Žodis "normalus" yra toks įprastas mūsų leksikoje, kad dažnai pamirštame jo daugiabriauniškumą. Psichologijoje normalumo sąvoka yra ypač sudėtinga, nes ji apima statistinius, kultūrinius, biologinius ir asmeninius aspektus. Šiame straipsnyje gilinamės į psichologinius tyrimus, kurie dekonstruoja normalumo sąvoką, siekdami suprasti, ką iš tikrųjų reiškia būti "normaliam".
Normalumo Apibrėžimo Iššūkiai
Abrahamas H. Maslow teigė, kad žodžiai „normalus“ ir „nenormalus“ turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Šiandien psichologai ir psichiatrai smarkiai linksta šiuos labai bendrus žodžius pakeisti konkretesnėmis sąvokomis, telpančiomis į šias bendresnes. Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai, tinkami pokalbiui draugijoje, arba „sekmadieniniai”, o ne kasdieniai apibrėžimai. Neformali šio žodžio prasmė yra tokia pat konkreti kaip ir profesinių terminų. Dauguma žmonių, klausdami „kas yra normalu?”, galvoje turi kažką kita. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs. Man susidaro įspūdis, kad daugelis šios srities profesionalų elgiasi lygiai taip pat, nors dažniausiai to nepripažįsta. Nemažai diskutuota dėl to, ką turėtų reikšti normalumas, tačiau tik gana nedaug - dėl to, ką jis reiškia kontekste, normaliame pokalbyje.
Savo psichoterapiniame darbe visuomet interpretuodavau normalumo ir nenormalumo klausimą atsižvelgdamas į kalbančiojo, o ne į profesinį kontekstą. Kai motina klausia mane, ar jos vaikas normalus, aš suprantu, kad ji klausia, ar jai jaudintis, ar ne, ar ji turėtų imtis kokių ypatingesnių priemonių savo vaiko elgesiui kontroliuoti, ar jai tiesiog žvelgti į jį atlaidžiau, nesijaudinant. Manau, kad pastaruoju metu psichoanalitikai, psichiatrai ir psichologai vėl iš naujo susidomėjo šia problema būtent dėl to, jog jie jaučia, kad tai ir yra didysis vertybių klausimas. Pavyzdžiui, kai Erichas Frommas kalba apie nenormalumą, jis perkelia jį į gerumo, troškimų ir vertybių kontekstą. Taip vis dažniau elgiasi ir kiti šios srities autoriai. Pasakysiu dar daugiau. Daugelis šių psichologų visas minėtas pastangas vis labiau pripažįsta esant mėginimu (dažniausiai) padaryti tai, ką mėgino padaryti oficialiosios religijos ir neįstengė, tai yra pasiūlyti žmonėms žmogaus prigimties santykio su ja pačia, su kitais žmonėmis, su visuomene, su pasauliu apskritai sampratą, duoti atskaitos sistemą, kuri padėtų jiems susivokti, kada jie turi jaustis kalti, o kada neturėtų jausti kaltės. Būtent mes kuriame tai, kas prilygsta mokslinei etikai.
Statistinis Normalumas
Statistinės žmogaus elgesio apžvalgos paprasčiausiai mus informuoja apie tai, kokia yra būklė ir kas iš tikrųjų yra, tad jose jokio vertinamojo elemento iš viso neturėtų būti. Laimė, dauguma žmonių, net mokslininkai, tiesiog nėra pakankamai stiprūs, kad atsispirtų pagundai pritarti tam, kas vidutiniška, kas labiausiai įprasta ir dažniausiai pasitaiko, ypač mūsų kultūroje, kuri taip palaiko vidutinį žmogų. Pavyzdžiui, puiki Kinsey’aus seksualinio elgesio apžvalga ypač vertinga dėl joje pateikiamos neapdorotos informacijos. Tačiau daktaras Kinsey’us ir kiti tiesiog negali nekalbėti apie tai, kas yra normalu (t. y. pageidaujama). Mūsų visuomenėje vidutinio žmogaus seksualinis gyvenimas yra liguistas ir patologinis (psichiatro požiūriu). Tačiau dėl to jis netampa pageidaujamas ar sveikas. Kitas pavyzdys - Gesello sudaryta kūdikio normalios raidos lentelė, kuri iš tiesų naudinga mokslininkams ir gydytojams. Tačiau daugelis motinų linkusios jaudintis, jeigu jų kūdikio raida vėluoja palyginti su vidurkiu, jei jis vėliau pradeda vaikščioti ar gerti iš puodelio, tarsi tai būtų itin blogai ar baisu.
Kultūrinis Normalumas
Žodis „normalus” dažnai vartojamas kaip nesąmoningas to, kas tradiciška, įprasta ar konvencionalu, sinonimas ir paprastai tradiciškumą jis apgaubia pritarimo skraiste. Prisimenu, kiek šurmulio sukėlė moterų rūkymas tais laikais, kai mokiausi koledže. „Tai nenormalu”, - pareiškė mūsų moterų dekanė ir uždraudė moterims rūkyti. Tuo metu koledžo studentėms buvo nenormalu ir mūvėti kelnes ar pasirodyti viešai susikibus rankomis. Žinoma, ji norėjo pasakyti: „Tai netradiciška”, ir tai buvo šventa tiesa, tačiau jai tai reiškė: „Tai nenormalu, liguista, iš esmės patologiška”, o tai buvo visiškai neteisinga. Vienas iš tokios vartosenos variantų yra apgaubti tradiciją teologiniu pritarimu. Pagaliau kultūrinį sąlygotumą taip pat galima traktuoti kaip pasenusį normalumo, trokštamumo, gerumo ar sveikumo apibrėžimo šaltinį. Žinoma, antropologai iš pradžių padarė mums didžiulę paslaugą padėdami mums suvokti mūsų etnocentrizmą. Kaip kultūra mes stengėmės absoliučiais ir visai rūšiai tinkamais kriterijais padaryti įvairius vietinės kultūros įpročius, tokius kaip kelnių mūvėjimas, karvės, o ne šuns mėsos valgymas. Platesnės ir subtilesnės etnologinės teorijos išsklaidė daugelį tokių sampratų ir jau visuotinai pripažįstama, kad etnocentrizmas kelia rimtą pavojų.
Taip pat skaitykite: Skausmo patirtis: psichologinis požiūris
Prisitaikymas kaip Normalumo Kriterijus
Pagrindinė šios klaidos versija yra gerai prisitaikiusio žmogaus idėja. Skaitytojas neprofesionalas gali suglumti sužinojęs, kokie priešiški psichologai pasidarė šiai, atrodytų, protingai ir akivaizdžiai idėjai. Pagaliau juk kiekvienas nori, kad jo vaikai gerai prisitaikytų, taptų grupės dalimi, būtų populiarūs, kad jais žavėtųsi ir juos mylėtų bendraamžiai. „Prisitaikęs - prie kokios grupės?” Nacių, nusikaltėlių, įstatymo laužytojų, narkomanų? Populiarus tarp ko? Kas juo turėtų žavėtis? Puikioje H. G. Prisitaikymas reiškia pasyvų savęs formavimą taip, kad pritaptume prie savo kultūros, prie išorinės aplinkos. Bet kas, jei, tarkime, mūsų kultūra nesveika? Arba kitas pavyzdys: mes pamažu išmokstame neskubėti iš anksto smerkti nepilnamečių nusižengėlių kaip neišvengiamai blogų ar nepageidaujamų psichiatrijos požiūriu. Toks nepaprastas aplinkos sureikšminimas implikuoja begalinį žmogaus plastiškumą bei lankstumą ir visišką tikrovės nekintamumą. Tad jis yra status quo ir fatalizmo išraiška.
Medicininis-Klinikinis Normalumas
Visiškai kitokiai tradicijai priklauso medicininis-klinikinis paprotys žodį „normalus” taikyti tais atvejais, kai nėra pakenkimų, ligos ar akivaizdaus funkcinio sutrikimo. Vidaus ligų gydytojas, stropiai apžiūrėjęs pacientą ir neįstengęs rasti jokių fizinių sutrikimų, sakys, kad pacientas normalus, nors šiam ir toliau skauda. Gydytojas, turintis šiokį tokį psichologinį pasirengimą, vadinamasis psichosomatikas, gali įžvelgti daugiau, tad ir žodį „normalus” jis bus linkęs ištarti rečiau. Psichoanalitikas apskritai pasakys, kad nė vienas nesame normalus tuo požiūriu, jog nė vienas nesame visiškai sveikas. Kitaip sakant, nėra nė vieno be dėmės.
Naujos Normalumo Sampratos Link
Kas užima šių įvairių koncepcijų, kurias išmokome atmesti, vietą? Naujoji atskaitos sistema, kuri man rūpi šiame skyriuje, dar tik plėtojama ir kuriama. Negalima sakyti, kad ją jau aiškiai įžvelgiame ar kad ją šiuo metu galėtume patikimai pagrįsti nenuginčijamais įrodymais. Konkrečiai mano pranašystė ar spėjimas, kaip rutuliosis normalumo idėja, yra tokia, kad netrukus bus sukurta tam tikros formos apibendrintos, visai rūšiai būdingos psichologinės sveikatos teorija, kuri bus tinkama visiems žmonėms, kad ir kokiai kultūrai ar epochai jie priklausytų. Tai vyksta tiek empiriniu, tiek teoriniu lygiu. Druckeris (113) pateikė tezę, kad Vakarų Europoje nuo krikščionybės pradžios dominavo kokios keturios viena po kitos skelbtos idėjos ar sampratos, kokiais būdais reikėtų siekti individualios laimės ir gerovės. Visos šios sampratos arba mitai tam tikrą žmogaus tipą laikė idealu ir paprastai aiškindavo, kad jei tik individai šio idealo siektų, jie tikrai susikurtų laimę ir gerovę. Viduramžių idealas buvo dvasingas žmogus, Renesanso laikais - intelektualas. Vėliau, susiformavus kapitalizmui ir marksizmui, idealiajame mąstyme ėmė vyrauti ekonomiškasis žmogus. Dabar atrodo, lyg visi šie mitai žlugo ir dabar užleidžia kelią naujam mitui, kuris lėtai formuojasi pažangiausių mąstytojų ir šios temos tyrinėtojų protuose ir kuris, kaip pagrįstai galėtume tikėtis, suklestės per artimiausią dešimtmetį ar porą. Būtent tai psichologiškai sveiko žmogaus arba eupsichinio žmogaus samprata; šis žmogus taip pat faktiškai yra „natūralus” žmogus. Leiskite dabar man trumpai ir pirmiausia dogmatiškai išdėstyti šios naujai besirutuliojančios psichologiškai sveiko žmogaus sampratos esmę.
Pirmiausia ir svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmogus turi esminę prigimtį, tam tikrą psichologinės struktūros karkasą, kurį galima tyrinėti ir aptarinėti lygiai taip pat, kaip jo fizinę struktūrą, kad jam būdingi poreikiai, sugebėjimai bei polinkiai, kurie iš dalies turi ir genetinį pagrindą; vieni iš jų būdingi visai žmonių rūšiai nepaisant kultūrinių skirtumų, kiti - unikalūs, būdingi tik konkrečiam individui. Šie pamatiniai poreikiai patys savaime yra veikiau teigiami arba neutralūs negu blogi. Antra, ši nauja samprata bus grindžiama ir įsitikinimu, kad visiškas sveikumas bei normalumas, taip pat pageidaujama raida yra šios žmogaus prigimties aktualizavimas, šių potencijų realizavimas, tokios brendimo tendencijos, kurias diktuoja ši paslėpta, slapta, beveik neįžvelgiama esminė prigimtis, veikiau augimas iš vidaus, o ne formavimas iš išorės. Trečia, dabar jau aiškiai matyti, kad psichopatologiją daugiausia sukelia žmogaus esminės prigimties neigimas, frustracija ar iškreipimas. Kas šios sampratos požiūriu yra gera? Viskas, kas palanku šiai trokštamai raidai aktualizuojant vidinę žmogaus prigimtį. Kas bloga ar nenormalu? Viskas, kas frustruoja, stabdo arba neigia esminę žmogaus prigimtį. Kas psichopatologiška? Viskas, kas trukdo, frustruoja ar iškreipia savęs aktualizavimo eigą. Kas yra psichoterapija, arba, sakykime, bet kokia augimo terapija? Iš pradžių ši samprata smarkiai primena jau girdėtas Aristotelio ir Spinozos idėjas. Iš tikrųjų reikia pasakyti, kad ši nauja samprata turi daug bendra su senesnėmis filosofijomis. Tačiau taip pat dera nurodyti, kad apie tikrąją žmogaus prigimtį mes žinome kur kas daugiau, negu Aristotelis ir Spinoza.
Pirma, tas žinias, kurių šie senieji filosofai stokojo ir todėl jų teorijos neišvengė fatališkų trūkumų, atskleidė įvairios psichoanalizės mokyklos. Ypač dinaminės psichologijos atstovai, nors taip pat ir zoopsichologai bei kiti, pateikė mums kur kas nuodugnesnę žmogaus motyvacijos, ypač nesąmoningos motyvacijos, sampratą. Antra, dabar mes jau kur kas daugiau žinome apie psichopatologiją ir psichopatologijos kilmę. Visa tai leidžia pasakyti, kad galime pritarti Aristoteliui, kad gerai gyventi reiškia sutarti su tikrąja žmogaus prigimtimi, bet reikia pridurti, kad apie tikrąją žmogaus prigimtį jis paprasčiausiai žinojo nepakankamai. Vienintelis metodas, kuriuo remdamasis Aristotelis galėjo apibrėžti šią esminę prigimtį arba įgimtą žmogaus prigimties struktūrą, buvo atidžiai stebėti aplinką, tyrinėti žmones, stebėti, kokie jie yra. Tačiau jei tyrinėtojas stebi žmones tik išoriškai, o Aristotelis tik tai galėjo daryti, galų gale vis tiek turi prieiti statišką žmogaus prigimties sampratą. Aristotelis galėjo padaryti vienintelį dalyką - sukurti savosios kultūros, konkretaus jo laiko gero žmogaus paveikslą. Prisimename, kad šioje gero gyvenimo sampratoje Aristotelis be išlygų pritarė vergijai ir padarė fatališką klaidą manydamas, jog vien dėl to, kad žmogus yra vergas, vergavimas yra tikroji jo prigimtis, tad vergija jam yra gėris.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Manau, kad jeigu man reikėtų viena fraze apibūdinti kontrastą tarp Aristotelio teorijos ir šiuolaikinių Goldsteino, Frommo, Horney, Rogerso, Būhlerio, May’aus, Grofo, Dabrowskio, Murray’aus, Suticho, Bugentalo, Allporto, Franklio, Murphy’io, Rorschacho ir daugelio kitų autorių sampratų, aš teigčiau, kad pagrindinis skirtumas yra tas, jog dabar jau galime matyti ne tik tai, kas žmogus yra, bet ir tai, kuo jis gali tapti. Tai reiškia, kad galime matyti ne tik išorę, ne tik tikrovę, bet ir potencijas. Dabar geriau žinome, kas žmoguje užslėpta, kas glūdi nuslopinta, paneigta, neįžvelgiama. Dabar mes, užuot pasikliovę vien išoriniais stebėjimais, tuo, kas yra, jau sugebame tikrąją žmogaus prigimtį įvertinti pagal jo galimybes, potencijas, pagal tai, kokį aukščiausią išsivystymą jis gali pasiekti. Dar vienas mūsų pranašumas prieš Aristotelį yra tas, jog iš tų pačių dinaminės psichologijos atstovų mes sužinojome, kad neįmanoma savęs realizuoti vien intelektu ar racionalumu. Prisimename, kad Aristotelis buvo sudaręs žmogaus gebėjimų hierarchiją, kurioje aukščiausią vietą užėmė protas. Su ja neišvengiamai derėjo samprata, kad protas prieštarauja, kaunasi ar konfliktuoja su žmogaus emocine ir instinktoidine prigimtimi. Tačiau iš psichopatologijos ir psichoterapijos studijų sužinojome, kad turėtume gerokai pakoreguoti savo psichologinio organizmo sampratą, vienodai pagarbiai vertinti racionalumą, emocionalumą ir konatyvinį, trokštantį bei stumiantį mūsų prigimties aspektą.
Negana to, empiriniai sveiko žmogaus tyrimai atskleidė, kad šie aspektai vienas su kitu nesikerta, kad šie žmogaus prigimties aspektai nebūtinai yra antagonistiški, kad jie gali „bendradarbiauti” ir būti sinergiški. Sveikas žmogus yra vientisas, galėtume sakyti - integruotas, o neurotikas - susipykęs su savimi, jo protas kaunasi su jo emocijomis. Šio suskilimo rezultatas buvo tai, kad ne tik emocinis ir konatyvinis gyvenimas buvo klaidingai suprastas ir klaidingai apibrėžtas, bet dabar jau suvokiame, kad ir ta racionalumo samprata, kurią paveldėjome iš praeities, taip pat yra klaidingai suprantama ir klaidingai apibrėžiama. Kaip sakė Erichas Frommas: „Protas, tapdamas sargybiniu, uoliai sergstinčiu savo kalinį, žmogaus prigimtį, įkalino pats save, ir šitaip buvo suluošinti abu žmogaus prigimties aspektai - protas ir emocijos”. Jei profesionalus filosofas paprieštarautų: „Kaip įrodytumėte, kad geriau būti laimingam negu nelaimingam?”, net ir į tokį jo klausimą galėtume atsakyti empiriškai, nes stebėdami žmones pakankamai įvairiomis sąlygomis matome, kad jie patys, o ne stebėtojas spontaniškai pasirenka būti laimingi, o ne nelaimingi, kad jie pasirenka malonumą, o ne skausmą, ramybę, o ne nerimą. Taip atsakoma ir į įprastą filosofų priekaištą dėl gerai mums pažįstamų vertybinių teiginių apie priemones ir tikslus. (Jei siekiate tikslo x, turite pritaikyti priemones y. „Turite vartoti vitaminus, į ei norite ilgiau gyventi.”) Dabar į šį teiginį jau žvelgiame kitaip. Mes empiriškai žinome, ko žmonių rūšis nori - būtent meilės, saugumo, skausmo nebuvimo, laimės, ilgiau gyventi, pažinti ir t.t. Visa tai tiesa tuo pačiu empiriniu požiūriu, kaip teisingi ir tokie mūsų teiginiai, kad šuo mieliau ėda mėsą nei salotas, kad auksiniam karosui reikia šviežio vandens, kad gėlės klesti saulėje…
Kanapės: Psichologiniai Aspektai ir Priklausomybės Mechanizmai
Kanapės - daugiausia kontraversiškų nuomonių tiek politiniame, tiek medicininiame lygmenyje sulaukianti psichoaktyvi medžiaga. Kanapių vartojimas itin paplitęs tarp jaunų žmonių - parūkyti „žolės“ išbandoma jau mokykloje. Kanapių vartojimą paskatina nevienodi skirtingų šalių standartai, taikomi kanapėms legalizuoti: kai kuriose Europos ir JAV šalyse (pvz., Olandijoje parduodamos laisvai) kanapės yra legalizuojamos, naudojamos medicininiais tikslais. Tokie nevienodi taikomi standartai klaidina jaunus žmones. Neretai svarstoma naudoti kanapes kaip prevencinę onkologinių ligų priemonę, nepasigilinant į tokio vartojimo naudos ir žalos santykį. Kitas patrauklus kanapių vartojimo argumentas itin paplitęs tarp jaunimo - kanapių vartojimas atrodo socialiai „patrauklesnis” - be pagirių ar skelidžiamo nemalonaus kvapo - būdas.
Kanapių Poveikis Endokanabinoidinei Sistemai
Kanapėse esančios psichoaktyvios medžiagos veikia endokanabinoidinę (vidinę) sistemą, kuri yra atsakinga už neurotransmiterių reguliavimą visų smegenų regionuose. Jos funkcija yra reguliuoti organizmo homeostazę - t.y., susijaudinimą ir slopinimą. Endokanabinoidinė sistema reguliuoja funkcijas susijusias su sąmoningumu: pažintines funkcijas, mokymąsi, atmintį, suvokimą. Taip pat ši smegenų sistema atsakinga už miegą, nuotaikas, skausmo pojūtį, apetitą, pasitenkinimo jausmą, motyvaciją. Jei naudojamos gausiai ir reguliariai, kanapėse esančios psichoaktyvios medžiagos gali sugriauti endokanabinoidinės sistemos balansą. Tai gali pasireikšti psichotiniais simptomais (kuomet prarandamas ryšys su realybe), stipriu nerimu, noru socialiai izoliuotis, kognityviniais (mąstymo) sutrikimais. Kanapėse esančios psichoaktyvios medžiagos vysto fiziologinį pripratimą, toleranciją ir abstinencinius požymius. Kanapėse esančios psichoaktyvios medžiagos turi didelį potencialą priklausomybei išsivystyti. Tai įrodo ir moksliniai tyrimai atlikti su pelėmis ir beždžionėmis, kurios renkasi sau administruoti tirpalą, kuriame yra veikliųjų kanapių medžiagų (THC arba delta-9-tetrahydro-cannabinol). Be to, tyrinėjami gyvūnai renkasi būti tame kambaryje, kuriame gauna kanapių tirpalo.
Endokabinoidų Deficitas ir Priklausomybė
Moksliškai įrodyta, kad labiau į priklausomybę nuo kanapių yra linkę tie asmenys, kurie stokoja endokabinoidinės veiklos balanso. Tai reiškia, kad jų endokabinoidinė veikla yra arba per mažai aktyvi, arba per daug aktyvi. Endokanabinoidų deficitas yra susijęs su depresijos požymiais, tokiais kaip - apatija, nerimas, skausmo netoleravimas, chroniški skausmo pojūčiai. Šie endokabinoidinės veiklos sutrikimai paprastai pasireiškia nuo ankstyvos vaikystės, jei vaikas augo nesaugioje, jo emocinių poreikių neužtikrinančioje aplinkoje. Psichologiniame lygmenyje sutrikusi endocanabinoidinė sistema gali pasireikšti įvairiai - sunkumais reikšti save ir savo jausmus, netolerancija skausmui, dėmesio koncentracijos, informacijos apdorojimo sunkumais. Gali pasireikšti latentinė depresija, apatiškumas, motyvacijos stoka.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Psichologinė Charakteristika ir Pasąmoniniai Jaumes
Mokslinėje neuropsichoanalitinėje literatūroje randama prielaidų, kad potencialiems kanapių vartotojams yra būdinga specifinė psichologinė charakteristika. Ji susijusi su pasąmonėje vyraujančiu jausmu, kad esi nevykėlis, nesi pakankamai geras, defektuotas, nuvili kitus, šeimą, dominuoja pyktis ant savęs. Tačiau visa tai nėra sąmoningai suvokiama, tai veikiau neigiama vidinė nuostata apie save, kuri nustelbia poreikį apsisaugoti nuo sau destruktyvuas kanapių vartojimo poveikio. Tokiems asmenims labai dažnas drovumas, užsidarymas savyje bei mąstymas, kad kiti labiau vertingi, mylimi, nei aš. Šis latentinis nepilnavertiškumo jausmas verčia ieškoti būdų kaip pranokti kitus, būti pranašesniu. Tačiau net jei asmuo yra daug pasiekęs, tai nesuteikia pasitenkinimo jausmo, nes viduje vyrauja griežtas nusivertinimas „nesu pakankamai geras”. Taip kanapių vartojimas gali būti suprantamas kaip bausmė sau - esu bevertis, o rūkydamas dar ir nevykėlis. Šis, kertinis, giliai viduje glūdintis savęs kaip nevykėlio įsitikinimas silpnina motyvaciją kovoti su priklausomybe ar veikti gyvenime apskritai. Vyrauja pasyvumas savo paties gerovės atžvilgiu. Kaip jau minėta, visa ši charakteristika nėra sąmoningai suvokiama, bet labiau veikia pasąmoniniame lygmenyje.
Iliuzinis Artumas ir Galios Pojūtis
Yra dar vienas svarbus psichologinis kanapių vartojimo aspektas - tai iliuzinis jausmas, kad radai artimą santykį, radai artumą kurio taip ilgu. Kanapės yra patraukli medžiaga suteikianti ilizuiją, kad visada „pagelbės” savo svaiginančiu poveikiu, niekada neapleis, neišduos, neįskaudins, visada bus prieinama. Tokio santykio nesukursi su žmonėmis. Kanapėse esančių medžiagų poveikis taipogi padeda apsiginti nuo vidinės kritikos sau - išlaisvina nuo save nuvertinančių minčių ir jausmų. Kitas psichologinis aspektas, kuris svarbus vartojant kanapes - tai galios, svarbumo troškimo patenkinimas. Vartotojai dažnai sako, kad vartodami kanapes jaučiasi kūrybiški - intoksikacija suteikia galimybę filosofuoti, mąstyti giliai. Tačiau, kai intoksikacija baigiasi ir sąmonė suvokia, kad ypatingos galios baigėsi, apima priešingi - stiprūs bejėgiškumo jausmai. Kad šių nemalonių būsenų vartotojas išvengtų, jis vėl griebiasi kanapių. Tokia išorinė gynyba nuo vidinių sunkumų turi ypač skaudžią kainą - ilgainiui prastėja kanapių vartotojo psichinė būklė, pasireiškia paranojiškos mintys, depresyvumas, nerimas, greta kyla patologiškai aukšti reikalavimai sau, noras izoliuotis, kaltės išgyvenimai.
Kognityviniai Sutrikimai ir Kalbos Nerišlumas
Kanapėse esanti psichoaktyvi medžiaga THC sutrikdo bazinę motorinę koordinaciją, planavimo ir problemų sprendimo gebėjimą, atminties funkciją, emocijų kontrolę ir elgesį. Jei kanapių vartojimas prasideda paauglystėje, pasireiškia pastovūs kognityviniai sutrikimai - informacijos apdorojimo deficitas, dėmesio išlaikymo sunkumai, prasta verbalinė raiška, sprendimų priėmimas. Šie sutrikimai gali būti pataisomi blaivybe. Tačiau ilgalaikis kanapių vartojimas gali lemti vienokį ar kitokį kognityvinės funkcijos sutrikimą. Paprastai kanapes vartojantiems asmenims yra būdinga sutrikusi, nerišli kalba, prastas žodžių atsiminimas. Jie gali pamiršti ką sako, kol baigia sakinį. Tyrimai rodo, kad verbalinis nerišlumas gali likti net po ilgametės blaivybės. Tai patvirtina longitudiniai tyrimai, kurie tyrinėjo 13-23 m. paauglius.
Nutraukimo Sindromas ir Psichologinė Parama
Nutraukti reguliariu tapusį kanapių vartojimą nėra paprasta ne tik dėl fiziologinių reiškinių, kurie prilygsta kitų psichoaktyvių medžiagų abstinenciniams reiškiniams (sumažėjęs apetitas, svorio kritimas, dirglumas, nervingumas, nuovargis, miego sutrikimai, pilvo skausmai, drebulys ir prakaitavimas), bet ir dėl stipriai sutrikusios psichinės būsenos. Nutraukus reguliarų kanapių vartojimą dažnai pasireiškia pyktis, agresyvumas, depresija, stiprus nesaugumo jausmas. Tačiau tam, kad pažeidžiamumas galėtų būti parodomas, reikalinga emociškai saugi ir palaikanti aplinka.
CRAFT Programa: Šeimos Dalyvavimas Gydyme
Tiek užsienyje, tiek Lietuvos valstybiniuose priklausomybės centruose diegiama psichologinė intervencinė programa CRAFT (angl. Community Reinforcement and Family Training), kurioje šeimos nariai yra ypač specifiškai apmokomi, kaip bendrauti su priklausomais asmenimis, kad jie vis labiau norėtų būti blaivūs, o ne rinktųsi vartojimą. Pagal šią programą, kanapių ar kitos medžiagos priklausomybės atveju, vartojančiam paaugliui ar jaunuoliui mama ar kitas artimas asmuo galėtų būti „kanapių pakaitalu” - t.y., sukurtų namuose saugią ir palaikančią aplinką, kurioje savo raminančiu elgesiu galėtų pakeisti kanapių poveikį. Pagal CRAFT programą, mama ar kitas susirūpinęs šeimos narys iki šio žingsnio yra mokomas prieiti palaipsniui gerinant santykius su vartojančiu artimuoju. Šios programos efektyvumą patvirtina daugybė užsienyje atliktų tyrimų. Tad sprendžiant kanapių ar kitų svaigalų nutraukimo klausimą palaikanti aplinka yra be galo svarbu. Psichologinė parama yra ta terpė, kurioje priklausomas asmuo gali rasti savyje jėgų ir atsitiesti. Taip pat tiek vartojantysis, tiek artimieji pagalbos visada gali kreiptis į medicinos ar sveikatos psichologus, toksikologus, gyd.
tags: #psichologiniai #skausmo #aspektai