Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas - nejaugi jos gali būti per daug? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Šiame straipsnyje panagrinėsime vienišumo fenomeną, motinos ir sūnaus santykius bei psichoterapeuto Raimundo Milašiūno įžvalgas apie motinišką pavydą ir sūnaus atsiskyrimą.
Motinos meilė: nuo džiaugsmo iki pavydo
Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai. Ji augino ir porą metų vyresnę dukterį. Irena turėjo mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvo įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: "O Jovita mano taip", "o ji pasakė anaip". Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė.
Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta - nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?! Kai apie konfliktą papasakojau draugei, ji pasišaipė netikėjusi, kad galiu būti tokia bjauri anyta. Man tai buvo smūgis - juk niekada nepasižymėjau valdingumu. Tačiau kuo ilgiau mąsčiau, tuo aiškiau suvokiau, jog mudviejų santykiai su dabar jau ištekėjusia dukra buvo visiškai kitokie. Niekada jos nepavydėjau vaikinams - netgi džiaugiausi išleisdama už vyro.
Ši istorija atskleidžia, kaip motinos meilė sūnui gali transformuotis į pavydą kitai moteriai, ypač kai sūnus pradeda kurti savo gyvenimą. Ypatingas motinų ir sūnų ryšys nėra iš piršto laužtas mitas. Motiniško pavydo kitai moteriai priežasčių derėtų ieškoti dar vaikystėje.
Psichiatro psichoanalitiko Raimundo Milašiūno įžvalgos
Psichiatras psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas mano, kad neįmanoma griežtai apibendrinti, kad visos motinos sūnus labiau myli nei dukras, tačiau tam tikros tendencijos egzistuoja. Anot jo, kaip motina elgiasi su vaiku, panašiai elgsis ir su suaugusiu sūnumi. Motina yra pirmasis prisirišimo objektas. Mergaitėms tai padaryti sunkiau, nes su motina jas sieja lytis. Be to, dukrą mama suvokia kaip savo tęsinį, į ją perkelia viltis bei lūkesčius, žino, kad ji dar ne kartą grįš - tad ir paleidžia kur kas lengviau. Kad sulaikytų prie savęs sūnų, motinai prireikia daugiau jėgų, energijos, meilės - sunku paleisti tą, į kurį tiek daug investuota. Duktė grįžta pas motiną sukūrusi savo šeimą, laukdamasi kūdikio, augindama vaikus. Jai reikia mamos patarimo ir šilumos. O sėkmingai vedęs sūnus visą savo rūpestį bei švelnumą skiria netikėtai jo gyvenime atsiradusiai moteriai - ji nieko neinvestavo, bet staiga gauna viską.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichologinė gerovė: Vaido Arvasevičiaus perspektyva
Ypač skausmingai sūnaus atsiskyrimą išgyvena mamos, kurios yra patyrusios tėvo šaltumą, buvo paliktos vyro, yra vienišos - jų sūnūs privalo atlikti ir vyro funkciją. Raimundo Milašiūno manymu, nederėtų visos atsakomybės suversti motinoms - ne mažiau svarbus tėvo vaidmuo. Jei jis nuolat užsiėmęs, neturi laiko šeimai, sūnui sunkiau su juo susitapatinti ir jis šliejasi prie mamos.
Motinos-draugės fenomenas: pavojinga riba
Pažinties pradžioje mane labai žavėjo būsimojo vyro Andriaus santykiai su motina, - prisimena 30-metė Daiva. - Jie kalbėdavosi apie viską, kartu eidavo į teatrą ir vakarėlius, jis ruošdavo jai vakarienę ir padėdavo išsirinkti suknelę. Buvau įsitikinusi, kad taip jis elgsis ir su manimi. Maniau, bus vieni niekai sutarti su tokia šiuolaikiška anyta. Tačiau ji kategoriškai nenorėjo manęs įsileisti. Ji pašiepdavo mano klasikinį rengimosi stilių ar senamadišką pomėgį skaityti. Bandžiau būti į ją panaši, bet tai nepatiko mano vyrui. Kartą jis prasitarė, kaip vakarais laukdavo iš pobūvių grįžtančios mamos, kaip sirgdamas vienas gulėjo lovoje, nes mama negalėjo atsisakyti svarbių susitikimų: "Draugai man pavydėjo laisvės ir brangiais kvepalais dvelkiančios mamos, kuri atrodė kaip mano vyresnioji sesuo, o aš jiems pavydėjau mamų, kvepiančių raugintais kopūstais ir kasdien tikrinančių pažymių knygutes", - prisipažino jis. Supratau, kad Andriaus pasaulis yra apvirtęs aukštyn kojomis - mama tapo jo drauge, o aš turėjau atlikti motinos funkcijas.
Pasak Raimundo Milašiūno, motinos-draugės tipas yra gana pavojingas. Iš pažiūros toks bendravimas su sūnumi atrodo labai gražiai, tačiau paprastai už šios draugystės slypi savanaudiški tikslai - noras išsaugoti sūnų kaip vyro pakaitalą, atimant iš jo asmeninį gyvenimą. Ypač savininkiškomis tampa motinos, nerealizavusios savęs kitoje veikloje: sugriuvus karjeros planams, įžeista savimeilė perkeliama į sūnų - jis tampa gyvenimo prasme.
Anytos tipai: nuo bitės motinėlės iki marčios draugės
Lengviau marčios ir anytos santykiai rutuliojasi tradicinėse šeimose, kur aiškesnės tėvų ir vaikų funkcijos bei hierarchija. Anyta-bitė motinėlė laiko beveik visas namų kertes ir yra pasirengusi po sparneliu priglausti dar vieną narį (nesvarbu, ar jis to nori, ar ne). Marčią ji vertina kaip giminės pratęsėją bei stengiasi jai pagelbėti ir išmintimi, ir materialiai. Jos visažiniškumas ir įkyrus dėmesys gali ne juokais erzinti, tačiau jis pagrįstas labiau motinišku rūpesčiu nei egoizmu.
Manoma, kad geriausias anytos tipas - marčios draugė. Tokia anyta yra pernelyg užsiėmusi savo reikalais, kad kištųsi į jaunos šeimos gyvenimą. Santykiai su ja retai būna komplikuoti, nes ji gerbia kitų žmonių privatumą. Paprastai ji trokšta, kad ją vadintų vardu, ir niekada jūsų nepavadins dukrele. Labiausiai tokio tipo anyta erzina tradicinėje šeimoje užaugusias marčias, įpratusias prie besiaukojančių mamų.
Taip pat skaitykite: Psichoterapija meilės ligai gydyti
Marčios ir anytos: dvipusis konfliktas
Mane stebina, kad anyta nė sykio nepasisiūlė pabūti su anūkais, - piktinasi viena interneto svetainės lankytoja. - Vos paprašai pagalbos, ji susiraukia it perkandusi citriną. Atrodo, kad mes jai esame svetimesni už jos drauges ir koleges. Neretai ir marčios blogai elgiasi su vyro tėvais. Tikrai įsiutau, kai vos pas mus atsikrausčiusi marti ėmėsi pertvarkų, - pasakoja viena anyta. - Ji šaipėsi iš mano sienų apmušalų, siūlė keisti senamadiškas užuolaidas, atsisakyti pernelyg sočių pusryčių ir daugybės kitų mums įprastų dalykų. Kai bandydavau atsikirsti, ji atšaudavo: "O mes manome kitaip". Atleiskite, kas tie mes? Jei jau taip trokšti vadintis savarankiška šeima, gal iš pradžių reikėtų bent jau nulipti tėvams nuo sprando?
Iš tiesų ką tik susituokusiam vyrui kartais pernelyg sunku persiorientuoti ir suvokti, kad po žodžiais "šeima", "mes" po vedybų slypi visiškai kitokie dalykai. Ypač jei toliau tebegyvenama tėvų namuose. Blogiau, kai tai tęsiasi net ir fiziškai atsiskyrus nuo tėvų. Mano praktikoje dažnai pasitaiko pacientų, kurie kalbėdami apie šeimą ir namus turi omenyje tėvų šeimą, - patvirtina Raimundas Milašiūnas. - Tai rodo pernelyg didelę priklausomybę.
Kaip elgtis, kai anyta nenori paleisti savo sūnaus?
Štai keletas patarimų, kaip elgtis tokioje situacijoje:
- Situaciją reikėtų išsiaiškinti dar prieš vedybas. Nesunku pastebėti ypatingą sūnaus ir mamos ryšį. Nesuklyskite - teiginys, kad motinai itin dėmesingas vyras panašiai elgsis ir su žmona, ne visada pasitvirtina. Paslaugumas nėra blogai, tačiau jo nederėtų painioti su priklausomybe, - teigia psichoanalitikas. - Stebėkite, ar jis toks paslaugus tik motinai, ar ir kitiems žmonėms.
- Jei įžvelgiate priklausomybę, nebūtina iš karto sprukti.
- Nekaltinkite savęs. Neretai moterys mano, kad pačios yra kaltos, nes skiria vyrui per mažai meilės ar rūpesčio, ir dėl tos jis bėga pas motiną.
- Nesielkite agresyviai su vyro motina.
- Neskubėkite nutraukti santykių - tai labai traumuoja ir motiną, ir sūnų. Anytos kišimąsi į jūsų gyvenimą galima apriboti pamažu - sumažinti susitikimų, skambučių skaičių.
- Verta po truputį įsiterpti tarp anytos ir sūnaus, perimti kai kurias sūnaus funkcijas. Jei jis veždavo mamą apsipirkti, tai galite padaryti jūs, motyvuodama, kad vyras labai užsiėmęs.
- Raskite jai (ir sau) naują veiklos sritį.
- Nesiknaisiokite po praeitį. Neretai marčios sureikšmina pirmojo susitikimo įspūdį - prisimena kiekvieną jo motinos repliką, nepatiklų žvilgsnį ir net tai, kuo buvo pavaišinta.
Motinos patirtis: paleisti sūnų
Mane su sūnumi siejo ypatingas ryšys - turėjau jam atstoti ir motiną, ir tėvą. Gal dėl to jo atsiskyrimas man buvo gana skausmingas. Prieš porą metų pati sau tyliai kartodavau: "Paleisk jį, paleisk". Net ir labai norėdamas neperduosi kitam savo gyvenimiškos patirties, tačiau motiniškas rūpestis, kad sūnus pasirinktų teisingus dalykus, yra natūralus jausmas - jo nepavadinčiau pavydu. Mano sūnaus pasirinkimas man nepatiko tik kartą, bet nebrukau jam savo nuomonės, tik stengiausi labiau užimti kitais dalykais.
Vyresnysis sūnus anksti įpratino mane prie savo draugių. Niekada nemaniau, kad jis man priklauso: kai jo gyvenime atsirado draugė, supratau, jog jis jau suaugo. Priėmiau tai kaip dėsningą faktą ir nekvaršinau galvos dėl to, kas dabar bus. Gal dėl to, kad esu labai užsiėmusi ir vaikai nėra pagrindinė mano gyvenimo dalis. Savo nuomonę apie vieną ar kitą sūnaus draugę visada pasakydavau, bet sprendimo teisė likdavo sūnui.
Taip pat skaitykite: Sveikimas nuo priklausomybių per psichoterapiją
Žinau, kad dauguma moterų jaučia motinišką pavydą, tik ne visos tai pripažįsta. Viena draugė pasakojo, jog dar gimdymo namuose žiūrėdama į sūnelį mąstė apie tai, ar jau gimė ta bjaurybė, kuri vieną dieną pavogs jos mielą, gražutį, gerai išauklėtą vaikelį. Kita per vaikų gimtadienį nuoširdžiai koneveikė šiuolaikines merginas, nepaliekančias jos sūnelio ramybėje ir atakuojančias jį pikantiškomis žinutėmis. Turbūt aš esu netipiška mama - matydama, kaip mano vyresnysis sūnus įsimyli, džiaugiuosi, kad pagaliau ir jis išgyvens tą nuostabią jausmų gamą, kurią išgyvenau aš.
Pirmiausia mano vaikai yra žmonės, o tik paskui sūnūs. Jie turi patirti viską, kas skirta žmogiškajai prigimčiai. Aišku, norėtųsi, kad sūnaus išrinktoji būtų jo verta moteris, tačiau jei ji neatitiktų mano skonio, ko gero, nutylėčiau, kad neįžeisčiau sūnaus ir nesumenkinčiau jo pasirinkimo.
Vienatvė: skirtingi veidai
Kas yra vienatvė? Gal kai vienas stovi už savo lango ir stebi stiklu riedančius lietaus lašus, lyg dideles skausmo ašaras? Gal kai esi tarp mylimų žmonių ir vis tiek nesijauti jiems artimas? O gal kai miegi ir sapnuoji gražiausią pasaulyje sapną? Nežinia. Vienatvė kiekvienam žmogui skirtinga. Ir kartu panaši tuo, jog ilgiesi būti suprastas, paguostas, priglaustas tvirtai, tvirtai.. Kaip kadaise.
Kartais vienatvė būna pikta. Tuomet ji tampa panaši į žvėrį, besiblaškantį po narvą ir negalinti iš jo ištrūkti. Dažnai vienatvė būna liūdna, kaip verkiantis vaikas užmirštas mamos ir kartu viso pasaulio. O kartais vienatvė atbukina ir pasidaro abejinga. Ji tiesiog ateina ir uždaro paskui save duris. Tada širdyje viskas sustingsta, gyvenimas nutolsta, jo garsai nutyla. Ši ramybė apgaulinga, nes joje nėra gyvybės.
Vienatvė ne visuomet yra bloga. Juk moki išbūti pats su savimi. Visi žmonės gimsta vieni, valgo vieni ir miega vieni. Vienatvė padeda sudėlioti mintis į vietas, padeda apsvarstyti save bei kitus, padeda augti. Vienatvė bloga tampa tuomet, kai jos yra per daug. Kai ji ima trukdyti gyventi, kai ji atskiria, o ne kviečia susitikti.
tags: #psichoterapeutas #milasiunas #jeigu #neturesime #antros #puses