Demencija - tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Šiame straipsnyje apžvelgiama demencijos diagnostika, atsižvelgiant į kognityvinių funkcijų vertinimo metodus, tokius kaip Trumpo protinės būklės tyrimas (MMSE) ir Kognityvinis Adenbruko testas, taip pat aptariami demencijos gydymo būdai ir profilaktikos priemonės.
Demencija: Bendroji Apžvalga
Demencija diagnozuojama įvertinus ir susipažinus su konkretaus asmens atminties ir mąstymo ypatumais. Vertinantys gydytojai atsižvelgia į asmens atmintį, kalbos supratimą, nuotaikos būseną, problemų sprendimo įgūdžius, gebėjimą išlaikyti dėmesį ir atlikti sudėtingesnes užduotis. Demencijos testas, kurio metu pacientui užduodami klausimai, yra tik viena iš sudėtinių dalių, todėl šio testo savaime negalima laikyti diagnostiniu įrankiu. Vertinimas gali apimti pažintinių gebėjimų patikrinimą (arba trumpą testą), fizinę apžiūrą, sveikatos istorijos ir konkrečiam asmeniui atliktų laboratorinių tyrimų peržiūrą. Laboratoriniai tyrimai dažnai padeda nustatyti, ar trūksta vitaminų, ar yra hormoninių pokyčių, kurie gali turėti įtakos bendrai žmogaus savijautai.
Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas. Pirmasis reikalavimas, diagnozuojant demenciją, yra atminties ir mąstymo pablogėjimas, kuris sukelia kasdieninio gyvenimo įgūdžių pakitimus. Atminties pablogėjimas sukelia naujos informacijos įsiminimo, saugojimo ir atgaminimo sutrikimų, tačiau ir anksčiau įgyta informacija gali būti užmirštama, ypač vėlesnėse demencijos stadijose. Demencija yra daugiau nei dismnezija: jai būdinga ir mąstymo, ir abstrahavimo pablogėjimas, taip pat mąstymo nuoseklumo pakitimai. Pakinta ir dėmesys - asmuo pastebi, kad jam darosi sunku įsidėmėti kelis dalykus iš karto, pavyzdžiui, sunku kalbėti su keliais asmenimis vienu metu, nukreipti dėmesį nuo vieno objekto prie kito. Jei demencijos diagnozė yra pagrindinė, sąmonė turi būti aiški. Tačiau galima dviguba delyro ir demencijos diagnozė (F05.1).
Alzheimerio Liga: Pagrindinė Demencijos Priežastis
Alzheimerio liga (AL) jau beveik šimtmetį žinoma medicinos visuomenei, tačiau jos patogenezė vis dar nėra visiškai aiški. Iki šiol naudojami įvairūs kriterijai ir klausimynai jai diagnozuoti, tačiau efektyvus gydymas dar neatrastas.
Manoma, kad pasaulyje yra apie 35,6 mln. žmonių, sergančių AL, o Europos Sąjungoje - apie 6 mln. Didelę įtaką ligos paplitimui turi senėjimas: nuo 65 iki 85 metų naujų ligos atvejų padaugėja nuo 1 proc. iki 7 proc. per metus, o jos paplitimas išauga nuo 3 proc. iki 50 proc. Tiek vyrai, tiek moterys AL serga vienodai dažnai.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
AL patogenezėje esminis vaidmuo tenka nenormaliam β-amiloido baltymui, kuris kaupiasi smegenų audinyje, sudarydamas senilinių plokštelių branduolį ir veikdamas kaip neurotoksinas, sukeliantis neuronų žūtį. Ankstyvos AL atveju nustatyti konkretūs genai, kurių mutacijos lemia šio baltymo gamybą ar jo skaidymo trūkumus. Negenetiniais AL rizikos veiksniais laikomi bloga socialinė ir ekonominė padėtis, menkas išsilavinimas, moteriškoji lytis, galvos smegenų trauma, Downo sindromas šeimoje ir kita.
Dažniausiai AL prasideda nestipriu, sunkiai pastebimu, tačiau pamažu progresuojančiu atminties sutrikimu. Paradoksalu, bet ligoniai užmaršumu nesiskundžia, ir dažnai į tai pirmieji dėmesį atkreipia šeimos nariai ar draugai. Palaipsniui prie blogėjančios atminties prisideda kiti simptomai - elgsenos sutrikimai, kliedesiai ir haliucinacijos, afektiniai sutrikimai, rečiau - ekstrapiramidinė patologija, traukuliai ir mioklonijos. Svarbiausia vieta klinikiniame vaizde tenka atminties problemoms. Sergant pirmiausia sutrinka gebėjimas suvokti naują informaciją (pažeidžiama trumpalaikė atmintis ir išmokimas). Seniau įgyta informacija prisimenama lengviau. Kartu su trumpalaikės atminties prastėjimu vystosi dezorientacija laike ir erdvėje.
Šiuo metu laikoma, kad yra 3 pagrindinės AL stadijos, apibrėžiamos pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinio senėjimo instituto kriterijus, kurie buvo redaguoti 2011 metais, atnaujinus 1984 metų AL diagnostikos kriterijus. Ikiklinikine stadija vadinami pokyčiai galvos smegenyse, suderinami su AL diagnoze, tai yra, tiriant tokius žmones pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimu ar atliekant smegenų skysčio tyrimą biožymenų (β-amiloido, tau proteino) paieškai, randami pokyčiai, kurie gali lemti AL išsivystymą. Diagnozuojant lengvą kognityvinių funkcijų sutrikimą dėl AL, jau stebimos tam tikros atminties problemos - pacientai arba jų artimieji nurodo padidėjusį užmaršumą, kalbos sutrikimus, tačiau minėti skundai dar netrikdo žmogaus kasdienio funkcionavimo.
Kognityvinių Funkcijų Vertinimas
AL diagnozė yra klinikinė, todėl itin svarbus aspektas yra tiksli anamnezė tiek iš ligonio, tiek iš kartu gyvenančių artimųjų - klausiama apie atminties problemas, kasdienę veiklą, charakterio, pomėgių ir iniciatyvos pokyčius, emocinę sferą. Ekskliuduojama somatinė, endokrininė ir psichiatrinė patologija, galinti turėti įtakos demencijos sindromo išsivystymui.
Tradicinis demencijos gyliui įvertinti yra Trumpo protinės būklės tyrimo (angl. Mini Mental State Examination - MMSE) įvertis. Šis testas labai patogus ir šeimos gydytojo praktikoje, kaip atrankinis tyrimas atminties problemomis besiskundžiantiems pacientams. Neturint laiko, dar paprastesnis ir greičiau atliekamas yra Laikrodžio piešimo testas: ligonio paprašoma nupiešti laikrodį, sužymėti valandas ir sudėti rodykles, pažymint konkretų laiką (pvz., 10:15). Maksimali balų suma - 3 (1 - nupieštas ciferblatas, 2 - teisingai nurodytos valandos, 3 - teisingai pažymėtas laikas). Sudėtingesnės ir rečiau naudojamos skalės - Alzheimerio ligos įvertinimo skalė (angl. Alzheimerʼs Disease Assessment Scale - ADAS), Adenbruko kognityvinis testas (angl. Adenbrookʼs Cognitive Examination), kurie leidžia kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti atskirų kognityvinių funkcijų sutrikimą (kalbos, dėmesio, trumpalaikės atminties ir kt.), tačiau pastarieji testai dėl didelės apimties ir didelių laiko sąnaudų kasdieniame darbe naudojami rečiau. Bendraujant su artimaisiais, užpildomas Blesedo demencijos skalės klausimynas. Juo įvertinamas kasdienis ligonio funkcionavimas.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Dažniausiai diagnozė formuluojama kaip AL, įvardijant kognityvinių funkcijų sutrikimo laipsnį, t. y. demencijos gylį (lengvas - MMSE įvertis 20-24 balų, vidutinis - MMSE įvertis 11-19 balų, sunkus - MMSE įvertis 0-10 balų). Tai iš dalies atitinka Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinio senėjimo instituto kriterijus, kur lengvas kognityvinių funkcijų sutrikimas atitiktų pirmąją grupę, o demencijos kategorija apimtų vidutinio ir sunkaus kognityvinių funkcijų sutrikimo grupę.
Trumpo Protinės Būklės Tyrimas (MMSE)
MMSE testas yra plačiai naudojamas įrankis kognityvinėms funkcijoms įvertinti, ypač diagnozuojant demenciją ir Alzheimerio ligą. Šis testas yra paprastas, greitai atliekamas ir nereikalauja specialios įrangos, todėl jis yra patogus naudoti tiek šeimos gydytojo kabinete, tiek specializuotose klinikose. MMSE testas įvertina įvairias kognityvines sritis, įskaitant orientaciją laike ir erdvėje, atmintį, dėmesį, kalbą ir gebėjimą vykdyti paprastas komandas.
Testo metu pacientas turi atsakyti į keletą klausimų ir atlikti keletą užduočių, o kiekvienas teisingas atsakymas ar atlikta užduotis vertinama tam tikru balų skaičiumi.
Adenbruko Kognityvinis Testas (ACE-III)
Adenbruko kognityvinis testas (ACE-III) yra dar vienas naudingas įrankis kognityvinėms funkcijoms vertinti. ACE-III vertina penkias pagrindines pažinimo funkcijas: dėmesį, atmintį, žodinį sklandumą, kalbą ir erdvinius gebėjimus. Tyrimai rodo, kad ACE-III testo įverčiai mažėja sunkėjant pažintinių funkcijų sunkumams, o amžius, išsilavinimas ir lytis yra susiję su ACE-III įverčiais. ACE-III yra validus ir jautrus įrankis tiek LKS, tiek demencijos atrankai. Optimali ACE-III skiriamoji reikšmė demencijos atrankai yra 76 balai (93,0% jautrumas ir 95,8% specifiškumas), o LKS atrankai 86 balai (87,8% jautrumas ir 81,2% specifiškumas).
Paprasti testai dėmesiui patikrinti
Štai keli paprasti testai, kurie gali padėti įvertinti dėmesio koncentraciją:
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Suraskite akimis raidę C:OOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOCOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOO
Jei suradote C, dabar suraskite 6:999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999699999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999999
Dabar suraskite N. Tai bus šiek tiek sunkiau:MMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMNMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMMM
Jei kiekvienam iš šių testų atlikti jums pakako 30 sekundžių, tai reiškia, kad jūsų dėmesingumas nėra sutrikęs. Svarbu paminėti, kad šie testai yra tik orientaciniai ir negali būti naudojami demencijai diagnozuoti.
Alzheimerio Ligos Gydymas
AL gydyti vaistai naudojami tik kiek daugiau nei dešimtmetį, tačiau tyrimai, kuriais bandyta suvokti neuromediatorių ir jų sąveikos pakitimus galvos smegenyse, sergant AL, prasidėjo gerokai anksčiau. Šiuo metu laikoma, kad viena svarbiausių grandžių šios ligos patogenezėje yra acetilcholinas ir jo stoka, todėl plačiausiai vartojama vaistų grupė yra cholinerginę transmisiją aktyvinantys vaistai - cholinesterazės inhibitoriai (donepezilis, rivastigminas ir galantaminas), slopindami jo skaidymą cholinesterazėmis, tačiau nė vienas jų nestabdo cholinerginių neuronų degeneracijos. Jie skirti lengvo ir vidutinio sunkumo demencijai gydyti sergant AL. Pastaraisiais metais atsirado įrodymų, kad šie vaistai efektyvūs ir gydant sunkaus laipsnio AL demenciją - sukurta nauja donepezilio 23 mg dozė. Įprastai donepezilio chlorido skiriama 5 mg 1 kartą per dieną vakare, po mėnesio vaisto dozė didinama iki 10 mg. Atliktų tyrimų duomenimis, donepezilis pagerina kognityvines funkcijas ne tik AL atveju, tačiau ir kraujagyslinės demencijos bei demencijos metu sergant Parkinsono liga. Donepezilio nereikia titruoti sergant inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumu. Tyrimuose patvirtinta, kad sergant AL ir skiriant gydymą donepeziliu, pagerėja ADAS ir MMSE balai, geresnis globėjų esamos situacijos vertinimas, tačiau gydymas neatitolina pacientų atidavimo į globos įstaigas, nepagerina jų subjektyvios gyvenimo kokybės. Dažniausi nepageidaujami reiškiniai yra cholinerginės prigimties ir greitai praeinantys.
Pagrindinis šiuo metu vartojamas vaistas yra memantinas, kuris, veikdamas glutamatinius ir nikotininius receptorius žievėje ir požievyje, veikia atminties formavimosi mechanizmus ir, manoma, pasižymi neuroprotekciniu poveikiu. Atliktų tyrimų duomenimis, memantinas efektyvus gydant vidutinio sunkumo ir sunkaus laipsnio demenciją sergant AL. Pradinė vaisto dozė - 5 mg, kas savaitę didinama po 5 mg per parą, kol pasiekiama gydomoji dozė - 10 mg 2 kartus per parą. Šis vaistas sukelia mažiau nepageidaujamų reiškinių nei anticholinerginiai medikamentai, iš jų dažniausiai pasireiškia galvos svaigimas, sumišimas, haliucinacijos (ypač jei vaistas, netiksliai diagnozavus, skiriamas demencijai su Lewy kūneliais gydyti).
Dažnai visuomenei - tiek plačiajai, tiek medikų - kyla klausimas, ar tikslingas neuroprotektorių ir nootropų vartojimas demencijai gydyti? Europoje demencijai gydyti skiriamas ginkmedžių (Ginkgo biloba) ekstraktas. Klinikiniuose tyrimuose įrodytas jo simptominis efektyvumas gydant AL, t. y. pasiektas geresnis šių pacientų kasdienis funkcionavimas. Gydomoji dozė - 40-80 mg 3 kartus per parą arba 120 mg 2 kartus per parą (daug didesnė, nei daugumos plačiai prieinamų papildų). Neuroprotekcinis poveikis taip pat priskiriamas vitaminui E, selegilinui, nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo, estrogenams.
Atsiradus naujų tyrimų duomenų, aiškinančių AL patogenezę, bandoma ieškoti ir naujų gydymo metodų, pavyzdžiui, taikoma imunoterapija, norint sumažinti β-amiloido kaupimąsi galvos smegenyse. Jei demencijos sindromą lydi neuropsichiatrinės komplikacijos - psichozė, kliedesiai, haliucinacijos, depresija, nerimas ar psichomotorinis sujaudinimas - gydoma psichotropiniais vaistais. Psichozei gydyti naudojami naujos kartos neuroleptikai - risperidonas, olanzapinas, kvetiapinas. Tipiniai senieji neuroleptikai gali skatinti prasidėti parkinsonizmą.
Lengvas Kognityvinis Sutrikimas (LKS)
Bene dažniausias (bet ne visuomet pagrindinis) skundas terapeuto kabinete - bloga atmintis. Nustatyti patologijos formą, po kuria slepiasi neretai „puse lūpų“ išsakytas skundas, nelengva, nes reikia atlikti testus, nusiųsti ligonį konsultuotis, atlikti vizualinius ir laboratorinius tyrimus, taigi dažniausiai diagnozės nustatymas atidedamas, nuraminant pacientą ir rekomenduojant kokį maisto papildą. Tokia taktika dažniausiai pasiteisina, tačiau apie 15% atvejų praleidžiama proga diagnozuoti lengvą kognityvinį sutrikimą (LKS), „pagauti“ demencijos debiutą ir ypač svarbu - skirti gydymą ligos pradžioje. TLK 10 LKS koduojamas F06.7 ir apibūdinamas kaip sutrikimas, kai yra pablogėjusi atmintis, esama mokymosi sunkumų ir nesugebama ilgiau susikoncentruoti prie vienos užduoties. Nuolat jaučiamas protinis nuovargis, atrodo, kad sunku išmokti naują medžiagą, nors objektyviai taip nėra. Nė vienas iš požymių nėra toks ryškus, kad galima būtų diagnozuoti demenciją (F00-F03) arba delyrą (F05.-).
Egzistuoja nuomonė, kad LKS nėra atskiras nozologinis vienetas, tačiau paskutiniu metu žymesnieji klinikinių kognityvinių sutrikimų tyrinėtojai, remdamiesi klinikiniais, ligos vystymosi, epidemiologiniais, vizualiais bei patofiziologiniais duomenimis primygtinai reikalauja LKS įtraukti į DSM-V. LKS, kaip sunkiai „užčiuopiama“ patologija, istoriškai turėjo daug vardų: lakūninė, parcialinė, dismnestinė demencija, organinis smegenų sindromas, organinis smegenų sutrikimas, kognityvinis sutrikimas be demencijos, su amžiumi susijęs atminties sutrikimas (T. Crook), pseudodemencija, į demenciją panaši geros prognozės būklė, gerybinis senėjimo užmaršumas (R. Blackford), senilinis amnestinis sindromas, su amžiumi susijęs kognityvinis nusilpimas (R. Levy). Terminijos įvairovė įdomi ne tik istoriniu požiūriu, bet labai daug pasako apie pačią patologiją. Diagnozei nustatyti vienas pagrindinių instrumentų yra protinės būklės mini tyrimas, kuriuo nustačius 27-24 balus pagal Lietuvos Respublikos normatyvinius aktus diagnozuojama LKS.
R. Peterseno teigimu, yra trys LKS klinikiniai variantai: amnestinis LKS, LKS, kai yra pakenktos kelios kognityvinės funkcijos, ir LKS, kai sutrinka viena kognityvinė funkcija, išskyrus atmintį. LKS diagnostika yra sudėtinga, nes ypač sunku įvertinti premorbidinę arba eventualios ligos (demencijos) debiuto stadiją, tuo labiau, kad gyvenimiškoji bei specifinė profesinė paciento patirtis, galiausiai smegenų rezervas, simptomų pasireiškimo slenkstis yra labai individualūs ir gali gerokai iškreipti testavimo rezultatus. Naudojami keli testai: laikrodžio piešimo užduotis, protinės būklės mini tyrimas, Alcheimerio ligos įvertinimo skalė, penkių žodžių testas ir kiti, su demencijų diagnostikos kriterijais sudarantys gana gremėzdišką diagnostikos instrumentą, nelengvai pritaikomą praktiniame šeimos gydytojo darbe. Mes savo tyrimams dažniau naudojame penkių žodžių testą, protinės būklės mini tyrimą ir laikrodžio piešimo užduotį. Tačiau esant LKS, ir pats tobuliausias testas neatstoja ilgalaikio ir empatinio ligonio stebėjimo, daug informacijos suteikia profesinio arba pomėgių rato kolegų, objektyvūs šeimos narių liudijimai.
Kognityvinės funkcijos terminas labai platus, apimantis subtilų galvos smegenų gebėjimą „suvirškinti“ gautą informaciją ir panaudoti ją savo reikmėms. Kognityviniai gebėjimai glaudžiai susiję su intelektu, išsimokslinimu, išlavinta atmintimi ir kryptingu pastabumu. Medicininėje ir psichologinėje praktikoje neįmanoma brautis į painiausias kognityvinių funkcijų „džiungles“, tenka naudotis gerokai supaprastintais testų rinkiniais, kaip antai B. Reizbergo trumpa kognityvinių funkcijų vertinimo skale. Šioje skalėje tiriamos tik penkios kognityvinės funkcijos: koncentracija, trumpalaikė atmintis, ilgalaikė atmintis, orientacija, funkcionavimas ir rūpinimasis savimi. Kiekviena funkcija įvertinama blogėjančia tvarka nuo 1 iki 7 balų. Tiriant koncentraciją prašoma atiminėti iš 100 po 7, vardyti mėnesius atbuline tvarka, atiminėti iš 40 po 4, iš 10 po 1. Atliekant trumpalaikės atminties tyrimą, reikia prisiminti praeito savaitgalio ar savaitės įvykius, TV laidas, klausiama, koks lauke oras, kas yra dabartinis ar buvęs prezidentas, koks adresas ir pan. Kai tiriama ilgalaikė atmintis, klausinėjama apie vaikystės draugus, mokytojus, kur ligonis gimė, ką dirbo. Pažengus ilgalaikės atminties sutrikimui, lydintis asmuo žino apie tiriamojo praeitį daugiau nei jis. Tiriant orientaciją klausinėjama, kiek valandų, kokia savaitės diena, mėnuo. Pažengus kognityvinių funkcijų sutrikimui, klysta pasakyti datą, nepažįsta artimųjų. Sutrikus penktajai, kognityvinio funkcionavimo ir rūpinimosi savimi funkcijai, pamirštama, kur yra daiktai, pasidaro sunku dirbti, pasiklystama nepažįstamose vietose, „stringa“ sudėtingesnės užduotys: finansinių reikalų tvarkymas, apsipirkimai, vėliau tampa keblu pasirinkti rūbus, dar vėliau - apsitarnauti. Ligoniai dažnai neigia defektą, taigi kai atsiskleidžia nesugebėjimas išspręsti testą, pacientai reaguoja nerimu, kartais peraugančiu į paniką.
Esant LKS, be kognityvinių funkcijų sutrikimo, gerokai kinta asmens savybės: atsiranda psichinis frigidiškumas, egocentrizmas, šykštumas, įtarumas, konfliktiškumas, gana dažnai paryškėja konkrečiam ligoniui būdingos neigiamos charakterio savybės. Pastebėta, kad esant LKS kartais labai pagyvėja tolimos praeities prisiminimai, o tai, matyt, turi savo patomorfologinį paaiškinimą. Pastaruoju metu gana aktyviai tiriami ligonių, sergančių LKS, morfologiniai pokyčiai. Daugiausia pokyčių aptinkama temporalinėje žievėje, migdoliniame kūne, gumbure, baziniuose ganglijuose ir hipokampe, kur pastebimi gana specifiški neurofibriliniai rezginiai, taip pat konstatuojama vidinė ir išorinė hidrocefalija, yra pokyčių kraujagyslėse. Visgi radiniai nėra labai specifiški, toliau vyksta tikslesnė protinių galių nusilpimo diagnostikos paieška, na, o praktikos gydytojai turi remtis klinikiniu ištyrimu, gautų duomenų analize ir pasikliauti intuicija.
Praktinis diagnostinis šeimos gydytojo darbas turėtų susidėti iš tokių etapų: išklausius ligonio skundus ir surinkus objektyvią anamnezę (jei įmanoma), gydytojas paklausia keletą klausimų iš minėtos Reizbergo trumpos kognityvinių funkcijų vertinimo skalės, galima panaudoti ir visą klausimyną. Gavus bent du ar tris klaidingus atsakymus, atliekami protinės būklės mini tyrimas, laikrodžio piešimo testas, penkių žodžių testas arba tiriamasis siunčiamas atlikti testus pas medicinos psichologą. Jei rezultatai nepatenkinami, neretai tiriamasis siunčiamas atlikti vizualinius tyrimus arba tyrimus dėl kitų - pagydomų - būklių, sukeliančių LKS sindromą. Praktikoje dažniausiai kognityvinius sutrikimus sukelia lėtinė intoksikacija alkoholiu ir vaistai: tricikliai antidepresantai, neuroleptikai, narkotikai, hipnotikai, anksiolitikai, anticholinerginiai vaistai, polipragmazija. Tačiau susidūrus su kognityviniais sutrikimais būtina prisiminti skydliaukės tiek hiper-, tiek hipofunkciją, hipoglikemiją, inkstų nepakankamumą, kepenų nepakankamumą, Adisono ligą, Kušingo sindromą, hiperkapniją, nulemtą obstrukcinių plaučių ligų, ir kitas ligas, kurios sergant pirmiausia išryškėja ne kognityviniai sutrikimai, o kiti simptomai. Kasdieniame darbe gana nelengva diferencijuoti 3 „D“: demenciją, delyrą, depresiją. Ir demencijai, ir depresijai būdingas sulėtėjimas, apatiškumas, sumažėjęs domėjimasis aplinka, dėmesio koncentracijos nusilpimas, tačiau depresijai būdingesnis liūdesys, mintys apie savižudybę, beviltiškumas. Diferenciacija sunki, daug padeda objektyvi anamnezė. Delyras nuo lengvo kognityvinio sutrikimo skiriasi staigesne pradžia, pablogėjimu naktį, bet kuriuo atveju diferencinė diagnostika turi būti atlikta greitai, kadangi ir depresija, ir delyras gali virsti urgentinėmis būklėmis. LKS sutrikimą vertiname kaip pradinę neurodegeneracinės demencijos (pvz., Alcheimerio ligos) fazę, o kraujotakos sutrikimai galvos smegenyse gali greitai pabloginti kognityvines funkcijas, nes prie progresuojančio neurodegeneracinio proceso prisideda fokalinė vaskulinė patologija. Demencija gali būti neurodegeneracinio ir vaskulinio proceso lydinys, todėl būtina labai atidžiai stebėti ir preventyviai gydyti tiek kompensuotą, tiek remituojančią lėtinę smegenų išemiją.
tags: #psichologinis #testas #demencijai #nustatyti