Psichologinė krizė - tai terminas, plačiai vartojamas medicinos psichologijoje, asmenybės psichologijoje ir psichoterapijoje. Nors vieningos psichologinės krizės apibrėžties nėra, šis straipsnis siekia išnagrinėti šį reiškinį, jo priežastis, dinamiką ir įveikimo būdus, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir praktine patirtimi.
Psichologinės krizės ištakos ir esmė
Psichologinės krizės terminą ir krizių teorijos pagrindus į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erichas Lindemannas (1944) ir Gerardas Caplanas (1964). E. Lindemann, vokiečių kilmės amerikietis gydytojas, susidomėjo krizių išgyvenimais po to, kai teikė pagalbą Bostono naktinio klubo gaisro aukoms. Jis pastebėjo, kad žmonės skirtingai reagavo į šią tragediją: vieni elgėsi ramiai ir organizuotai, o kitų elgesys buvo sutrikęs. Stebėdamas krizę išgyvenusius žmones, E. Lindemannas nustatė, kad vienus kriziniai išgyvenimai sustiprina, o kitus palaužia. Jis padarė išvadą, kad svarbiausi veiksniai, lemiantys reakcijas į krizę ir jos pasekmes, yra asmenybės brandumas ir galimybė gauti pagalbą.
Psichologinė krizė - tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, reikalaujančią naujų adaptacijos ir įveikos būdų, nes turimų nebepakanka. Kiekvieno žmogaus išgyvenama psichologinė krizė yra individuali, tačiau visos psichologinės krizės turi ir bendrų bruožų.
Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai
Atsakant į klausimą - ar tai psichologinė krizė, ar kitokį sukrėtimą atspindinti būsena?, svarbu žinoti bendrus psichologinių krizių bruožus.
- Specifinis emociškai reikšmingas įvykis: Dažniausiai psichologines krizes sukelia netektys (artimo žmogaus mirtis, skyrybos, bedarbystė, socialinio statuso ar materialinio gerbūvio praradimas), katastrofos (transporto avarijos, gaisrai, sprogimai, žemės drebėjimai, teroro aktai), išgyvenamo streso, frustracijos, vidinio konflikto suintensyvėjimas ar patirtas smurtas.
- Psichinio diskomforto būsena.
- Nežinojimas, ką daryti naujoje situacijoje: Anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda.
- Pagalbos galimybė: Svarbu, ar yra galimybė sulaukti artimųjų, profesionalių psichikos sveikatos specialistų ar savanorių pagalbos.
- Trukmė: Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėnesių. Jei per šį laikotarpį sunkūs jausmai ir išgyvenimai nepraeina, žmogus negrįžta į įprastą gyvenimo ritmą, tai nebėra krizinė būsena.
Psichologinių krizių tipai
Išskiriami įvairūs psichologinių krizių tipai:
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
- Vystymosi krizės: Būdingos atskiriems reikšmingiems žmogaus gyvenimo etapams.
- Organizacinės krizės: Atsiranda, kai dėl stipraus dirgiklio (stresoriaus) pažeidžiama vidinė organizmo homeostazė.
- Krizės, keliančios grėsmę vidinei integracijai: Kyla, kai žmogus patenka į situaciją, kurioje atsiranda pavojus jo vertybėms, gyvenimo tikslui.
- Krizės, sukeliančios dideles permainas gyvenimo erdvėje: Viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje, veikia jo vidų ir atvirkščiai.
- Tarpasmeninės ir sociokultūrinės krizės: Jų priežastys slypi aplinkoje ir svarboje, kurią asmuo teikia socialiniams santykiams.
- Krizės, kylančios dėl reikiamos informacijos trūkumo: Kyla dėl komunikacijos ir informacijos stokos naujai užklupusioje situacijoje (pavyzdžiui, įvykus žemės drebėjimui).
- Religinės krizės: Susijusios su religiniu patyrimu.
- Egzistencinės krizės: Kyla iš vidinių konfliktų, nerimo išgyvenant ir sprendžiant esminius gyvenimo klausimus, atliekant svarbius gyvenime pasirinkimus, priimant reikšmingus sau ir kitiems sprendimus, susijusius su atsakomybe, laisve, nepriklausomybe, meile, mirtimi, tikėjimu ir kitais svarbiausiais žmogui egzistencijos fenomenais.
Psichologinės krizės dinamika
Psichologinėms krizėms būdinga tam tikra dinamika, pasireiškianti keliomis fazėmis:
- Poveikio (konfrontacijos, įžanginė) fazė: Pirmoji žmogaus reakcija į netikėtą įvykį. Mažėja orientacija situacijoje, auga įtampa, didėja nerimas.
- Pasidavimo fazė: Įtampa auga toliau, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmas, kad problema niekuomet neišsispręs, skausmingi išgyvenimai nesibaigs.
- Tvarkymosi (mobilizacijos) fazė: Mobilizuojamos visos pastangos. Motyvacija sprendimams yra milžiniška, labai aukšta galimybė asmenybės augimui. Žmogus yra atviresnis, prieinamesnis kitų įtakai. Šioje fazėje krizė gali būti įveikta, arba ne. Jei krizė neįveikiama, įtampa sumažėja, nes žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Kaip vienas iš būdų išvengti su neįveikta krize susijusių jausmų gali kilti noras nusižudyti. Tačiau realiai žmogus dar netrokšta mirties.
- Galutinė (pasitraukimo) fazė: Žmogus jaučia didelį fizinį ir psichinį išsekimą. Jei krizė įveikta, žmogus palaipsniui grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jei krizė neįveikta, silpnėja vidinė asmenybės integracija. Tęsiasi galimi chronizacijos variantai.
Krizės trukmė paprastai trunka 6-8 savaites (iki 2 mėnesių).
Krizės įveikimas ir pasekmės
Psichologinės krizės baigtis gali būti dvejopa:
- Įveikta krizė: Krizinis išgyvenimas paskatina individo augimą, vystymąsi, emocinę brandą.
- Neįveikta krizė: Sąlygoja krizės chronizaciją, galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar gilesni psichikos sutrikimai, somatiniai simptomai ar ligos, polinkis priklausomybėms. Šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą.
Neįveiktos krizės atveju problema ir ją lydintys nemalonūs išgyvenimai yra klaidingai traktuojami, neigiami, išstumiami, o psichologiniai sunkumai virsta somatinėmis, psichosomatinėmis arba psichiatrinėmis problemomis. Vienas iš dažniau pasireiškiančių sutrikimų po itin sunkių psichologinių traumų - potrauminio streso sutrikimas.
Neviltis ir savižudybė
Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Įprasti būdai, kurie jam anksčiau padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonėms, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Neviltis - tai gniuždantis bejėgiškumo jausmas, apimantis tada, kai pasaulis atrodo ne toks, koks jis turėtų būti; kai nepavyksta įgyvendinti savo troškimų; kai norima, bet nepajėgiama pakeisti savo gyvenimo; kai nebematoma prasmės veikti, kurti ar net gyventi. Nevilties slegiamam žmogui dažniausia atrodo, kad jos priežastis - nepalankios, nepakeliamos aplinkybės. Tada žmogus ieško lengviausios išeities - pasineria į depresiją, pradeda vartoti narkotines medžiagas ir net bando žudytis, manydamas, kad jo egzistavimas yra beprasmis.
Savižudybė - tai sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ir paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. E. Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties.
Albert'as Camus teigė, kad yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą.
Rizikos faktoriai ir pagalbos galimybės
Savižudybės priežastys yra įvairios, tačiau dažniausiai pasitaikantys rizikos faktoriai:
- Psichikos ligos (depresija).
- Ankstesni bandymai žudytis.
- Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę.
- Depresija (gilus liūdesys).
- Narkotinių medžiagų vartojimas.
Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Tikėtis, kad depresiškas žmogus savaime „išsikapstys“ iš tos būklės, kurią sukelia nenormaliai pakitęs serotonino balansas smegenyse, tiek pat vilčių kaip tikėtis, jog diabetikas pats įveiks insulino stoką.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Negydoma depresija tęsiasi iki pusės metų, dažnai ir ilgiau, pagerėjimas būna nepilnas, dar jaučiami kai kurie simptomai, kurie trukdo žmogaus kasdieninei veiklai. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą.
Žmonės, vartodami narkotines medžiagas, mano, kad tai padės lengviau prisitaikyti prie aplinkos, išspręsti iškilusias problemas ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų tai yra nepagydoma liga, iš kurios labai sunku būna išsikapstyti. Žmogus turi būti stiprios valios, kad visa tai iškęstų.
Alternatyvūs gydymo būdai: hipnozė ir sąmoningas kodavimas
Hipnozė Lietuvoje vis labiau pripažįstama, o jos nauda jaučiama tiek medicinoje, tiek psichologijoje, tiek kasdieniame gyvenime. Ji padeda įveikti baimę, nerimą, priklausomybes ir kitus iššūkius, kurie trukdo gyventi pilnavertį, laimingą gyvenimą. Hipnozė efektyviai taikoma nėštumo ir gimdymo metu skausmo valdymui, onkologijoje, mažinant nerimą ir palengvinant šalutinius gydymo poveikius, bei kitose situacijose, kur svarbi vidinė ramybė, harmonija ir atsipalaidavimas.
Hipnozė - tai bendras reiškinys, transo būsena, leidžianti pasiekti gilesnius sąmonės lygmenis. Hipnozės ištakas galima atsekti senovės civilizacijose: Egipte, Graikijoje, Kinijoje ir Indijoje. Čia buvo naudojamos transo tipo būsenos, ritualai ir gydymo technikos naudojant įtaigą, dažnai siekiant dvasinių ar gydomųjų tikslų.
Šiandien Lietuvos hipnoterapeutai nuolat tobulinasi, studijuoja prestižiniuose universitetuose, tobulinasi Oksfordo universitete, tarptautinėse hipnozės mokyklose, dalyvauja LHA rengiamose ir tarptautinėse konferencijose, bei įsisavina patirtį su naujausiais pasauliniais tyrimais.
Hipnoterapija priklausomybių gydyme efektingai naudojama kartu su kitomis psichoterapijos technikomis - kognityvine elgesio terapija, motyvaciniais pokalbiais, tarpasmenine terapija, sąmoningu kodavimu pagal Darių Šulcą, Minesotos programa, RTT, pasąmonės terapija ir kt.
Sąmoningo kodavimo metodika pagal Darių Šulcą paremta psichoterapijos - hipnoterapijos principais, šiuolaikinės psichologijos atradimais bei asmeninių sprendimų paieškomis, kylančiomis iš realaus susidūrimo su problema praeityje ir sprendimais atvedusiais į laimingą ir pilnavertę dabartį. Ji padeda ne tik atsisakyti žalingų įpročių, bet ir stiprina pasitikėjimą savimi, mažina nerimą, padeda atrasti vidinę jėgą bei gyvenimo pilnatvę, pasiekiant ilgalaikius pokyčius tiek psichiniame, tiek emociniame lygmenyje be jokios nepagrįstos baimės.
Hipnozė niekada neveikia prieš žmogaus valią, moralę ar fundamentalius įsitikinimus. Tai natūralus procesas, padedantis atrasti ir įgalinti vidinius resursus, spręsti problemas.
Sveikatos apsauga ir asmeninė atsakomybė
Straipsnio autoriai iš Austrijos sveikatos kompetencijos centro (GÖG) analizuoja, kaip visuomenė, siekdama saugoti sveikatą, dažnai atsiduria etinių tikslų sankirtoje - tarp rūpesčio ir kontrolės, tarp pagalbos ir ribojimo, tarp sveikatos apsaugos ir asmeninės atsakomybės. Europos žmogaus teisių konvencija teigia, kad žmogus turi teisę kurti savo gyvenimą pagal savo vidinius pasirinkimus. Tai kelias, kai žmogus mokosi pasitikėti savo sprendimais, suvokti pasekmes ir veikti iš vidinės brandos. Tuo tarpu griežtesnis požiūris remiasi apribojimais, draudimais, išorinėmis kontrolės priemonėmis. Tarp šių polių egzistuoja vidurio kelias - vadinamas švelnaus paskatinimo principu. Jis ne verčia ir ne draudžia, o kuria aplinką, kurioje sveikesnis kelias tampa natūralesniu keliu.
Sveikata nėra vien ligos nebuvimas. Tai visapusė būsena - fizinė, emocinė, dvasinė ir socialinė. Gyvenimo džiaugsmas dažnai susijęs su rizika - sportas, kelionės, maistas, net santykiai kupini netikėtumo. Svarbu ne vengti rizikos, o rinktis ją sąmoningai.
Ilgą laiką priklausomybė buvo matoma per kaltės ir gėdos prizmę. Tačiau šiandien žinome, kad baimė negydo, o gėda uždaro žmogų dar giliau į save. Būtent ši patirtis moko, kad pokytis įvyksta ne per spaudimą, o per ramų, pasitikėjimu grįstą buvimą šalia.
Siekti „visiškai be narkotikų pasaulio“ nėra realu. Tačiau įmanoma kurti pasaulį, kuriame žala mažėja, o ryšiai stiprėja. Priklausomybė nėra tik elgesys ar liga - tai žmogaus kelionė tarp laisvės ir atsakomybės. Kelias, kuriame svarbiausia ne prievarta, o sąmoningas pasirinkimas. Ne kontrolė, o pasitikėjimas. Ne draudimas, o supratimas.
Vidutinio amžiaus krizė
Iki keturiasdešimties žmogus rūpinasi tuo, kaip jį mato pasaulis. Tai momentas, kai žmogus išorinio gyvenimo sėkmę ima keisti į vidinį tikrumą, į išsipildymą. Vidutinio amžiaus krizė dažniausiai neateina su triukšmu. Vidinė tuštuma, ilgesys, santykių įtampa, tapatybės sąmyšis, perdegimas, staigūs sprendimai, dvasinis jautrumas - tai ne klaidos. Tarp 36 ir 37 metų žmogaus sąmonė natūraliai ima keistis. Iki tol gyvenimas sukasi apie įsitvirtinimą. Po to - apie prasmes. Tai laikas, kai dažnas jau turi šeimą, darbą, statusą. Vaikai jau paaugę, o į žmogų, su kuriuo sukūrei šeimą, žvelgi šalčiau, ne kaip į vieną iš tėvų, o geriausiu atveju - tiesiog asmenybę. Tą akimirką žmogus iš tiesų pereina slenkstį - iš išorinių pareigų į vidinį buvimą, į esatį. Iš „turiu“ į „renkuosi“. Tuo momentu prasideda tikrasis vidinės laisvės kelias.
Šiandien viskas keičiasi greičiau, nei spėjame suvokti. Žmonės laisvai keičia partnerius, miestus, darbus. Mes drąsiai sakome: „Turiu teisę būti laimingas.“ Tai tiesa. Vaikas pasaulį supranta per tėvų santykį. Kai jis byra, griūva ir vaiko saugumo pamatai. Tačiau jei tėvai geba atvirai kalbėtis, dalintis savo patirtimi be kaltės ir spaudimo, paauglys mokosi, kad krizė - tai ne pavojus, o natūrali brendimo dalis.
Kai protas nurimsta, sąmonė ima matyti tikrąją realybę be pasipriešinimo. 10-15 min. tylos kasdien, stebėk mintis be vertinimo. Tai kelias iš proto į sielą - iš baimės į sąmoningumą. Ji leidžia matyti ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas gali būti. Tai, kas tau reikalinga. Vidutinio amžiaus krizė - tai kryžkelė ir kvietimas grįžti į save.
Priklausomybės: liga ar sielos kvietimas?
Kai kalbame apie priklausomybę, dažniausiai turime omenyje praradimą - kontrolės, valios ar savęs. Tačiau priklausomybė nėra tik visa ko griūtis. Bet galbūt tai nėra bėgimas. Priklausomybė - tai daugiau nei įprotis ar cheminė reakcija smegenyse. Oksfordo žodynas ją apibrėžia kaip „patologinį priklausymą nuo tam tikros medžiagos ar veiklos“, tačiau šis apibrėžimas tėra paviršinis. Juk daugelis mūsų elgesių yra „priklausomi“ - nuo meilės, prasmės, kūrybos ar net darbo.
Kalbant apie psichoaktyvias medžiagas, turime omenyje tas, kurios tiesiogiai keičia smegenų chemiją - alkoholį, nikotiną, narkotikus ar raminamuosius. Tuo tarpu elgesio priklausomybės - tokios kaip lošimai, socialiniai tinklai ar darbas - veikia per tą pačią dopamino sistemą, tik be išorinės medžiagos.
Vokietijos centrinė kovos su priklausomybėmis tarnyba sako, kad priklausomybė - tai „nenugalimas troškimas patirti tam tikrą būseną“, kuri trukdo žmogui laisvai vystytis. Alkoholis daug kur - socialinis ritualas, darboholizmas - dorybė, socialiniai tinklai - priemonė būti matomam. Tai atskleidžia, kad priklausomybė nėra vien biologinė, ji - kultūrinis reiškinys, atspindintis mūsų visuomenės vertybes. Kai gyvename kultūroje, kurioje svarbiausia „daugiau“, „greičiau“ ir „geriau“, priklausomybė tampa beveik natūrali būsena.
Neurobiologiškai priklausomybė siejama su dopamino sistema - smegenų „atlygio centru“. Kai dopamino lygis pakyla, žmogus jaučia malonumą, o smegenys šią būseną įsimena. Tačiau priklausomybė nėra vien fiziologinis procesas - tai ir psichologinė įtampa tarp noro ir gebėjimo. Protas sukuria įtikinamą istoriją, kad žmogus vis dar valdo situaciją.
Freudas rašė, kad priklausomybė yra bandymas kontroliuoti nekontroliuojamą. Tai bandymas per išorinę priemonę užgniaužti vidinį nerimą.
Ieškodamas ramybės, žmogus atsiduria dar didesnėje įtampoje. Giliau žvelgiant, priklausomybė - tai ne tik liga, o žmogaus egzistencijos išraiška. Erichas Frommas sakė, kad žmogus dažnai bėga nuo savo laisvės. Laisvė - tai atsakomybė būti savimi, o tai ne visada lengva.
Viktoras Franklis rašė, kad šolaikinės priklausomybės kyla iš prasmingumo stokos. Kai žmogus praranda gyvenimo kryptį, jis ieško pakaitalų - malonumo, jaudulio ar trumpalaikės prasmės. Tačiau ši priklausomybės pusė turi ir kitą veidą: tai yra sielos kvietimas. Priklausomybė kalba apie tai, kad žmogus nori jausti, nori gyventi, nori būti. Ir vis dėlto - tai tas pats kelias, kuriuo eidamas žmogus gali sugrįžti į save.
Priklausomybė nėra tik silpnumo išraiška. Ji yra veidrodis, rodantis, kas žmoguje nesubalansuota, kur nutrūkęs ryšys su savimi. Ji apima kūną, psichiką ir dvasią. Biologiškai - tai dopamino ciklas, psichologiškai - valios ir troškimo kova. Todėl priklausomybė nėra vien blogis. Ji yra ženklas, kad žmogus ieško.
tags: #psichologinis #dugnas #krize