Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija, kuriai priskiriamos teorijos, nagrinėjančios žmogų kaip visumą. Asmenybės teorija bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, tuo tarpu kitos teorijos analizuoja tik tam tikrus psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis.
Asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, tačiau gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Konkretus asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.
Esminiai klausimai asmenybės psichologijoje
Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius, tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens.
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs iir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu.
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą.
Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Asmenybės struktūra ir procesai
,Asmenybės struktūra’ - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. ‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. ‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
C. G. Jungo analitinė psichologija
Vienas žymiausių analitinės psichologijos kūrėjų, šveicaras Carlas Gustavas Jungas (1875-1961) šioje knygoje pasakoja apie pirmuosius savo gyvenimo metus, studijas aukštojoje mokykloje, psichiatro darbą, ypač intriguojantys pasakojimai apie pažintį ir santykius su Sigmundu Freudu, apie tai, kaip priėjo išvadą apie žmogaus kolektyvinės pasąmonės egzistavimą ir kitus savo atradimus psichologijoje.
C. G. Jungo atsiminimai rašyti pačiais paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. „Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas, ‚nauja‘ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo… Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname… Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų…
Asmenybės tipai pagal K. G. Jungą
C. G. Jungas išskyrė du pagrindinius asmenybės tipus: ekstravertus ir intravertus.
- Ekstravertas (ekstravertinis tipas): orientuotas į išorinį pasaulį, jam svarbu aplinka, kiti žmonės, veiksmas.
- Intravertas (intravertinis tipas): orientuotas į vidinį pasaulį, jam svarbios savo paties mintys, jausmai, idėjos.
Pasąmonės struktūra pagal C. G. Jungą
C. G. Jungas išskyrė tris pasąmonės lygius: sąmonę, individualią pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
- Sąmonė: tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
- Individuali pasąmonė: ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi.
- Kolektyvinė pasąmonė: Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir iki žmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse.
Archetipai
Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose.
Kai kurie archetipai:
- Persona: tai kaukė, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra.
- Anima arba animus: Jungas pripažino žmogaus biseksualumą, teigdamas, kad kiekviename vyre yra moteriškas aspektas (anima), o kiekvienoje moteryje - vyriškas aspektas (animus).
Kitos asmenybės teorijos
Be C. G. Jungo, asmenybės psichologijoje yra ir kitų žymių teorijų. Pavyzdžiui, Z. Froido psichoanalizė, kuri teigia, kad žmogaus elgesį sąlygoja pasąmonės jėgos, pavadintos potraukiais, kurių pagrinde glūdi instinktai. Sąmonės lygmenyje jie uždrausti, todėl išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsirikimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio.
Humanistinė psichologija, kurios atstovai - A. Maslow, K. Rodžersas, V. Franklis ir kt., teigia, kad pagrindinis tyrimo objektas - unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Nuostata - kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti.
tags: #psichologiniai #tipai #carl #gustav #jung