Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama kūrybiškumo ir kūrybingumo sąvokų vartosena psichologiniuose tekstuose, siekiant išsiaiškinti, ar šios sąvokos yra tapačios, ar turi skirtingas prasmes. Straipsnyje remiamasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ekspertų nuomone, taip pat atsižvelgiama į sveiko proto argumentus ir kalbos intuiciją. Straipsnio tikslas - paskatinti diskusiją apie kalbos vartosenos subtilybes ir galimus nukrypimus nuo logikos.
Problemos iškėlimas
Kyla klausimas, ar visada VLKK ekspertų nuomonė dėl kalbos vartosenos yra teisinga. Straipsnyje pateikiami pavyzdžiai, kurie, VLKK ekspertų nuomone, yra teisingi, tačiau kaimietiška gimtosios kalbos nuovoka kužda, kad sveikas protas turėtų „paimti viršų“.
Viena VLKK ponia iš sekretoriato net nesudvejojusi atsakė: „Ne visuomet!“ Būtent toks užtikrintas ir vienareikšmis atsakymas paskatino parinkti pavyzdžių, kurie, VLKK ekspertų neginčijama nuomone, turi būti teisingi, bet kaimietiška gimtosios kalbos nuovoka kužda, kad sveikas protas turėtų „paimti viršų“.
Pilnas ar Visiškas?
Sunku lietuviams apsispręsti, kas gali būti pilnas, o ko negalima pripildyti sklidinai. Ko ir kada galima paimti tik truputį, o ką ir kada galima ar net ir reikia paimti visą. Štai VLKK ekspertai teigia, kad gali būti tik visiškai įkrauta akumuliatorių baterija. Jokiu būdu ne pilnai įkrauta. Visiškai natūralu sakyti tuščia akumuliatorių baterija (ypač, jei prieš tai buvo įkrauta ir naudojimo metu buvo išeikvota - tapo tuščia). Sveika nuovoka sako, kad kas gali būti tuščias, tas gali būti ir pilnas (o ne visiškas). Puikiai suvokiame, kad kibiras gali būti pilnas, tuščias, puspilnis, pustuštis, bet lietuvio ausiai nelabai priimtinas visiškai pripiltas kibiras. Greičiau sakys pilnas kibiras, sklidinas kibiras. O štai akumuliatorių baterija, pasirodo, gali būti tuščia, pustuštė, bet negali būti pilna ar puspilnė… Ir jau baisu prisiminti mokyklinę fiziką - ko ten visiškai (o gal sausakimšai?) prisipildo ta įkraunama baterija. Atkreipkime dėmesį, kaip vadinamas veiksmas - (į)krauname.
Dalies Kilmininkas
Kita įdomybė - dalies kilmininkas. Lyg ir turėtų būti suvokiama iš konteksto, ką ir kada paimame visą, o ko ir kada galima ar reikia paimti tik dalį. Klasikinis pavyzdys - atnešk miltų ir rėtį. Viskas teisingai - miltų atnešk kažkiek (ne visus), bet rėčio nelaužyk ir atnešk visą. Bet nejaugi negalima atnešti visų miltų, kai iš konteksto aišku, kad kalbame apie visus, kažkur konkrečiai esančius. Pavyzdžiui, „nueik į kamarą ir atnešk miltus bei sviestą“. Visus miltus ir visą sviestą, kiek jų yra toje kamaroje (tarmių metais, tikiuosi, kad ne griekas ir vieną kitą tarmėse paplitusią svetimybę pavartoti - vaikystėje kumpio ir uogienės tik kamaroje ieškodavau).
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Didžiosios Klaidos
Nuojauta sako, kad lietuvių kalba unikali dar ir tuo, kad turi didžiųjų klaidų sąrašą. Paprastai sakoma sunkesni kalbos vartosenos atvejai, dažniausios klaidos ir pan. Bet vargu, ar kas ryžtasi matuoti kalbos klaidų dydį… O štai VLKK, vaduodamasi iš nuodėmingo sovietinio gyvenimo, taip stipriai puolė prie nuodėmių išpažinimo, kad net kalbos klaidas sugrupavo - vienas pavadino didžiosiomis, o kitos taip ir liko bevardės… (gal mažosios?). Tik, „pasiskolinę“ pavadinimą iš didžiųjų nuodėmių, ar ne per daug tų didžiųjų klaidų prikūrėme? Didžiųjų nuodėmių yra tik septynios, o štai didžiųjų kalbos nuodėmių priskaičiuojama beveik pusė tūkstančio (jei dar visus konkrečius atvejus atvejėlius įskaičiuotume, tai ir keli tūkstančiai susidarytų). Ar iš tikrųjų to sąrašo klaidos tokios didelės? Ir ar patys VLKK ekspertai geba atskirti, kada ta klaida yra didžioji, o kada ir visai mažytė, ar net ir ne klaida, o tik vertinančiojo asmeninė nuomonė ar sveikos nuovokos stoka? Ir vėl kvailas klausimas… Humoro laidoje atsakytų „ir arkliui aišku, kad negali“…
Pavyzdys su Lapeliu
Tačiau panagrinėkime pavyzdį: sulenkus lapelį, pamatysite gražų vaizdelį. Štai šiame sakinyje, anot VLKK ekspertų, yra didžioji kalbos klaida. Privalome taisyti „sulenkę lapelį, pamatysite gražų vaizdelį“. Kur šį kartą pakastas šuo? Pasirodo, kad šalutinio ir pagrindinio sakinių veiksmo atlikėjas turi būti tas pats. Ir VLKK ekspertams visiškai nesvarbu, kad iš konteksto nežinoma, kas tas šalutinio sakinio veikėjas (kas tą lapelį sulenkė). Netgi priešingai, akivaizdu, kad ne tas pats turėtų būti. Juk ne visi pulku supuolę tą vieną lapelį lenkė, lenkė, kol kažką pamatė… Papildykime šį sakinuką keliais nereikalingais žodžiais: „bet kam, pavyzdžiui, Jonui, sulenkus lapelį, jūs pamatysite gražų vaizdelį“. Dabar lyg ir viskas aišku… Ir didžiosios klaidos nebėra… Bet ar būtina tuščiažodžiauti ir tų parazitinių žodelių prikamšyti visur, kur jie nereikalingi? Pasirodo, būtina, nes kitaip VLKK ekspertai šį paprastą sakinį laikys didžiąja klaida.
Analogiški Pavyzdžiai
Remdamiesi analogija ir pamiršę sveiką nuovoką, matyt, ir sakinį „atvėrus langą, į kambarį įskrido keli alkani uodai“, pagal VLKK ekspertų rekomendacijas, taisysime „atvėrę langą į kambarį įskrido keli alkani uodai“. Tad klausimas apmąstymams - kas atvėrė langą?
Norint Tapti Įdomiu
Imkime kitą, gerokai „komplikuotesnį“ atvejį. „Norint tapti įdomiu pirmiausia reikia domėtis.“ Anot VLKK eksperto, privalome taisyti (tapti įdomiam). Bet šiuo sakiniu išreiškiamas pageidavimas, siekis. Pabandykime sukonstruoti šį sakinį pradėdami nuo paprasčiausio žodžių junginio. Turime paprastą su bendratimi reiškiamą pageidavimą norint tapti. Ar klaidingas šis žodžių junginys? Gal negalima tapti? Jei tai - ne klaida, tai koks gali būti tolesnis sakinio dėmuo? Daiktavardis? O kokio linksnio reikalauja žodžių junginys norint tapti? Bent jau pagal prof. N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyną“ (II tomas, 2 dalis, LKI leidykla, 2004) turėtų būti įnagininkas. Pavyzdžiui, norint tapti pašnekovu [klausytoju, žmogum]. Daiktavardis dar gali turėti ir pažymimąjį žodį, pavyzdžiui, norint tapti įdomiu pašnekovu. O gal šis žodžių junginys jau tapo kalbos klaida? Atrodo, kad ne… Jei ne, tai gal galima praleisti nebūtiną (ar numanomą) žodį [pašnekovu]? Lietuvių kalboje dažnai praleidžiami numanomi žodžiai, jei tik nepasikeičia sakinio prasmė. Bet dabar gauname, matyt, kalbos klaidą norint tapti įdomiu(=įdomiam)? Ar tikrai praleidus numanomą daiktavardį, privalo įvykti sudaiktavardėjusio būdvardžio linksnio virsmas? O gal čia kažkas yra kitaip ir verta sėsti ir iš naujo apsvarstyti šį atvejį?
Lietuvių Kalbos Žodynas
Rašytojai, vertėjai ir kiti vaizdžią kalbą vertinantys didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ laiko neišsemiamu kalbos grožybių ir vartosenos pavyzdžių lobynu. O ir naudotis juo gana paprasta - nevartotini žodžiai pažymėti, nevartotinos ar vengtinos žodžių reikšmės taip pat suprantamai pažymėtos. Tačiau tai, pasirodo, yra labai apgaulinga! VLKK ekspertai šiame žodyne teikiamus žodžius bei pavyzdžius gana dažnai mėgsta priskirti didžiosiomis žodyno klaidomis. Tiesa, prof. Vytautas Vitkauskas, paskutiniųjų penkių tomų vyriausiasis redaktorius, knygoje „Lietuvių kalbos žodyno taisymai“ (Lietuvių kalbos institutas, 2006) tų klaidų neįžvelgė ir taisyti nesiūlė. VLKK ekspertų nuomone objektų išdėstyti teisingai negalima. Tai žodyno klaida. Kokių specialių žinių reikia, kad suvoktum, jog kokius nors objektus (pavyzdžiui, kortas, kaladėles, domino kauliukus, šachmatų figūras) galima išdėstyti tvarkingai, bet neteisingai? Arba priešingai - teisingai, bet netvarkingai.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Vieningas Stilius ir Valdančiųjų Objektų Terminologija
Kliūna VLKK ekspertams ir vieningas stilius (vis tos rusų kalbos įtakos baubas persekioja… nejaugi jokių kitų kalbų nemokam?). O juk kalbama ne apie vienodą, ne apie tą patį ir net ne apie bendrą stilių. Yra prasminių niuansų, kurių neatspindi nė vienas iš siūlomų variantų. Nelabai VLKK ekspertai skiria ir mušamąjį nuo mušančiojo… Pavyzdžiui, valdančiuosius objektus liepia vadinti valdomaisiais objektais. Na nesinori į tokius nurodymus atsižvelgti, nes yra ir valdomųjų ir valdančiųjų objektų.
Baudų Grėsmė
Didžiosiomis kalbos klaidomis esame gąsdinami nuolat ir visur. Pavyzdžiui, VLKK svetainėje didžiųjų kalbos klaidų sąrašo įžanga tikrai „puikiai“ nuteikia: „Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300-1500 litų bauda“. O kokia bauda gresia VLKK ekspertams, teikiantiems beviltiškas ekspertines išvadas? Ypač nerimą kelia smulkmenos, kurias žūtbūt norima paversti didžiosiomis klaidomis. Pavyzdžiui, vos vieną raidelę tereikia pakeisti ir VLKK ekspertų didžiosioms klaidoms priskiriamas sakinys „Visiškai įsitikinus, kad stakta įdėta gerai, galime(=a) ją tvirtinti“ tampa be priekaištų (beasmenis sakinys). Tai kokia bauda už tokį grieką? Tai didžioji kalbos klaida ar tik korektūros klaida? Ir apskritai nesuprantu, kodėl, pavyzdžiui, siųsti laišką ir įlysti į palėpę - nerimtos klaidos (nors kiek dvejetų už jas prisirenka moksleiviai…), o štai cituotas sakinys - jau didžioji kalbos klaida. Nejaugi tik todėl nerimta klaida, kad taisyklė mokykloje išmokstama? O išimtys, kurių negalima paaiškinti kuriomis nors apibendrinančiomis taisyklėmis, pavadintos didžiosiomis laidomis? Ir visus tuos kelis šimtus išimčių paprasčiausiai turime iškalti mintinai? Kiek teko girdėti iš lituanistų studijų prisiminimų - būtent taip dažniausiai ir pristatomi šie dalykai „išmokite mintinai ir neieškokite jokio pagrindimo“.
Skyrybos Taisyklės ir Pasirenkamoji Skyryba
Ilgai gyvenome vadovaudamiesi gana griežtomis, bet aiškiomis skyrybos taisyklėmis. Aiškiai žinojome, kur dėti kablelius, o kur nereikia dėti (nekalbu apie poeziją). Atrodo, kas čia blogo - daugiau laisvės turėsime. Deja, deja… Apgaulingas tas džiaugsmas. Pavyzdžiui, anot VLKK ekspertų, sakinio „Eskizai suskaitmeninami ir peržiūrimi apskaičiuojant animacijos trukmę prieš perpiešimą ar verčiant į trimačius“ skyryba neteisinga - trūksta kablelio. Eksperto nusivylimui, šiame sakinyje skyrybos klaidų nėra. Tai pasirenkamosios skyrybos atvejis (padalyvinės aplinkybės privalomai kableliu neskiriamos…). Pasirenkamoji skyryba ir kitą blogybę atnešė - ilgesni sakiniai, kuriuose pasirenkamosios skyrybos atvejais nevartojami skyrybos ženklai, dažnai tampa daugiaprasmiai ar net apskritai sunkiai suvokiami. Žodžių tvarka lietuviškame sakinyje yra pakankamai laisva, pasirenkamajai skyrybai priskirti atvejai (jei neatsisakai dėti kalblelių) leidžia aiškiau išreikšti sakinio prasmę ir išvengti galimo nesusikalbėjimo. Prisiminę klasikinį „paleisti negalima pakarti“ galime teigti, kad šiuo metu gerokai padažnėjo atvejų, kai „gyvybės ar mirties klausimas“ priklauso nuo kablelio. Tad gal net vertėtų prisiminti „VLKK įstatymo“ 4-o straipsnio 2-ą punktą „Kalbos komisijabe būtino reikalo nekaitalioja ankstesnių rekomendacijų ir prigijusių normų“. Ar tikrai buvo būtinas reikalas kaitalioti tas skyrybos taisykles?
Kitataučių Pavardžių Rašyba
Kaipgi kalbai skirtame rašinyje nepakalbėti apie kitataučių Lietuvos Respublikos piliečių pavardžių rašybą. Kalbos tai ar politikos dalykas? Vidaus reikalų ministras ramiai pareiškia, kad tai kalbininkų reikalas. VLKK pirmininkė ministro mestą „karštą bulvę“ baugščiai pabando švystelti atgal - „tai politikų reikalas“… Ir visgi svarbiausios Valstybinę kalbą puoselėti turinčios institucijos vadovė privalo turėti aiškią nuomonę tiek diskusijų sukeliančiu klausimu ir nebijoti jos išsakyti bei pagrįsti. Iš politikų, pavyzdžiui, norėtųsi išgirsti atsakymą, ar Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Danija, Islandija, Švedija, JAV ir daugelis kitų lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių šalių, suteikusių pilietybę kokiam nors lietuvių kilmės Žepšiūnavičėnui, išduotame piliečio pase įrašys jo pavardę su visomis ž, š, ū, č ir ė? O Lenkija gal dar ir v, o ne w parašys? Jei mūsų tautiečiui, keičiančiam pilietybę, lieps prisitaikyti pavardę prie tos kalbos reikalavimų, tai gal ir mes nesiverskime per galvas? OP ir pavyzdžių turime… Adamkevičius, norėdamas tapti JAV piliečiu, tapo Adamkumi, mūsų operos primadona V. Urmanavičiūtė sceninį vardą susitrumpino iki Urmana. Iš VLKK pirmininkės norėtųsi išgirsti atsakymą į truputį kitokį klausimą. Jei jau visų tautybių asmenų pavardes Lietuvos Respublikos piliečio pasuose rašysime taip, kaip jų pavardės rašomos jų etninėse tėvynėse, tai gal derėtų rekomenduoti pasuose įdėti ir visų lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų garsų transkripcijos taisykles? Neigiamo atsakymo atveju norėtųsi išgirsti patarimą, kaip perskaityti prof. Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ („Margi raštai“) pabaigoje pateiktus vardus iš 15-os Europos valstybių, jei visiems šiems asmenims būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (pavyzdžiui, Aarestrup, Aillaud, Alcobaça, Ålesund, Ångström, Bascó, Balázs, Cieślak, Dèčínas, Gjalicë, Høeg, Korçë, Oziębłowski, Pļaviņas, Vaucouleurs, Xoxa, …)? Ir kaip įsivaizduojate valstybės, savivaldybių, švietimo, medicinos ir kitų įstaigų darbą? Pats pavardės įrašymas pase iš techninės pusės žvelgiant tebūtų tik smulkmena, sprendžiama vieną kartą - išduodant pasą. Bet reikia nepamiršti, kad pase įrašytą savo šalies piliečio pavardę privalėsime vartoti ir rašyti visur taip, kaip nurodyta pase. O tai jau ne smulkmena.
Kūrybiškumas ir Kūrybingumas: Mokslinis Požiūris
Straipsnyje paliesta tik labai mažytė dalis atvejų, dėl kurių norisi sėsti ir diskutuoti su kalbos specialistais. Ir VLKK svetainėje, ir VLKK ekspertų išvadose nemažai dalykų, su kuriais negalima sutikti. Būsimieji lituanistai priverčiami mintinai iškalti tuos kelis šimtus „didžiųjų kalbos nuodėmių“. Ir, liūdna konstatuoti, neišmokomi analizuoti ir logiškai vertinti.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Kalbininkas: Tarnas ar Diktatorius?
Filosofas Vytautas Ališauskas neseniai kalbos dalykams skirtame straipsnyje rašė, kad „kalbininkas turi būti tarnas, o ne diktatorius“. Aš gal truputį sušvelninčiau šį teiginį - tebūnie ir kalbininkai ponais. Juk dar tik dvidešimt keli metai, kaip iš draugų vėl ponais tapome (kad ir su terbelėmis). Daug svarbiau, kad tie ponai ir ponios sveikos nuovokos neprarastų ir bent viena iš septynių didžiųjų nuodėmių - puikystė - jų neapsėstų… Ir svarbiausia, labai norėtųsi, kad kalba netaptų tų ponų tarnaite. Jau su nostalgija galima prisiminti didžiųjų kalbininkų laikus, kai Kalba buvo Ponia, o kalbininkai - tik nuolankūs jos tarnai. Dauguma vėlesnių nuolankiųjų kalbos tarnų jau yra garbingo amžiaus ar net iškeliavę anapilin… Vyksta natūrali kartų kaita… Tačiau išryškėja ir esminių skirtumų. Naujosios kartos atstovai diplomų siekė ir siekia nebesimokydami rimtų ir kiekvienam išprususiam žmogui būtinų dalykų.
Žiniasklaidos Savireguliacija
Kalbą prižiūrinčios institucijos neturėtų taikyti draudimų ir baudimų žiniasklaidai, joje reikia savireguliacijos - patiems žurnalistams turėtų būti gėda nemokėti rašyti. O ten, kur prasideda kūryba, viskas priklauso tik nuo autoriaus, kalbėdamas apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo aktualumą LRT KLASIKAI sako laidų vedėjas ALGIS RAMANAUSKAS. Kalbant apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą reikia pradėti nuo svarstymo - ar už kalbos netaisyklingumą apskritai reikia bausti, sako A. Antanaitis. Juk, priduria jis, dauguma Valstybinės kalbos komisijos narių sutaria, kad kalba - kūrybingas visos tautos procesas: „Todėl tas baudimo už klaidas laikas jau praeina. Paskutinį kartą bauda skirta gal prieš ketverius metus, likusi tik jos skyrimo galimybė. Tačiau ir su tuo turėsime vieną dieną baigti. Visgi kažkoks dokumentas bus reikalingas kaip rekomendacinis.
Patirtis ir Nuomonės
A. Ramanauskas, kalbėdamas apie savo patirtį, teigia kelis kartus sulaukęs pastebėjimų dėl klaidų. „Esu gavęs kažkokių gromatėlių, kuriose moterėlės nurodė mano kirčiavimo klaidas, aš tai išmesdavau į šiukšlių dėžę. Tačiau kartais kildavo noras padiskutuoti, tuomet paskambindavau nurodytu telefono numeriu, ir mes pakalbėdavome. A. Ramanauskas sako, kad klausimų kelia konsultacijų apie kalbos vartojimą kokybė, ir prisimena vieną atvejį iš savo patirties: „Vienoje laidoje pasakiau: Mantai, atrodai pasimetęs. Po kurio laiko gavau klaidų sąrašą su pastaba: „Pasimesti galima miške, mieste.“ Tačiau tai ne klaida, galima pasimesti ir mintyse, ir savo svajonėse. Kai žmonės rašo, kad tai - klaida, negali jų nei fiziškai, nei morališkai gerbti. ALGIS RAMANAUSKAS: Žiniasklaidoje turėtų vyrauti ne draudimai ar baudimai, o savireguliacija. Žurnalistui turėtų būti gėda būti beraščiu. O ten, kur prasideda pramoga (literatūra, teatras, kinas), absoliučiai negali būti jokios reguliacijos.
Oficiali ir Privati Kalba
Paklaustas, ar Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas buvo sudarytas orientuojantis į žurnalistų darbą, A. Antanaitis teigia vargiai galintis tai patvirtinti: „Klaidų sąrašas nutarimu patvirtintas 1997 m., tose diskusijose nedalyvavau. Pats nuo 2000 m. dirbau žurnalistu ir gaudavau savo kalbos klaidų sąrašėlį. Stengdavausi klaidų nekartoti, bet niekada labai nebijojau. Nemanau, kad sąrašas buvo sudarytas tik dėl žurnalistų. Vienaip ar kitaip stebima visa viešoji ir oficiali kalbos vartosena. Tačiau privati vartosena nestebima. Kai koks nors Seimo narys baiminasi, kad negalės užsisakyti maisto restorane kaip norės, tai reiškia tik susireikšminimą. Pasak A. Antanaičio, oficialios kalbos sunorminimo tikslas - kad tai, kas pasakyta, būtų teisingai suprasta. „Įsivaizduokite, jei nebūtų kalbos normų teismuose, kariuomenėje, valstybiniuose dokumentuose. Vyrautų chaosas. Žurnalistai, laidų vedėjai, rašytojai - pilkoji zona. Šie žmonės tikrai gali būti beraščiai, bet gali ir žaisti kalba. Kaip įsitikinęs A. Ramanauskas, esminis dalykas, apie kurį reikia kalbėti - Lietuvoje pramoga priskiriama prie žiniasklaidos: „Jei kuris nors televizijos kanalas rodo filmą, kuriame Arnoldas Schwarzeneggeris vaidiną robotą, reikia suprasti, kad taip neva skleidžiama kažkokia žinia. Tačiau anglakalbėje tradicijoje šis dalykas vadinamas entertainment, lietuviškai - pramoga. Žiniasklaidoje turėtų vyrauti ne draudimai ar baudimai, o savireguliacija. Žurnalistui turėtų būti gėda būti beraščiu. O ten, kur prasideda pramoga (literatūra, teatras, kinas), absoliučiai negali būti jokios reguliacijos. A. Antanaitis pabrėžia - kad ir kas nutiktų su Didžiųjų kalbos klaidų sąrašu ir pan., taisyklingumo reikalavimai išliks. „Taisyklingai kalbėti ir rašyti turėtų būti žmogaus garbės reikalas. Jei neliks Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, atsiras kitokia rekomendacijų forma. Kaip nors bus pateiktos taisyklės, kuriomis galės remtis žurnalistas, rašytojas, dokumentų rengėjas. Kokios taisyklės atsiras vietoj klaidų sąrašo, sunku pasakyti. Tai sudėtingas teisinis procesas. Kalbininkų bendruomenėje yra skirtingų nuomonių, reikia diskutuoti.
Kūrybiškumas ir Kūrybingumas: Moksliniai tyrimai
Tyrimo Metodologija
Lietuvos mokslinėje literatūroje vis dar vyksta diskusija, kuri lietuvių kalbos sąvoka - kūrybiškumas ar kūrybingumas - yra tinkamesnė vartoti kūrybos psichologijoje, edukologijoje ir kitose srityse. Šiame darbe kūrybiškumas ir kūrybingumas apibrėžiami kaip kuriančio subjekto išsiugdomas gebėjimas kurti naujus materialius ar idealius objektus. Taip pat tai yra proceso, veiklos produkto ir aplinkos savybė, ypatumas ar charakteristika. Straipsnyje aptariama kūrybiškumo ir kūrybingumo sąvokų vartosena Lietuvos autorių mokslinėse publikacijose, analizuojami šių sąvokų prasminiai skirtumai. Atliktame kiekybiniame tyrime apžvelgtos visos lietuvių kalba parašytos mokslinės publikacijos, kurių pavadinimuose yra minėtos sąvokos, paskelbtos nuo 1979 iki 2019 m. pabaigos. Per šį laikotarpį 400 mokslininkų pateikė 426 publikacijas, kurios atitinka pavadinimo ir kitus atrankos kriterijus.
Tyrimo Rezultatai
Nustatyta, kad sąvoka kūrybiškumas yra priimtinesnė daugumai (80,75 %) Lietuvos tyrėjų. Šią sąvoką randame 76,76 % publikacijų pavadinimuose ir 68,08 % darbų tekstuose. Kaip parodė publikacijų analizė, mokslininkų išsakyti kūrybiškumo ir kūrybingumo atskirties argumentai yra gana abejotini, tad sąvokų prasmės yra tapačios. Abi (kūrybiškumo ir kūrybingumo) sąvokos yra tinkamos vartoti apibūdinant kūrėją, kūrimą, kūrinį ir aplinką. Kūrybiškumo sąvokos vartosena yra platesnė ir prasminis laukas didesnis už kūrybingumo. Siekiant išvengti sąvokų vartojimo painiavos, siūloma mokslinėje literatūroje vartoti vien tik kūrybiškumo sąvoką arba žodžius kūrybiškumas ir kūrybingumas laikyti sinonimais. Kūrybiniai žmogaus gebėjimai lemia kultūros, meno, mokslo, technologijų, ekonomikos ir kitokią pažangą. Tad suprasti, kaip generuojamos naujos idėjos, sprendžiamos problemos ar kuriami meno ir mokslo darbai - ypač aktualu. Kūrybos psichologija, tirianti individo kūrybinius gebėjimus, susiduria su daugeliu problemų. Ir viena iš jų - kūrybinių gebėjimų apibrėžčių ir juos apibūdinančių sąvokų vartosena. Lietuvių kalboje yra dvi panašios sąvokos: kūrybiškumas ir kūrybingumas. Iki šiol nesutariama, kuri sąvoka ir kokiais atvejais yra labiau vartotina, tad ši neišspręsta problema kelia tiek diskusijas, tiek vartojimo neapibrėžtumą kasdienėje (buitinėje) kalboje ir Lietuvos autorių mokslinėse publikacijose. Neaišku, ar KK sąvokos yra tapačios ir jas galėtume laikyti sinonimais, ar jos turi skirtingas prasmes. Tyrėjai nesutaria dėl jų vartosenos ir semantinių reikšmių. Kitose kalbose KK aprėpiamą prasmių lauką nusako vienas žodis, tad tokios problemos užsienio tyrėjai neturi. KK sąvokos suprantamos labai įvairiai ir kol kas nėra vienos nuomonės, kaip reikėtų jas apibrėžti. KK sampratą apsunkina tai, kad anglakalbėse šalyse, kuriose kūrybos psichologijos darbų yra daugiausia, iki šiol nėra bendros ir visiems tyrėjams priimtinos sąvokos creativity sampratos, nors daugelį dešimtmečių Vakarų mokslininkai deda pastangas ją apibrėžti. Su KK apibrėžties problema susiduria ir Lietuvos mokslininkai. Vienpusis daugelio tyrėjų požiūris į KK neleidžia susidaryti išsamios šių sąvokų sampratos, o neretai prieštaringos ar menkai pagrįstos nuomonės sukelia painiavą, kurios neišsklaido ir analitiniai bei apžvalginiai darbai. Tad kyla būtinybė rasti atsakymus į KK vartosenos bei apibrėžties klausimus. Iki šiol nebuvo atlikta jokių kiekybinių tyrimų, kaip KK yra vartojami LAMP. Literatūros apžvalgos pateikia labai fragmentišką vaizdą ir neretai aptariami tie darbai, kurie greičiausiai randami internetinės paieškos sistemose ar dažniausiai cituojami kolegų publikacijose.
#
tags: #psichologiniai #straipsniai #vlkk