Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) - vienas iškiliausių XX a. lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas. Jo kūryba, apimanti daugiau nei pusę šimtmečio, paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje ir kultūroje. Šis straipsnis siekia atskleisti V. Mykolaičio-Putino asmenybę, kūrybinį kelią, jo gyvenimo lūžius ir pasaulėvaizdį, remiantis biografiniais faktais ir literatūros tyrinėtojų įžvalgomis.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkėje), Suvalkijoje, valstiečių šeimoje. Jo vaikystė prabėgo gamtos apsuptyje, kuri vėliau atsispindėjo jo kūryboje. Baigęs keturias Marijampolės gimnazijos klases, 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Šis pasirinkimas lėmė svarbų etapą jo gyvenime, kuris vėliau atsispindėjo autobiografiniame romane „Altorių šešėly”.
Seinų seminarijoje V. Mykolaitis-Putinas susidomėjo literatūra, Maironio poezija. 1911 m. debiutavo spaudoje. 1915 m. buvo įšventintas į kunigus, tęsė studijas Petrogrado (dabar - Sankt Peterburgas) dvasinėje akademijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją. 1916 m. išėjo pirmoji V. Mykolaičio-Putino knyga.
Po studijų Petrograde, V. Mykolaitis-Putinas tęsė mokslus Fribūro (Šveicarija) ir Miuncheno (Vokietija) universitetuose. Fribūro universitete apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Šios studijos praplėtė jo akiratį, supažindino su įvairiomis filosofinėmis ir literatūrinėmis srovėmis.
Kūrybinės Veiklos Pradžia ir Simbolizmo Įtaka
Ankstyvoji V. Mykolaičio-Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Joje svarbūs dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai, sklandi, ritminga eilėdara, pakili intonacija, kartais drumsčiama abejonės, nusivylimo, nepasitenkinimo, pasipriešinimo nuotaikų. Poveikį darė Romantizmo poetai (Adomas Mickevičius, Kornelijus Ujejskis, Fiodoras Tiutčevas), Lietuvoje kylanti estetizmo ir neoromantizmo banga (Liudo Giros folkloro stilizacija, bendradarbiavimas Vaivorykštėje). Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais Mykolaitį-Putiną traukė dramos žanras, Lietuvos istorijos tematika. Veikiamas Maironio, 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“.
Taip pat skaitykite: Romano "Altorių Šešėly" intelektualinė analizė
Tačiau ryškiausiai V. Mykolaičio-Putino talentas atsiskleidė antruoju - simbolistiniu - kūrybos laikotarpiu. Jį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų” (1927). Šiame rinkinyje buvo tokie poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas”, ciklai „Viršūnės ir gelmės”, „Pesimizmo himnai”, eilėraščiai „Rūpintojėlis”, „Žemei”. Simbolizmas, kuris rėmėsi antikine Platono filosofija ir stengėsi įžvelgti giliai už realybės esančias reiškinių esmes, ieškoti amžinojo grožio ir gėrio, Europoje jau buvo pasibaigęs, bet Lietuvoje skleidėsi kaip dar neišeikvota meno erdvė.
Negalėdamas savyje suderinti kunigo ir poeto, jis išgyveno didelę apsisprendimo dramą. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba. Ja poetas apmąstė žmogaus galimybes (ciklas „Viršūnės ir gelmės”), vidinį prieštaringumą (ciklas „Pesimizmo himnai”), laisvės ir nelaisvės įtampą (poema „Vergas”), Dievo ir žmogaus santykį („Rūpintojėlis”). V. Mykolaitis-Putinas lietuvių poeziją nukreipė nuo visuomeninių problemų į individo būties filosofinę refleksiją, suteikė jai bendražmogiško universalumo ir dramatizmo.
„Altorių Šešėly” - Autobiografinis Romantizmas ir Dvasinės Paieškos
1931 m. gavęs kūrybinių atostogų, V. Mykolaitis-Putinas išvyko į Prancūzijos kurortą Nicą ir pradėjo rašyti autobiografine patirtimi paremtą romaną „Altorių šešėly”. Šis romanas laikomas vienu svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių, nagrinėjančiu poeto ir kunigo nesuderinamumo problemą. Negalėdamas suderinti asmeninių ir poetinių aspiracijų su kunigyste, 1935 m. V. Mykolaitis-Putinas pasitraukė iš kunigų luomo.
„Altorių šešėly” priskiriamas „tapsmo” (vok. Bildungs) romano tipui, jame atskleidžiama žmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros formavimasis, asmenybės savikūra. Romano protagonistas Liudas Vasaris artimas Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui - tai intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų.
Romane vaizduojami Liudo Vasario studijų metai seminarijoje, vikaravimo laikotarpis ir galutinis apsisprendimas palikti kunigystę. Kiekvienoje romano dalyje pasirodo kita moteris, įgalinanti Liudą Vasarį geriau pažinti žmogaus vidines nuostatas, dalyvaujanti jo kelyje į visavertį gyvenimą ir kūrybą.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
„Altorių šešėly” pasirodymas 1932-1933 m. lietuvių romanas buvo neišplėtotas antraeilis žanras. Mykolaičio-Putino knyga padarė tikrą perversmą - ketvirtajame dešimtmetyje romanai pasipylė kaip iš gausybės rago. Dėl sensacingo turinio (autobiografiškumas, seminarijos ir kunigų gyvenimo paviešinimas, įtaigus psichologizmas) „Altorių šešėly” buvo graibstyte graibstomas. Tai pirmasis lietuvių „bestseleris”.
Gyvenimas ir Kūryba Karo ir Pokario Metais
1940 m. V. Mykolaitis-Putinas persikėlė į Vilnių. Profesoriavo Vilniaus universitete, buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, Lietuvių literatūros instituto direktorius. Okupacijos metais išspausdinęs antibolševikinių eilių, po karo buvo sekamas sovietinio saugumo.
Atskiras savitas Mykolaičio-Putino kūrybos laikotarpis - karo išvakarėse ir karo metu sukurta poezija, kurią poetas ketino publikuoti 1944 m. „Rūsčių dienų” rinkinyje, bet okupacinė vokiečių valdžia nedavė leidimo. Karo, nelaimių, pasaulio katastrofos nuojauta išsakoma baladės poetika, neramiais sapnais, grėsmingomis vizijomis, kosminės šaltos nakties metafora, smerkiamas žmonijos nuopuolis, grįžimas į barbarybės laikus, nykūs sovietizacijos reiškiniai.
Iki naujo Raštų leidimo 1989 m. niekur nebuvo publikuota „Rūstybės psalmė” - svarbus katastrofų laikotarpio kūrinys. Biblinėmis aliuzijomis ir iškalbingų vaizdų seka eilėraštis perteikia istorijoje vykstantį absurdą.
Emigracijon nepasitraukęs Mykolaitis-Putinas turėjo prisitaikyti prie esamos santvarkos, buvo verčiamas rašyti revoliuciją, Leniną, Staliną, sovietinę santvarką ir jos „šviesias” perspektyvas šlovinančias eiles. Rinkinyje „Sveikinu žemę” (1950), kuris pasirodė tik kelis kartus poetui taisius, t. y. „sutarybinus” dalį eilėraščių, Mykolaitis-Putinas atidavė privalomą duoklę keliais stereotipiniais eilėraščiais.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Prie sau įprastos meditacinės lyrikos Mykolaitis-Putinas grįžo tik pasibaigus Stalino epochai. 1955-1959 m. sukurti eilėraščiai sudaro atskirą skyrių Raštų pirmajame tome, kuris vėlgi išėjo cenzūros apkarpytas. Visgi skaitytojas jau galėjo pajausti Mykolaičio-Putino vertą poeziją iš filosofinę mintį metaforiškai bei simboliškai perteikiančių ciklų „Parafrazės”, „Krintanti žvaigždė”, „Septynios dienos”.
Svarbiausias rezistencinis kūrinys - 1945 m. sukurta poema „Vivos plango, mortuos voco” („Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu”). Poetas pranašų kalba, apokaliptiniais regėjimais išreiškė kaltinimus totalitarinei prievartos sistemai, pasmerkė moralinį išsigimimą, bailius ir pataikūnus, šaukėsi Dievo pagalbos, mirusiųjų keršto, išsakė savo pasipiktinimą ir nusivylimą. Nors poetinė raiška abstrakti, be konkretybių, nuorašais paplitusios poemos skaitytojui buvo aišku, jog kalbama apie antrąją sovietinę okupaciją. Sovietinis saugumas ieškojo autoriaus, įtariamas buvo Mykolaitis-Putinas - jį pridengdamas, autorystę prisiėmė vienas studentas, už tai nuteistas penkeriems metams.
Tuo laikotarpiu daugiausiai vertė rusų klasikų poeziją, A. Mickevičių, rašė straipsnius apie lietuvių rašytojus. Po karo parašė romaną „Sukilėliai”, išleido lyrikos rinkinius „Būties valanda”, „Langas”.
„Sukilėliai” - Istorinis Romanas ir Tautos Likimas
Romane „Sukilėliai” (dalis 1 1957, LSSR valstybinė premija 1958, 2 dalis 1967, 21986) apie 1863 sukilimą pateikiama plati laikotarpio panorama. Istoriniame romane Sukilėliai (dalis 1 1957, LSSR valstybinė premija 1958, 2 dalis 1967, 21986) apie 1863 sukilimą pateikiama plati laikotarpio panorama (paryškintos socialinės veikėjų charakteristikos ir tam laikui privalomos istorinės klišės suteikia romanui schematizmo). Įtaigūs romano aspektai, vaizduojantys kaimo žmogų kaip tradicinės agrarinės kultūros kūrėją, pavergtos tautos buities prasmių ir perspektyvų, laisvės siekių įžvalgos, lyrizmo kupini gamtos vaizdai.
Literatūrinė Kritika ir Teorija
Kaip literatūros teoretikas buvo veikiamas B. Croce’s, H. Bergsono, W. Dilthey, rusų simbolistų idėjų; taip susiformavo jo paties estetinė sistema, kurios branduolys - meno savaiminio vertingumo, autonomiškumo, kūrybos iracionalumo samprata, o kartu esminio meno ryšio su tautos būtimi ir istoriniu laiku idėjos. V. Mykolaitis-Putinas pirmasis konceptualizavo lietuvių literatūros istoriją vertindamas ją kaip tautinės savimonės skleidimąsi ir meninį brendimą. Klasikinės yra K. Donelaičio, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, Vydūno, V. Krėvės kūrybos interpretacijos.
Kaip literatūros kritikas daugiausia reiškėsi 3-4 dešimtmetyje, objektyviai ir kritiškai, su menine nuovoka ir įžvalgumu vertindamas to meto rašytojus ir literatūros procesą.
Paskutiniai Gyvenimo Metai ir Atminimo Įamžinimas
Vincas Mykolaitis-Putinas mirė 1967 m. birželio 7 d. Kačerginėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1978 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Česlovas Mazūras).
1986 m. Tauro g. 10-3, name, kuriame rašytojas gyveno paskutinius du dešimtmečius (1944-1967), atidarytas memorialinis butas-muziejus. Kambarių interjeras atkurtas iš nuotraukų pagal architekto V. Vizgirdos projektą. Prieškambaryje kabo dail. L. Žuklio skulptūrinis rašytojo portretas. Muziejuje sukaupta apie 5000 eksponatų.
1973 m. sausio 5 d., 80-ųjų V. Mykolaičio-Putino metinių proga, prie namo Tauro gatvėje 10 (buv. Liepos 21-osios), kuriame 1944-1967 m. gyveno rašytojas, buvo atidengta paminklinė lenta-bareljefas (skulpt. K.
1992 m. lapkričio 24 d. prie to paties namo Vilniuje, Tauro kalno papėdėje, (Tauro g. 10, Naujamiesčio seniūnija) buvo atidengta paminklinė lenta trims čia gyvenusiems rašytojams: V. Krėvei-Mickevičiui, V. Mykolaičiui-Putinui ir B. Sruogai (skulpt. Antanas Žukauskas).
1989 m. vienai iš Naujamiesčio seniūnijos gatvių suteiktas V. Mykolaičio-Putino vardas.
V. Mykolaičio-Putino atminimas įamžintas ne tik paminklais ir muziejais, bet ir literatūros tyrinėtojų darbuose. Apie jo gyvenimą ir kūrybą išleistos kelios monografijos: „Putinas - gyvenimo ir kūrybos akiračiai”, Jono Lankučio „Vincas Mykolaitis-Putinas”, Viktorijos Daujotytės-Pakerienės „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai: kūrybos studija”. Apie V. Mykolaitį-Putiną rašoma Vytauto Bubnio knygoje „Širdimi regėti: portretiniai eskizai”, Tomo Venclovos „Vilniaus vardai”, leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių”, Antano Rimvydo Čaplinsko knygose „Vilniaus gatvės” ir „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės”, prozininkės, vertėjos Halinos Korsakienės atsiminimų knygoje „Susitikimai”, Salio Šemerio knygoje „Žmonės mano gyvenime”, „Lietuvių literatūros enciklopedijoje”, literatūros kritiko Stasio Lipskio knygoje apie žymias XX a. asmenybes „Biografijų perlai: dokumentinės noveletės” ir kt.