Įvadas
Religija nuo seno vaidina svarbų vaidmenį žmonių gyvenime, teikdama prasmę, vertybes ir bendruomenės jausmą. Tačiau visuomenės kaita ir mokslo pažanga kelia naujus klausimus apie religijos vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Psichologinė religijos kryptis siekia suprasti šį sudėtingą santykį, nagrinėdama religijos įtaką asmens psichikai, elgesiui ir santykiams su kitais. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinės religijos krypties apibrėžimą, jos istorines šaknis, pagrindines sąvokas ir šiuolaikines tendencijas.
Psichologinės Religijos Krypties Apibrėžimas
Psichologinė religijos kryptis - tai tarpdisciplininė sritis, jungianti psichologijos ir religijos studijas. Ji nagrinėja religinius įsitikinimus, patirtis ir praktikas iš psichologinės perspektyvos, siekdama suprasti jų poveikį asmens raidai, emocinei būklei, tarpasmeniniams santykiams ir bendram gyvenimo kokybei. Ši kryptis neapsiriboja vien tik religijos teigiamų ar neigiamų aspektų analize, bet siekia objektyviai įvertinti jos kompleksinį vaidmenį žmogaus gyvenime.
Pagrindiniai Psichologinės Religijos Krypties Aspektai
- Religinių įsitikinimų poveikis psichikai: Kaip religiniai įsitikinimai veikia žmogaus mąstymą, emocijas ir elgesį? Ar jie gali padėti įveikti stresą, nerimą ir kitus psichologinius sunkumus?
- Religinės patirties reikšmė: Kokia yra religinės patirties, tokios kaip malda, meditacija ar mistiniai išgyvenimai, reikšmė žmogaus psichologinei gerovei? Ar ji gali sustiprinti savimonę, empatiją ir dvasinį augimą?
- Religinių praktikų socialinis kontekstas: Kaip religinės praktikos, tokios kaip dalyvavimas religinėse apeigose ar bendruomeninė veikla, veikia žmogaus socialinius santykius, bendruomenės jausmą ir socialinę integraciją?
- Religijos ir moralės sąsajos: Kaip religija formuoja moralines vertybes ir elgesio normas? Ar ji gali paskatinti altruizmą, atjautą ir socialinę atsakomybę?
- Religijos ir psichikos sveikatos ryšys: Ar religija gali būti tiek psichikos sveikatos šaltinis, tiek rizikos veiksnys? Kaip religiniai įsitikinimai ir praktikos veikia psichikos sutrikimų atsiradimą, eigą ir gydymą?
Istorinės Šaknys ir Raida
Psichologinė religijos kryptis turi gilias šaknis kultūros bei religijos ištakose, pasaulio psichodvasinėse praktikose. Transpersonalinės psichologijos įkūrėjai pirmaisiais transpersonaliniais psichologais pelnytai laiko amerikietį W. Džeimsą už jo 1902 publikuotą pionierišką darbą „Religinių patirčių įvairovė“. Šveicarą K.G.Jungą , praturtinusį psichologiją Archetipų sąvoka bei mitologiniais, bendrakultūriniais, religiniais ir mistiniais išmatavimais .
Humanistinė ir Transpersonalinė Psichologija
Tarp humanistinės ir transpersonalinės psichologijų egzistuoja tamprus asmenybinis ir prasminis ryšys. Humanistinė psichologija susiformavo 60-aisias praėjusio amžiaus metais kaip rezultatas procesų, vykstančių visuomenėje ir psichologijoje. Socialinėje sferoje tai buvo masinių jaunimo kontrkultūrų judėjimo metas, kurios ieškojo naujų žmonių santykių formų, nesusaistytų stereotipais ir materialine gerove kaip pagrindine vertybe. Psichologijoje tai buvo protesto laikas prieš biheviorizmą ir froidizmą, kurie nagrinėjo tik žmogaus elgesį ir faktiškai išbraukė žmogaus sąmonės ir asmenybės aspektus. „Naujosios bangos“ atstovai pripažindami Z.Freido indėlį psichologijos vystyme, kartu matė ir psichoanalizės trūkumus. Maslau sakė, kad „Freidas mums davė ligos psichologiją, o mes dabar ją papildyti sveikatos psichologija“. Vertingiausiu Maslou indėliu į humanistinės psichologijos vystimąsi galima laikyti asmenybės saviaktualizacijos koncepciją . Jis sukūrė įžymiąja „poreikių hierarchiją “ , kurios viršūnėje stovi savirealizacijos poreikis, arba, kaip jis pats apibūdino, „pilna talentų, sugebėjimų ir galimybių realizacija“. Humanistinė psichologija netapo griežtai organizuota teorine sistema, todėl į ją reiktų žiūrėti labiau kaip į judėjimą, t.y. į ypatingą grupę naujų ir vaisingų teorinių požiūrių į asmenybę psichologijoje ir psichoterapijoje visumą. Y. Yalom, žinomas psichologas ir rašytojas, vienas iš aktyvių „ Trečiosios bangos“ kūrėjų, rašo: „ Humanistinė psichologija susiformavo iš įvairių mokyklų ir teorijų, kurios vargu gali būti apibrėžiamos kaip viena teorija. Geštalto terapija, transpersonalinė terapija, grupiniai užsiėmimai, holistinė medicina, psichosintezė, sufizmas ir kt. Didelę įtaką humanistinės psichologijos, o vėliau ir transpersonalinės psichologijos, vystimuisi turėjo Isaleno institutas (Kalifornija, JAV). Pastoviai gyveno ir vedė seminarus, skaitė paskaitas žmonės, kurie ir suformavo humanistinės ir transpersonalinės psichologijų dabartinius veidą. Tai Alanas Wats, Oldas Chaksli, Kenas Kizi, Dž. V. Rain, K. Kastaneda, L. Pauling, P. Tillich, A. Maslou, I. Rolf, F. Perlz, V. Shioots, S.
Prasidėjus diskusijoms kaip pavadinti naująjį psichologijos etapą, 1968 metais jo įkūrėjai A. Maslou, E. Sutichem, S. Grof ir kt. suteikė naujajam etapui pavadinimą „Transpersonalinė psichologija“. Reikia pastebėti, kad terminas „transpersonal“ (transpersonalinis) pirmą kartą buvo panaudotas amerikiečių psichologo Williamo Džeimso jau 1905 metais savo dėstomme psichologijos kurse Harvardo universitete. Transpersonalinė psichologija - šiuolaikinės psichologijos kryptis, nagrinėjanti sąmonę ir transpersonalinius („viršasmeninius“) žmogaus potyrius, jų prigimtį, priežastis, formas ir jų pasėkmes.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Transpersonalinė orientacija skyrėsi nuo humanistinės savo trauka užeiti už ribų ankstesnių saviaktualizacijos, kūrybiškumo ir humanistinės psichoterapijos bei pedagogikos tyrimų. Naujosios psichologijos krypties pasaulėžiūrai padeda susiformuoti šiuolaikiniai moksliniai žmogaus smegenų bei kvantinės fizikos tyrimai (pirmiausia tai neurochirurgo Karlo Pribramo ir fizikas Deivido Bomo tyrimai), kurie atskleidė naujas žmogaus sąmonės tyrinėjimo perspektyvas. Dėka šių tyrimu tapo aišku, kad „ ta fikcija, kurią mes laikome individualia sąmone, iš tiesų turi savyje visą universalios sąmonės potencialą, o ta realybė, kurią mes laikome nepajudinama, galbūt yra tik maža dalis daug platesnio spektro, kurio mes negalime suvokti dėka savo suvokimo ribotumo“. Tarp transpersonalinių pasaulių tyrinėtojų viena iš pagrindinių vietų neabejotinai priklauso Stanislovui Grofui. Nuo 1961 metų jis Čekoslovakijoje vadovavo laboratorijai, tyrinėjančiai LSD ir kitų psichodelinių preparatų poveikį žmogaus sąmonei. Nuo 1973 iki 1987 metų S.Grofas gyvena ir dirba Isaleno institute JAV. Šiuo laikotarpiu jis su žmona Kristina paruošia holotropinio kvėpavimo metodą - unikalų psichoterapijos, savęs pažinimo ir asmeninio augimo metodą, kuris tapo baziniu transpersonalinės psichologijos metodu. Sąvoka holotropinis (iš graikų k. holotropic - siekiantis vientisumo) reiškia sąmonę, neturinčią ribų ir apimančią reiškinius ir objektus, neturėjusius kontakto su konkrečia asmenybe. - perinatalinio pasąmoningojo, kuris yra tiltas tarp asmeninio ir transpersonalinio pasąmonintojo, taip pat yra kupinas simbolizmo bei konkrečių gimimo ir mirties išgyvenimų. Holotropinė strategija psichoterapijoje remiasi neįprastų (išplėstų) sąmonės būsenų tyrimų rezultatais ir suteikia svarbią alternatyvą giluminės psichologijos mokyklų psichoterapiniams metodams, kurie pabrėžia verbalinę komunikaciją tarp kliento ir terapeuto ir empirinės psichoterapijos, daromos įprastinėse sąmonės būsenose. Pagrindinis holotropinės terapijos tikslas aktyvuoti pasąmonę, išlaisvinti energiją, esančią emociniuose ir psichosomatiniuose simptomuose ir transformuoti tuos simptomus į išgyvenimų srautą.
Ken Uilber yra vienas iš žinomiausių transpersonalinės psichologijos teoretikų. Ken Uilber daro tokią išvadą “…susidaro įspūdis, kad gerai pažystamas ir vis tik labai paslaptingas reiškinys, vadinamas sąmone, pasireiškia kaip koks spektras, panašus į vaivorykštę, susidedančią iš keleto diapazonų arba tapatybės lygių. Tokia sąmonės kartografija leido Uilberui pasiūlyti „ integralinį metodą“ ,su kuriuo galima peržiūrėti šiuolaikinę psichologijos ir psichoterapijos būseną, kuri pertekusi įvairiausių prieštaringų būdų ir darbo su sąmone metodų. „Integralinio metodo“ esmė slypi tame, kad įvairios religinės ir psichoterapinės mokyklos užsiima ne tiek nesuderinamais žmogaus ir jo problemų tyrinėjimo būdais, kiek papildo viena kitą įvairių žmogaus sąmonės lygių tyrinėjimo būdais. „Sąmonės spektro“ modelis pasirodė labai naudingas ir leido Uilberui suformuluoti būdus kaip aprašyti žmogaus sąmonės evoliuciją projekto Atman rėmuose. Transpersinalinės psichologijos ypatybė yra įvairių psichologijos, filosofijos (rytų ir vakarų) mokyklų, o taip pat kitų mokslo disciplinų ( tokių kaip kvantinė fizika ir antropologija) , integracija.
Religijos Sampratos Įvairumas
Daugelis mūsų laikų mąstytojų, filosofų, sociologų sprendžia religijos vietą šiuolaikinėje visuomenėje: vieniems iškyla klausimas, ar yra religija šiandieniniame pasaulyje, o kiti skelbia, kad yra atgaunama religija, tai yra grįžtama prie jos. A.Paškus pastebi, kad visuomenės kaita turi poveikį tikėjimui, kuris mažėja ir keičiasi. „Dabartinė psichologinė aplinka reikalauja sąmoningo apsisprendimo už tikėjimą, o ne pasyvaus tikėjimo perėmimo iš senesnės kartos“ (Paškus, 1998). Visuomenėje pradėjus dominuoti ekonomikos normoms religija nustumiama, ji tampa antraeiliu reikalu. Tačiau žmogus, kad ir tokioje ssituacijoje beatsidūręs, turi kažką garbinti, tai gali būti įvairūs dalykai: kultūra, rasė, valstybė ir kt., bet jie neatstoja tikrosios religijos „<.> atliepia žmogaus pagrindinį poreikį turėti kokią nors interpretatyvinę sistemą, kurios perspektyvoje jis galėtų aiškinti save ir jį supančius įvykius, įgaudamas atramos savo gyvenimui ir veikimui“(Paškus, 1987). Nutolę nuo tokios religijos individai ima ieškoti religijos be Dievo. Daugiausia įtakos turi šeimos požiūris į religiją ir jjos nykimas joje. Tuo sąlygojamas vienos kartos religinių įsitikinimų perdavimo kitai kartai sumažėjimas. N.Luhmannas iškelia fundamentalų klausimą: ar religija dar yra galima? Šis klausimas yra gal kiek ir keistas, tačiau jis ššį klausimą formuluodamas“dar yra“, galvoje turi pasaulį, kuris yra sudėtingas, kontingentiškas, nenumanomas, kuris susideda vis iš didesnio skaičiaus dalinių sistemų, orientuotų į save. Kad atsakytų į šį klausimą N.Luhmannas ieško, kokią funkciją religija atlieka visuomenėje. Skirtingai nuo klasikinės sociologijos atstovo E.Durkheimo, kuris religiją matė kaip priemonę, padedančią išlaikyti bendruomeniškumą, bendruomeniškumo šaltinį, N.Luhmannas religiją matė ne tik kaip bendruomeniškumo priežastį, bet ir tai, kad gana dažnai religija yra aštrių visuomeninių konfliktų, kurie naikina visuomeniškumą, priežastis. Pati religijos funkcija, kaip tvirtina sociologas „<.> visuomenėje yra apibrėžti pasaulį, kuriame sistema ir aplinka yra apjungti“(Luhmann, 1998). Praplėsdamas religijos funkciją pastebi, kad ji padeda reformuoti, paaiškinti neapibrėžiamus kompleksus evoliucinių pokyčių procese ir visos visuomenės sistemų istoriniuose pokyčiuose. Atsakydamas į šį klausimą N.Luhmannas mato religijos įtaką visuomenėje ir nepaneigia jos reikalingumo.
Amerikiečių sociologas R.Wuthnowas, aiškindamas religijos padėtį šiuolaikinėje visuomenėje, kalba apie šventybės atgavimą, apie tai, kad tam tikrais momentais visuomenė ją atgauna, nes ji paprastai egzistuoja visada, niekur nedingsta, tik kinta. Tuo Wuthnowas pripažįsta, kad religija kinta iir tam tikrais visuomenės ir individo gyvenimo etapais yra grįžtama prie jos. „<.> skatina mus jautriau vertinti būdus, kuriais šventybė gali reikštis šiuolaikinėje visuomenėje. Religiniai jausmai ne tiesiog auga ir nyksta - jie keičia apdarus ir kartais, pasirodo tokiais rūbais, kurie mums neįprasti. Jie gali būti tarp mūsų, o mes - nepasiruošę juos atpažinti“(Wuthnow, 1996). Ją mes galime pažinti įvairiai ir tai priklauso nuo individo, kada jis pasiruošęs tai padaryti, ir nuo socialinio diskurso. Jis bando įžvelgti vykstančių pokyčių visuomenėje atgarsius religijoje, jų įtaką pastarosios struktūroms. Lenkų religijos sociologas J.Marianskis neneigia religijos buvimo šiuolaikinėje visuomenėje. Jis pastebi, kad būtent Lenkijoje, kuri pereina iš totalitarinės sistemos į pilietinę visuomenę, vyksta transformacijos ir jos vyksta religijoje, religingume. Hipotezių lygmenyje jis mano, kad visuomeninis ir kultūrinis pliuralizmas, įsivyraujantys besikeičiančioje visuomenėje ir ateinantis struktūrinis individualizmas, visuomenės religingumą ir integraciją veikia neigiamai, tačiau to pasekoje religija ir jos institucijos pradeda ieškoti alternatyvų. “Pokyčiai visuomenėje ir jos institucijose ar struktūrose nereiškia nykimo ar kritimo, tai gali duoti naujų šansų ateičiai” (Marianski, 1993). Pliuralistinėje, pokyčių visuomenėje, didėja heterogeniškų pažiūrų religijoje, kurios taip pat daro gyvenimą įvairų. Labiausiai rūpimas klausimas J.Marianskiui, aar postsocialistinės visuomenės patirs tokius pačius procesus kaip ir Vakarų visuomenės?
Religingumas yra šio darbo objektas, kuris savaime yra komplikuotas, savyje turi nemažai prieštaravimų ir įvairių sampratų sociologijoje ir kituose moksluose. Konkrečiau jį galima paaiškinti per religijos sampratą, tai yra religingumo supratimas siejamas su religijos samprata ir interpretavimu, faktiškai, tai yra tapati religijos samprata tik nusako, kuo konkrečiai individas tiki. Religingumo sudedamieji komponentai yra religijos komponentai. Pats žodis religija yra kildinamas iš lotynų kalbos religio (surišu, pririšu). Žodžio etimologija nėra aiški. Ciceronas jį kildino iš relegere (perrinkti, pakartoti). Teologijos mokslas religiją paprastai apibrėžia kaip žmogaus santykį su Dievu arba dievais, antgamtiškumu. Teologinė religijos samprata yra artima filosofinei. Minėtas religijos sampratas sieja ryšys tarp žmogaus ir antgamtiškos jėgos, kuri gali būti išgyvenama ir suprantama kaip asmenybė ar beasmenė jėga, kaip vyriškas ar moteriškas pradas, kaip matoma ar nematoma jėga, kaip blogis ar gėris ir t.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Fenomenologinis religijos aiškinimas praplečia religijos definiciją. Pirmiausia šios krypties atstovai mano, kad religijos negalima nagrinėti atskirai nuo kitų žmogaus veiklos sferų, bet ji negali būti ir sutapatinama su šiomis žmogaus veiklos sferomis (socialinės struktūros, racionalus mąstymas ir pan.). Religijos specifinis fenomenas yra šventybė ir ji gali būti paaiškinta tik šventybės supratimu. Šventybė yra pasaulietiškumo priešingybė. Atskleisdamas šventybės ypatingumą Mircea Eliade savo teorijoje naudoja „hierofanijos“ (Eliade, 1996) terminą. Šis terminas padeda aiškiau įvardyti tai, kas yra šventybė. Jis vartojamas tik savo etimologine prasme, tai yra, kad kažkas šventa apsireiškia mums. gali būti bet koks daiktas, reiškinys. Visais atvejais tai yra santykis su kažkuo visai kitu, realybe, nepriklausančia mūsų pasauliui. Religiniam žmogui (homo religiosus) visas Kosmosas gali tapti hierofanija. Šventybės reiškimosi forma yra religija, nes tik religinis žmogus šventybę gali įžvelgti tuose reiškiniuose ar daiktuose, kurie jam yra hierofanijos. Pasauliečiui jie liks daiktais ar reiškiniais pačiais savimi. Šis M.Eliades pateiktas religijos aiškinimas išeina už religijos fenomenologijos ribų. Jis turi substancinio apibrėžimo, siekiančio nustatyti religijos turinį iir esmę, elementų. Substancinis religijos apibrėžimas religijos sociologijoje yra naudojamas atliekant empirinius tyrimus. Šio apibrėžimo elementų galime rasti daugelyje religijos definicijų, nors ir nusakant religijos funkcijas visų pirma reikia išsiaiškinti religijos esmę.
E.B.Tyloras pirmasis religiją apibrėžė kaip „tikėjimą dvasinėmis būtybėmis“ (Roberts, 1984). E.Durkheimas pateikia platesnį apibrėžimą: „Religija - sistema sąryšingų tikėjimų ir apeigų, susijusių su šventais, tai yra atskirtais, uždraustais daiktais; tikėjimų ir apeigų, kurios jungia į vieną dvasinę bendruomenę, vadinamą Bažnyčia, visus tuos, kurie į tą bendruomenę įstoja” (Durkheimas, 11999). Savo koncepcijoje E.Durkheimas pasaulį suskirsto į dvi dalis: sakralų ir profaninį. Šį pasaulio sampratos dualizmą savo teorijoje ir religijos definicijoje atskleidžia M. Eliade. Kas yra šventybė? EE.Durkheimo religijos definicijoje - „šventieji daiktai“. P.Bergeris ją vadina „šventuoju kosmosu“ (Berger, 1967). Šventybė - kažkas ypatingo, ji turi galios individui, verčia jį gerbti, mylėti. Daugeliu atvejų ji yra siejama su antgamtiškumu. E.Durkheimo religijos ypatingoji substancija - šventieji daiktai yra neimanentiniai. Substancijos ypatingosios savybės yra antgamtiškos, jos priklauso kito pasaulio dimensijai, todėl ji yra išskirtinė, santykiuose su individu reikalauja išskirtinių pojūčių. E.Durkheimo pateikta religijos definicija charakterizuoja ir jos funkcijas, t. y. ji turi funkcinės definicijos elementų.
Skirtingai nei E.Durkheimas, vvokiečių sociologas M.Weberis, nepateikia suformuluoto religijos apibrėžimo ir savo tyrimo pradžioje net nebando atsakyti į klausimą, kas yra religija. Tačiau, nors nepateikdamas tikslaus apibrėžimo, jis nusako religijos sampratą, kuri yra vartojama jo religijos sociologijos darbuose: „Ekonomika ir visuomenė“ bei „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. „Mus čia domina ne religijos „esmė“, bet sąlygos ir poveikis tam tikro pobūdžio bendros veiklos, kurios supratimas įmanomas tik per atskiro žmogaus subjektyvių išgyvenimų, įsivaizdavimų, tikslų - veiklos „prasmės“ supratimą, nes jos išorinis charakteris yra ypatingai įįvairus“ (Weber, 1980). M.Weberis neieško religijos substancijos, o ją mato kaip socialinę veiklą, kurios dėka individas pats sprendžia „prasmės“ problemas, t. y. savo santykius su žmonijai fundamentaliomis gyvenimo ir socialinio egzistavimo problemomis, tokiomis kaip laikas, mirtis, blogis ir t. t. Religijos sociologijoje jį domino socialinis veiksmas ir jo subjektyvios prasmės, kurios yra šio veiksmo pagrindas, todėl jis religiją aiškina kaip socialinį veiksmą - socialinį fenomeną, kuris atlieka tam tikras funkcijas visuomenėje. Sekdamas M.Weberiu, M.Yingeris prasmių ieškojimą ir jų supratimą laiko pagrindiniu individo poreikiu. Tuo remdamasis jis pateikia religijos apibrėžimą: „religija gali būti apibrėžiama kaip įsitikinimų ir veiklos sistema; jos padedama grupė žmonių sprendžia pagrindines žmogaus gyvenimo problemas“ (Roberts, 1984). Religija individui padeda susidoroti su įvairiais keblumais, suprasti gyvenimo tikslą, mirties prasmę, suteikia paaiškinimus ir nurodo kelią, kaip nugalėti nusivylimą, beviltiškumą ir tuštybę. Ši religijos definicija religijai suteikia platų spektrą. Pagal ją daugelį reiškinių, kurie visiškai nesusiję su antgamtiškumu, bet atlieka religijos funkcijas, galima prilyginti religijai. Šioje sampratoje svarbus ne tikėjimo dalykas, bet pats tikėjimo faktas. Iš to išplaukia, kad beveik kiekvienas žmogus iki tam tikro lygio yra religingas. „Žmogiška prigimtis nepakenčia vakuumo tikėjimo sistemoje“ (Roberts, 1984). M.Yingeris religiją ssupranta kaip socialinį reiškinį, nes ji veikia ir yra populiari grupėje, jos individų sąveikoje. Šią religijos definiciją M.Yingeris taikė visuomenėms, kuriose vyksta pasikeitimai ir kurios yra sekuliarios. Jo nuomone, jei tokioms visuomenėms pritaikysime siauresnę definiciją, bus labai sunku jose identifikuoti religiją, nes ji keičia savo formas.
T.Parsonsas religijos definicijos problemą sprendžia struktūrinio funkcionalizmo tradicija. Jis į religiją žvelgia kaip į žmogiško gyvenimo fenomeną. Ir konstatuoja, kad trijose iš keturių pagrindinių sistemų, apibūdinančių žmogiškąjį gyvenimą, religija atlieka tam tikras funkcijas. Šios trys sistemos yra: 1) asmenybės sistema, 2) socialinė grupės (visuomenės) sistema, 3) kultūros sistema. Religija yra kultūrinės sistemos ir socialinės sistemos susidūrime. Per ją kultūrinės vertybės įsiskverbia į visuomenės gyvenimą. Ir per ją kultūros vertybės, priimtos visuomenės, internalizuojamos į asmenybę. Religijai priskiria tradiciją, reiškia, ji yra interpretuojama kaip istorinis fenomenas. Šis fenomenas evoliucionuoja kartu su visuomene, sudėtingėjant jos socialinei sistemai. T.Parsons’as religiją priskiria kultūros sistemai, interpretuodamas E.Durkheimo veikalą „Elementarios religinio gyvenimo fformos“, konstatuoja, kad prancūzų sociologas išskyrė tris pagrindinius žmogiškų veiksmų sistemų principus: religinį, moralinį ir kognityvinį. T.Parsonso interpretacijoje šie veiksmai sudaro pirminius kultūros sistemos centrus: konstruktyvinę simbolizaciją, moralinę-vertybinę simbolizaciją, kognityvinę simbolizaciją. Tokiu būdu, religija yra žmogiškasis fenomenas, jungiantis kultūrinę, socialinę ir asmeninę sistemas į įprasmintą visumą. Jo religijos definicijoje yra substancinio ir funkcionalistinio požiūrio į religiją elementų. 4) bendrus simbolius. P.Bergerio religijos sampratoje jungiasi substancinis ir funkcionalistinis požiūriai. Religiją jis apibrėžia kaip „žmonių veikla įkurtą visa apimančią šventąją tvarką, tai yra šventąjį kosmosą, sugebėsiantį išsilaikyti nuolatinio chaoso akivaizdoje“ (Berger, 1967). Šios definicijos pagrindas yra “šventasis kosmosas”. Skirtingai nei kiti sociologai, P.Bergeris šventybės sampratą perima iš religijos fenomenologijos atstovų: R.Otto ir M.Eliades. Pasak R.Otto, šventybė yra a priori, ją sudaro racionalus ir iracionalus elementai, ji yra pirmapradis dvasios palinkimas(Jaccopozzi, 1997). Šventybę P.Bergeris įvardija „šventu kosmosu“, savo prasme jam priešiškas chaosas. kategorijų priešpriešą jis perėmęs iš M.Eliades, pasak kurio, chaosas suprantamas kaip nešventas pasaulis, žmogaus naudojamų simbolių dėka tampantis kosmosu - šventu pasauliu(Eliade, 1997). P.Bergeris, remdamasis šiais autoriais, sukonstravo religijos definiciją, platesnę už kitas religijos sampratas. Konstatuodamas esmę, jis nušviečia ir religijos funkcijas: religija individą apsaugo nuo chaoso, padeda suprasti kančią, tragediją, neteisybę. Taip pat atlieka legitimacijos funkciją. Tačiau kartu jis vis dėlto išlaiko socialinį religijos aspektą, t. y.
Pakankamai į PP.Bergerio panašią religijos ir religingumo sampratą pateikia Ch. Glockas ir R.Starkas. Religija arba tai, ką visuomenė pripažįsta šventu, apima institucionalizuotą simbolių, išpažinimų, vertybių ir ritualų sistemą, kuri padeda sujungti paskutines - ribines reikšmes. Institucionalizuota religija yra religija, kuri yra visos grupės nuosavybė, tokiu laipsniu, kad yra išlaikyta iki tiek, kad grupės nariai gali keistis (R.Stark, Ch. Ribinių prasmių sistema atsako į klausimus apie žmogaus prigimtį, jjo tikslus, paskirtį, reikalingumą. “Orientacija į vertybes” apima viską, visą šventą sistemą, visas jos sudedamąsias dalys. Tokioje situacijoje vertybė nnetampa religijos sinonimu, bet labiau bendru fenomenu, kurio rėmuose religija yra tik vienu, bet nepaskutiniu manifestantu orientuojantis į vertybes. Išpažinimas - paremtas, kuris remiasi emocijomis ir jausmais. Religingas žmogus tam tikru laiku gali pasiekti betarpišką tikrovės (ribines tikroves) pažinimą. Tame yra įjungti visi jausmai, percepcijos ir išgyvenimai, kurie yra naudojami religinės grupės kaip kontakto užmezgimo priemonė, netgi silpnojo Dievo, dieviška būtybė, ribinė tikrovė, su transcendentine jėga. Ideologinis - konstatuojamas, kaip laukimas, kad religingas individas laikysis tam tikrų religingų įsitikinimų. Ritualinis - tai tam tikra religinė praktika, kurios laukiame iš tikinčiųjų. Intelektualinis - iš religingo individo laukiama, kad jis puikiai žinos pagrindines tikėjimo tiesas, savo religijos Šventus raštus, religines tradicijas. Konsekventinis -religinių įsitikinimų, praktikų, tikėjimo pasekmės, padariniai pasaulietinėje praktikoje. Tai pabrėžia ir parodo, kodėl būtent šis individas yra religingas ir kkas jį daro religingu. Šis kriterijus neįmanomas be kitų reli…
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Religijos psichologijos kryptys
Psichologinė religijos kryptis apima įvairias perspektyvas ir metodus, kurių kiekvienas siūlo unikalų požiūrį į religijos ir psichikos sąsajas.
Psichoanalitinė perspektyva
Z. Froidas, psichoanalizės pradininkas, teigė, kad religija yra iliuzija, kylanti iš pasąmoninių baimių ir troškimų. Jis manė, kad religiniai simboliai ir ritualai yra pasąmoninių konfliktų išraiška, o religija atlieka kompensacinę funkciją, padedama įveikti nerimą ir bejėgiškumą.
Humanistinė perspektyva
Humanistinė psichologija, atstovaujama A. Maslow ir C. Rogers, pabrėžia religijos potencialą asmeniniam augimui ir savirealizacijai. Jie manė, kad religinė patirtis gali padėti žmogui atrasti savo tikrąjį Aš, įgyti prasmę ir vertybes, bei užmegzti gilesnius santykius su kitais.
Socialinė perspektyva
Socialinės psichologijos atstovai nagrinėja religijos įtaką socialiniams santykiams, grupės dinamikai ir socialinei tapatybei. Jie tiria, kaip religija formuoja moralines normas, skatina altruizmą ir socialinę atsakomybę, bei veikia konfliktus tarp religinių grupių.
#
tags: #psichologine #religijos #kryptis