia. Galiausiai pasiryžta lankytis pas gydytojus, vykdo jų rekomendacijas, bet sulaukti vaikelio ir vėl nepavyksta. Ilgainiui apima pyktis. Kitose gyvenimo situacijose galioja taisyklė - kuo daugiau įdedi pastangų, tuo geresnių rezultatų gali pasiekti. Su nevaisingumu yra kitaip, žmonės gali dėti visas pastangas, bet rezultato nesulaukia. Kada pakartotinės pastangos pastoti būna bevaisės, procedūra po procedūros mažėja savęs vertinimas. Žmonės pasijunta esą brokuoti, niekam tikę, jaučia gėdą ir didelę kaltę, kad nuvylė sutuoktinį, tėvus, kitus artimuosius. Nevykėlio statusas išplinta į visas gyvenimo sritis, darbą, laisvalaikį. Galiausiai jauni žmonės nuleidžia rankas, juos apima sąstingis, apatija, vangumas, dalis suserga depresija. Dalis laikui bėgant visgi įveikia krizę, susitaiko su esama padėtimi.
Stresas ir gydymas
Stresą sukelia ne tik nevaisingumas, bet ir jo gydymas. Kartais net vaiko gimimas „neužglaisto“ padarytos psichologinės žalos. Vyro sėklos kokybės tyrimai, sėklos paėmimas spermogramai, ginekologinės moters apžiūros, histeroskopija, laparaskopija, ultragarsas, injekcijos ir dar daugelis kitų procedūrų yra varginančios ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Įtaka santykiams
Nevaisingumas sutrikdo ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir poros tarpusavio santykius. Vienas iš meilės komponentų yra svajojimas apie savo mylimąjį/ją kaip bendrų vaikų tėvą/motiną. Mintis, kad nuvylė savo partnerį, yra viena iš priežasčių, kodėl pora išgyvena santykių krizę. Dėl ligos, gydymo specifikos, mylėjimosi „pagal grafiką“ sutrinka lytinis gyvenimas, sumažėja spontaniškumas, intymumas. Neretai apie savo išgyvenimus būna sunku atvirai kalbėtis su partneriu. Žmonės užsisklendžia, santykiai šąla. Kai kuriais atvejais poros nusprendžia skirtis net sulaukusios vaikų.
Įtaka šeimai
Nevaisingumas paliečia ne tik du žmones, bet ir visą šeimą plačiąja prasme - kažkas negali tapti seneliais, dėdėmis, tetomis. Kaip taisyklė, tėvai jaučia kaltę, atsakomybę, kad pagimdė vaikus sergančius nevaisingumu. Neretai tiesiog nemoka paguosti, neranda tinkamų žodžių. Vaikai savo ruožu jaučia kaltę, kad negali padovanoti tėvams išsvajotų anūkų. Nenorėdami skaudinti tėvų, vengia jiems pasakoti apie savo nevaisingumą, nutyli apie atliekamas procedūras, kad vėliau ištikus nesėkmei nereiktų prieš tėvus teisintis. Panašiai klostosi ir santykiai su draugais, pažįstamais, bendradarbiais. Jauna šeima, vengdama skausmo, nebedalyvauja jokiuose susibūrimuose, kur gali būti vaikų ar nėščių moterų. Jie pavargsta nuo nuolatinių, dažnai netaktiškų klausimų - kodėl neturite vaikų? nagi kada?
Mitai ir stigma
Nepaisant to, kad paskutiniu metu vis daugiau dėmesio skiriama nevaisingumo problemai, visuomenėje vis dar sklando daugybė mitų. Vienas jų, turbūt labiausiai paplitusių, neva šie žmonės praeityje gyveno palaidą gyvenimą, darėsi abortus, sirgo lytiniu keliu plintančiomis ligomis, todėl dabar negali pastoti. Toli gražu šios šeimos nebūtinai yra asocialios. Dar vienas mitas, neva nevaisingumu žmonės yra baudžiami už kažkada jų pačių, jų tėvų ar protėvių padarytas nuodėmes. Tai vienas žiauriausių dalykų, kuriuos galime pasakyti nevaisingai porai „Galbūt Dievas nenorėjo, kad būtumėte tėvais“. Baisu žmogui teigti, kad jis būtų toks blogas, netinkamas tėvas/motina, kad gamta jį „sterilizavo“. Komentaras, kad „galbūt tai nelemta“ yra labai nejautrus. Svarbiausia yra tai, kad žmonės, kuriems ir taip nelengva, dar turi kovoti ir su visuomenės nuostatomis.
tags: #psichologine #itaka #moters #pastojimui