Psichozė - tai psichikos sutrikimas, pasireiškiantis ryškiai išreikštu sutrikusiu santykiu su realybe. Šis sutrikimas yra rimtų psichikos sutrikimų simptomas, paveikiantis asmens mąstymą, emocijas, elgesį ir gebėjimą funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines psichozės priežastis, tipus, gydymo būdus, taip pat psichikos sveikatos sutrikimų grupes, stigmatizaciją ir integraciją į visuomenę.
Psichozės esmė ir tipai
Asmenys, išgyvenantys psichozę, patiria haliucinacijas, kliedesius, jų mąstymas tampa nenuoseklus, padidėja nerimo lygis. Taip pat gali stipriai pasikeisti žmogaus vaizduotė, pasireikšti baimės dėl neegzistuojančių grėsmių ar atsirasti keistų, su realybe prasilenkiančių įsitikinimų, kurie prieštarauja turimiems faktams ar gamtos dėsniams. Lėtinių, užsitęsusių psichozių atvejais neretai prarandama motyvacija veiklai, sergantysis atsitraukia nuo socialinio gyvenimo, užsidaro savo pasaulyje.
Psichozės gali būti skirstomos į kelis tipus, priklausomai nuo priežasties ir trukmės:
- Trumpalaikė psichozė: Šis epizodas pasireiškia po patirto stipraus streso, pavyzdžiui, artimojo mirties. Dažniausiai asmuo atsistato po kelių dienų ar savaičių.
- Svaiginančių medžiagų sukelta psichozė: Šią psichozę gali sukelti narkotinės medžiagos ar alkoholis. Asmenys, turintys priklausomybę nuo svaiginančių medžiagų, gali patirti psichozę, jeigu staiga nutraukia svaigalų vartojimą. Kai kuriems asmenims pats pavartojimas gali sukelti psichozę, tokį poveikį gali turėti kanapių preparatai, amfetamino grupės narkotinės medžiagos.
- Organinė psichozė: Psichozės simptomus gali sukelti galvos trauma ar smegenų veiklos sutrikimai.
- Su šizofrenija ir bipoliniu sutrikimu susijusi psichozė: Ši psichozė trunka ilgiau, mėnesiais ar metais, turi banguojančią (sunkesniais atvejais - nepertraukiamą) eigą.
- Depresinė psichozė: Atsirandanti kai kuriais sunkiais depresinio sutrikimo atvejais. Dažniausiai išsakomi kliedesiai irgi atspindi depresinę nuotaiką.
Psichozės gydymas
Kadangi psichozę sukelia įvairių veiksnių sąveika, todėl ir gydymas yra kompleksinis. Jis apima:
- Medikamentinį gydymą: Palengvinantį simptomus. Šiuolaikiniai vaistai gali ne tik slopinti simptomus, bet ir kai kuriuos jų visiškai sunaikinti.
- Socialines ir psichologines priemones: Padedančias sugrįžti prie įprastinio gyvenimo bei išvengti socialinės negalios. Psichoterapinė pagalba ypač svarbi šizofrenijos gydyme. Ji padeda stiprinti ligonio pasitikėjimą savimi, padeda susivokti simptomuose, moko suprasti, valdyti savo jausmus ir emocijas.
Tiktai visapusis gydymas leidžia tikėtis maksimalaus atsistatymo, apsisaugojimo nuo atkryčių bei papildomų problemų (depresijos, nerimo, piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis).
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Pagrindinės psichikos sveikatos sutrikimų grupės
Remiantis Tarptautine psichikos ir elgesio sutrikimų klasifikacijos dešimtąja redakcija (TLK-10), visi sutrikimai suskirstyti į dešimt grupių. Tačiau paprasčiau būtų remtis psichiatrijos epidemiologijos tyrimų duomenimis, kurie rodo, kad visus psichikos ir elgesio sutrikimus pagal paplitimo lygį galima suskirstyti į tris dalis:
a) labiausiai paplitę, dažni (20-35 proc. visų gyventojų serga bent vieną kartą per gyvenimą), tačiau nesunkūs ir nesukeliantys ilgalaikės negalios (depresija, adaptacijos sutrikimai, nerimo sutrikimai ir kt.);
b) santykinai reti (5-10 proc. gyventojų), tačiau sunkūs, daugeliui sergančiųjų sukeliantys negalią, socialinę dezadaptaciją (psichoziniai sutrikimai: schizofrenija ir kiti šios grupės sutrikimai; jie kartais susiję su galvos smegenų pažeidimais ar piktnaudžiavimu psichoaktyviomis medžiagomis, bet gali atsirasti ir be šių veiksnių);
c) asmenybės sutrikimai (jų paplitimas iki šiol nėra tiksliai žinomas; anksčiau šių sutrikimų turintys žmonės vadinti "psichopatais", "sociopatais", "neurotikais"). Šios grupės simptomai ir sutrikimo eiga nebūdingi pirmosioms dviem grupėms. Šiuo atveju elgesio ir adaptacijos sutrikimai prasideda jau vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje, tačiau visuomenėje tokie žmonės tarsi "pasislepia" ir gana ilgą laiką jų problemos būna tik jų artimųjų ar jų pačių reikalas. Tokie asmenys visuomenėje vadinami "vampyrais" ar "sadistais", nes jie dažnai egoistiškai reikalauja dėmesio, narciziškai, neatsižvelgdami į kitų poreikius, siekia patenkinti savo norus, kankina kitus, tačiau prispyrus reikalui jie sugeba mobilizuotis, pasislėpti po "darboholiko" ar "rūpestingos mamytės" kaukėmis, ir dėl to kiti žmonės apie jų sutrikusį charakterį net nieko neįtaria.
Psichikos ir elgesio sutrikimų poveikis artimiesiems
Visų trijų grupių sutrikimai turi reikšmingų skirtumų pagal savo poveikį visuomenei. Pirmosios grupės sutrikimai tik laikinai sutrikdo sergančiojo psichikos ir fizinę sveikatą, todėl artimieji lengvai gali jiems padėti sunkioje gyvenimo situacijoje, juos užjausti, paskatinti užsiimti prasminga veikla. Asmuo, sergantis depresija ar linkęs pernelyg nerimauti, yra našta artimiesiems ir daro jiems neigiamą poveikį, tačiau jis visiškai įveikiamas, kai artimiesiems kartu su sergančiuoju taikoma šeimos psichoterapija arba kai jiems pataria psichikos sveikatos profesionalai. Visuomenėje svarbu pasiekti, kad tokia psichologinė ir psichoterapinė pagalba būtų prieinama, kad būtų pakankamai tokią pagalbą teikiančių kvalifikuotų specialistų. Tam reikia tinkamai investuoti į psichikos sveikatos priežiūrą, numatyti laipsnišką perėjimą nuo psichiatrijos ligoninių ir psichoneurologinių pensionatų modelio prie bendruomenės (socialinės) psichiatrijos.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Antrosios grupės sutrikimų turintiems asmenims būdingi grubūs realybės suvokimo sutrikimai, naujos realybės kūrimas, nutolimas nuo gyvenimo ir pasinėrimas į kliedesių bei haliucinacijų pasaulį. Šių pacientų sutrikusio elgesio poveikis aplinkiniams neretai būna labai slegiantis ir visiškai sugriauna bendrus ateities planus. Dėl didelio tokių pacientų priežiūros ar slaugos poreikio artimieji būna priversti sumažinti savo darbo valandas ar iš viso liautis dirbę. Juos ima kamuoti nerimas dėl ateities, jie patys neretai patiria sunkų stresą ir įgyja psichosomatinių sutrikimų. Kitiems visuomenės nariams turintieji psichozinių sutrikimų sukelia neigiamus jausmus, nes "sveikieji" paprastai nesistengia suvokti, kaip realybę mato sergantysis. Arba dėl labai sutrikusio elgesio psichozinių sutrikimų turintieji gali kelti tiesioginę grėsmę kitų asmenų saugumui, sveikatai ar gyvybei.
Psichikos sutrikimų turinčių žmonių stigmatizacija ir integracija visuomenėje
Psichikos sutrikimų turintys asmenys yra stigmatizuojami. Stigma - tai išankstinė neigiama nuostata į asmenį dėl jo skirtingumo. Pavyzdžiui, kai aplinkiniai sužino, kad asmuo serga psichikos liga, jie pradeda skirtingai elgtis, vengti, kitaip bendrauja ar įtariai stebi, nors tam objektyvių priežasčių nėra. Stigma yra kliūtis asmenims esantiems rizikos grupėje, bet neturintiems sutrikimų, gauti savalaikę pagalbą. Pavyzdžiui, patiriantieji gedėjimą ar sunkų stresą vengia kreiptis, nes bijo, kad psichikos sveikatos specialistai jiems nustatys psichikos sutrikimo diagnozę, kuri vėliau taps stigmos priežastimi.
Stigma, jau turintiems psichikos sutrikimų žmonėms, apsunkina patekimą į specializuotas gydymo ar reabilitacijos įstaigas. Taip pat stigma palaiko neigiamą politikų nuomonę apie psichikos sveikatos problemą ir jų galimą sprendimą, todėl reikiamoms tarnyboms neskiriamas finansavimas arba finansuojamos tradicinės, bet mažai veiksmingos socialinei integracijai psichiatrijos ligoninės, psichoneurologiniai pensionatai. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse, jau seniai išnaikinti psichoneurologiniai pensionatai. Jie stigmatizuoja psichikos sutrikimų turinčiuosius, stabdo integraciją, be to, jie ekonomiškai nenaudingi.
Norint mažinti stigmą bei integruoti psichikos sutrikimų turinčius žmones į visuomenę, svarbus pačių pacientų vaidmuo. Ne mažiau svarbus yra kultūros ir meno vaidmuo mažinant stigmą. Be jau minėtų psichoneurologinių pensionatų žalos, pačių pacientų bei kultūros ir meno indėlio stigmatizacijos prevencijai bei integracijai į visuomenę, taip pat svarbi savitarpio pagalba, bendruomenės psichikos sveikatos plėtra, pagalba artimiesiems bei visuomenės švietimas, tolerancijos ugdymas. Taigi Lietuvai dar yra ko siekti, juolab, kad tarptautinės konvencijos įpareigoja neįgaliuosius laikyti teisės subjektais, o ne vien atimti iš jų teises.
Asmenybės sutrikimai
Turbūt daugiausiai diskusijų kelianti, daug psichologinių sunkumų sukelianti artimiesiems - trečioji grupė - asmenybės sutrikimai. Nors įvairūs asmenybės sutrikimai pasižymi savitais simptomais, vis dėlto jie turi daug bendrų bruožų: žmonėms, kuriems yra sutrikusi asmenybė, paprastai kyla darbo problemų: jie ilgai neišsilaiko vienoje vietoje arba tiesiog užima žemesnes pareigas nei derėtų pagal kvalifikaciją. Kitas bendras bruožas - socialiniai tokių asmenų ryšiai nėra ilgalaikiai arba jų apskritai beveik nėra. Dažniausiai taip atsitinka dėl pačių sutrikusios asmenybės žmonių neigiamo požiūrio į aplinkinius arba dėl to, kad neretai jie patys nuteikia aplinkinius prieš save, pavyzdžiui, savo nuolatiniu įžeidumu, irzlumu, jautrumu ir pan. Paprastai tokie žmonės neįžiūri darbinių ar socialinių santykių problemų priežasčių savyje, todėl į psichiatrus nesikreipia. Tačiau dėl sveikatos problemų jie gali aktyviai ieškoti pagalbos, o dėl minėtų priežasčių paprastai nuvargina gydytojus ir nuteikia juos prieš save.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Sutrikusios asmenybės žmonės sunkiai pakelia stresą, todėl tam tikrais atvejais, kai stresas ypač sunkus, jie gali neadekvačiai reaguoti į aplinką ir kuriam laikui „pabėgti“ nuo problemos sprendimo - pavyzdžiui, pasinerti į trumpalaikę psichozės būklę. Tokie žmonės naudojasi įvairiais, dažnai primityviais, gynybos mechanizmais. Dėl visų šių priežasčių asmenybės sutrikimų turinčių asmenų artimiesiems sunku prie jų prieiti, bendrauti, suprasti, kas vyksta, įtikti. Ypač sunku, jei sutrikimas nediagnozuotas.
Kaip išsivysto asmenybės sutrikimas?
Kiekvienas mūsų pasižymi savita reakcija į aplinką, kuri padeda išlaikyti tokią pat savitą pusiausvyrą tarp mūsų vidinio gyvenimo ir aplinkinio pasaulio, kitaip sakant, padeda prisitaikyti prie aplinkos. Ši savita reakcija sudaro asmenybę - visumą savybių, kurios lemia žmogaus elgseną, mąstyseną ir jauseną. Asmenybės bruožai formuojasi jau vystantis, vaikui aktyviai santykiaujant su kultūriniais, socialiniais veiksniais ir įgyjant tam tikrą patirtį šeimoje, santykiuose su tėvais ar jais atstojančiais žmonėmis. Jeigu žmogaus asmenybės bruožai, lemiantys jo reakciją į aplinkinio pasaulio poveikį, kelia bendravimo problemų, galima įtarti, kad taip pasireiškia tam tikras asmenybės sutrikimas.
Yra kelios asmenybės sutrikimą aiškinančios teorijos. Genetinės teorijos atstovų nuomone, asmenybės bruožai yra bent iš dalies paveldimi ir todėl asmenybės sutrikimai būdingi žmonėms, kurių tėvai turėjo polinkį sirgti įvairiomis psichikos ligomis. Vis dėl to, šiandien sutinkama, kad dėl asmenybės sutrikimų negalima kaltinti vien tėvų, nesugebančių tinkamai reaguoti į vaiko poreikius ir jausmus, ar paties vaiko biologinių bei genetinių savybių, lemiančių vienokį ar kitokį reagavimo į aplinką tipą. Dėl genetinių ir kitų biologinių veiksnių žmogus gimsta su tam tikra išankstine jaudresne reakcija į aplinką, prie kurios prisitaikyti arba kurią keisti jam nepadeda ne tik pirmieji vaikystės objektai (tėvai ar globėjai), bet ir vėliau sutikti žmonės. Tuomet prie biologinių prisidėję psichologiniai veiksniai galutinai lemia ydingą vidinių struktūrų formavimąsi ir asmenybės sutrikimų raidą nuo vaikystės iki paauglystės pabaigos.
Kaip mažinti asmenybės sutrikimus
Norint sumažinti asmenybės sutrikimų, reiktų užsiimti agresijos ir smurto prevencija visuomenėje, skirti daugiau dėmesio tėvų mokymams, rasti priėjimą ne tik prie pavyzdingų tėvų ir mamų, kurie ir patys domisi savo vaikais, bet ir turinčių priklausomybių, kitų psichikos sutrikimų. Tinkamas auklėjimas, rūpinimasis ir meilė vaikui stipriai mažina asmenybės sutrikimo tikimybę.
Manoma, kad neigiamas televizijos ar kitų medijų vaidmuo skatinant narcizismą, kraštutines elgesio išraiškas yra irgi svarbus, todėl didelę reikšmę reikia teikti medijų redaktorių ir prodiuserių švietimui, kaip tinkamai pateikti informaciją, padėti visuomenei tapti labiau kultūringa ir išsilavinusia, o ne parduoti kriminalines naujienas, sensacijas ir pigias pramogas ar erotiką. Diskusijų ar pramoginių laidų vedantieji radijuje, televizijoje ar internete dažnai net nesupranta, kad neigiamai veikia visuomenės psichologinę raidą.
Psichikos sveikatos problemų prevencija
Psichikos sveikatos problemų prevencija yra ekonomiškai naudinga. Daugelis pagalbos būdų yra veiksmingi ir turi moksliškai įrodytą naudą: daugelis intervencijų psichikos sveikatos srityje turi išskirtinai gerą piniginę vertę, skatina geresnius pasiekimus išsilavinimo, įdarbinimo, uždarbio bei sumažėjusio nusikalstamumo srityse, o pačių intervencijų kaina yra maža.
Klinikinis tyrimas: anamnezės ir psichikos būsenos modelis
Pagrindiniai psichikos ligonio tyrimo metodai yra pokalbis ir stebėjimas. Tuomet surenkama informacija apie paciento dabartinę būseną, visą jo gyvenimą, tuo metu pacientas taip pat ir apžiūrimas, stebima jo veido išraiška, judesiai etc, kas irgi suteikia informaciją apie paciento savijautą. Surinkus anamnezę pacientą reikia ištirti neurologiškai bei somatiškai.
Subjektyvi anamnezė
- Nusiskundimai: Jų pobūdis, intensyvumas etc.
- Šeimos anamnezė.
- Gyvenimo anamnezė:
- Paciento gimimo ypatumai.
- Simptomai vaikystėje.
- Ikimokyklinis amžius: ligos, traumos, žaidimų ypatumai, charakterio ypatumai.
- Mokyklinis amžius: adaptacija, gabumai, atsilikimai, pomėgiai, santykiai su bendraamžiais bei mokytojais.
- Karinė tarnyba.
- Lytinio gyvenimo ypatumai.
- Vedybinis gyvenimas, duomenys apie sutuoktinį, santykiai su juo, nėštumai, vaikai, santykiai su vaikais.
- Žalingi įpročiai.
- Kitos ligos (ne psichikos).
- Ligos (paūmėjimo) anamnezė:
- Pradžia.
- Veiksniai, galėję sukelti paūmėjimą.
- Darbas, savijauta, elgesys.
- Somatinės sveikatos, kūno masės pokyčiai.
- Nuotaikos, interesų ir atminties pokyčiai.
- Elgesio pokyčiai, iš kurių galima spręsti apie produktyvią psichopatologiją.
- Savižudiškos ir žudikiškos tendencijos.
- Iš ko surinkta anamnezė, kada, gydytojo nuomonė apie informatoriaus asmenybę, jo santykį su pacientu, suinteresuotumas.
- Asmenybė iki susergant:
- Santykiai su draugai ir pažįstamais, bendravimo ypatumai.
- Elgesys kolektyve.
- Ekstraversinės, intraversinės tendencijos.
- Požiūris į darbą ir bendradarbius, padėtis tarp jų, ambicijos.
- Intelekto aktyvumas, interesai.
- Nuotaikos.
- Charakteris.
- Pažiūros.
- Požiūris į save.
- Fantazijos.
Objektyvi anamnezė
Paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas.
- Išvaizda. Ar atitinka metus, soc.
- Laikysena ir judesiai.
- Bendravimas ir elgesys. Ar bendrauja noriai ar formaliai, mandagus ar familiarus, t.p. Požiūris į gydytoją.
- Sąmonė.
- Suvokimas.
- Mąstymas.
- Kliedesiai.
- Atmintis.
- Emocijos ir nuotaika. Sprendžiama iš paciento veido išraiškos, liūdnas ar linksmas, veidas išraiškingas ar nejudrus (hipomimija, amimija). Nuotaika prislėgta ar pakili, baimė, nerimas, disforija.
- Santykiai su artimaisiais.
- Valia.
- Dėmesys. Pasyvus/aktyvus, sutelktas/išblaškytas, paslankus/inertiškas
- Potraukiai.
- Intelektas.
- Kritiškumas.
Svarbu diferencijuoti psichikos sutrikimą su galima somatine liga. Diagnozei patikslinti dažnai reikia ilgesnio stebėjimo laiko, papildomų klinikinių bei psichologinių tyrimų. Tuomet rašoma preliminarinė diagnozė, atspindinti gydytojo nuomonę.
Psichikos sutrikimų klasifikacija
Psichikos sutrikimų klasifikacija- tai specifinių psichikos sutrikimų diagnozių sąrašas, sudarytas pagal tam tikrus diagnostikos kriterijus. Esminiai šios diagnostikos sistemos bruožai yra šie: ateorinis, aprašomasis principas, diagnostikos kriterijai ir daugiaašė ligonio būklės įvertinimo sistema. Ateorinis principas reiškia tai, kad ši klasifikacija, diagnostika ir gydymas nėra siejami su kokia nors viena teorine psichikos sutrikimų koncepcija. Aprašomasis principas atspindi tai, kad šiuo metu nėra objektyvių tyrimų psichikos ligų diagnostikai. Kita DSM savybė- griežti specifiniai kiekveino sutrikimo diagnostiniai kriterijai, leidžiantys skirtingims gydytojams vienodai vertinti ligonio psichikos būklę. Trečias DSM bruožas- daugiaašis ligonio psichinės būklės įvertinimas. V ašis- bendro adaptacijos lygio įvertis. DSM klasifikacija yra gana lanksti ir greitai kintanti požiūrio į psichikos sutrikimus sistema, atspindinti šiuolaikinius mokslo laimėjimus.
1948m buvo įkutra PSO ir ji perėmė šį darbą, tuomet buvo išleista TLK-6. Ji buvo pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija, kurioje buvo ir psichikos ligų skyrius. Svarbiausias TLK tikslas- užtikrinti sekmingą sergamumo ir mirtingumo duomenų registravimą, aiškinimą ir lyginimą neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje, vietoje ir kada tai daroma. TLK-10 pasirodė 1992m. TLK -10 apima visą grupę klasifikacijų, sudarydama taip vadinamą TLK šeimą. Svarbiausia joje- ligų klasifikacija, t.y. pagal tam tikrus principus sugrupuotas patologinių būklių sąrašas. Jo pagrindas triženklis kodas, TLK-10 įvestas raidinis- skaitmeninis kodavimas.
TLK-10 yra išsamus psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius V(F). Jis išleistas keliais variantais: statistinis, skirtas kancelairiniam darbui; „TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika“, jis skirtas psichiatrams ir kitiems psichikos sveikatos priežiūros specialistams, gali būti naudojamas kaip mokymo priemonė; moksliniams tyrimams skirtas variantas turi griežtesnius diagnostikos kriterijus; vėliausiai pasirodė supaprastintas variantas, skirtas pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams.
TLK-10 psichikos sutrikimai nustatomi remiantis tam tikrų simptomų buvimu arba nebuvimu ir jų trukme. Daugelis psichikos sutrikimų aprašymų nėra teoriškai pagrįsti ir atspindi PSO specialistų susitarimą, kaip apibrėžti diagnostikos kriterijus remiantis klinika.
Psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius koduojamas F raide. Antrasis kodo ženklas nurodo F skyriaus poskyrį: F0- organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai, F1- psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, F2- šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai, F3- nuotaikos sutrikimai, F4- neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai, F5- elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniaias veiksniais, F6- suaugusių asmenybės ir elgesio sutrikimai, F7- protinis atsilikimas, F8- psichologinės raidos sutirkimas, F9- elgesio ir emocijų sutrikimai prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje; trečiasis poskyrio skirsnį, t.y. sutrikimą ar sutrikimų grupę; ketvirtasis, atskirtas tašku, nurodo sutrikimų ypatumus, ketvirtuoju ženklu .8 koduojami kiti, skirsnyje neįvardinti sutrikimai, o .9- nepatikslinti sutrikimai; penktas ženklasvartojamas sutrikimo savitumams arba eigai nurodyti.
Siekiant kiek įmanoma suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, pvz., SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI- tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t.y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.
Klinikiniam psichikos sutrikimų sunkumui nustatyti t.y. Žmogaus psichika, elgesys, asmenybės organizacija ir funkcionavimas, taip pat bendravimas su kitais tiriami psichodiagnostiniais metodais. Tyrimo metodų esama įvairių: pokalbis, stebėjimas, testai, dokumentų studijavimas etc.
tags: #psihozines #arganizacijos #asmenybe