Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėsime ribinį polinkį taupyti (MPS), jo reikšmę ir ryšį su vartojimo bei taupymo funkcijomis. Taip pat aptarsime, kaip vartotojų elgsena ir pajamos veikia taupymo sprendimus.
Vartojimo Funkcija
Vartojimo funkcija atspindi tiesioginę priklausomybę tarp vartojimo išlaidų ir disponuojamų pajamų. Vartojimo išlaidos (C) - tai namų ūkių išlaidos, skirtos galutinėms prekėms ir paslaugoms įsigyti. Šios išlaidos sudaro didžiąją bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Pagrindinis veiksnys, lemiantis vartojimo išlaidas, yra namų ūkio pajamos.
J.M. Keyneso Vartojimo Funkcija
J.M. Keyneso vartojimo funkcija dažnai išreiškiama kaip tiesinė priklausomybė tarp vartotojų išlaidų (C) ir disponuojamų pajamų (Yd):
C = a + bYd,
kur:
Taip pat skaitykite: Ribinio polinkio taupyti apibrėžimas
- a - autonominis vartojimas (vartojimo išlaidos, nepriklausomos nuo pajamų);
- b - ribinis polinkis vartoti (papildomo vartojimo pokytis, padidėjus pajamoms vienu vienetu).
Kitas svarbus J.M. Keyneso vartojimo teorijos dydis - vidutinis polinkis vartoti (APC), kuris nusako vartojimo išlaidų ir pajamų santykį. Didėjant disponuojamoms pajamoms, polinkis vartoti mažėja.
Taupymo Funkcija
Taupymo funkcija parodo ryšį tarp taupymo ir pajamų lygio. Disponuojamų pajamų dalis, kuri nėra vartojama, yra taupoma. Santaupos taip pat garantuoja pajamų ir vartojimo didinimą ateityje (ligos, nedarbo atveju). Santaupos, kaip ir vartojimas, keičiasi nevienodai. Turtingi, t. y. didesnes pajamas turintys žmonės, taupo daugiau negu neturtingi ne tik absoliučiai, bet ir didesniu lyginamuoju svoriu, lyginant su pajamomis. Santaupos taip pat yra investicijų pagrindas.
J.M. Keyneso Taupymo Funkcija
J.M. Keyneso vartojimo teorijoje ne tik namų ūkio vartojimo išlaidos, bet ir taupymas priklauso nuo disponuojamų pajamų. Didėjant pajamoms, didėja tiek vartojimo išlaidos, tiek taupymas.
Ribinis Polinkis Taupyti (MPS)
Ribinis polinkis taupyti (MPS) - tai papildomų disponuojamų pajamų prieaugio ir papildomų santaupų prieaugio santykis. MPS yra taupymo tiesės nuolydžio koeficientas. Matematiškai, MPS = ΔS / ΔYd, kur ΔS - santaupų pokytis, o ΔYd - disponuojamų pajamų pokytis.
Vidutinis Polinkis Taupyti (APS)
Vidutinis polinkis taupyti (APS) - tai taupymo ir pajamų santykis, kuris išreiškia vidutinį taupymo pokytį, pajamoms padidėjus vienu vienetu. APS = S / Yd, kur S - santaupos, o Yd - disponuojamos pajamos.
Taip pat skaitykite: Suprasti ribinį dažnį
Ryšys Tarp Disponuojamų Pajamų, Vartojimo Išlaidų ir Santaupų
Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo grynųjų (disponuojamų) pajamų. Kuo jos didesnės, tuo daugiau vartojama: šeimos, turinčios didesnes pajamas, vartoja daugiau nei šeimos su mažesnėmis pajamomis, o kraštuose, kur didesnės nacionalinės pajamos, aukštesnis ir vartojimo lygis.
Vartojimo Modeliai
Fisherio "Tarplaikinio Pasirinkimo" Teorija
Kiekvienas asmuo norėtų įsigyti daugiau prekių ir daugiau kokybiškų prekių, tačiau vartotojo pajamos yra ribotos. Ribotos vartotojo pajamos yra tarplaikinio pasirinkimo apribojimas. I. Fisheris išskiria du skirtingus vartotojo gyvenimo laikotarpius: pirmasis laikotarpis - darbo metai, antrasis - pensijinis amžius. Pirmojo laikotarpio vartotojo pajamos - Y1, vartojimo išlaidos - C1, o antrojo laikotarpio pajamos - Y2, vartojimas - C2. Visi kintamieji yra realūs dydžiai, t.y. koreguojami atsižvelgiant į infliacijos tempą šalyje. Šalyje yra išvystyta finansinė rinka, todėl vartotojas turi galimybę skolintis arba taupyti, esant tam tikrai palūkanų normai - r.
Tarkime, kad vartotojai nutaria taupyti, tai vartojimas pirmuoju laikotarpiu C1 bus mažesnis už šio laikotarpio pajamas Y1, C1 < Y1, S > 0. Taigi nuo sutaupytos sumos S = Y1 - C1 jis gaus palūkanas.
Gyvenimo Trukmės Hipotezė
Ši hipotezė teigia, kad žmonės planuoja savo vartojimą ir taupymą per visą gyvenimą, siekdami išlyginti savo vartojimo lygį nepriklausomai nuo pajamų svyravimų.
M. Friedmano Pastovių Pajamų Teorija
M. Friedmano pastovių pajamų teorija teigia, kad vartojimo sprendimus lemia ne einamosios pajamos, o pastovios pajamos, t. y. ilgalaikis pajamų lygis, kurio vartotojas tikisi.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie ribinį naudingumą
Vartotojo Elgsena ir Engelio Taisyklė
Kiekvienas iš mūsų yra vartotojas, mes perkame prekes ir paslaugas beveik kas dieną, todėl mes esame potencialūs vartotojai. Vartojimas nėra pastovus, jis keičiasi. Tam įtaką daro daugelis veiksnių, pvz., šeimos tradicijos, skonis, polinkiai, pajamos, kuriomis vartotojas disponuoja. 1857 m. E. Engelis, Prūsijos statistikos biuro direktorius, Karaliaučiaus universiteto profesorius, paskelbė darbą, kuriame įrodė, kad kitoms sąlygoms nepakitus, bendrosios pajamos ir pajamų dalis, išleidžiama maistui, yra atvirkščiai priklausomos. Vėliau tai buvo pavadinta Engelio taisykle.
Engelio kreivė rodo funkcinę priklausomybę tarp įvairių prekių (paslaugų), kurias galima įsigyti esant skirtingoms kainoms, kiekio. Engelio kreivės negalima tapatinti su pajamų ir vartojimo kreive, kuri rodo priklausomybę tarp dviejų prekių kiekio ir skirtingų pajamų dydžių. Didėjant pajamoms, išlaidos maisto produktams taip pat didėja, tačiau iki tam tikros ribos, ir ne absoliučiai, o tik geresnės kokybės maisto produktams įsigyti. Analogiška padėtis ir įsigyjant drabužius. Dėl tos priežasties, pajamoms augant, maistui ir drabužiams skirtų išlaidų dalis mažėja.
Santaupų Paradoksas
Atskiro žmogaus požiūriu, taupesnis sutaupo daugiau ir tampa turtingesnis, o visai visuomenei daugiau taupant, gamybos apimtis ir santaupos sumažėja. Taupymo paradoksas rodo, kad makroekonomikos analizės lygio išvados apie ekonomiką kaip visumą skiriasi nuo išvadų mikroanalizės lygio, t. y. Taupymo paradoksas taip pat yra makroekonominė situacija, kai pasiekus visuomenėje aukštus ekonominio lygio tempus, polinkis taupyti didėja, o tai mažina einamąjį vartojimą. Sumažėjus vartojimui, sumažėja nacionalinės pajamos bei investicijos, kurios kitame cikle jau nebeužtikrina ekonominiam augimui reikiamų kaupimo tempų.
Investicijos
Tiek žmonių, tiek ūkio subjektų gyvenime būna momentų, kai uždirbama daugiau negu išleidžiama ir kai reikia išleisti daugiau nei uždirbama. Taupyti galima tiesiog laikant ir kaupiant grynus pinigus, bet tada ateityje jų bus tiek pat, kiek laikyta, o blogiausiu atveju - jie netgi praras vertę dėl infliacijos. Arba galima dabartinį pinigų suvartojimą iškeisti į didesnę jų sumą ateityje. Dabartinio pinigų suvartojimo atsisakymas dėl galimybės daugiau vartoti ateityje yra priežastis taupyti. O tai, kas su santaupomis daroma tam, kad būtų galima daugiau vartoti ateityje, yra investavimas. Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest“, reiškenčio “įdėti”. Investuotojas yra subjektas, kuris investuoja lėšas į kokį nors investavimo objektą, tikėdamasis uždirbti. Investitorius - fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teise įsigijęs arba turintis vertybinių popierių. Bendrąja prasme investavimas reiškia tikro dabartinio vartojimo atsisakymą dėl ateities vartojimo. Santaupos skiriasi nuo investicijų tuo, kad jos reiškia tik praleistą vartojimą. Griežtai ekonomine prasme investicijos reiškia naujų kapitalo prekių sukūrimą, skirtingai nuo vartojimo prekių gamybos.
Proporcija tarp ateities ir dabarties pinigų srauto vadinama grynąja palūkanų norma arba grynąja pinigų laiko verte. Rinkose ši palūkanų norma nusistato lyginant investuoti skirtas santaupas su skolinimosi poreikiu. Tokiu būdu investuotojas atsisako 100 LTL vertės dabartinių prekių ir paslaugų vartojimo dėl 104 LTL vertės prekių ir paslaugų vartojimo ateityje. Taip būtų, jei kainos ekonomikoje liktų tos pačios. Jeigu laukiame prekių ir paslaugų brangimo, tai investuotojas tikisi papildomos kompensacijos už tą brangimą. Jei, pavyzdžiui, tikimasi 2 proc. brangimo, tai investuotojas pridės tą procentą prie grynosios palūkanų normos, ir tai šiuo atveju bus ne 4 proc., bet 6 proc. Ši palūkanų norma vadinama nominalia nerizikinga palūkanų norma. Be to, ne visada investuotojas gali būti visiškai garantuotas, kad atgaus investicijas ateityje. Dėl to jis reikalaus kompensacijos už riziką - rizikos premijos. Skirtingi investuotojai už investuotus pinigus nori gauti skirtingas juos tenkinančias kompensacijas.
Investicijų Pajamų Multiplikatorius (IMP)
Investicijų pajamų multiplikatorius (IMP) teorija - svarbi J. M. Keynso makroekonominio reguliavimo teorijos dalis. Visų investicijų tikslas - tai laukiami investicijų rezultatai. Investicijų pajamų multiplikatorius kaip tik ir atspindi šiuos investicijų tikslus, t.y. poveikį, kurį daro investicijos gamybos apimčiai, užimtumui, nacionalinių pajamų augimui. IMP teoriją J.M. Keyns sieja su valstybinėmsi investicijomis. Tarkime Im artimas 1. Investicinės išlaidos padidiėja 80 mlrd. dol., tuomet veikiant investicijų pajamų multiplikatoriui BNP išauga nuo 2000 mlrd. iki 2400 mlrd. dol.
Klasikinės Krypties Ekonomistai
Klasikinės krypties ekonomistai teigia, kad kainų mechanizmas sureguliuos pageidautinas investicijas ir santaupas, esant visiškam užimtumui. Šiame mechanizme pagrindine kaina reikėtų laikyti palūkanų normą. Pastaroji išreiškia atlyginimą, kurį gauna taupytojai.
Vartojimas, Santaupos ir Investicijos
Turtingesni žmonės savo pajamas visas neišleidžia prekių ir paslaugų pirkimui, tada tie pinigai, kurie yra neskirti vartojimui, atidedami taupymui (ateities vartojimui). Norint, kad pinigai skirti taupymui augtų, juos galime investuoti, tokiu būdu mes gautume palūkanas ateityje. Taigi, vartojimas, santaupos ir investicijos yra neatsiejamos nuo mūsų gyvenimo.
Vartotojo Gerovė
Vartotojo gerovė - tai materialinio ar finansinio turto kainų kitimas. Kuo daugiau turto sukaupia namų ūkiai, tuo didesnės vartojimo išlaidos ir mažesnės taupymo. Namų ūkio turtą sudaro nekilnojamasis turtas (namai, mašinos, buitinė technika ir kitos ilgalaikio naudojimo priemonės), piniginės lėšos (gryni pinigai, akcijos, obligacijos, draudimo poliusai, pensijos, santaupos). Namų ūkio turtas kaupiamas didinant vartojimą. Kuo didesnis sukauptas turtas, tuo mažesnis noras taupyti. Jei kurių nors aktyvų realioji vertė staigiai krinta, tai vartotojo gerovė mažėja. Vartotojai savo gerovę stengiasi gražinti, didinami taupymą.
Lūkesčiai
Namų ūkio lūkesčiai, susiję su piniginėmis pajamomis, su kainomis ir prekių gausa, gali turėti įtakos einamosioms vartojimo išlaidoms ir taupymui. Jei laukiamas kainų padidėjimas ir prekių trūkumas, tai vartojimo išlaidos didėja, taupymo - mažėja.
Skurdo Ribos Nustatymas
Norėdami nustatyti, ar šeima gyvena turtingai, ar skurdžiai, ekonomistai vartoja vadinamąjį apibūdinimą skurdo riba. Remiantis juo, nurodomas pajamų dydis, kuriam mažėjant šeima pakliūva į skurdo pinkles. Lietuvoje skurdo ribą apibūdina toks rodiklis, kaip minimalus gyvenimo lygis - MGL.
Pajamų Pasiskirstymo Nelygybė
Kuo daugiau Lorenco kreivė nutolusi į dešinę nuo absoliučios lygybės tiesės, tuo pajamų pasiskirstymas nevienodesnis ir atvirkščiai. Jeigu pajamos būtų paskirstomos absoliučiai po lygiai, Lorenco kreivė sutaptų 45 procentų kampu pasvirusia tiese (punktyrinė linija). Plotas tarp Lorenco kreivės ir absoliučios lygybės tiesės rodo skirtumus tarp siekiamos ir realios padėties pajamų paskirstymo atžvilgiu.
Taupymas Lietuvoje
Lietuvoje vidutinė taupymo norma 2018 buvo mažiausia Europos Sąjungoje - -0,5 % (išleista daugiau nei uždirbta, o pajamų trūkumas kompensuotas skolinantis).
tags: #ribinis #poslinkis #taupyti #tai #koeficientas