Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nuolatinis mokymasis tampa būtinybe, mokinių motyvacijos klausimas yra itin aktualus. Straipsnyje nagrinėjama mokinių mokymosi motyvacijos problema remiantis įvairiais tyrimais, mokslininkų teiginiais ir praktiniais pastebėjimais pedagoginėje veikloje. Analizuojamos mokymosi motyvaciją slopinančios priežastys ir galimybės jai stiprinti.
Pagrindinės sąvokos
Prieš gilinantis į mokymosi motyvacijos problematiką, svarbu apibrėžti pagrindines sąvokas:
- Nerimas - neapibrėžtos baimės, netikrumo, nepasitikėjimo būsena, kylanti kurioje nors situacijoje. Nuolat pasikartojantis nerimas virsta nerimastingumu.
- Nuostata - žmogaus pasirengimas, polinkis vienaip ar kitaip suvokti kokį nors objektą, numatyti situaciją, atlikti su tuo objektu susijusią tikslingą veiklą.
- Poreikis - individo būsena, nervinė psichinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtini dalykai, stygius, trūkumas. Įtampa, emocinis nepasitenkinimas pašalinami tik patenkinus poreikį.
- Požiūris - tai asmenybės santykis su įvairiais objektais, sąlygiškai stabili nuomonė (nuostata) apie juos.
- Specialieji ugdymo(si) poreikiai - pagalbos ir paslaugų reikmės, kurių tenkinimas garantuoja optimalią individualią ugdytinio raidą ir mokymosi pasiekimų lygį.
- Mokyklinė adaptacija - tai asmens prisitaikymas mokykloje, kurį lemia: vaiko brandumas mokyklai, asmenybės savybės, auklėjimo stilius šeimoje.
- Mokymosi motyvacija - visa tai, kas skatina moksleivį mokytis.
- Motyvas - tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia.
- Motyvacija - tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme.
Mokymosi motyvai ir požiūris į mokymąsi
Motyvo ir motyvacijos samprata
Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Jovaiša motyvą apibūdina trumpai ir tiksliai - veiksmo ir jo krypties priežastis. Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas - elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą siekti tikslo. Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. Butkienė ir Kepalaitė motyvaciją apibrėžia vaizdingai: tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstanti žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Pedagoginėje psichologijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme. Mokymosi motyvai būna labai įvairūs. Butkienė ir Kepalaitė išskyrė vidinius, kylančius iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: ttolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsmingai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą. Motyvacijos sąvoka gana abstrakti, ir ją apibrėžti nėra lengva. Tačiau sutinkama, jog motyvacija - tai asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebinys. Nepaisant to, tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių. Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. Rupšienė teigia, jog mokymosi motyvai yra dinamiška sistema, kuri kinta priklausomai nuo išorinių aplinkybių, bet turi ir stabilumo elementų, kurie leidžia išlaikyti individo santykinį veiklos tęstinumą ir produktyvumą įvairiomis sąlygomis. Autorė teigia, jog motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mokinio - statuso įgyjimu, stiprūs pažintiniai interesai. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje paauglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu. Požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasireikšti įvairiai: vienas mokinys, nori ar nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapsiimtys mokytojo užduočių. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkiau sekasi mokytis; kuo sunkiau sekasi mokymasis, tuo silpnesnė motyvacija. Taigi, mokymosi motyvacija - sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios.
Veiksniai, lemiantys požiūrį į mokymąsi
Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes:
- Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
- Teorijos, kurios pripažįsta, jog žmogaus elgseną lemia ne tik išorinis ar vidinis spaudimas. Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford).
- Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Remindamasi G.Butkienės, A.Kepalaitės, L.Rupšienės ir kt. literatūroje pateiktomis mintimis, įžvelgiama bihevioristinio operantinio determinavimo teorijos praktinio pritaikymo vietą šiuolaikinėje pedagogikoje. Ši teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastinis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Manytina, jog daugelis mokytojų, savo darbe vadovaujasi būtent šia teoriją ir todėl galutiniame rezultate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės.
Tikslo teorija yra tarsi priešprieša pirmosios grupės teorijoms, tačiau ji nėra vien tik vidinės motyvacijos teorija. Šia teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius.
Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis.
Pakilumo teorijoje akcentuojamas motyvacijos piko išgyvenimas, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Pakilumo teorija reikšminga ugdymui ir mokymui. Teigiama, kad mokiniams mokytis labiausia kliudo ne jų pažintiniai sugebėjimai, bet tai, kaip organizuojamas mokymo procesas, kuriame įgyjama mokymo patirtis, slopinanti vidinę motyvaciją. Dėmesys išorinėms taisyklėms ir vertinimui bei apdovanojimams pažymiais, neleidžia mokiniams išgyventi pakilumo, standartizuotos mokymo programos ir pamokos, verčiančios mokinius būti pasyviais, slopina ir neleidžia įsigilinti ir džiaugtis. Teigiama, kad remiantis šia teorija, reikėtų mokymosi procesą organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą. Tai pasiekti padėtų užduočių bei reikalavimų sunkumo ir mokinio patiriamo streso subalansavimas, siekiant, kad mokytis būtų malonu. Todėl tokia mokymosi patirtis ir veikla, kuriai būdingi aiškūs tikslai ir grįžtamojo ryšio galimybės, veikiau skatina iš vidaus, o ne išoriškai. Egzistuoja dar daugelis motyvacijos teorijų, ir tai rodo, koks sudėtingas reiškinys yra mokymosi motyvacija. Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatulai, iškyla žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi.
Specialusis poreikis ir moksleivių požiūris į mokymąsi
Mokymosi motyvacijos problemos yra susijusios su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, psichologine savijauta bei jos poveikiu mokymosi motyvacijai. Svarbu keisti šių moksleivių požiūrį į mokymąsi. Nenoro mokytis problema egzistavo įvairiose šalyse ir visais laikais. Ypač aktuali ši problema tapo, pradėjus įgyvendinti privalomojo mokymo politiką. Šių moksleivių nuostatos privalomojo mokymosi atžvilgiu nėra aiškiai susiformavusios, o ir socialinės-ekonominės sąlygos tam nėra pakankamai palankios.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Vaikai, turintys mokymosi negalių, mokykloje patiria ne tik mokymosi nesėkmes, bet ir įvairias psichologines (bendravimo, adaptacijos) problemas; jų pastangos patirti sėkmę dažnai būna bevaisės. Viena iš svarbiausių specialiųjų poreikių vaikų teigiamos motyvacijos sąlygų - sėkmingas mokymasis, gera emocinė aplinka, kai mokiniai nepervargsta, patiria sėkmės ir bendradarbiavimo su kitais džiaugsmą.
Mokslinis problemos aktualumas
Mokymosi motyvacijos, pozityvaus požiūrio į mokymąsi problema bei jų tyrimai aktualūs moksliniu ir praktiniu aspektais, nes sudaro galimybę koreguoti ir optimizuoti ugdymo procesą. Tokio pobūdžio tyrimai senokai vykdomi pasaulyje (Graikijoje, Lenkijoje, JAV, kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje). Lietuvoje kompleksinius tyrimus mokymosi nesėkmės priežastims tirti dar 1970-1974 metais organizavo Laužikas.
Įvairūs tyrimai rodo, kad moksleivių psichologinė savijauta mokykloje blogėja pereinant į aukštesnes klases. Egzistuoja akivaizdus ryšys tarp mokyklinio nerimo ir pasiekimų motyvacijos. Didėjant mokykliniam nerimui, mažėja noras siekti sėkmės ir formuojasi polinkis vengti nesėkmės. Didžiausią bendrą nerimą patiria mokiniai, kurių pažangumas mažiausias; gerėjant mokymosi pažangumui, mokyklinis nerimas mažėja. Nepakankama mokymosi motyvacija, mokyklinis nerimas ir žemas savęs vertinimas lemia mokymosi nesėkmes.
Socialinis problemos aktualumas
Didelė jaunimo dalis neįgyja kokybiško pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo, nepajėgia konkuruoti visuomenėje ir patiria socialinę atskirtį. Todėl tokio pobūdžio tyrimai Lietuvoje tampa vis aktualesni. Anksčiau į moksleivių nenorą mokytis dažniausiai buvo žiūrima kaip į tinginystę, apsileidimą, todėl siekta vaikus perauklėti, akcentuojant vaiko pareigą mokytis, o mokytojo - išmokyti visus ir visko.
Tyrimo metodika
Respondentai ir tyrimo imtis
Tyrimo imtį sudaro įvairių Lietuvos miestų bendrojo lavinimo mokyklų 5-10 klasių moksleiviai. Tyrimui atlikti atrinktos dvi respondentų grupės: 1) moksleiviai, turintys specialiuosius ugdymo(-si) poreikius (pagrindinė grupė) - 250 respondentų; 2) paties amžiaus pažangiai besimokantys moksleiviai (kontrolinė grupė) - 200 respondentų.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Tyrimo metodologija ir metodai
Tyrimo tikslas - atskleisti specialiųjų ugdymo(-si) poreikių, emocinę savijautą ir mokymosi motyvaciją. Pirmame tyrimo etape tirtos moksleivių mokyklinio nerimo apraiškos. Tiriamiesiems pateikti 58 uždaro tipo klausimai. Antrajame etape buvo tiriami moksleivių mokymosi motyvai, taikant anketinės apklausos metodą. Respondentai turėjo nurodyti mokymosi motyvus ir pažymėti jų eiliškumą pagal svarbą.
Mokinių mokymosi motyvacijos problemos
Motyvacijos silpnėjimo priežastys
Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja dėl įvairiausių socialinių, psichologinių priežasčių. Klaipėdos licėjaus atlikta mokinių apklausa „Aš mokykloje“ atskleidė, kad didžiajai daliai (apie 60 proc.) 5-10 klasių mokinių kilo sunkumų dėl nuotolinio mokymosi. Be to, 23 proc. 8-10 klasių mokinių stigo motyvacijos. Tyrimas parodė, kad mokiniams trūko bendravimo su bendraklasiais, atsirado laisvalaikio-miego balanso sunkumų, sumažėjo fizinis aktyvumas, jie atprato kalbėti prieš klasę. Tyrimai taip pat rodo, kad visų mokinių įsitraukimą į mokymosi procesus labiausiai nepalankiai veikia formalus tradicinis mokymas, mokinių segregacija ir išorinių mokymosi pažangos trikdžių akcentavimas.
Įtraukusis ugdymas ir motyvacija
Jungtinė Šiaulių universiteto tyrėjų grupė analizavo įtraukiojo ugdymo(si) požymius ir procesus 14-oje projekto „Renkuosi mokyti - mokyklų kaitai!” mokyklų. Tyrimas atskleidė, kad tokie įtraukiojo ugdymo kultūros požymiai kaip mokytojo dėmesys vaiko asmenybei ir pagalba mokiniui labiausiai išreikšti pradinio ugdymo pakopoje. Mokykloms dar reikia tobulėti pagarbos ir pagalbos kultūros puoselėjimo, bendruomeniškumo skatinimo, patyčių mažinimo srityse. Mokyklose trūksta dėmesio lygių galimybių kultūrai ir antidiskriminacinei politikai. Tyrimas taip pat atskleidė, kad personalizuoto mokymosi strategijas mokytojai dažniau taiko tada, kai mokykloje vyrauja pripažinimo, pagarbos ir pagalbos mokiniui kultūra. Formalus tradicinis mokymas dažniau susijęs su elitizmo reiškiniu mokykloje, patyčių ir diskriminacijos raiška, išorinių mokymo trikdžių akcentavimu.
Mokinių požiūris į mokyklą ir mokytojus
Mokinių nuomone, santykiai su mokytojais yra viena iš skaudžiausių temų. Nemaža dalis mokinių išreiškė nepasitenkinimą savo mokytojais dėl nepagarbaus bendravimo, psichologinio smurto (rėkimo, keiksmų, žeminimo). Mokiniai norėtų mokytis gražioje, jaukioje, patogioje ir funkcionalioje mokykloje, kurioje nėra triukšmo ir galima rasti ramybės ir poilsio zonų. Per pertraukas mokiniai norėtų daugiau veiklos ir aktyvaus poilsio, galimybės leisti laiką lauke. Šiuolaikinio efektyvaus mokymosi mokiniai neįsivaizduoja be IKT ir jų aktyvesnio naudojimo ugdymosi procese bei mokinio gebėjimus ir interesus atitinkančio ugdymo, kai mokinys gali aktyviai rinktis užduotis, plėtoti savo gebėjimus jam aktualiose srityse. Mokiniai norėtų dažniau dirbti grupėse bendradarbiaudami, o mokymosi procesas turėtų būti labiau sudominantis, įtraukiantis, įvairus, žinios kiekvienam prieinamos ir praktiškai pritaikomos.
Tėvų vaidmuo
Daugumą tėvų tenkina jų priėmimo ir įsitraukimo į vaiko ugdymą situacija, tačiau tėvų įsitraukimo klausimu vienodo sutarimo tarp tėvų ir pedagogų nėra. Mokytojai tėvų įsitraukimą į ugdymo veiklas vertina patenkinamai, manydami, kad tėvai nepakankamai aktyviai dalyvauja vaiko ugdyme. Tėvai pasigenda individualesnio dėmesio kiekvieno vaiko mokymuisi, dalijimosi ne tik problemomis, bet ir pozityvia informacija apie vaiko pasiekimus. Tėvų atsakymai į atvirus klausimus rodo, kad didelė dalis tėvų supranta savo ugdomąjį vaidmenį ir prisiima atsakomybę už vaiko asmenybės ugdymą šeimoje, jaučia pareigą domėtis vaiko savijauta, pasiekimais ir mokymosi procesu, skatinti ir motyvuoti mokytis, teikti emocinę paramą ir pagalbą iškilus sunkumams.
Praktiniai patarimai mokytojams
Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus ir teorines įžvalgas, galima pateikti keletą rekomendacijų, kaip stiprinti mokinių mokymosi motyvaciją:
- Skatinti mokinių smalsumą. Tai galinga jėga, kuri gali padėti mokiniams atrasti mokymosi džiaugsmą.
- Atsižvelgti į mokinių reikmes bei tikslus. Individualizuotas požiūris padeda mokiniams jaustis svarbiems ir suprastiems.
- Kurti pozityvią atmosferą klasėje. Bendradarbiavimas, pagarba ir pagalba vienas kitam skatina mokinių įsitraukimą.
- Užtikrinti efektyvią komunikaciją. Aiškus ir laiku pateiktas informavimas apie ugdymo procesą mažina nerimą ir skatina pasitikėjimą.
- Palaikyti ryšį su mokiniais ne tik pamokų metu. Individualūs pokalbiai padeda pastebėti ir laiku reaguoti į mokinių sunkumus.
- Naudoti aktyvius mokymosi metodus. Įtraukiantis ir įvairus mokymosi procesas skatina mokinių susidomėjimą.
- Skatinti mokinių kritinį mąstymą ir metakognityvinius gebėjimus. Tai padeda mokiniams geriau suprasti mokymosi procesą ir tapti savarankiškesniais.
- Teikti mokiniams grįžtamąjį ryšį, pagirti už pasiekimus. Teigiamas pastiprinimas skatina mokinių motyvaciją ir pasitikėjimą savimi.
- Kurti saugią ir priimančią aplinką. Mokiniai turi jaustis saugūs ir gerbiami, kad galėtų atsiskleisti ir mokytis.
- Būti pavyzdžiu mokiniams. Mokytojas, mylintis savo darbą ir besidžiaugiantis mokinių pasiekimais, įkvepia mokinius siekti geresnių rezultatų.
Valstybinės strategijos
Valstybė taip pat skiria dėmesį mokinių motyvacijos skatinimui. Švietimo reformos siekia sukurti savarankišką, kūrybiškai save išskleidžiančią asmenybę, turinčią mokymosi visą gyvenimą nuostatą.
2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos seimas nutarimu Nr. IX-1691 patvirtino Lietuvos švietimo strategiją. Visi jie lygiavertiškai svarbūs, daugiau ar mažiau susiję su permanentinio mokymosi prestižu kelimu, motyvacijos skatinimu ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimu.
- Sukurti švietimo turinio nuolatinio atnaujinimo sistemą. Švietimo turinys nuolat vertinamas ir peržiūrimas, atrenkamas, papildomas ir koreguojamas. Jis nuolat derinamas su švietimui keliamais tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiama į mokinių ir švietimo socialinių partnerių interesus.
- Švietimo turinys siejamas su dabarties moralinėmis ir pilietinėmis nuostatomis, su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu.
- Sustiprinamas užsienio kalbų mokymasis.
- Visuose švietimo lygiuose sustiprinamas dėmesys verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti.
- Iš esmės atnaujinami švietimo turinio perteikimo būdai visuose švietimo lygiuose.
Mokytojų didaktinės kompetencijos atitikties šiuolaikiniams švietimo reikalavimams tyrimo, atlikto KTU profesorės P. Jucevičienės ir kt. 2005 m. pagal LR ŠMM užsakymą, rezultatai parodė, kad mokytojai iš esmės dirba, vadovaudamiesi taip vadinama poveikio, rečiau sąveikos paradigma, bet ne mokymosi paradigma. Todėl strateginiuose nuostatuose akcentuojamas dėmesys mokytojų rengimui ir darbo atnaujinimui: planuojama sukurti integralią mokytojų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemą, orientuotą į kintantį mokytojo vaidmenį žinių visuomenėje ir šiuolaikiniam mokytojui būtinas naujas kompetencijas bei vertybines nuostatas. Kuriant žinių visuomenę, bus keičiamas pats mokytojo vaidmuo: mokytoją - žinių turėtoją ir perteikėją keičia mokytojas - mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių.
tags: #psichologiniai #pazintiniai #procesai #ugdyme #motyvacija #pazintiniai