Šiame straipsnyje nagrinėjama psichoterapijos esmė remiantis psichoterapeuto ir psichoanalitiko Raimundo Milašiūno įžvalgomis, atsiliepimais ir knygomis. Aptariami psichoterapijos principai, paciento ir terapeuto santykis, nerimo įtaka šiuolaikinei visuomenei bei ryšių su kitais žmonėmis svarba.
Psichoterapijos esmė ir principai
Psichoterapija skiriasi nuo tradicinės medicinos tuo, kad pacientas nėra pasyvus paslaugos gavėjas. Atėjęs į terapeuto kabinetą, žmogus turi būti nusiteikęs dirbti su savimi, o ne tikėtis patarimų ar nurodymų. Pagrindinis psichoterapijos principas - kalbėti viską, kas ateina į galvą, arba pasakoti tai, kas atrodo svarbu. Terapeutas neklausinėja, kad nenukreiptų paciento savo keliu. Paciento mintys, net jei atrodo beprasmės, gali būti labai svarbios, nes jose glūdi pasąmoninga informacija.
R. Milašiūno teigimu, pacientas yra svarbi terapinio proceso figūra. Jis pateikia istoriją ar mintis apie save, savo problemą ar kasdienius įvykius. Terapeutas gali pateikti pastabas arba interpretuoti pateikiamą medžiagą, norėdamas atverti gilesnius pasąmonės ryšius arba parodyti pacientui jo išgyvenimų kilmę. Terapeutas turi būti paciento išgyvenimų veidrodis, reflektuojantis pateiktą medžiagą. Tokia intervencija, vadinama konfrontacija, padeda pacientui kitaip pažvelgti į santykius su žmonėmis ir kitaip įvertinti savo vidinius įsitikinimus.
Svarbu paminėti, kad terapeutas niekada nepasakys, kad pacientas mąsto, jaučia ar elgiasi neteisingai (nebent tas elgesys pavojingas jam pačiam ar kitiems). Terapeutas lydi, o ne veda, padėdamas pacientui atrasti atsakymus į savo klausimus ir ugdyti savivertę bei pasitikėjimą savimi.
Terapeuto vaidmuo ir paciento atsakomybė
Psichoterapijoje svarbus terapeuto profesionalumas ir gebėjimas užvesti žmogų ant kelio, o tolesnė mąstymo eiga priklauso nuo jo paties. Terapeutas vengia užversti pacientą savo subjektyvia informacija, tačiau yra pasirengęs padėti ir suteikti paciento mąstymui ar jausmams naują postūmį, jei pastebi kliūtis.
Taip pat skaitykite: R. Milašiūnas: kelias į psichoterapiją
Ateinant į seansą, svarbu pasikliauti psichoterapeuto profesionalumu ir priimti jo taisykles. Terapeutas nedažnai atsako į asmeniškus klausimus, tačiau jei tai padeda žmogaus pokyčiams ar sveikimui, - būtinai. Jis labiau linkęs paskatinti žmogų patį ieškoti atsakymų į savo klausimus, tačiau gaires ar užuominas visuomet nurodo. Terapeuto pastabos gali užbėgti už akių šimtams klausimų.
Terapeutas patarimų nedalija. Pats rasdamas atsakymus į savo klausimus, žmogus ugdo savivertę bei pasitikėjimą savimi ir mažina priklausomybę nuo aplinkinių. Terapeutas tegali pastūmėti vienokio ar kitokio sprendimo link, tačiau priimti jį tenka pačiam žmogui.
Pasirengimas terapijai ir laisvas minčių srautas
Jau pradėdamas terapiją, žmogus turi būti suformulavęs savo problemą. Nesvarbu, ar tai psichologiniai bendravimo sunkumai, vidiniai išgyvenimai, psichikos sutrikimas, būsimasis pacientas visuomet žino, ko iš terapeuto nori. Terapija prasideda nuo to, kad pacientas „atsineša“ problemą ir išsako pageidavimus psichoterapeutui. Tuomet sutariama, kaip bus siekiama ją spręsti, kaip bus dirbama, aptariamos atsakomybės ir pan.
Terapijos eiga labai priklauso ir nuo paciento - jis sprendžia savo problemas, terapeutas tik padeda. Terapeutas dažniausiai tiesiog tyli ir laukia, ką žmogus pasakys. Pacientui atėjus į eilinį susitikimą, terapeutas dažniausiai tiesiog tyli ir laukia, ką žmogus pasakys. Kontrolė ne vienam reiškia saugumą, o pasiruošimas temai iš anksto taip pat apsaugo žmogų. Tačiau kai žmogus išlaisvėja, taip pat ir ima kalbėti tai, kas tuo metu ateina į galvą, mes suprantame, kad prasideda tam tikri vidiniai jo pokyčiai. Tam priešais jus ir sėdi terapeutas, kad padėtų pasijusti saugiam kalbėti be pasirengimo ir pažintų tarp eilučių pateikiamą informaciją. O pacientas gali pasirinkti, ką kalbės šiandien - dėstys laisvai kylančias mintis ar suplanuotą temą.
Nerimas šiuolaikinėje visuomenėje ir ryšių svarba
R. Milašiūno nuomone, jausminė, santykių su žmonėmis pusė yra labai svarbi mūsų dalis ir, jei mes vadovausimės tik protu, niekur nenueisime. Protas susijęs su mūsų savigynos mechanizmais: kai susiduriame su kažkuo nemaloniu, visada sugebame labai protingai paaiškinti, save nuraminti, bet nesugebame pažvelgti į esmę. O jausmai yra tai, ko negalime valdyti ir apgauti: kai atsiranda jausmas, tai mums signalas, kad kažkas vyksta.
Taip pat skaitykite: Sielos labirintų analizė
Norvegų psichiatro, kultūrologo Finno Skarderudo knyga „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ atskleidžia, kad nerimas yra šiuolaikinės visuomenės variklis. Ankstesnėse visuomenėse apie nerimą buvo kalbama mažai, o šiuolaikinėje visuomenėje jis yra vienas pagrindinių dalykų, nes ne tik varo visuomenę į priekį, bet kažką ir griauna. Knyga moko ramybės, nes pirmiausia mes turime įsigilinti į tai, kas sakoma.
Autorius remiasi dviem pagrindinėmis šiuolaikinėmis psichologijos teorijomis - psichoanalizės teorija ir egzistencializmo teorija. Sigmundas Freudas padėjo suprasti, kad mūsų gyvenimas turi prasmę, t. y. kiekvienas mūsų žingsnis yra prasmingas. Egzistencinė terapija parodė, kad ne tik kiekvienas mūsų žingsnis turi prasmę, bet apskritai mūsų gyvybė, egzistencija turi savo prasmę.
Autorius pabrėžia, kad vis dėlto mūsų gyvenimas yra susijęs su ryšiais su kitais žmonėmis, t. y. su santykiais su kitais žmonėmis, ir labai gražiai pačioje pradžioje kalba apie tai, kad didžiausia rizika šiame gyvenime ne parašiutu šokti iš lėktuvo, o sukurti ir išlaikyti ryšį. Ateina žmonių, kurie iš tikrųjų nebemoka palaikyti ryšio, rasti atsparos ir galimybės judėti į priekį. Tada taip ir atsitinka, kad mes įsisukame į kažkokį bėgimo ratą ir nebematome tų, kurie yra šalia, ir staiga suvokiame, kad liekame vieni: kažkur nubėgome ir šalia nebėra kitų, bėgančių kartu, arba kiekvienas bėga savo takeliu, bet nebėga kartu.
Kaltės ir gėdos jausmai
Kaltės ir gėdos jausmas yra du baziniai dalykai. Gėdos jausmas iš dalies sukuria ir optimistinę perspektyvą, nes kaltė, jei žiūrėtume į vaiko raidą, žmogaus gyvenimą, atsiranda gerokai vėliau, negu atsiranda gėda. Kaltės jausmo atsiradimas siejamas su super ego, mūsų vidinio cenzoriaus atsiradimu, t. y. kaltė - vėlesnis žingsnis, o gėda yra tai, kas ateina iš ankstesnio periodo, iš santykio. Kaltė daugiau mūsų vidinis dalykas, jis susijęs su jau esamomis mūsų vertybėmis, o gėda šiuo atveju yra tai, kas ateina iš tiesioginio vaiko su tėvais santykio, t. y. noro įtikti tėvams, pasirodyti gerai, būti priimtam, pripažintam ir t. t.
Kuo ankstesni nemalonūs dalykai atsiranda, tuo daugiau turime pripažinti, kad ir ankstesnės problemos pradeda atsirasti, iškilti. Tai reiškia, kad mūsų ankstyvieji santykiai taip pat tampa problemiškesni ir mūsų šeimos situacija dažnai tampa patologinė, sukelia mums labai daug įvairiausių problemų, dėl to mes daug labiau nukenčiame ateityje. Taigi gėdos atsiradimas yra labai dvilypis dalykas - ir optimistinis, ir pesimistinis. O atvirumas iš tiesų labai stipriai su tuo susijęs, nes tik atviras žmogus gali pasidalinti savo lūkesčiais, išgyvenimais ir pirmiausia būti atviras sau pačiam. Jis gali suprasti ne tik tai, ko nori aplinkiniai žmonės, bet ir tai, ko nori jis pats.
Taip pat skaitykite: Motinos meilė ir vienišumo jausmas
Protas ir jausmai
Šiuolaikinės technologijos ir atradimai verčia mus mąstyti, tapti tais protingais žmonėmis, kurie turi kažkaip išgyventi, sukurti kažką materialaus. Tačiau protas yra tik viena mūsų dalelė. Jis padeda kažką kurti, bet nepadeda kurti santykių, nes žmogus turi dvi dalis - protą ir jausmus. Kiekvienas žmogus turi suvokti, kad jis turi dvi rankas, dvi kojas, galų gale du smegenų pusrutulius, kurie yra gana skirtingi. Lygiai taip pat jis turėtų suvokti, kad turi ir dvi gyvenimo puses. Pasakymas „protingas vaikas“ yra esminis - tai iš tikrųjų protingas, bet vaikas. Jausminė, santykių su žmonėmis pusė, mano manymu, šioje knygoje akcentuojama kaip svarbesnė dalis. Tai patvirtina ir asmeninė patirtis darbo kabinete. Ateina be galo protingų, be galo daug pasiekusių žmonių, bet jie yra absoliūs kūdikiai, kai kalbama apie santykius - jie nežino, ką tas santykis gali reikšti, ką gali duoti ir yra nelaimingi.
Susigrąžinti jausminę pusę nėra paprasta, bet viskas įmanoma. Manau, kad tam protingam vaikui pirmas žingsnis - tiesiog pamąstyti, tik pamąstyti ne vien apie protą, bet ir apie jausmus. Suvokti, kad jausmai nebūtinai užvaldo, jie taip pat kažką atveria. Protas yra susijęs su mūsų savigynos mechanizmais: kai susiduriame su kažkuo nemaloniu, visada sugebame labai protingai paaiškinti, save nuraminti ir t. t. Bet nesugebame pažvelgti į esmę. O jausmai yra tai, ko negalime valdyti ir apgauti: kai atsiranda jausmas, tai mums signalas, kad kažkas vyksta. Tad, jei sugebėtume truputį sustoti, pabandyti pajausti ir atsakyti sau į klausimą, ką šitas jausmas sako, atsivertų durys, ir mes jausmais bei intuicija galėtume naudotis daug daugiau, būti atviresni ne tik sau, bet ir tiems žmonėms, kurie yra greta mūsų.
Negatyviosios pusės priėmimas
Žmogus dažnai negali priimti savo negatyviosios pusės. Jis visada nori būti pozityvus, teigiamas, geras, jaunas, gražus, protingas, gabus, tenkinti visus savo poreikius šeimoje, darbe. Mes jau esame įpratę gėdytis kažko, kas nepriimtina kitiems. Ir tada pradedame manyti, kad tai turėtų būti nepriimtina ir mums patiems.
Iš tiesų mes dažnai galvojame, kad žmogus teturi vieną pozityvų jausmą - džiaugsmą. Visi kiti jausmai, tarkim, pyktis, liūdesys, nerimas, yra kažkuo blogi jausmai. Iš tikrųjų tai jausmai, kurie yra tokie patys, kaip džiaugsmas, - jie visi mums reikalingi. Pirmiausia mums reikėtų nustoti galvoti, kad galime būti tobuli, galime patenkinti visų aplinkinių ir savo lūkesčius. Reikia nustoti kelti kartelę vis aukščiau ir aukščiau. Mes turime suvokti, kad savo jausmais galime sau tik padėti: pyktis mums padeda išgyventi, judėti į priekį, parodo, kad atėjo laikas apsiginti, nerimas perspėja, kad gresia kažkoks pavojus. Tai jausmai, kurie mums reikalingi ir Dievo duoti tam, kad galėtume egzistuoti. O jei mes tik sieksime vadinamojo gero, nežinia, kiek tai bus gera mums patiems.
Meilė ir santykiai šeimoje
Meilė ir yra, ir turėtų būti besąlygiška. Tik kyla klausimas, kas slypi po žodžiu „meilė“. Jei įsivaizduojame, kad besąlygiška meilė yra tik davimas, neatsižvelgiant į jokias sąlygas, labai žiauriai klystame. Mano požiūriu, meilė yra gerokai daugiau negu tas vienas labai geranoriškas jausmas. Kartais pyktis taip pat yra meilės išraiška. Pavydas taip pat gali būti meilės išraiška. Kartu, duodamas meilę, aš turėčiau nustatyti ir tam tikras ribas, kad meilė būtų visavertė, turininga, nebūtų vien atidavimas be jokio grąžinimo. Manau, kad meilė įmanoma tik tada, kai ji abipusė. Vienpusė meilė niekada nebūna laiminga. Todėl vaikams mes turime duoti tą besąlygišką, absoliučią meilę pradžioje, iki tam tikro amžiaus, o šiek tiek vėliau turime juos išmokyti duoti meilę kitiems. Meilė - procesas, kai duoda abu. Bet jokiu būdu nereikia tikėtis, kad tai turi būti vien džiaugsmas, glostymas, ir nieko daugiau.
Raimundo Milašiūno knyga "Psichoterapija: kaip ir kodėl?"
Knyga skirta kiekvienam žmogui, kuris rūpinasi savo savijauta, nori suprasti ir pažinti save ir kitus, domisi, kodėl pakliūva į nemalonias ar pasikartojančias situacijas, o kartais praranda viltį, tikėjimą ir meilę. Knyga atsirado bendraujant su žmonėmis, kurie atėjo į psichoterapeuto kabinetą. Visus joje pateiktus klausimus uždavė patys pacientai, todėl čia kiekvienas rasite ką nors tinkamo sau. Praversite psichoterapeuto kabineto duris, perskaitysite apie jame vykstančius procesus, apie terapeuto ir paciento santykius, nueisite ilgą kelią nuo terapeuto pasirinkimo iki atsisveikinimo su juo. Ir sužinosite daug intriguojančių dalykų apie žmogų ir jo dvasią.
Raimundas Milašiūnas - vienas iš autoritetingiausių ir žinomiausių Lietuvos psichoterapeutų ir psichoanalitikų. Jis padėjo kitaip į save pažvelgti ir gyvenimo būdą pakeisti daugybei pacientų. Autorius atstovauja šiuolaikinei, vadinamajai intersubjektyviajai, psichoanalizei, kuri gerokai nutolo nuo klasikinio Sigmundo Freudo metodo, tačiau yra vienas pažangiausių psichoterapijos metodų. Jis pabrėžia artimo ryšio tarp žmonių reikšmę ir emociškai aktyvaus bei jautraus psichoterapeuto vaidmenį. Tokia psichoterapija nuoširdi, vengianti dirbtinio neutralumo, kuris pacientui atrodo paprasčiausias abejingumas.
Apie Raimundą Milašiūną
Raimundas Milašiūnas dėsto studentams, veda profesinės priežiūros (supervizijų) grupes psichoterapeutams, privačiai dirba Valakupių psichoterapijos centre ir yra Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos, Lietuvos psichoanalizės draugijos ir Lietuvos psichiatrų asociacijos narys.
„Aš tikrai žinau, kad esu ne vadovas. Kažkada, tiesa, buvau vadovas, teko būt. Tada supratau, kad nesu vadovas. Šiaip esu psichoanalitikas, psichoterapeutas. Tie, kas ateina pas mane ir paato, kas yra ta psichoanalizė, supranta, kad tai visai kitaip, nei rašoma vadovėliuose. Nors aš ateinu iš tos psichoanalizės, kuri yra froidiškoji (Zygmuntas Freudas - DELFI), bet aš darau tai, ką mes vadiname intersubjektyviąja analize. Jei Z. Freudas kalbėjo apie vieno žmogaus psichologiją ir jos analizę, tai mes kalbame apie dviejų žmonių santykį“, - apie save kalbėjo pašnekovas.
Tarp psichoterapeuto pacientų yra ir vadovų, kurių darbas įtemptas, jie nuolat turi dirbti su kitais žmonėmis. „Vadovas visą laiką sėdi po prožektoriais - jį mato darbuotojai, kolegos, partneriai, konkurentai, taip pat ir šeima. Tai milžiniškas spaudimas. Jis visą laiką galvoja „kaip aš atrodau, ką apie mane pagalvos“. Kai toks žmogus ateina pas mane į psichoterapiją, reikia nukelti visas jo mintis nuo to „ką kiti apie mane pagalvos“ į tai „kas aš pats esu?“. Tai nėra lengva“, - atviravo psichoterapeutas.
„Jeigu jis nesusimąstys, kas toks yra ir kam toks yra, labai greitai praras atramą į žemę abiem kojomis. Jis užsidės kaukę, pradės gyventi po ja ir vieną dieną jis sulūš“, - pasekmes aiškino R. Milašiūnas.
tags: #raimundas #milasiunas #psichoterapija #kaip #ir #kodel