Įvadas
Vaikystė - tai unikalus ir dinamiškas žmogaus raidos etapas, kuriame psichologiniai procesai atlieka lemiamą vaidmenį. Šiame straipsnyje nagrinėjami įvairūs psichologiniai aspektai, veikiantys vaikų elgesį, mokymąsi ir socialinę integraciją, remiantis naujausiais tyrimais ir teorinėmis įžvalgomis. Straipsnyje aptariami vaiko raidos ypatumai skirtingais amžiaus tarpsniais, socialinės aplinkos įtaka, žaidimų svarba, savęs vertinimo formavimasis ir psichikos sveikatos problemos. Taip pat nagrinėjami specifiniai atvejai, tokie kaip alkoholizmas šeimoje, tėvų skyrybos ir netektys, bei jų poveikis vaikų psichologinei būklei.
Vaiko Raidos Etapai ir Jų Ypatumai
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą ir ugdymą įvairiais gyvenimo tarpsniais, pripažįsta kiekvieno vaiko unikalumą ir specifiškumą kiekviename amžiaus etape. Skirtinguose amžiaus tarpsniuose vystymasis vyksta nevienodai - vienuose jis yra spartus, o kituose - krizinis. Krizės atsiranda tuomet, kai nesutampa kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida. Svarbu atskirti vystymosi krizes nuo trauminių krizių.
Mokyklinis Amžius (7-11 Metai)
7-11 metų laikotarpis - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kai atsiskleidžia didžiausi vaiko sugebėjimai mokantis. Vaikas mokosi laikytis disciplinos ir vykdyti suaugusiųjų nurodymus. Šiuo laikotarpiu svarbu išmokti būti darbščiam. Šiame amžiuje vaikas susiduria su sistemingo mokymosi pradžia ir dideliais pokyčiais socialinėje aplinkoje. Vaikai vis dar priklausomi nuo tėvų, bet labiau orientuojasi į bendraamžius. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Svarbiausias jų užsiėmimas yra mokymasis, tačiau žaidimai su draugais tebėra labai svarbūs.
Jautrūs Periodai
Jautrūs periodai (sensityvūs) - tai laikotarpiai, kai vaikas gali lengvai ko nors išmokti su nedidelėmis pastangomis ir sąnaudomis. Tai genetiškai determinuota. Yra jautrūs periodai kalbai, tvarkai, judesių lavinimui, koordinacijai, gražumui, mandagumui ir t.t. Pavyzdžiui, sensityvus poreikis tvarkai trunka iki 3 metų. 1-2 metų vaikai yra sensityvūs detalėms ir smulkiems daiktams. Sensityvus periodas rankos panaudojimui trunka nuo 18 mėnesių. Sensityvus periodas kalbai trunka nuo kelių mėnesių iki 2,5 metų.
Kalbos Raida
Kalbos raida taip pat vyksta tam tikromis stadijomis. Nuo 6 mėnesių prasideda čiauškėjimo stadija, vėliau seka pirmasis kalbos periodas, kuomet atsiranda pastovūs kalbos elementai. Apie 8 mėnesius kūdikis pradeda kaupti atmintyje atskirus žodžius, ima formuotis aktyvus ir pasyvus žodynas. Žodžiai - tai 2-3 skiemenų dariniai. Sakiniai atsiranda praėjus maždaug 6 mėnesiams po pirmo žodžio.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Veikla Ikimokykliniame Amžiuje
Iki 3 metų dominuoja manipuliacinė veikla - vaikas pradeda domėtis tuo, ką jis gali padaryti vienu ar kitu daiktu, kad išsiaiškintų savybes, viską išstudijuotų, pažintų ir įgytų patirties. Pradedama manipuliuoti kalba. Vaikai nesugeba suprasti, kad vienu požymiu panašūs daiktai gali skirtis kitu požymiu. Jie grupuoja daiktus pagal vieną kriterijų. Apie 3 metus vietoj savęs įveda žaislą. Tai žaidimas - tyrimas. Po to seka žaidimas - konstravimas ir tik vėliau atsiranda vaidmeniniai žaidimai, kurie gali leisti vaikams susitvarkyti su vidiniais konfliktais. Jų pradžia siejama su simboliniu mąstymu. Apie 2 metus prasideda žaidimai su kitais vaikais. Pirmus metus vaikai su kitais nesąveikauja. 10 mėnesių kūdikiai vieni kitiems yra gyvi žaislai. Žaidimas priklauso nuo aplinkos. 18-20 mėnesių atsiranda žodis „Aš“. Jis nėra tiek priklausomas nuo suaugusiųjų. Pažintinė veikla nukreipta į save. Savęs pažinimas panašus į išorinio daikto pažinimą (ar aš galiu tai padaryti?). Apibendrintas pažinimas atsiranda kalbos dėka. Vaikas pamažu ima save sieti su vardu (pvz., „Jonukas nori valgyti“) ir tik apie antrus metus sako „Aš noriu valgyti“. Atsiranda vaiko reikalavimas „Aš pats!“. Jei šis poreikis nepatenkinamas, tai sukelia elgesio sutrikimus. Sunkiausiai tai pergyvena vaikai, kuriuos suaugusieji labai globoja arba kai yra autoritarinis auklėjimas su bausmėmis. Vaikai nepradės prieštarauti, jei mes nespausime. Savęs vertinimas - vaiko siekimas atitikti suaugusiųjų reikalavimus. Vaikai negali vertinti savo veiksmų - tai daugiau emocinio pobūdžio vertinimas. Vaikas nori būti pagirtas. Jie niekada neprisipažins blogai padarę. Imama skirti žodžius NORIU ir REIKIA. Paprastai vaikai nesupranta žodžio reikia. Prieštaravimas noriu - reikia užaštrina 3 metais.
Veiklos Rūšys
Kūdikystėje pagrindinė veikla - bendravimas su suaugusiu. 2-3 metais pagrindinė veikla - daiktinė veikla. Virš 3 metų - žaidimas. Vaikas mokosi manipuliuodamas daiktais. Tai sudaro sąlygas intelektiniam ir asmenybės vystymuisi. Vaikas ima geriau skirti spalvas, suvokti formas, objektai suvokiami erdvėje ir laike. Suvokdamas save laiko atskaitos tašku. Apie 3 metus vaikas supranta, kad kai kurie išgyvenimai buvo praeityje. Apie 5 metus vaikas žino savaitės dienas, tinkamai vartoja sąvokas "šiandien", "vakar", "poryt", "užvakar". Vystosi loginis mąstymas, ima atrasti priežastinius ryšius. Pradžioje mąstymo procesai įtraukti į praktinę veiklą, pvz., kyla klausimas, kodėl lyja lietus. Vaikas siekia, kad atsakymas atitiktų tikrovę. Intelektinę veiklą skatina ne mokykliniai interesai, o praktiniai ir žaidimo motyvai. 4-7 metais labai lavėja žodynas ir gramatika. 3-4 metais būdinga kurti savo žodžius.
Tyrimai (Vygotskis)
Mokyklinukai atmeta vežimą, nes kiti gyvi, ikimokyklinukai atmeta liktą, nes galima pasikinkyti arklį ir nuvažiuoti - fiksuojama funkcija. Labai panašu yra ir su matematinėmis užduotimis, kur reikia pabaigti sakinį, pvz., važiavo 4 mašinos, 2 sugedo. Vaikai išmoksta suskirstyti objektus į klases ir kategorijas, bet nebūtinai jas įsisavina. Vaikas ima suprasti vis sudėtingesnius loginius ryšius. Pavyzdžiui, mama iš Klaipėdos, tėtis iš Vilniaus; jie nesupranta, kaip jie galėjo susitikti. Vaikas pradeda suprasti klasės tvarumą sulaukęs 5 metų, svorio 6 metų, tūrį 7 metų, bet dar 1-2 metus negali gerai naudotis šiomis sąvokomis.
Loginės Operacijos
Ikimokykliniame amžiuje vaikai negali atlikti loginių operacijų, išskirti klases, santykius. Pavyzdžiui, kas yra įjunga? Kas yra brolis? Kas yra anyta? Kas yra kairė? - Tu turi brolį? - Taip, Artūrą. - O Artūras turi brolį? - Ne. Kiek šeimoje brolių? 4-5 metų vaikai piešime pirmiausiai piešia, po to kalba. Ir tik vėliau sako „Na, nupiešiu namą“. Lengviau yra įteigti periferinę, o ne bazinę informaciją. Šiame amžiuje galima įteigti nebūtus prisilietimus.
Lytinis Identifikavimas
Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 metų. Bet lytinių skirtumų supratimas yra ribotas. 3 metų berniukas suaugęs ruošiasi tapti mama. Vaikai labai sunerimsta, jei mama apsivelka vyriškus rūbus. Iki 5-6 metų vaikai neskiria lytinio pastovumo. Jie tiki, kad berniukas taps mergaite, jei žais su lėlėmis ar nešios sukneles. Prasta diferenciacija pagal lytinius organus. 3 metų vaikai gerai skiria žmones pagal lytį ir žino, kad skirtingoms lytims keliami skirtingi reikalavimai. Mokykliniame amžiuje atsakymai nebėra tokie kategoriški (vyrai gali dirbti virtuvėje). Vaikai supranta lyties pastovumą. Berniukus vyriški užsiėmimai traukia labiau nei mergaites moteriški. Nepriimti vaikai yra uždari, mažai draugiški, iš jų šaipomasi, jie erzinami, mušami - tai sukelia impulsyvų elgesį, jie pažeidžia priimtas taisykles. Tai savo ruožtu skatina jų atstūmimą. Draugystės užsimezga teritoriniu principu, su amžiumi daugiau įtakos turi interesai. Paauglystėje vienas svarbiausių dalykų yra ištikimybė, atsidavimas, pasiaukojimas. Agresijos pasireiškimas. Dauguma vaikų darželyje pešasi, o namie ne.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Iniciatyvumas ir Draudimai
Ikimokykliniame amžiuje turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo. Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi ir iniciatyvumo. Tuo laikotarpiu formuojasi pareigos jausmas ir sąžinė. Vaiko aplinkoje atsiranda daugiau suaugusiųjų.
Pasiruošimas Mokyklai
Pradedant eiti į mokyklą, vaikai jau turi daugiau ar mažiau išvystytus sugebėjimus tam tikrą laiko tarpą koncentruoti dėmesį (vaikų dėmesys pasižymi dideliais individualiais skirtumais), suprasti instrukcijas, turi objektų palyginimo įgūdžius, tam tikrą sąvokų sistemą ir darbinę atmintį. Pradiniame mokykliniame amžiuje (6-7 - 10-11 m.) tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Šio amžiaus vaikų mąstymas sprendžiant realias problemas tampa vis logiškesnis. Vaikas labai sugestyvi asmenybė. Jam augant ir bręstant šis sugestyvumas tolydžio silpnėja. Šiame amžiuje net vaikui įkalbėti tai, ko jis nenori, nėra taip lengva. Šeimoje vaikai dažnai ryžtingai prieštarauja savo tėvams, tuo tarpu draugų būryje įtaigumo efektyvumas stiprėja kartu su amžiumi. Labai dažnai jaunuoliai nesugeba priešintis savo draugų sugestijoms. Apie dešimtus metus išorinių įtakų vaidmuo paprastai pranoksta šeimos įtaką, nors daugelis vaikų ir toliau vadovaujasi pagal suaugusiuosius. Sugestyvumas labai sustiprėja veikiant alkoholiui, narkotikams ar vaistams. Pagrindinė veikla - mokymasis. Jis nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Pagrindinis skirtumas - planingumas, organizuotumas, privalomumas. Suaugusieji nurodo darbo uždavinius ir nustato atlikimo terminus. Vaikai turi būti pasiruošę šiai veiklai tiek fiziškai, tiek psichiškai. Vyresni vaikai linkę dažniau naudoti tiek loginę, tiek neloginę mnemoniką, kitaip tariant, pagalbines atminties priemones. Pradinėse klasėse atsiranda neformalios grupės. Iki 7 metų vaikai negyvena visuomeninio gyvenimo. Vaikų grupelės nepastovios, ir tik 7-8 metais atsiranda poreikis dirbti, žaisti kartu. Su amžiumi grupės pastovesnės, taisyklės vis griežtesnės. Vis didesnę įtaką grupės formavimuisi turi interesų panašumas. Vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse.
Vaiko Brandumo Įvertinimas
Vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse. Vertinama, kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais, suaugusiaisiais, ar yra pakankamai savarankiškas, ar gali sutelkti dėmesį.
Socialinė Aplinka ir Jos Įtaka
Vaiko socialinę aplinką sudaro bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę.
Žaidimų Svarba Vaikų Raidoje
Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų ugdymo funkciją turinčius žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Savęs Vertinimo Formavimasis
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai. Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos. Svarbu išaiškinti vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina, kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Psichikos Sveikata
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
Specifiniai Atvejai ir Jų Poveikis Vaikams
Alkoholizmas Šeimoje
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Tėvų Skyrybos
Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. Skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas. Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra.
Netektys
Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.
Kitos Specifinės Situacijos
Čia būtų galima išskirti daug specifinių situacijų, kada vaikas jaučiasi blogai, yra pažeistos jo teisės.
Psichikos Sutrikimų Paplitimas
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus ratu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
Šeimos Įtaka
Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas - jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų,- daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija. Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra. Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją.
tags: #psichologiniai #procesai #vaiku #veikloje