Sužinojus apie vėžio diagnozę, daugelis žmonių patiria stiprų emocinį sukrėtimą. Tokiu metu kyla įvairių jausmų, kurie gali sukelti nuotaikų kaitą ir sumišimą. Svarbu pabrėžti, kad kiekvieno žmogaus patirtis yra individuali, ir nebūtina išgyventi visus išvardytus jausmus ar patirti juos tam tikra tvarka. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinės pagalbos svarbą onkologiniams ligoniams, emocines reakcijas į diagnozę ir veiksmingus būdus, kaip susidoroti su iškilusiais sunkumais.
Emocinės reakcijos į vėžio diagnozę
Diagnozė „vėžys“ dažnai sukelia stiprų šoką. Dažniausiai tokia būna pirmoji paciento reakcija, kai jis sužino apie vėžį. Žmogus gali būti išsigandęs, sukrėstas, netikėti tuo, kas vyksta. Galima pastebėti, jog jam sunku susikaupti ir atsiminti informaciją, todėl jis iš naujo užduoda vis tuos pačius klausimus. Kai kuriems žmonėms dėl netikėjimo sunku kalbėtis apie diagnozę su šeimos nariais ir draugais, o tai apsunkina bendravimą. Kiti kaip tik jaučia poreikį apie ligą išsikalbėti, taip jie tarsi patys sau padeda suvokti nemalonias naujienas.
Nerimas dėl ateities taip pat yra dažnas jausmas. „Ar aš mirsiu? „Vėžys" - gąsdinantis žodis. Sužinojus apie ligą, susirgusiajam dažniausia kyla mintis: „Aš einu į mirtį". Nustatant ligą ankstyvoje stadijoje, daugelyje atvejų galima pasiekti gerų gydymo rezultatų. Kitas pacientui labai svarbus klausimas: „Ar man skaudės? Ar tas skausmas bus nepakeliamas?". Iš tikrųjų dažnai sergantieji vėžiu nejaučia skausmo. Daug pacientų nerimauja dėl jiems paskirto gydymo: koks jis bus, kaip veiks ir kaip susidoroti su galimais šalutiniais efektais. Geriausia gydymą smulkiai aptarti su gydančiu gydytoju. Kai kurie žmonės bijo pačios ligoninės, ypač, jei tai pirmoji gulėjimo ligoninėje patirtis.
Nežinomybė dėl gydymo rezultatų taip pat gali kelti įtampą. Kartais pacientai gali pastebėti, jog gydytojas nevisiškai atsako į jų klausimus arba iš viso negali atsakyti. Deja, dažnai neįmanoma tiksliai pasakyti, ar navikas visiškai pašalintas. Gydytojai iš patirties maždaug žino, kaip žmonėms padeda tam tikras gydymas, bet neįmanoma tiksliai prognozuoti konkretaus paciento ateities. Nežinomybė ir netikrumas dėl ateities gali sukelti didžiulę įtampą, tačiau baimės ir įsivaizdavimai dažnai yra perdėti, baisesni negu tikrovė. Susidomėjimas savo liga ir jos supratimas galėtų padėti nusiraminti. Kai kurie žmonės nenori nieko žinoti apie ligą ir kalba apie ją tik tiek, kiek yra būtina. Jiems tai geriausias būdas sėkmingai susidoroti su savo jausmais. Tačiau kartais nutinka kitaip - paaiškėja, jog ne pacientas, o jo šeima ar draugai neigia ligą. Jie ignoruoja faktą, kad nustatytas vėžys, sumenkina nerimą ar ligos pasireiškimo simptomus, sąmoningai keičia pokalbio temą.
Pyktis ir nuoskaudos jausmas taip pat gali užplūsti. „Kodėl taip atsitiko būtent man? Pyktis gali slėpti kitus jausmus - baimę, liūdesį, o pacientas pats to nejausdamas gali išlieti tą pyktį šalia esantiems žmonėms, gydytojams ar slaugytojoms. Visiškai suprantama, jog pacientas yra prislėgtas dėl daugelio dalykų, susijusių su liga, ir jis neturėtų jaustis kaltas dėl užplūdusių piktų minčių ar irzlumo. Tačiau artimieji ir draugai ne visuomet suvokia, jog pyktis nukreiptas ne prieš juos, o prieš ligą. Todėl tikrai būtų naudinga, jei, atlėgus pykčiui, pacientas pajėgtų jiems tai paaiškinti, o jei tai per sunku, pabandytų jiems parodyti šį knygelės skyrių. Kartais žmonės kaltina save ar kitus žmones dėl ligos, bandydami rasti paaiškinimą, kodėl taip nutiko būtent jiems. Mes dažnai jaučiamės geriau, žinodami tikslią tam tikro reiškinio priežastį. Suprantama, jog susirgęs žmogus jaučia apmaudą ir neviltį, nes būtent jis serga vėžiu, o ne kiti žmonės. Panašus jausmas dėl įvairių priežasčių gali kartotis kas tam tikrą laiko tarpą.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kokybė sergant vėžiu
Depresija taip pat gali lydėti onkologinę ligą. Ligos ir gydymosi metu tikrai bus akimirkų, kai susirgęs žmogus norės likti vieni su savo jausmais ir mintimis. Kartais susirgusiojo nenorą kalbėti gali sąlygoti depresija. Depresija - tai ne paprasčiausiai bloga nuotaika, o liga, turinti pakankamai aiškų biologinį pagrindą, kurią galima efektyviai išgydyti, nes žinomi veiksmingi jos gydymo būdai bei priemonės. Kuo anksčiau bus nustatyta diagnozė ir kuo greičiau pradėta tinkama terapija, tuo daugiau šansų, kad pacientas greitai pasveiks, liga nesikartos ir neįgaus sunkios formos, smarkiai sutrikdančios sergančiojo darbingumą, pabloginančios gyvenimo kokybę, dažnai lydimos noro nusižudyti. Depresijos gydymo metodas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą, jos eigos ypatumus, vyraujančius simptomus.
Kiekvieno žmogaus reakcija į ligą skirtinga, nes nėra nei teisingo, nei klaidingo būdo jaustis. Tos emocijos yra proceso, kurį išgyvena žmogus, dalis. Tai bandydamas susitaikyti su savo liga. Labai daug žmonių jaučiasi bejėgiai, išgirdę savo diagnozę ir mano, jog nieko kito nebegali padaryti, kaip tik atsiduoti gydytojų ir ligoninių malonei. Tai netiesa. Svarbu pabandyti suprasti savo ligą. Jeigu susirgusiam žmogui pavyksta suprasti savo ligą ir jos gydymą, jis būna geriau pasirengęs susidoroti su esama situacija. Naudinga ta informacija, kuri gaunama iš patikimų šaltinių. Taip išvengiama nereikalingos baimės. Kai kurie žmonės galėtų patarti iš savo asmeninės patirties, tačiau reikia turėti omenyje, jog kiekvienas ligos atvejis yra individualus ir tai, kas tinka vieniems, nebūtinai tinka kitiems.
Artimųjų vaidmuo ir bendravimas
Kai kurioms šeimoms sunku kalbėtis apie vėžį ar savo jausmus. Pirmoji artimųjų reakcija dažniausiai būna: gydytojas neturėjo sergančiajam pasakyti jo diagnozės. Jeigu sprendimas nesakyti tiesos jau priimtas, šeimai tenka slėpti ar/ir iškreipti tam tikrą informaciją. Šias paslaptis išlaikyti būna labai sunku, pacientas gali imti jaustis šeimoje lyg izoliuotas. Reikia nepamiršti, kad dauguma žmonių įtaria savo diagnozę, net jeigu niekas jiems jos nepasakė. Nesvarbu, ar esate pacientas, ar jo artimasis, ieškokite optimistiškų draugų ar giminaičių, optimistiškas požiūris į ligą visuomet naudingesnis, nei pesimistiškas. Giminaičiai ir draugai galėtų padėti atidžiai išklausydami, ką pacientas nori pasakyti. Jie neturėtų skubinti kalbėtis apie ligą.
Susidūrus su vėžio diagnoze kartais būna sudėtinga nuspręsti, ką būtent pasakoti vaikams apie savo ligą. Tai, kiek galima jiems pasakyti, priklauso nuo jų amžiaus.Labai maži vaikai dažnai domisi tik tuo metu vykstančiais dalykais. Kiek vyresni vaikai galbūt supras ligą, papasakojus istoriją apie geras ir blogas ląsteles. Būtina įsiklausyti į vaiko baimes ir stebėti, ar nekinta jo elgesys, nes tai gali būti jo jausmų išraiška. Galbūt bus geriau, jeigu apie ligą vaikui bus papasakota po truputį didinant informacijos kiekį. Net labai maži vaikai jaučia, jeigu kas nors yra ne taip, todėl nelaikykite jų nežinioje.
Praktiniai patarimai, kaip susidoroti su liga
- Būkite GERAS sau. Nekaltinkite savęs, kad Jūs kažko negalite padaryti ar pakeisti. Sukoncentruokite dėmesį į tai, ką galite padaryti. Nebijokite sakyti NE. Tai nebus nemandagu.
- Pasikalbėkite su kuo nors apie savo sunkumus ir rūpestį. Išliekite savo jausmus. Išsiverkite. Padėkite kitiems. Nustatykite prioritetus. Išmokite nepersistengti. Liaukitės dirbti, jeigu esate pavargęs.
- Jeigu yra jėgų, pabandykite užsiimti mankšta arba sportu. Darykite tai, kas Jums suteikia daug džiaugsmo. Spręskite problemas. Pirmiausia, pagalvokite apie problemą, kuri Jus labiausiai neramina. Užrašykite ją ant popieriaus. Tuomet užrašykite savo galimybes ją spręsti. Surašykite visus "už" ir "prieš". Tuomet pasirinkite planą. Surašykite žingsnius, kaip tą planą įgyvendinti.
- Tinkamai maitinkitės ir miegokite. Juokaukite - mažiausiai kartą per dieną. Aiškiai žinokite, dėl ko verta gyventi.
Diagnozės pranešimas ir artimųjų parama
Sunkiausias uždavinys, kuris laukia gydytojų ir artimųjų - pranešti ligoniui apie diagnozę. Gerai, jei gydytojas yra pajėgus įvertinti ligonio pasirengimą priimti neigiamą informaciją ir sumažinti psichologinį sukrėtimą. Manoma, kad daugeliu atvejų diagnozė turi būti ligoniui žinoma, nes žinojimas tampa stipriu stimulu imtis aktyvių veiksmų prieš ligą. Artimieji paprastai nėra medikai ir neturi pakankamai žinių apie vėžį, todėl pasikonsultuokite su specialistais apie ligos pobūdį, eigą, numatomą gydymą, paskaitykite medicininės literatūros minėtais klausimais. Tuomet jausitės labiau užtikrinti dėl sėkmingo ligos įveikimo.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Ligonio reakcija į diagnozę gali būti pati įvairiausia. Geriau, jei pokalbyje dalyvautų keli artimieji. Pirma, nepaisant psichologinio pasirengimo pradėti pokalbį, gali kilti nenumatytų situacijų, todėl būtina apsidrausti ir turėti „asistentą“. Dar vieno žmogaus dalyvavimas sumažins smūgį visiems, kurie bus įtraukti į pokalbį. „Asistentas“ perims dalį atsakomybės dėl pokalbio eigos, nes bet kuriuo momentu galės įsiterpti, papildyti ar net tęsti pokalbį . „Asistento“ rolė - būti savotišku „žaibolaidžiu“. Antra, dėl ko labai svarbu, kad būtų daugiau artimųjų, - tai dėl galimų kraštutinių sergančiojo reakcijų į diagnozę. Žinoma atvejų, kai sužinoję diagnozę, ligoniai elgdavosi išskirtinai agresyviai savo ar artimųjų atžvilgiu. Todėl nekvieskite į šį nelengvą pokalbį tų giminaičių, kurie nėra pakankamai santūrūs ir emociškai stabilūs. Paros laikas taip pat turi įtakos. Manoma, kad geriausias laikas pokalbiui - nuo 10 iki 16 val. Nepatartina pradėti pokalbį, kuris gali užsitęsti iki kelių valandų, vakare, nes organizmas bus pavargęs ir į negatyvią informaciją reaguos daug aštriau. Be to, vakare turėsite mažiau priežasčių būti šalia artimojo minėtas kelias valandas.
Sergančiojo šeimai nuolat yra reikalingas psichologinis palaikymas, tad būkite arti vienas kito ir suteikite šią paramą kaip įmanoma dažniau. Sergančiojo ir jo šeimos nusiteikimas - lemiamas faktorius, nuo kurio priklausys gydymo eiga. Kam turi būti nusiteikusi šeima? Žinoma, tik pergalei, apvainikuotai kantrybe.
Dažni psichologiniai ypatumai ir artimųjų reakcijos
Nuoskaudos jausmas - vienas dažniausiai pasitaikančių psichologinių ypatumų, kai kalbame apie sergančiuosius onkologine liga. Žmogui yra įprasta savo kančios priežasčių ieškoti aplinkoje. Gynybinės psichologinės sistemos gali net iššaukti egocentrines reakcijas - „Kodėl jums nėra taip blogai kaip man?“. Agresija artimųjų atžvilgiu gali tęstis ganėtinai ilgai. Jums dėl to skaudu, tad apkaltinate sergantįjį nedėkingumu? Neskubėkite! Pakeiskite savo požiūrį - tegul jūsų širdies niekuomet neapleidžia įsitikinimas, kad pykstama ir šaukiama ne ant jūsų. Tiesiog taip sergančiajam lengviau. Tuo labiau, kad ligonis supranta, kad tik patys artimiausi žmonės atleis jam tokią agresiją. Svarbiausia neatsakyti agresija į agresiją. Nesigraužkite - tai nieko bendro su jumis neturi! Kartais verta priminti, tačiau labai subtiliai, kad jūs nesate kalti dėl to, kad jis serga. Neretai tai gali iššaukti dar didesnę agresiją, bet jūsų ramus ir užtikrintas atskymas privers sergantįjį susimąstyti.
Dar vienas išsivystantis sergančiajam psichologinis kompleksas - manymas, kad „esu našta šeimai“. Kartais tenka susidurti su dar vienu šokiruojančiu dalyku - tai sergančiojo noru numirti. Ligonis gali sakyti, kad „artimieji jo nesupranta“. Ir nors tai perdėtas apibendrininmas, bet iš dalies taip ir yra. Liga gali būti išties nenuspėjama, keisti savo pavidalus taip greitai, kad artimieji tiesiog nespėja adaptuotis prie pokyčių. Tad nesibaiminkite tiesiai paklausti sergančiojo - kaip jis nori, kad jūs elgtumėtės? Vienas iš pagrindinių asmenybės poreikių - noras būti reikšmingu. Ligos metu sergantysis ypač jautrus šiuo klausimu. Todėl ligos metu stenkitės palaikyti tokius pačius santykius, kokie buvo susiklostę iki ligos. Sergantysis gali ir turi dalyvauti šeimos gyvenime. Nemanykite, kad visas sergančiojo egzistavimas dabar susijęs su jo problemomis. Pasitarkite esminiais šeimos klausimais, aptarkite ateities planus. Tai teigiamai įtakos sergančiojo savijautą ir padidins tikėjimą šviesesniu rytojumi. Jeigu tai tik pirmosios ligos stadijos, sergantysis gali tęsti aktyvų gyvenimą ir net dirbti. Tinkama veikla tokioje situacijoje būtų nesudėtingi ir širdžiai mieli darbai, kurie anksčiau buvo hobis. Jei visgi tokių nebuvo, artimieji turėtų pasiūlyti kažką, kas būtų įdomu sergančiajam ir naudinga šeimai.
Gydymo pasirinkimas ir finansiniai klausimai
Surinkę visą įmanomą informaciją, sergantysis ir artimieji iškart stengiasi įvertinti visus kovos su priešu metodus. Jeigu įmanoma, geriausia, kad sergantysis pats nuspręstų dėl gydymosi metodo, jūsų nuomonė turėtų išlikti kiek įmanoma neutralesnė. Beveik kiekvienam metodui yra būdingi skirtingi šalutiniai poveikiai ir galimos ilgalaikės pasekmės. Kaip parašiutininkas pats sau sulanksto parašiutą, taip ir ligonis turi pats pasirinkti gydymo būdą.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Kaip bebūtų gaila, bet onkologinių ligų gydymas susijęs su didelėmis išlaidomis. Patartina, kad pirmiausia šeimos nariai aptartų gydymui reikalingos išlaidas, sergančiajam nedalyvaujant tokiame pokalbyje. Svarbiausia - viską gerai apsvarstyti, nepriimti skubotų sprendimų, nes „ant kortos pastatyta“ ne tik artimojo sveikata, bet ir šeimos finansinis saugumas. Beje, kad ir kaip banaliai skambėtų, pinigai nevisada viską lemia. Kartais ligonis būna taip sutrikęs, kad atidėlioja gydymo pradžią. Jei toks neryžtingumas užsitęsia per ilgai ar tampa pavojingas, galima pritaikyti ir slaptą poveikio būdą, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai pateisinamas, - tiesiai ir užtikrintai pasakyti: „Mums jau nėra ką prarasti!“. Neretai nuo tokių žodžių patirtas šokas mobilizuoja sergantįjį. Tačiau kas iš artimųjų šią frazę ištars garsiai?
Gydymo procesas ir savitarpio pagalbos grupės
Gydymo proceso metu sergančiojo ir jo artimųjų santykiai tampa labai svarbūs. Praktiškai nėra nei vieno „lengvo“ onkologinės ligos gydymo būdo. Tą turėtų žinoti ir pats ligonis, ir jo artimieji. Nesistenkite įtikinti sergančiojo, kad gydymas bus greitas ir lengvas. Dėl savitarpio pagalbos grupių onkologiniams ligoniams - tegul kiekvienas pats renkasi, ar jam bendrauti su tais, kurie sirgo ar serga panašia liga. Onkologinės ligos ypatingos tuo, kad ligoniai su identiškom diagnozėm gali visiškai skirtingai reaguoti į vieną ir tą patį gydymą. Gaudamas informaciją apie konkretų gydymą, jūsų artimasis tarsi „programuojasi“ būtent tokiai, kitam žmogui būdingai, gydymo eigai. Jeigu jūsų artimajam paskirtas gydymas skiriasi nuo kitiems jūsų pažįstamiems žmonėms skirto gydymo, gali kilti nepagrįstų abejonių dėl jo teisingumo. Pasikalbėkite apie tai su gydančiu gydytoju. Praktika rodo, kad nevisada aplinkinių nuomonė būna teisinga arba įvykiai pavadinami tikraisiais vardais.
Gydymo metu labai svarbu stebėti ligonio būklę. Geriausia būtų rašyti dienoraštį. Užsirašykite mitybos, miego ypatumus, temperatūros ar kraujospūdžio kitimą, ypač svarbu pasižymėti naujų nuskausminamųjų vaistų efektyvumą, savijautą po procedūrų ir pan.
Po gydymo: budrumas ir naujas bendravimo modelis
Taigi, gydymas buvo veiksmingas ir galima švęsti pergalę… Tačiau visiškai prarasti budrumo negalima. Jeigu liga jau kartą svečiavosi mūsų namuose, ji žino adresą ir gali sugrįžti. Nedalyvaujant pasveikusiajam, yra rekomenduojama sušaukti šeimos susirinkimą ir aptarti tolimesnio bendravimo ir bendradarbiavimo modelį. Tai skamba banaliai, bet tikrai yra veiksminga. Daugelio mokslininkų nuomone, bet kuri stresinė situacija gali tapti esminiu impulsu ligai atsinaujinti. Idealiausia būtų, jei pavyktų namuose sukurti saugią ir tausojančią aplinką. Gali būti, kad pasveikęs šeimos narys dar kartais elgsis agresyviai (tačiau tai tik iš inercijos). Nemanykite, kad dabar jau galite jam sakyti viską, ką galvojate ir ko nepasakėte ligos periodu. Sveikstantiems yra būdingas dar vienas bendras bruožas - noras kuo greičiau imtis ankstesnių užsiėmimų. Tai tarsi iššūkis sau pačiam ir tarsi patikrinimas - „ar aš galiu?“, „ar aš pakankamai sveikas?“. Atsižvelkite į sveikatos būklę, galbūt švelniai pristabdykite pašėlusį norą gyventi, bet tuo pačiu leiskite mylimam žmogui mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena nugyventa diena. Todėl kad skausmas, išgyventas kartu su jumis, greičiausiai pakeitė požiūrį į daugelį dalykų.
Psichologiniai pokyčiai ir vertybės
Paprastai vėžio diagnozė apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Paskubomis tenka išmokti naują - medicinos terminų - kalbą, įveikti labirintą gydytojų kabinetų, susitaikyti su įvairiomis apžiūromis ir tyrimais. Psichologine prasme diagnozė „Onkologinė liga“ sukelia didžiulį nerimą, pasimetimą, vidinę sumaištį, sužinojus diagnozę kyla daug sudėtingų klausimų. Visa tai paveikia kiekvieno sergančiojo saugumo ir gerovės jausmą, sveikatą, gyvenimo kokybę bei šalia esančius artimuosius. Perkainuojamos turimos vertybės, peržiūrima, kas gyvenime yra svarbu. Taigi susidūrimas su liga kupinas įvairių reakcijų ir galimybių: nuo apatijos ar bejėgiškos pozicijos iki konstruktyvios ir sąmoningos pagalbos sau.
Moksliškai įrodyta, kad žmogaus emocinė sveikata daro poveikį jo fizinei savijautai. Pasak Herbert Benson (Herbert Benson), medicina nulemia tik 25 proc. ligos kontrolės, likusius 75 proc. Antroji svarbi žinia: susirgo kūnas, ne siela. Nepraraskite vilties, nes ji yra stebuklas. Su dėkingumu priimkite kiekvieną naują dieną nesureikšmindami to, kokia ji bus: kupina fizinio skausmo, abejonių ir nerimo ar džiuginanti malonia savijauta ir artimųjų dėmesiu. Nėra būtinybės viską ištverti vienam. Leiskite sau paprašyti pagalbos. Leiskite likimui jus suvesti su žmonėmis, kuriems rūpi jūsų savijauta ir patiriami išgyvenimai. Palaikymo sistema yra nuostabus dalykas.
Pasirinkite gydytoją, kuriuo pasitikite, tuomet pasitikėkite gydytoju, kurį pasirinkote. Paprašykite jo papasakoti arba nurodyti, kur galite plačiau paskaityti apie savo ligą. Užsirašykite kylančius klausimus, pastebėjimus. Kurkite sąžiningumu ir pasitikėjimu paremtą santykį. Niekada neatsisakykite tradicinio medikamentinio gydymo pasikliaudami vien netradiciniais gydymo metodais. Nėra priežasčių nepasitikėti gydytojais ir mokslu. Sprendimus priimkite po vieną, neskubėdami. Tam jūs turite pakankamai laiko. Pasitikėkite artimaisiais ir leiskite jiems padėti, kai sunkiose situacijose jus aplankys baimė ir dvejonės. Baimė skleidžia neviltį iš smegenų į kūną, o bejėgiškumas apsunkina suvokimą, kad žmogaus dvasia yra galingesnė už ligą. Jūs nesate vienintelis kenčiantis žmogus. Jūsų artimiesiems taip pat sunku. Paskirstykite laiką besirūpindami savimi ir jums brangiais žmonėmis. Jie nerimaus mažiau, kai su jais ir toliau bendrausite atvirai ir sąžiningai.
Jūs esate žmogus, sudarytas iš kūno, minčių ir jausmų. Kai bus sunku, leiskite sau verkti, liūdėti, abejoti. Tai sukels palengvėjimą. Sveikas mąstymas veda sveiko kūno link. Leiskite sau ilsėtis. Miegas, meditacijos, poilsis yra dovanos, kurias galite sau įteikti, o ne laiko švaistymas. Veikite tiek, kiek pajėgiate. Tai, kad jūs esate vertingas tik tada, kai ką nors veikiate, yra mitas. Jūsų silpnybės yra tiek pat svarbios kiek ir stiprybės. Susikurkite prisiminimų banką. Patalpinkite į jį malonius vaikystės prisiminimus, mėgstamus kvapus, vertingas mintis. Tikėkite tuo, kad viskas, kas vyksta, yra jūsų kūno ir sielos labui. Kentėdamas kūnas paprastai paskatina vidinę žmogaus brandą. Bus gerų ir blogų dienų. Jos keis viena kitą. Tą būtinai prisiminkite, kai bus sunku. Tuo metu leiskite draugams ir jus mylintiems žmonėms pasirūpinti jumis ypatingais būdais. Gyvenkite šios dienos realybe, o ne dvejonėmis dėl praeities ar nežinomybe dėl ateities. Jūs turite pakankamai jėgų vienai dienai.
tags: #psichologine #onkologines #ligos