Kritinis psichologinių straipsnių apžvalga: populiariosios psichologijos mitai ir realybė

Įvadas

Šiandien psichologija yra populiari kaip niekada anksčiau. Daugybė straipsnių, knygų ir seminarų žada atskleisti laimės, sėkmės ir gerovės paslaptis. Tačiau svarbu kritiškai vertinti populiariosios psichologijos teiginius ir atskirti mokslu pagrįstas žinias nuo spekuliacijų. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą populiarių psichologijos temų, kurios dažnai yra iškraipomos arba pervertinamos, ir pateiksime alternatyvų požiūrį, pagrįstą moksliniais tyrimais.

Pagyrimų paradoksas: ar „Šaunuolis!“ visada naudinga?

Tereikia nueiti į vaikų žaidimų aikštelę, apsilankyti mokykloje ar nuvykti į vaikų gimtadienio šventę ir būtinai išgirsite nuolat pasikartojantį šūksnį: „Šaunuolis!“ Net kūdikėliai susilaukia pagyrimo, kai sugeba suploti delniukais. Daugelis knygų ir straipsnių nepataria imtis bausmių, kad ir kokios jos būtų - nuo „lupimo“ iki prievartinio atskyrimo (vadinamosios „pertraukėlės“). Vienas kitas autorius net siūlo susimąstyti, ar verta vaikus papirkinėti apdovanojant žvaigždute ar skanėstu. Iš tiesų vaikams reikia besąlygiško palaikymo, meilės be jokių išlygų. Besąlygiška meilė ne šiaip sau skiriasi nuo pagyrimų - ji yra tiesiog priešingas dalykas.

Nors palaikymas ir padrąsinimas yra svarbūs vaikų vystymuisi, nuolatinis pagyrimų srautas gali turėti neigiamų pasekmių. Rheta DeVries, Šiaurės Ajovos universiteto edukologijos profesorė, pagyrimus vadina „pasaldinta kontrole“. Kaip ir paskatinimas materialiomis dovanomis (ar baudimas!), gyrimas yra būdas padaryti su vaikais taip, kad jie tenkintų mūsų norus. Šis metodas gali veiksmingai padėti pasiekti mūsų tikslą (bent jau laikinai), bet jis labai skiriasi nuo bendradarbiavimo su vaiku: pvz., pakvietimo pasikalbėti, kas padeda sklandžiai darbuotis klasėje (ar šeimoje), ar pamąstyti, kokį poveikį tai, ką padarėme (ar ko nepadarėme), turėjo kitiems. Pagyrimai gali būti veiksmingi - bent trumpą laiką, - nes maži vaikai trokšta mūsų pritarimo. Bet mes turime būti atsakingi ir šia vaikų priklausomybe nesinaudoti savo patogumui. „Šaunuolis!“ už ką nors, kas palengvina mūsų gyvenimą, yra naudojimasis vaiko priklausomybe. Kuo dažniau kartojame vaikui: „Man patinka, kai tu…“ ar „Šaunuolis! Puikiai !“, tuo labiau vaikai ima pasitikėti ir remtis mūsų vertinimais, mūsų sprendimais, kas gera ar bloga, o ne mokosi galvoti patys. Mary Budd Rowe, Floridos universitete dirbanti mokslininkė, nustatė, kad tie moksleiviai, kuriuos mokytojai nuolat gyrė, labiau abejojo savo atsakymais, buvo linkę atsakyti klausiama intonacija („Hm Septyni?“).

Nuolatinis vertinimas atima iš vaikų malonumą ir mažina susidomėjimą veikla. Kaip rodo įspūdingas mokslinių tyrimų skaičius, kuo daugiau už ką nors apdovanojame žmones, tuo labiau jie linkę prarasti susidomėjimą veikla, už kurią gavo apdovanojimą. Nerimą keliantis Joan Grusec iš Toronto universiteto tyrimas parodė, kad maži vaikai, kurie buvo dažnai giriami už dosnumą, kasdienybėje buvo linkę būti šiek tiek mažiau dosnūs už kitus vaikus. Kiekvieną kartą išgirdus „Šauniai pasidalijai!“ ar „Aš didžiuojuosi tavo pagalba!“ jų noras dalytis ar padėti mažėjo. Dalijimasis ir pagalba vaikams tapo ne vertybėmis savaime, o būdu sulaukti suaugusiųjų pritarimo. Pagyrimai net gali sukurti užburtą ratą: kuo daugiau mes giriame, tuo daugiau pagyrimų reikia vaikui, todėl pagiriame dar truputį. Liūdna, bet dalis šių vaikų taps suaugusiaisiais, kurie ir toliau jaus poreikį, kad kas nors paglostytų galvą ir patvirtintų, kad jiems gerai sekasi.

Alternatyvos pagyrimams

Užuot nuolat vertinę vaikus, galime:

Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės

• Aprašyti, ką matome. Paprastas teiginys be jokių įvertinimų („Tu pats apsiavei batus“ ar tiesiog „Tau pavyko“) parodo vaikui, kad jūs pastebėjote. Be to, toks pasakymas leidžia vaikui didžiuotis tuo, ką jis padarė. Kartais gali prireikti ir išsamesnio aprašymo. Jei vaikas pasielgia rūpestingai ar dosniai, galite švelniai atkreipti jo dėmesį į tai, kokį poveikį jo veiksmai turėjo kitiems: „Pažiūrėk į Ramunę!
• Mažiau kalbėti, daugiau klausti. Klausti dar geriau, negu tiesiog aprašyti, ką matote. Kodėl turėtumėme pasakyti vaikui, kuri jo piešinio dalis mums paliko didžiausią įspūdį, jei galime paklausti, kas jam labiausiai patinka? Tikėtina, kad klausimai, pvz., „Ką buvo sunkiausia nupiešti?“ ar „Kaip tu sugalvojai, kaip nupiešti tinkamo dydžio pėdas?“, pagilins susidomėjimą piešimu.
• Bendradarbiauti su vaiku. Ieškoti jo elgesio priežasčių. Mums gali tekti pakeisti savo reikalavimus, o ne tiesiog ieškoti kito būdo priversti vaiką paklusti. Be to, turime vaikus įtraukti į sprendimo priėmimo procesą. Jei vaikas padaro ką nors, kas trikdo kitus, daug veiksmingiau už grasinimus ar „kyšius“ būtų tiesiog prisėsti kartu ir paklausti: „Kaip manai, ką galėtume padaryti, kad išspręstume šią problemą?“

Svarbiausia ne išmokti naują „scenarijų“, o susimąstyti apie tai, kokių ilgalaikių tikslų keliame augindami vaikus ir kokį poveikį turi mūsų žodžiai. Ar tai, kaip reaguojame, padeda vaikui patirti jausmą, kad jis valdo savo gyvenimą, - ar verčia jį nuolat laukti mūsų pritarimo?

Emocinis intelektas: ar jis svarbesnis už IQ?

Tikriausiai retas, kuris niekada nėra girdėjęs termino „emocinis intelektas“. Šis terminas psichologijoje atsirado ne taip seniai, 7-ajame dešimtmetyje, tačiau populiarumo sulaukė tik dar vėliau, kai šį konstruktą savo knyga „Emocinis intelektas“ (1995) išpopuliarino žurnalistas Danielis Golemanas. Bėda čia yra ta, kad emocinis intelektas dažnai yra pateikiamas kaip labiau lemiantis pasisekimą gyvenime nei bendrasis intelektas. Emocinis intelektas išlieka labai dažna tema populiariosios psichologijos pasaulyje ir nesudėtinga numanyti, kad buriami mokymai ir skaitomos paskaitos apie jo svarbą. Žinoma, tokios paskaitos ir mokymai kainuoja nemažai.

Nors emocinis intelektas (EI) yra svarbus socialiniams santykiams ir gerovei, moksliniai tyrimai rodo, kad jis nėra svarbesnis už bendrąjį intelektą (IQ). Pastebėta, kad emocinio intelekto samprata iš esmės persidengia su sutariamumo asmenybės bruožo samprata, tik tiek, kad sutariamumas apibrėžia ir nusako platesnį spektrą žmogaus savybių. Ieškant gabių vaikų, atliekami IQ testai, o ne emocinio intelekto testai. Ieškant vaikų, kurie turi mokymosi sunkumų ar įtariamą protinį atsilikimą, atliekami IQ testai, o ne emocinio intelekto testai. JAV kariuomenėje yra intelekto riba, kai asmuo jau nebegali būti priimtas į kariuomenę. Emocinio intelekto testai prastai ištyrinėti, jų yra daug ir jų validumas abejotinas. Yra išmatuotos koreliacijos tarp 5 didžiųjų asmenybės bruožų, intelekto ir pasisekimo gyvenime. Nustebinsiu ar ne, tačiau su pasisekimu gyvenime labiausiai susijęs yra būtent bendras intelektas.

Apskritai klaida čia daroma šioje sąvokoje vartojant žodį „intelektas“. Žmonės iš tiesų nori tikėti daugybinio intelekto teorijomis, kadangi jos suteikia saugumo pojūtį, žmonės dėl to jaučiasi geriau. Svarbu pabrėžti, kad EI ir IQ nėra vienas kitam prieštaraujantys konstruktai. Jie abu svarbūs skirtinguose gyvenimo aspektuose. EI padeda suprasti ir valdyti emocijas, o IQ - spręsti problemas ir priimti sprendimus.

Kritinis požiūris į emocinio intelekto ugdymą

Nors EI ugdymas gali būti naudingas, svarbu atsiminti, kad:

Taip pat skaitykite: Pažink save

• EI testai nėra tokie patikimi ir validūs kaip IQ testai.
• EI ugdymo programos turėtų būti pagrįstos moksliniais tyrimais, o ne populiariosios psichologijos mitais.
• EI ugdymas neturėtų būti naudojamas kaip priemonė manipuliuoti žmonėmis ar kontroliuoti jų elgesį.

Veidotyra: ar galime skaityti žmones kaip atvirą knygą?

Veidotyra yra kitas populiarus fenomenas, kuris taip pat įgauną pagreitį Lietuvoje. Žmonėms siūlomi mokymai, seminarai, asmenybės diagnostika pagal veido bruožus. Tuo užsiimantys Lietuvoje žmones turi savo svetainę, o joje siūlomų mokymų pavadinimai kalba patys už save: „Nuotoliniai veidotyros pagrindai“, „Koks mano pašaukimas ir kaip jį realizuoti“ ir kt. Žvelgiant į pavadinimus atrodo, kad įstojote į neakivaizdines studijas universitete arba priklausote kokiai nors sektai, kuri žino jūsų pašaukimą, kurio jūs nežinote.

Idėja, kad galime nustatyti žmogaus asmenybę pagal jo veido bruožus, yra labai patraukli. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad veidotyra yra pseudomokslas. Keisčiausia čia tai, kad psichologai dešimtmečius vargo kurdami patikimus ir validžius asmenybės vertinimo klausimynus, tyrė milijonus žmonių įvairiose kultūrose, svarstė, kas yra asmenybės bruožas ir kas nėra, o, pasirodo, kad viską visuomet galima buvo pasakyti tiesiog pasižiūrėjus į veidą. Buvo toks psichologas pavarde Sheldonas, kuris XX a. vidury plėtojo konstitucinę asmenybės teoriją. Jos esmė - asmenybę ir temperamentą lemia mūsų kūno sudėjimas. Platų straipsnį apie tai esu rašęs anksčiau. Teorija populiaria netapo ir mokslininkų bendruomenėje pripažinimo nesulaukė, nes buvo netiksli. 1981 m. buvo atliktas tyrimas, kuris tikrino, kaip veido bruožai susiję su asmenybės bruožais ir tam tikrą ryšį nustatė, tačiau tyrime dalyvavo viso labo 20 žmonių. Net trečiakursiai psichologai surenka didesnes imtis savo tyrimams.

Jeigu reiktų nustatyti tiksliausią ryšį tarp veido bruožų ir asmenybės, tai skambėtų maždaug taip: žmogaus veido bruožai gali nulemti tai, kaip mes jį suvoksime ar kokias savybes jam priskirsime, tačiau neatskleis realių žmogaus asmenybės bruožų ar kitų savybių, nepasakys, kokius gynybos mechanizmus jis naudoja, nežinosime, kas vyksta jo galvoje. Taigi, iš esmės veido bruožai formuoja mūsų socialinį suvokimą, tačiau jis gali labai labai prašauti pro šalį. Lygiai dėl tokių pat priežasčių reikia labai atsargiai vertinti kūno kalbą, dėl to, kad galime susidaryti klaidingas prielaidas apie žmogų, nes dažnai nežinome, kas tiksliai nulėmė, kodėl jo arba jos kūno kalba tą akimirką buvo tokia.

Atsargumas vertinant kūno kalbą

Kūno kalba gali suteikti tam tikrų užuominų apie žmogaus emocijas ir ketinimus, tačiau svarbu atsiminti, kad:

• Kūno kalba gali skirtis priklausomai nuo kultūros ir konteksto.
• Žmonės gali sąmoningai kontroliuoti savo kūno kalbą.
• Neverta daryti kategoriškų išvadų apie žmogaus asmenybę ar ketinimus remiantis vien kūno kalba.

Motyvaciniai seminarai: ar jie iš tikrųjų veikia?

Logika paprasta: jei turi motyvacijos nueiti į kokio nors pridurko motyvacinį seminarą ir už tai sumokėti pinigus, reiškia turi motyvacijos kažką daryti, tai galbūt nereikia to motyvacinio seminaro? Tokie žodžiai panašiai nuskamba garsaus komiko George Carlin pasirodyme. Visgi ne visada yra taip paprasta. Problema yra ta, kad žmonės dažnai eina į motyvacinius seminarus ir mokymus net nežinodami, kam motyvacijos jiems reikia. Kitaip sakant, žmonės stokoja prasmės, kadangi randus prasmę, motyvacija iš esmės randasi savaime. Juk žmonėms patinka daryti tai, kas prasminga. Kita problema - žmonės motyvacija suvokia kaip įkvėpimą, todėl galvoja, kad juos ten kiti įkvėps. Tačiau motyvacija yra sudėtingesnis procesas. Būtų idealu, jei žmonės galvotų taip pat, kaip galvojo Carlinas, tačiau, kaip tai padaryti? Vienas iš būdų galėtų būti žmonių švietimas apie motyvaciją, kokia ji ir kaip ji veikia.

Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas

Motyvaciniai seminarai gali būti naudingi, tačiau svarbu atsiminti, kad:

• Motyvacija yra vidinis procesas, kurį gali paskatinti išoriniai veiksniai, bet negali sukurti.
• Ilgalaikė motyvacija priklauso nuo asmeninių vertybių, tikslų ir įsitikinimų.
• Motyvaciniai seminarai turėtų būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į lektoriaus kvalifikaciją ir seminaro turinį.

Manipuliacijos atpažinimas ir apsauga nuo jos

Dr. Robin Stern knyga „Manipuliacijų efektas“ nagrinėja psichologinę manipuliaciją, žinomą kaip gaslighting, kai asmenys iškraipo realybę, kad kiti pradėtų abejoti savo suvokimu ar įsitikinimais. Stern, būdama psichologė, gilinasi į šios žalingos elgsenos dinamiką, kaip ji pasireiškia įvairiuose santykiuose - įskaitant romantiškus, šeiminius ir darbinį aplinką - ir emocinį poveikį aukoms.

Knygoje pateikiami pavyzdžiai leidžia geriau suprasti manipuliatorių veikimo priežastis:"O štai klaidintojas niekuomet nepripažins pajutęs pavydą, nesaugumo jausmą ar jį užplūdusią paranoją." (p. 52)Autorė išsako požiūrį, kad tango šokiui reikia dviejų. Todėl kviečia pažinti klaidinamųjų indėlį į manipuliacijas:"Gniuždantis klaidinimas įmanomas tik tuomet, kai klaidinamoji stengiasi- sąmoningai arba ne - pamaloninti klaidintoją arba įtikinti jį savo požiūriu, nes jai žūtbūt reikalingas jo pritarimas, kad galėtų pasijusti visavertė." (p.87)Stern pateikia skaitytojams priemones, padedančias atpažinti manipuliacijos elgesį, skatindama savirefleksiją apie jų pačių patirtį ir santykius.Kaip ir esu minėjusi savo straipsnyje apie miglos dūmimą (ang. gaslighting) manipuliacija yra sunkiai atpažįstama. Pradžioje galime ją traktuoti kaip nesusipratimą, kaip kito žmogaus susierzinimą ar nerimastingumą ir numoti ranka. Tačiau vėliau leidžiantis į santykius, kuomet toleruojame klaidinimus, imame kentėti patys. Autorė siūlo praktinius patarimus, kaip apsaugoti save nuo manipuliacijos. Tai apima ribų nustatymą, paramos paiešką iš patikimų žmonių ir savo realybės atgavimą.Man patikusi mintis iš knygos, kuri įgalina nubrėžti ribas kritikos išsakymo atveju: "Niekada neklausykite kritikos, kuria siekiama jus įskaudinti, net jei joje ir yra dalis tiesos."Stern pabrėžia, kad savo vertės pripažinimas ir savęs pasitikėjimo stiprinimas yra pagrindiniai žingsniai, norint įveikti manipuliaciją."Nutraukti gniuždančius santykius įmanoma tuomet, kai nustojate stengtis įrodinėti savo tiesą ar įtikinėti klaidintoją, jog neklystate. Jums tereikia pasitraukti iš šio žaidimo. " (p. 85)Knyga „Manipuliacijų efektas“ tarnauja kaip įspėjimas ir vadovas kiekvienam, kuris gali susidurti su klaidinimu, suteikdama skaitytojams žinių atpažinti ir pabėgti nuo manipuliacinių dinamikų.

Kaip atpažinti manipuliaciją

• Jausmas, kad esate nuolat kritikuojamas ar kontroliuojamas.
• Abejonės savo atmintimi, jausmais ir suvokimu.
• Izoliacija nuo draugų ir šeimos.
• Sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi.

Kaip apsisaugoti nuo manipuliacijos

• Nustatykite aiškias ribas ir laikykitės jų.
• Pasitikėkite savo intuicija.
• Ieškokite paramos iš patikimų žmonių.
• Stiprinkite savo savivertę ir pasitikėjimą savimi.
• Nutraukite santykius su manipuliatoriumi, jei tai įmanoma.

Santykių psichologija: mitai ir realybė

Sėkmingų santykių recepte dažniausiai svarbiausi ingredientai yra bendravimas, tarpusavio supratimas ir stiprus emocinis ryšys, tačiau ne visoms poroms tai atsiranda natūraliai. Interneto knygynas patogupirkti.lt pateikia skaitomiausių knygų apie santykius sąrašą, kuriame pateikiami psichologų ir santykių konsultantų patarimai apie tai, kaip gimsta laimingi santykiai poroje. Tikriausiai kiekviena šeima svajoja apie sveikus tarpusavio santykius su kuo mažiau konfliktų, tačiau sunkumų dažnai išvengti nepavyksta. Ji moko atpažinti disfunkcinius šeimos modelius ir pasirinkti geriausią būdą nutraukti ciklą bei judėti pirmyn. Psichologo, rašytojo ir lektoriaus John Gray knyga „Vyrai kilę iš Marso, moterys iš Veneros“ - tikra santykių klasika, kurioje nagrinėjami esminiai vyrų ir moterų psichologiniai skirtumai. Vaizduodamas vyrus ir moteris kaip skirtingų planetų gyventojus, J. Gray paaiškina, kaip kiekviena lytis bendrauja, reaguoja į stresą, reiškia meilę ir skirtingais būdais sprendžia problemas. Ši knyga - puikus pasirinkimas poroms, kurios nebežino, kaip susišnekėti tarpusavyje arba jaučiasi nesuprastos. Su konfliktais santykiuose susiduria dauguma porų, tačiau kaip, užmynus vienas kitam ant kojos, judėti tolyn ir išsigydyti skaudžias žaizdas? Knygoje „Laikyk mane tvirtai“ psichologė ir santykių specialistė Sue Johnson moko, kaip stiprinti emocinį tarpusavio ryšį, keičiant esminius bendravimo elementus. Psichologė kviečia leistis į septynis gydančius pokalbius, kurie atskleidžia poros santykių dinamiką, leidžia atpažinti grėsmes, kritinius momentus ir veiksmingiau spręsti konfliktus. Galbūt vis dar svajojate rasti tobulą partnerį, tačiau to padaryti niekaip nepavyksta? Arba vos užmezgus santykius, įvairūs nesutarimai pakiša koją, žmogus, kuris iš pradžių žavėjo pradeda erzinti, tai priverčia megzti romanus, nesąmoningai kenkti santykiams ir bėgti nuo įsipareigojimų net nesuprantant priežasčių. Amerikiečių rašytojas, lektorius ir santykių ekspertas Harville Hendrix kartu su žmona veda mokymus poroms, rašo knygas ir augina šešis vaikus. Autorius padeda prisiminti, kodėl pasirinkote savo partnerį, moko, kaip atsisakyti kovos dėl įtakos, kaip iš tiesų išmokti klausyti savo partnerio, kaip daugiau drauge linksmintis ir juoktis, pradėti gydytis vaikystės patirtis ir kurti naujus elgesio modelius, kaip tapti partneriui aistringu draugu ir susitarti dėl bendros jūsų svajonių santykių vizijos. Ši didžiule profesine ir gyvenimiška patirtimi pagrįsta knyga leidžia moterims pažiūrėti į save jas suprantančio ir įdėmiai analizuojančio vyro akimis, o vyrams - geriau suprasti savo esamą ar potencialią antrąją pusę. Tai dar viena santykių literatūros klasika, kurią rekomenduojama perskaityti kiekvienam. Autoriaus Gary Chapmano knyga „Penkios meilės kalbos“ - tai transformuojantis vadovas, padedantis suprasti, kaip žmonės skirtingais būdais duoda ir gauna meilę. Knygoje pateikiami praktiniai pavyzdžiai ir pratimai, padedantys poroms išreikšti meilę taip, kad ji iš tiesų atliepia vienas kito emocinius poreikius. Osho „Meilė. Laisvė. Garsus indų mistikas, dvasinis mokytojas ir filosofas Osho siūlo vakarų visuomenei netradicinį požiūrį į meilę, santykius ir asmeninę laisvę knygoje „Meilė. Laisvė. Vienuma“. Užuot propagavęs tradicines prisirišimo ir priklausomybės idėjas, Osho skatina skaitytojus tyrinėti meilę kaip būties būseną - tokią, kuri klesti, kai yra įsišaknijusi vidinėje laisvėje ir savimonėje. Ši knyga patiks skaitytojams, kurie abejoja tradicine santykių dinamika arba ieško sąmoningesnio, laisvesnio požiūrio į meilę.

Svarbūs aspektai kuriant ir puoselėjant santykius

• Bendravimas: atviras ir nuoširdus bendravimas yra būtinas norint suprasti vienas kito poreikius ir jausmus.
• Empatija: gebėjimas įsijausti į kito žmogaus padėtį ir suprasti jo jausmus.
• Kompromisas: noras ieškoti abiem pusėms priimtinų sprendimų.
• Pagarba: gerbti vienas kito nuomonę, vertybes ir individualumą.
• Pasitikėjimas: pasitikėti vienas kitu ir būti sąžiningam.
• Emocinis ryšys: stiprus emocinis ryšys yra būtinas norint jaustis artimam ir mylimam.

Savęs pažinimo testai: nauda ar žala?

Šiandien internete galima rasti daugybę psichologinių testų, skirtų įvertinti asmenybę, emocinę būseną, santykių pasitenkinimą ir kitus aspektus. Tokie testai gali būti naudingi savęs pažinimui, tačiau svarbu atsiminti, kad:

• Testo rezultatai nėra absoliuti tiesa, o tik vienas iš galimų savęs pažinimo šaltinių.
• Testo rezultatus reikia vertinti kritiškai, atsižvelgiant į testo patikimumą ir validumą.
• Testo rezultatai neturėtų būti naudojami kaip priemonė save apriboti ar pasiteisinti savo elgesiui.

Populiarūs savęs pažinimo testai

• PANAS (Pozityvaus ir negatyvaus afekto skalė): padeda įvertinti emocinę savijautą, matuoja pozityvias ir negatyvias emocijas.
• Relationship Assessment Scale (RAS): matuoja santykių pasitenkinimą.
• SDQ (Stiprybių ir sunkumų klausimynas): skirtas vaikų emocinei ir elgesio sveikatai įvertinti.
• IGDS9-SF (Internet Gaming Disorder Scale - Short Form): padeda nustatyti priklausomybę nuo internetinių žaidimų.
• PHQ-15 (Somatizacijos testas): įvertina, kiek dažnai kūnas siunčia signalus, kurie gali būti susiję su emociniais veiksniais.
• PHQ-9 (Depresijos testas): padeda nustatyti depresiją ir jos sunkumo laipsnį.
• TAS-20 (Toronto aleksitimijos skalė): įvertina gebėjimą atpažinti, išreikšti ir suprasti savo emocijas.
• WHO-5 (Emocinės gerovės testas): padeda įvertinti bendrą emocinės gerovės lygį.
• PSS-10 (Perceived Stress Scale): įvertina, kiek streso subjektyviai patiri kasdienybėje.
• GAD-7 (Generalized Anxiety Disorder-7): įvertina bendrojo nerimo lygį per paskutines dvi savaites.
• Rosenbergo savivertės skalė: padeda įvertinti požiūrį į save.
• Burnso depresijos skalė: padeda nustatyti depresiją ir jos sunkumo laipsnį.

Savidisciplina: raktas į sėkmę

Mes visi turime tikslų, svajonių ir planų, tačiau dažniausiai ne motyvacija, o disciplina lemia, ar jie virs realybe. Savidisciplina yra gebėjimas atidėti momentinį pasitenkinimą dėl ilgalaikių tikslų. Tai raumuo, kurį galima išlavinti, o ne pastovus asmenybės bruožas.

Kaip ugdyti savidiscipliną

• Nustatykite aiškius ir realius tikslus.
• Suskaidykite didelius tikslus į mažesnius žingsnius.
• Sukurkite rutiną ir laikykitės jos.
• Atsikratykite trukdžių.
• Apdovanokite save už pasiekimus.
• Būkite kantrūs ir atlaidūs sau.

Psichologinis atsparumas: gebėjimas atsitiesti po sunkumų

Psichologinis atsparumas (resiliencija) - tai gebėjimas išlikti stabiliai funkcionuojančiam ir atsitiesti po streso, iššūkių, praradimų ar trauminių įvykių. Kai kuriems žmonėms šis gebėjimas natūraliai stipresnis, kiti jį išsiugdo per patirtį, santykius ir psichologinius įgūdžius.

Kaip ugdyti psichologinį atsparumą

• Užmegzkite ir palaikykite stiprius socialinius ryšius.
• Išmokite valdyti stresą.
• Priimkite pokyčius kaip galimybę augti.
• Ugdykite optimizmą.
• Rūpinkitės savo fizine sveikata.
• Ieškokite prasmės ir tikslo gyvenime.

tags: #psichologiniai #straipsniai #kritika