Laisvė - tai sąvoka, kuri nuo seno jaudina žmonių protus ir širdis. Dantė teigė, kad „žmogus negali būti laimingas be laisvės“. Tačiau ką iš tikrųjų reiškia būti laisvam? Ar tai tik išorinių apribojimų nebuvimas, ar kažkas daugiau, slypinčio mūsų viduje? Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinės laisvės apibrėžimą, jos ryšį su asmenybės formavimusi, skirtingas laisvės sampratas ir kelią į savirealizaciją, siekiant tapti laisvu žmogumi.
Laisvės Sampratos Įvairovė
Filosofai ir psichologai skirtingais laikotarpiais laisvę traktavo įvairiai. Antikos mąstytojai akcentavo politinę laisvę, o vėlyvųjų viduramžių filosofai skelbė teoriją, kad gyvųjų būtybių elgsena priklauso ne nuo jų pačių valios, o nuo išorinių priežasčių. Mokslininkas Žanas Buridanas, gyvenęs Prancūzijoje XIV amžiuje, šią mintį grindė tokiu pavyzdžiu apie alkaną asilą, kuris negali pasirinkti tarp dviejų vienodų kuokštų šieno ir todėl miršta iš bado. Nuo to laiko žmones, neryžtingus, ilgai svyruojančius prieš nusprendžiant, kaip pasielgti, paprastai vadina „Buridano asilais“.
Šiuolaikiniai egzistencialistai, tokie kaip J. P. Sartre'as, teigia, kad žmogus yra pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti. Net nesirinkdamas, jis renkasi nesirinkimą ir yra už tai atsakingas. Lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris savo veikale „Transcendencijos tyla“ aptaria kelias laisvės sampratas:
- Laisvę kaip metafizinės patirties branduolį.
- Psichologinę laisvę.
- Socialinę laisvę.
- Ekonominę laisvę.
- Politinę laisvę.
- Egzistencinę laisvę.
Šios sampratos atspindi skirtingus laisvės aspektus ir jų svarbą žmogaus gyvenime.
Psichologinė Laisvė: "Aš Pati"
Žmogui yra įgimtas laisvės jausmas, kurį sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybė tose situacijose orientuotis. Tokia laisvė suvokiama kaip galimybė rinktis. Situacijų įvairovėje visada galimi keli pasirinkimo variantai. Parduotuvėje aš galiu rinktis raudonos ar juodos spalvos suknelę, ilgesnį arba trumpesnį sijoną, arba kelnes, duoną arba tortą, ir t.t. Ieškodama pramogų, aš galiu eiti į filmą arba klubą, skaityti knygą arba naršyti kompiuteryje. Keliaudama į darbą, galiu eiti pėsčia arba važiuoti autobusu. Panorėjusi galiu atsigulti arba atsisėsti, pakelti kairę arba dešinę ranką ir pan. Žodžiu, bet kurioje situacijoje galiu “laisvai“ pasirinkti vieną arba kitą daiktą, atlikti vieną arba kitą veiksmą.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Psichologinė laisvė traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis "kaip nori". „Aš pati“ renkuosi ir esu motyvų šeimininkė ir jų pirminė priežastis. Tačiau, kaupdamas patirtį, žmogus vis geriau įsisąmonina savo minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę - vis dažniau tenka mąstyti ir elgtis „prieš savo valią“. A. Šliogeris rašo: „Psichologinėje laisvės sampratoje laisvė iš esmės tapatinama su savivale: darau ką noriu, mąstau ką noriu, jaučiu ką noriu, elgiuosi kaip noriu, nes pats esu savųjų minčių ir veiksmų šeimininkas ir pirminis motyvų šaltinis.“
Socialinė ir Ekonominė Laisvė
Socialinė laisvė suprantama kaip galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą, net socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimų; kaip galimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei. Laisvės sinonimu tampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Jei individas jaučiasi esąs „asmenybė“, jame glūdi originalo ir maištininko sindromas, rašo A. Šliogeris. Šio sindromo išraiška yra visiems gerai žinomi žodžiai: kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Ir šioje laisvės sampratoje laisvė tapatinama su savivale. „Turėti savo nuomonę” yra šio anarchinio sindromo formulė.
Ekonominė laisvė kyla iš poreikio materialiai nepriklausyti nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė siejama su turtu, pasak A. Šliogerio, vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas turtingesnis, tuo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra laisvesnis. Šiuo principu išsakomas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždyti privačios iniciatyvos. Kaip rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, konkurencija. Tačiau turtas ne tik išlaisvina žmogų, bet ir sukausto.
Politinė ir Egzistencinė Laisvė
Politinės laisvės sampratos pamatine prielaida, pasak A. Šliogerio, yra ta, kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Bendruomenė tampa svarbiausia individo laisvės sąlyga. Ji saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant kitų individų egzistenciją. „Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip individo substancionalumo išraiška ir jo transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvės sampratoje pirmąkart pasirodo laisvės kaip atvirumo Kitam, kaip kito-būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvė suvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. /…/ Politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės ekvivalentu.“
Egzistencinė laisvės samprata išsiskleidžia, pasak A. Šliogerio, tarp tik ką aptartų kasdieniniame gyvenime atsirandančių laisvės sampratų ir filosofinės bei metafizinės laisvės sampratos. Ji kyla iš unikalios žmogaus padėties esinijoje suvokimo, žmogaus laisvę konstatuoja kaip prigimtinę duotį. Anot A. Šliogerio, ši samprata yra tautologinė, kadangi žmogus laikomas išskirtine būtybe todėl, kad jis yra laisvas, o laisvas jis yra todėl, kad yra išskirtinis esinys. Egzistencinę laisvės sampratą, anot A. Šliogerio, raiškiausiai nusakė filosofas J. P. Sartre‘as, „tardamas, jog žmogus pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti ir nebūti atsakingas už savo mintis bei veiksmus. Netgi nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą, vadinasi, yra atsakingas už tai, kad atsisako atsakomybės.“ Laisvė sutapatinama su atsakomybe.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Hegelio Pono ir Vergo Dialektika: Kova už Laisvę
Hegelis neigė romantines laisvės teorijas, siejančias laisvę su jausmu ir entuziazmu. Jis, kaip ir Kantas, manė, kad valia yra tikrai laisva valia tik kaip mąstantis intelektas. Laisvės autonomiškumo idėją Hegelis susieja su aristoteliškąja ypatinga daiktų tvarka. Jo manymu, visa, kas egzistuoja, yra save suprantanti pasaulinė dvasia (Weltgeist), arba pasaulinis protas. Dvasia pereina tam tikras raidos pakopas: subjektyviąją, objektyviąją (šeima, pilietinė visuomenė, valstybė) ir absoliutinę (religija, menas, filosofija). Dvasia esanti atskirta nuo savęs. Tam, kad visiškai save realizuotų, ji turinti į save sugrįžti. Žmogus tėra šio veiksmo įrankis. Dvasia gali save suprasti tik per žmogaus savimonę.
Hegelis rašo apie du priešingus sąmonės pavidalus: „Vienas yra savarankiška sąmonė, kuriai būtis-sau yra esmė, kitas - nesavarankiška sąmonė, kuriai esmė yra gyvenimas ar būtis-kitam; pirmoji yra ponas, antroji - vergas.“ Tik rizikavimas gyvybe patvirtina laisvę.
Sartre‘as savo knygoje „Būtis ir niekis“ atskleidžia dviejų asmenų meilės santykį per „pono-vergo“ dialektiką. Įsimylėjėlis nori mylimajam būti tuo, kas vergui yra Hegelio ponas. Hegelio dialektikoje ponas reikalauja vergo laisvės netiesiogiai, t.y. implicitiškai. Įsimylėjėlis Sartre‘o schemoje reikalauja mylimojo laisvės - nenori šios laisvės valdyti kaip nuosavybės, nenori mylimojo paversti „automatu“. Pavergus mylimąjį būtų pražudyta įsimylėjėlio meilė. Mylintysis, Sartre‘o filosofijoje, trokšta valdyti laisvę kaip laisvę ir būti laisvai pasirinktu mylimojo mylimuoju. Sartre‘o įsimylėjėlis nori, kad kito laisvė apsispręstų tapti meile - „kad ši laisvė būtų pavergta savęs pačios, kad atsigręžtų į save pačią kaip išprotėjusi, kaip sapnuodama, kad ji norėtų savo nelaisvės“. Sartre‘o įsimylėjėlis nori būti mylimajam „viskuo pasaulyje“.
Šioje vietoje Sartre‘as susišaukia su I. Kanto imperatyvu, jog kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose jis visada matytų tikslą, o ne vien priemonę. Tačiau, iš kur kyla įsimylėjėliui troškimas užvaldyti kito laisvę? Sartre‘as sakė: „Tas troškimas kyla ieškant savo saugumo kito sąmonėje.“ Kiekvienas trokšta, kad kitas jį mylėtų, ir nepagalvoja, kad mylėti - tai norėti būti mylimam, ir kad norėdamas, jog kitas jį mylėtų, jis nori tiktai to, kad kitas norėtų būti jo mylimas.
Sartre‘as apibrėžia meilės idealą - tai sąmonių susiliejimas, „kai kiekviena iš jų išsaugo savo kitybę, kad galėtų grįsti kitą. O juk iš tiesų sąmones skiria nenugalimas niekis /…/. Aš reikalavau iš jo (mylimojo), kad pagrįstų mano būtį kaip privilegijuotą objektą, laikydamasis mano akivaizdoje kaip grynas subjektiškumas, bet pamilęs mane, jis mane patiria kaip subjektą ir mano subjektiškumo akivaizdoje grimzta į savo objektiškumą.“
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Santykį tarp manęs ir kito Sartre‘as nusako ne kaip dialektinę Hegelio „pono ir vergo‘ kovą, bet kaip ratą. Ratas yra uždaras, kurį išdrįsčiau pavadinti užburtu santykių ratu. Mano supratimu, žmonių tarpusavio santykiai yra svyruojantys: tai priartėji, tai atsitrauki; vėl priartėji, ir vėl atsitrauki; tai tampi objektu, vėliau sugrįžti į save, savo vidujybę - tampi subjektu, ir vėl išeini į išorę, paskui vėl atgal. Tai tarsi suktis/ suptis pasaulio karuselėje. Mūsų santykiai abipusiški. Gyvename intersubjektyviai: viskas, kas tinka man, tinka ir kitam asmeniui. „Kai bandau išsivaduoti iš mane užgrobusio kito asmens, kitas asmuo bando išsivaduoti iš manęs, kai stengiuosi pavergti kitą asmenį, kitas asmuo stengiasi pavergti mane.“
Kanto Laisvės Samprata ir Rokanteno Egzistencijos Tuštuma
Ar žmogus gali laisvai rinktis savo veiksmus? „/…/ Kosmologine prasme aš laisvę suprantu,“ - rašė Kantas, - „kaip sugebėjimą savaime pradėti būtį; vadinasi, laisvės priežastingumas savo ruožtu nesubordinuotas pagal gamtos dėsnį kitai priežasčiai, kuri jį apibrėžtu laike. Šia reikšme laisvė yra grynoji transcendentalinė idėja; joje, pirma, nėra nieko perimta iš patyrimo, ir, antra, jos objektas negali būti duotas apibrėžtas jokiu patyrimu, nes galioja pačios bet kokio patyrimo galimybės bendrasis dėsnis - visa, kas vyksta, turi priežastį, taigi ir priežasties, kuri pati vyksta arba atsiranda, kauzalumas vėlgi turi turėti priežastį; todėl visa patyrimo sritis, kad ir kaip toli ji tęstųsi, virsta vien tik gamtos visuma. Bet kadangi šitaip negalima gauti priežastinio santykio sąlygų absoliutaus totalumo, tai protas susikuria spontaniškumo, galinčio pradėti veikti savaime, be kitos ankstesnės priežasties, kuri jį vėlgi sąlygotų veikti pagal priežastinio ryšio dėsnį idėją. /…/ Laisvė praktine prasme yra valios nepriklausomybė nuo juslinių impulsų prievartos. Juk valia yra juslinė, kiek ji paveikiama patologiškai (juslumo paskatomis); ji vadinama gyvuliška (arbitrium brutum), kai ji gali būti patologiškai priverčiama.
Sartre‘o romano „Šleikštulys“ herojus Antuanas Rokantenas savo dienoraštyje pastebi, kad žmonės nežino, jog jie egzistuoja. Šleikštulys - jam visiškas akivaizdumas. Akivaizdu yra tai, kad jokia būtybė negali paaiškinti egzistavimo. Atsitiktinumas nėra regimybė, kuri gali pranykti. Atsitiktinumas yra absoliutas. Tai tobulas nepriežastingumas. Niekas neturi priežasties. Beprasmybė atvėrė Rokantenui jo paties egzistencijos tuštumą. O drauge ir laisvę - galimybę save sukurti. Prasmė nėra duota. Ji sukuriama. Prasmės šaltinis yra radikaliai priešingas daiktų pasauliui.
Asmenybė ir Laisvė: Kelias į Savęs Pažinimą
Norint suprasti psichologinę laisvę, būtina panagrinėti asmenybės sąvoką. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Žmonės - sudėtingos būtybės, apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas - tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų laiko ir erdvės atžvilgiu, išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis, savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas - asmuo, metafiziniu požiūriu - žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su savo protu, nei su savo jausmais. Asmuo visada tapatus sau.
Asmenybė - tai asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Tačiau kiekvieno žmogaus savybės sudaro skirtingą visumą, kuri savitai kontaktuoja su gamtine ir visuomenine aplinka.
Psichologinę asmenybės struktūrą galima suskirstyti į šias dalis:
- Kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą, įsitikinimus).
- Temperamentą.
- Charakterį.
- Sugebėjimus.
- Jausmus.
- Valią.
Svarbiausia asmenybės struktūros dalis yra kryptingumas. Pagal Froidą, asmenybės struktūrą sudaro: pasąmonė (Id), sąmonė (Ego) ir savimonė (Super Ego). Id yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai. Tikrovės, realybės lygmuo yra ego. Žmogaus asmenybės aktyvumas yra sąmoningas. Jis pasireiškia kaip į tikslą nukreipta veikla. Tikslas - tai išankstinis vaizdinys ar mintis apie rezultatą, kurį žmogus tikisi pasiekti veikdamas. Jei tikslas yra labiau nutolęs nuo jo siekimo pradžios, tai reikia ne tik iš anksto įsivaizduoti rezultatą, bet ir kelią, kaip tai padaryti. Vaizdiniai ar mintys apie kelius, kaip pasiekti tikslus, yra vadinami perspektyvomis.
Asmenybės formavimasis - ilgas procesas. Jo užuomazgos pasireiškia, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai - svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Įgimtų bei paveldėtų asmenybės kūno savybių kitimo diapazonas dėl aplinkos sąlygų įtakos yra nedidelis. Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė.
Pagal Maceinos teiginį: “Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė”. Kitaip sakant, ne kiekvienas žmogus yra tauri, kilni ir garbinga būtybė. Tikriausiai kiekvienas žmogus nori save matyti kaip asmenybę, bet šis pasirinkimo kelias be galo sunkus, tačiau to vertas. Savęs pažinimas - tai kelias į laisvę būti pačiu savimi. Tai galimybė atsiskleisti, išreikšti, realizuoti visa, kas mums yra suteikta.
Temperamentas ir Charakteris: Įgimtos ir Įgytos Savybės
Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų. Viena reikšmingiausių tų ypatybių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia. Temperamentas laikomas įgimta, pastovia savybe.
Išskiriami keturi pagrindiniai temperamento tipai:
- Cholerikas: Smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus.
- Sangvinikas: Būdingas nervinis jaudinimasis. Psichinių procesų tempai labai greiti. Labai energingas ir darbingas.
- Melancholikas: Būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Silpnai reaguoja į aplinkos įspūdžius, arba visai jų nepastebi, bet jeigu kas įstringa į sielą, sunkiai pamiršta.
- Flegmatikas: Siela rami, visada vienoda, abejinga įspūdžiams. Būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios ramios emocinės reakcijos.
Charakteris - viena iš seniausiai pastebėtų asmenybės savybių. Tokiose pat situacijose dažnai žmonės elgiasi skirtingai. Skirtingi poelgiai priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Į charakterio bruožus įeina savybės, kurios atspindi žmogaus nuostatas. Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai nuostatos tampa labai ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia kartu su temperamentu: aistringumas, šaltumas, nuotaikų kaita, atsparumu stresams. Iš pažinimo procesų labiausiai atsispindi intelektiniai bruožai: mąstymo kūrybiškumas ar banalumas, proto lankstumas ar inertiškumas, pastabumo lygiai, mąstymo kritiškumas.
Charakterio kitimams daro įtaką įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai. Tokiomis situacijomis ne tik pasireiškia savybės, bet ir keičiasi. Charakterio dinamikoje dalyvauja ir pačios asmenybės pastangos. Jų kryptys ir rezultatai priklauso nuo bendros asmenybės struktūros, vertybių sistemos, tikslų, savęs pažinimo lygių ir kitų individualių ypatybių.
Intelektas ir Sugebėjimai: Pažinimo Galia
Intelektas - tai sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas pasimokyti iš patirties. Terminas sugebėjimai vartojamas keleriopa prasme. Gabumų terminu apibūdinamos paveldimos ir įgimtos individualiosios psichofiziologinės ypatybės, kurios atspindi veiklos sunkumą arba lengvumą, produktyvumą bei originalumą. Sugebėjimų sąvoka atspindi individualias psichofiziologines ir psichologines ypatybes, kaip mokymosi, lavinimosi ir darbo pasekmę. Sugebėjimų požymis yra originali bei individuali produktyvi veikla.
Vidinė Laisvė ir Atsakomybė: Sprendimų Priėmimas
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad laisvė asocijuojasi su tuo, ką mes turėjome, ir ko savotiškai neturėjome vaikystėje. Su tuo svaigiu pojūčiu, kad galime viską, kurį, rūpindamiesi mūsų saugumu, apribojo tėvai ir mokytojai. Kaustančios grandinės dažniausiai slypi mūsų pačių viduje. Net išsilaisvinę iš akylos tėvų ir mokytojų globos, neretai mes liekame savo pačių, įgytų, ar visuomenės primestų dogmatinių stereotipų, savicenzūros vergais.
Vidinė laisvė itin svarbi ir psichinei sveikatai. Tai sugebėjimas priimti sprendimus. Sąmoningai. Daryti viena, ar daryti kita. Taip pat tai gebėjimas įsisąmoninti tai, ką jauti, nes viduje sukaustytas žmogus yra išmokęs jausti tam tikrus dalykus, demonstruoti, arba ne, tam tikrus jausmus. Laisvo žmogaus emocijos laisvos, todėl jis adekvačiai reaguoja į tai, kas vyksta, geriau jaučiasi ir liūdėdamas, ir pykdamas, ir nerimaudamas, ir būdamas visiškai ramus. Išugdyti vidinę laisvę galima tik pažįstant save - savo emocijas, jausmus, interesus.
Pirmas žingsnis, - paklausti savęs, ar gerai jautiesi, būdamas čia, darydamas kažką. Gera savijauta parodo, kiek esi laisvas. Jei pripažįsti, kad nėra gerai, kad būtum laisvas, turi įvardinti sau, ko tam reikia, ką nori jausti. Ir kaip žinosi, kad gerai jautiesi. Kol, užuot sutarę, kovosime su savimi, vidinis cenzorius neleis mums ištrūkti už ribų, neleis išskleisti sparnų ir pasijusti laisviems. Ir nėra ko kaltinti kitų. Dažnai, kad ir poros santykiuose, vienas sako „man reikia daugiau laisvės“. Tačiau jo nelaisvė, dažniausiai ne partnerio, o jo paties, vidinė problema. Be abejo, tai nereiškia, kad nereikia įsiklausyti į kito žmogaus poreikius. Tačiau svarbesnė kita tiesa - kuo mažiau kontroliuojame kitą, tuo daugiau turime laiko sau. Dėl to tampame laisvesni, nes suteikdami laisvę kitam, įgyjam laisvę ir sau.
Struktūra ir Laisvė: Tvarkos Svarba
Analizuojant save ar bendraujant su žmonėmis, tikėtina, pastebėjote svarbų gyvenimo paradoksą, kurį reikia „išspręsti“ savo kelyje į sėkmę. Mes dažniausiai norime laisvės, būti finansiškai nepriklausomais ar turėti pasyvias pajamas ir laisvą laiką. Didžiajai daugumai žmonių gavus aprašytą laisvę beveik garantuojama degradacija ir destrukcija. Todėl gyvenimo nesėkmės, kliūtys, kad ir kaip mes jas keiktumėme, mums daro paslaugą tolinant mus nuo tokių svajonių.
Jeigu nėra struktūros ar tvarkos (ribų) - laisvė taps chaosu ir destrukcija. Arba kitaip, mes laisvi galime tapti tik tada, kai į savo gyvenimą įvesime tvarką ar struktūrą. Pasiruošti gavimui - tai tvarkos ir struktūros įvedimas į savo gyvenimą ir savo vertybių bei tikslų išgryninimas.
Pastebėjau, kad kai įvedu tvarką ir struktūrą, darbai tarsi „atsiriša“ ir pradeda judėti į priekį, gyvenimas tarsi nebestabdo, nes esu pasiruošęs savo tikslui. Dažnai prisimenu senovės kinų samprotavimą apie medį, kuris auga ant skardžio. Toks medis turi išskirtinį gyvenimą ir nuostabų vaizdą, tačiau jeigu nori išlikti, jis turi turėti stipresnes šaknis nei augant įprastoje vietoje.
Kaip gali žmogus įvesti tvarką visuomenėje, jeigu nesugeba įsivesti tvarkos savo namuose, santykiuose su artimaisiais ir savo versle? Atsakymas labai paprastas - tai neįmanoma. Toks žmogus, nors turėdamas gerus norus, visuomenėje įveda tik dar daugiau chaoso. Taigi ką daryti? Fokusuotis į savo įtakos ratą. Dažniausiai tai reiškia daryti kuo mažiau. Kuo mažiau kalbėti, kuo mažiau daryti, o visą tą energiją skirti chaoso eliminavimui savo gyvenime ar įtakos rate.
Kaip eliminuoti chaosą savo gyvenime? Kaip įsivesti tvarką ar struktūrą, kad turėtumėte Laisvę? Asmeniškai išskaidžiau savo gyvenimą į keturias sritis, kad lengviau būtų sekti progresą. Tai protas (mintys ir įsitikinimai), kūnas, aplinka/santykiai ir verslas.
Protas, Mintys ir Įsitikinimai
Svarbu susitvarkyti savo pasaulėžiūrą, tikslus ir vertybes, kad nebūtų prieštaravimų. Rekomenduoju naudoti paprastas priemones - tai popierius ir tušinukas. Rašant protas veikia kitaip nei spausdinant kompiuteriu. Be to, prieš rašydami mes paprastai labiau apgalvojame žodžius. Kuo giliau analizuosiu save, savo vertybes, gyvenimo misiją ir viziją, motyvus, tuo geriau save suprasiu. Tikėtina, kaip ir aš, Jūs pastebėsite savyje dalykų, kurie vienas kitam prieštarauja. Juos reikia pakoreguoti taip, kad nebūtų stabdžių.
Kūnas
Jeigu sugebėsite eliminuoti chaosą ir perimti savo kūno kontrolę, sugebėsite tai padaryti ir materialiame pasaulyje. „Sveikame kūne - sveika siela.“ Skirkite laiko suprasti, ko reikia Jūsų kūnui. Būtina skirti dėmesį mitybai, miegui, vandeniui ir reguliariam sportui. Svarbu struktūra: trys ar dvi (jūsų pasirinkimas) dienos sportui per savaitę - privaloma. Tai riba, kurios negaliu peržengti. Pradėkite nuo to, ką galite padaryti labai nesudėtingai, kad kitą dieną neskaudėtų ir turėtumėte po sporto jėgų. Svarbu struktūra ir jos laikymasis ar reguliarumas, o ne kiekis. Taip ilgainiui Jūs perimsite kontrolę ir tvarką Jūsų kūne.
#
tags: #psichologine #laisves #samprata